Lietuva negali pasigirti Edward Lloyd kavine, kurioje beveik prieš 300 metų gimė pirmosios Anglijos draudimo užuomazgos draudžiant jūrinius laivus, taip pat neturi Vokietijos poros šimtmečių draudimo tradicijų. Iki Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį Lietuvoje nebuvo specialaus įstatymo, skirto reguliuoti draudimą ir su juo susijusius santykius. Draudimo srityje veikė konkretizuoti įstatymai, apimantys tik tam tikrą sferą. Nuo 1940 m. iki 1990 m. draudimo santykių teisinis reguliavimas vystėsi ta pačia kryptimi kaip ir kitose to mmeto sąjunginėse respublikose - centralizuotai nustatant draudimo rūšies taisykles. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę priimti norminiai aktai iš esmės pakeitė draudimo teisinių santykių reguliavimą, ko pasekoje susiformavo įdomi praktika. Tačiau ir priėmus naujus norminius aktus išliko aktualus tolesnis draudimo teisinių santykių tobulinimo klausimas.
Nežiūrint į didelę draudimo sutarčių reikšmę, šiandien draudimui Lietuvos teisės moksle kreipiamas nepakankamas dėmesys. Lietuvos teoretikai nėra paskyrę nė vieno veikalo išimtinai draudimo problemoms, išskyrus keletą darbų, skirtų atskirų draudimo teisinių santykių analizei, tačiau jau praradusių reikšmę, įvykus įstatyminės bazės pokyčiui. Ypač aktualu draudiminiuose santykiuose yra teorinių problemų bei praktinių klausimų derinimas. Šiuo metu draudimo rinka Lietuvoje yra formavimosi stadijoje. Taigi, kaip tik dabar tiek teorinės išvados, tiek kitų šalių patirtis Lietuvai labai svarbi. Manau, mano darbo ttema svarbi ir aktuali Lietuvai.
Draudimo sąvoka ir elementai
Draudimas savo esme yra ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su finansų kategorija. Ekonominė draudimo vystymosi prielaida buvo civilinės ir prekybinės apyvartos dalyvių būtinybė greitai padengti nuostolius, kurie galėjo atsirasti jų turtui ar asmeniui įvairių žalingų faktorių (tiek gamtinės, tiek ir socialinės-ekonominės kilmės) pasekoje. Draudimas yra tampriai susijęs su civiline teisine atsakomybe. Jis atsirado kaip kompensacija tuo atveju, kai atsakomybės klausimas visiškai nekildavo (griaunantis gamtos jėgų poveikis) arba galiojančios teisinės nuostatos žalą padariusiojo atsakomybę iš esmės susiaurindavo arba vvisiškai panaikindavo.
Draudimo sąvoka literatūroje yra apibrėžiama labai nevienodai, kadangi tai didžia dalimi priklauso nuo pasirinkto pagrindinio aspekto. Ir nė vienas apibrėžimų, atrodo, nėra universalus. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas ir kitos valstybinės institucijos mano, kad terminas privalo nužymėti griežtas ribas, jog būtų galima nuspręsti ar konkreti garantavimo ar įsipareigojimo atlyginti sutartis yra reguliuojama draudimui skirto įstatymo. Dauguma techninio pobūdžio sąvokų numatytų įstatymuose yra sudaromos būtent šią funkciją turint mintyse. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau tekste - LR draudimo įstatymas) paties draudimo sąvokos nepateikia.
Draudėjais gali būti tik tie asmenys, kurie suinteresuoti, kad neįvyktų draudiminis įvykis, nes tai jiems sukeltų neigiamas pasekmes. Tokį suinteresuotumą priimta vadinti draudimo interesu. Jo buvimas yra būtina galiojančios draudimo sutarties sudarymo sąlyga. LR draudimo įstatyme buvo įtvirtintas požiūris, kad draudimo interesas (turtiniai interesai) yra draudimo objektais. Kadangi turtas (vertybė), kuris įvardinamas kaip draudimo objektas, teisiniu požiūriu apima tas pačias teises ir pareigas, kurių išsaugojimu arba atitinkamai neatsiradimu draudėjas suinteresuotas, todėl draudimo interesas gali būti nagrinėjamas kaip draudiminės apsaugos objektas.
Tikimybė, kad įvyks draudiminiai įvykiai, kurių žalingas veikimas gali sukelti draudėjo (naudos gavėjo) turtinių interesų sumažėjimą arba išnykimą, vadinama draudimo rizika. Teorinė ir praktinė klasifikacijos problema pasireiškia tuo, kad priklausomai nuo konkretaus draudimo teisinio santykio priskyrimo vienai ar kitai draudimo rūšiai, gali skirtis ir teisinio santykio turinys, ir jo reguliavimui taikomų normų ratas.
Draudimo formos: privalomasis ir savanoriškasis
Labiausiai apibendrinant draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šios dvi draudimo formos yra nustatytos ir LR draudimo įstatyme (4 str.). Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys.
Privalomasis draudimas
Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai - įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas.
Privalomojo draudimo principai:
- Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju ddraudimu.
- Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus.
- Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo.
- Privalomasis draudimas yra neterminuotas.
- Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas.
Savanoriškas draudimas
Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas.
Savanoriško draudimo principai:
- Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti.
- Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu.
- Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas.
- Draudimo apsauga savanoriškame draudime priklauso nuo draudėjo noro.
Privalomojo draudimo rūšys Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje - vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo ssantykius nustatomomis sąlygomis.
Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti keleivių privalomasis draudimas, valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas, tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu buvo numatyta, kkad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12 31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos.
Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų ir draudimo brokerio privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės ir gyventojų indėlių privalomieji draudimai. Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis - gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas - valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas - komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas.
Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio ddienos - kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia.
Draudimo grupių klasifikacija
Draudimo veikla vykdoma tam, kad įvykio atveju bendromis lėšomis būtų galima patenkinti grupės nariui iškilusį poreikį. Draudimo rūšių suskirstymas į šakas ir draudimo grupes yra lengviau prieinamas vartotojams, patogiau valdomos bei kontroliuojamos. Draudimas klasifikuojamas pagal įvairius požymius.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (54) yra skiriamos dvi draudimo šakos - gyvybės ir negyvybės draudimas.
Draudimo paslaugų šakos skyrimas į gyvybės ir negyvybės, taip pat yra reglamentuotas 1973 m. Europos ekonominės bendrijos Tarybos Pirmojoje direktyvoje dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo. Magistrantės nuomone, Lietuva, tapusi ES nare, yra priversta draudimą skirstyti į ne gyvybės ir gyvybės draudimo šakas, todėl išanalizavus įvairias draudimo klasifikacijas bei grupavimus, tikslingiausia būtų išskirti dvi Lietuvos draudimo rinkos grupes - gyvybės ir ne gyvybės draudimo rinkas.
Gyvybės draudimas
Gyvybės draudimas skirtingų autorių apibrėžiamas skirtingai arba ši sąvoka visai nėra pateikiama. Gyvybės draudimo sutartis, kuria asmenys dažniausiai siekia ne tik apsidrausti nuo mirties rizikos apsaugodami artimus asmenis nuo mirties nulemto pajamų šaltinio, bet ir taupyti lėšas. Kitaip gyvybės draudimo vystymąsi vertina ERGO draudimo grupės valdybos pirmininkas dr. L. Meyer, kurio nuomone, gyvybės draudimo sritis yra dar pradinėje vystymosi stadijoje, todėl ilgainiui žmonės turėtų labiau imti domėtis būtent šiuo draudimu.
A. Lezgovko, J. Barauskaitė (2007) pabrėžia gyvybės draudimo socialinę ir ekonominę svarbą šalies gyvenime. Autoriai socialiniu požiūriu draudimą vertina kaip žmonių gerovės, prisitaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę.
Ne gyvybės draudimas
Lietuvoje ne gyvybės draudimas kaip atskira draudimo šaka pradėjo plėtotis 1996 metais liepos 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą, kuriame akcentuota, kad draudimo įmonės negali teikti paslaugų, priskiriamų skirtingoms draudimo šakoms. Tačiau kaip reikėtų pavadinti šią draudiminę šaką, nenurodoma. Šiai sąvokai: ne gyvybės draudimas vadinamas „bendruoju draudimu“ , „turto draudimu“ , „trumpo laikotarpio draudimo veikla“ . Sąvoka „bendrasis draudimas“ atspindi tą įvairovę skirtingų draudimo rūšių, kurios sudaro ne gyvybės draudimo paslaugų visumą.
V. Kindurys (2002) pabrėžia, kad ne gyvybės draudimas dominuoja draudimo rinkoje, nes šiuo draudimu daugiau draudžiasi organizacijos (juridiniai asmenys), taip pat, autoriaus teigimu, Lietuvos draudimo paslaugų vartotojai pirmiausiai rūpinasi savo turto - kilnojamojo, nekilnojamojo, o ne savo paties sveikatos, gyvybės saugumu. Autorius tokį reiškinį dar bando paaiškinti nedidele šalies gyventojų perkamąja galia ir bendro gyvybės draudimo naudos suvokimo stoka.
| Draudimo šaka | Pagrindinės grupės |
|---|---|
| Gyvybės draudimas |
|
| Ne gyvybės draudimas |
|
Pastarasis laikotarpis buvo ir vis dar yra kupinas iššūkių Lietuvos verslui tenka spręsti nekasdienes problemas. Ši ekonominė krizė, kuri buvo iššaukta didelio kiekio rizikingų paskolų draudimo bei perdraudimo, naudojant įvairius finansinius instrumentus. Globali ekonomikos krizė, prasidėjusi JAV, neaplenkė ir Lietuvos. Ši paveikė ir draudimo rinką - po kelerių itin spartaus augimo metų, 2008-2009 m. vystymosi tempai sulėtėjo, o rezultatai buvo kuklesni nei iki šiol. Ši paveikė Lietuvos gyvybės draudimo sektorių, sumažindama šios draudimo paslaugos paklausą. Šiuolaikinėje pasaulinėje ekonomikoje draudimo vaidmuo labai didelis. Draudikai yra stambiausi instituciniai investuotojai tiek nacionalinės ekonomikos ribose, tiek ir tarptautiniu mastu.
