Turto patikėjimo sutartis pagal Civilinį kodeksą: esmė, ypatumai ir praktinis pritaikymas

Šiame straipsnyje nagrinėjama turto patikėjimo sutartis, jos specifika ir reikšmė civilinėje apyvartoje. Aptarsime turto patikėjimo sutarties sampratą, reglamentuojamą Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (LR CK), šalių teises ir pareigas, sutarties dalyką, panašumus ir skirtumus nuo kitų sutarčių, galiojimo terminą ir kitas svarbias nuostatas.

Sutarties specifika daro ją labai įdomią nagrinėjant. Norisi pabrėžti, kad sename Civiliniame kodekse visiškai nebuvo reglamentuojami turto patikėjimo klausimai. Tačiau keletas išskirtinių turto patikėjimo sutarties bruožų tikrai reikalavo savo atskiro teisinio reglamentavimo. Valstybės įmonės ir įstaigos valdė turtą patikėjimo pagrindais. Tai sudarė labai nemažą dalį turto, dalyvavusio civilinėje apyvartoje. Įstatymas aiškiai nenumatė, kaip turėjo būti valdomas ir disponuojamas minėtas turtas.

Įmonės veikiančios privataus kapitalo pagrindu, fiziniai asmenis negalėjo dalyvauti turto patikėjimo teisiniuose santykiuose. Įstatymų leidėjui, priėmus naują 2000 metų liepos mėnesio Civilinį kodeksą, L skyriuje pateikta turto patikėjimo sutarties samprata, reglamentuotos šalių teisės ir pareigos.

Įstatymų leidėjas, mano nuomone, priėmė keletą nuostatų labai originaliai reglamentuojančias šalių turtinius santykius. Pavyzdžiui, skirtingai negu panaudos ar nuomos sutarties atveju, į turtą perduotą naudotis negali būti nukreipiamas kreditorių skolų išieškojimas. Ką gi tai reikštų? Kad turto patikėtojas, perduodant savo turtą patikėtiniui, užtikrina savo veiklos stabilumą, išvengia bereikalingo turto išvaržymo. Pagal panašias sutartis, pavyzdžiui nuomos arba panaudos, tokių garantijų turto savininkui nėra suteikiama. Tiktai turto savininkui iškėlus bankroto bylą, patikėtas turtas gali būti parduodamas iš varžytynių.

Tai reiškia, kad patikėtas turtas yra apsaugomas ir gali būti parduotas tiktai paskutinėje eilėje, savininkui neturint kito turto arba jam iškėlus bankroto bylą. Iš kitos pusės patikėtojas vis tiek išlieka turto savininku. Tai yra tiktai vienas iš specifiškiausių turto patikėjimo sutarties elementų. Nagrinėjant minėtą sutartį šiame darbe, galima surasti ir kitų specifinių vertų dėmesio sutarties bruožų. Apie tai išsamiau bus aprašyta dėstomojoje dalyje.

Norisi taip pat pabrėžti, kad sutarties specifiniai elementai yra labai vertingi pritaikant juos konkrečioje praktikoje. Todėl aš pasirinkau būtent šią sutartį. Analizuojant konkrečią turto patikėjimo sutartį kartu komentuojant įstatymo nuostatas, norėjau atskleisti sutarties specifiką, naujas įstatymų leidėjo įtrauktas nuostatas, galimybę šias nuostatas pritaikyti praktiniame darbe.

Turto patikėjimo sutarties samprata ir pagrindiniai bruožai

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.953 str. numato turto patikėjimo sutarties sąvoką. Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.106 str. numato patikėjimo teisės sąvoką ir tikslą.

Pagrindinių turto patikėjimo sutarties bruožų galima būtų laikyti tai, kad savininkas perduoda savo turtą kitam asmeniui. Pastarasis minėtą turtą priima ir juo disponuoja, valdo, naudoja. Kaip matome iš įstatymo nuostatų sutarties šalis - patikėtinis čia yra kaip atstovas. Jis būtinai turi veikti kitos šalies , t.y. patikėtojo interesais.

Pabrėžtina, kad įstatymas nenumato išsamaus aplinkybių arba sąlygų rato kada tokia sutartis gali būti sudaroma, turtas perduodamas patikėjimo pagrindais. Kaip galima būtų vertinti, turto patikėjimo praktiką, tai plačiai naudojama tarpusavyje pavaldžių valstybės institucijų, valstybės įmonių. Mūsų nagrinėjamu atveju, turto patikėjimo sutartis buvo sudaryta tarp nepavaldžių privačių įmonių.

Tokios sutarties sudarymo priežastimi gali būti kita, pavyzdžiui, alaus platinimo sutartis. Kartu panaudos pagrindais yra perduodama alaus pilstymo įranga. Logiška manyti, kad patikėtojas, kartu ir alaus tiekėjas, ėmėsi kompleksinių veiksmų, platinant savo alų. Tai yra Jisai yra suinteresuotas patikėti savo turtą partneriui, kad Tas savo ruožtu, t.y.turtas, parduodant alų dalyvautų patikėtojo uždirbamų pajamų procese. Šiuo atveju šalys patys pasirinko bendradarbiavimo modelį perduodant turtą patikėjimo pagrindais.

Kaip atskirą turto patikėjimo teisės elementą įstatymo leidėjas išskyrė patikėtiniui teisę sudarinėti sandorius dėl Jam patikėto turto. Valdant patikėtą turtą, patikėtinis privalo jį naudoti tik iš patikėtojo nupirktų produktų saugojimui ir pardavimui, t.y. - patikėtas turtas privalo dalyvauti patikėtojo uždirbamų pajamų procese (sutarties 1.2.). Tai reikštų, kad patikėtiniui yra draudžiama sudarinėti sutartis su patikėtu turtu. Konkretus turto patikėjimo tikslas yra turto panaudojimas platinant patikėtą alų. Kitų veiksmų atlikti kaip ir nenumatyta. Čia galima pastebėti sutarties trūkumą - nepakankamai aprašytas draudimas daryti ką nors su patikėtu turtu daugiau negu nurodyta sutartyje.

Šalys gali skirtingai vertinti šią pakankamai svarbią nuostatą. Ar gali patikėtojas, pavyzdžiui, parduoti perduotą turtą patikėtojo interesais ar ne. Šiuo atveju turto patikėtojas tinkamai nerealizavo įstatymo numatytą teisę apriboti patikėtinio veiksmus disponuojant turtu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, turtas, perduotas patikėtiniui, patikėjimo sutarties pagrindu įgyja tam tikrą statusą apsaugantį jį nuo pardavimo iš varžytynių. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.961 str. 2 d. Išieškoti pagal patikėtojo kreditorių ieškinius iš turto,perduoto patikėjimo teise, draudžiama, išskyrus atvejus, kai patikėtojui iškeliama bankroto byla ar jis tampa nemokus.

Išanalizavus civilinius įstatymus, reglamentuojančius šalių turtinius santykius, galima teigti, kad tai yar vienintelis atvejis, kai skolininko turtas apsaugomas nuo kreditorių pretenzijų tokiu specifiniu būdu. Būtina pabrėžti, kad patikėtojas (skolininkas) negali visiškai išvengti skolos išieškojimo procedūros. Net ir paskiausiai turtas vis tiek parduodamas.

Labai įdomu pastebėti, kad įstatymų leidėjas, kalba tik apie įmonės banktrotą arba nemokumą. Kaip turėtų būti elgiamasi su fizinio asmens turto patikėjimo pagrindu perduotu turtu, jeigu jisai turi skolų ir neturi kito turto išskyrus patikėto. Atrodo, kad išieškojimas į tokį turtą kaip ir negalėtų būti nukreipiamas. Nes fiziniam asmeniui iškelti bankroto bylą neįmanoma. Manau, kad ne visai sąžininga turto patikėjimo sutarties šalis - fizinis asmuo galėtų tokiu būdu vengti skolų grąžinimo, “patikint” savo turtą kitam asmeniui.

Nagrinėjant turto patikėjimo sutartį negalima nepastebėti jo panašumo su kitu civilinės teisės institutu - atstovavimo. Manau, verta panagrinėti ir palyginti abi minėtas kategorijas. ir turto patikėjimą panašiais. Ir vienu ir kitu atveju, suinteresuotas asmuo - patikėtojas ar atstovaujamasis paveda kitam asmeniui savo interesais atlikti tam tikrus jam naudingus veiksmus. Toks savo dalies funkcijų perdavimas gali būti įformintas sutartimi. Tokiu būdu laikytina, kad turto patikėjimas yra savotiška atstovavimo forma. Tiktai, kadangi turto disponavimas ir valdymas, gali reikalauti specifinio reglamentavimo, įstatymas atskiria šiuos du institutus.

Kartu galima sakyti, kad įgaliojimo arba atstovavimo sutarties pagrindu galima sėkmingai valdyti, disponuoti ir naudoti perduotą turtą. Galime padaryti išvadą, kad tam tikrais atvejais galima pasirinkti atstovą, suteikti jam įgaliojimą atlikti veiksmus su atstovaujamojo turtu. Turto patikėjimo sutartis gali būti nesudaroma.

Sutarties šalys: patikėtojas ir patikėtinis

Įstatymas numato, kad turto patikėjimo šalys yra patikėtojas ir patikėtinis. Patikėtojas - asmuo, perduodantis savo turtą ir nustatantis turto disponavimo sąlygas. Būtina pastebėti, kad įstatymas numato sąlygą - gali būti perduotas tiktai nuosavas ar kitų teisėtu pagrindu valdomas turtas. Mūsų nagrinėjamos sutarties atveju, perduodama alaus pilstymo įranga.

Kaip sutarties trūkumą galėčiau įvardinti tai, kad sutartyje nėra visiškai aptariamas perduodamos įrangos nuosavybės klausimas. Turto patikėtojas nenurodo pagrindo ar dokumento pagal kurį perduodamas turtas. Nėra jokių nurodymų ar turtas priklauso jam pačiam, ar turtas nėra apsunkintas (pvz.areštuotas). Manu, kad tai galėtų turėti labai didelę praktinę reikšmę. Patikėtiniui įtraukus perduoto turto į savo prekybos procesą, būtų labai sudėtinga jį grąžinti jei paaiškėtų, kad patikėtojas nėra tikras turto savininkas ar turtas buvo areštuotas.

Labai dažnai tenka susidurti praktikoje, kai turtas įsigyjamas išsimokėtinai (lizingo pagrindu). Lizingo sutartyje gali būti nurodyta, kad pilnai neatsiskaičius už lizinguojamą turtą negalima jo perduoti kitam asmeniui. Tinkamai nepatikrinus ar patikėtojas yra sąžiningas ir tikras turto savininkas, turto patikėjimo sutartis neturėtų būti sudaroma.

Sudarant turto patikėjimo sutartį nemažą dėmesį būtina skirti patikėtinio teisiniams statusui, o būtent jo veiksnumui. Kaip seka iš įstatymo, patikėtinis yra asmuo, kuriam perduodamas turtas ir kuris įsipareigoja imtis tam tikrų veiksmų. Įstatymas numato, kad įmonė, norint užsiimti tam tikra veikla, privalo tai nurodyti savo įstatuose, gauti tam reikiamus leidimus ar licencijas.

Nagrinėjamoje sutartyje perduodamas specifinis turtas - alaus pilstymo įranga. Logiška manyti, kad tokia įranga ir bus naudojama pagal savo tiesioginę paskirtį - alaus pilstymui. Tam tikslui būtina turėti Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą licenciją, įmonės įstatuose būtina nurodyti, kad įmonė turi teisę užsiimti prekyba alumi. Tačiau šalys sutartyje to visiškai neaptaria. Tai laikau sutarties trūkumu. Preziumuojame, kad sutarties sudarymo dienai šalys turėjo reikalingas licencijas. Kokios būtų pasekmės praradus licenciją - sutartyje neaptarta.

Nagrinėjant konkrečią pasirinktą turto patikėjimo sutartį, būtina apsvarstyti ir atstovavimo šalims klausimą. Minėta sutartis yra sudaryta tarp dviejų įmonių. Tam kad būtų įgyvendintos įmonės teisės ir pareigos, įmonė privalo veikti per savo atstovus. Sutartį pasirašė direktoriai, tai yra įmonės administracijos vadovai, veikiantys įmonės įstatų pagrindu. Kadangi mes nenagrinėjame įstatų (tai nėra šio darbo tikslas) negalime nurodyti kaip įstatuose aprašytas direktoriaus statusas, jo kompetencijos ribos. Šio atveju galima kreiptis į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 str.3 dalį.

Mūsų nagrinėjamoje sutartyje yra tiktai nurodytos direktorių vardai ir pavardės. Manau, kad sudarant sutartį, pageidautina patikrinti direktoriaus paskyrimo į pareigas faktą - paskyrimo protokolą ar pan. Sudarant bet kokią komercinę sutartį, be abejo, gali būti veikiama ir ne per administracijos vadovą. Kaip mes trumpai paminėjome darbo pradžioje, asmeniui išduodamas įgaliojimas, kur turi būti nurodyta, kad “Jonas Jonaitis” turi teisę įmonės vardu sudaryti turto patikėjimo sutartį, bei atlikti su tuo susijusius veiksmus.

Turto patikėjimo sutarties dalykas ir palyginimas su kitomis sutartimis

Turto patikėjimo sutarties dalyką, manau galima būtų apibūdinti, kaip svarbiausių elementų visumą, būdingą šiai sutarčiai. Šiuo atveju tai būtų patikėtinio veiksmai valdant ir naudojant, disponuojant patikėtojo turtą, pastarojo interesais. Manu, kad sudarant turto patikėjimo sutartį, šalims reikia išspręsti du minėtus klausimus. Atlikus tai, galimas priimtų sprendimų įforminimas sutartimi, perduodant turtą.

Analizuojant turto patikėjimo sutartį palyginsime ją su kitomis sutartimis - panaudos, nuomos, pavedimo. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.629 str. Neatlygintino naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Pagrindinis panašumas su turto patikėjimo sutartimi yra tas, kad šiuo atveju yra perduodamas turtas. Tačiau panaudos gavėjas yra apribotas laisvai disponuoti perduodamu turtu. kaip matome, pagrindiniu naudos gavėju būna gaunanti turtą šalis. Manu, kad jeigu šalis turi tikslą patenkinti turtinius turto gaunančios šalies interesus, turi būti pasirenkama turto panaudos sutartis.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.477 str. Šia sutartimi yra siekiama patenkinti turto savininko finansinius interesus, turtas perduodamas kitam asmeniui už užmokestį naudotis ir valdyti. Tenkinami ir nuomininko ir nuomotojo interesai. Esminiu skirtumu nuo turto patikėjimo galime laikyti tai, kad nuomininkas negali disponuoti turtu taip kaip patikėtinis. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.756 str.

Šalių teisės ir pareigos bei atsakomybė

Įstatymas numato bendrus reikalavimus sutarties šalims - elgtis sąžiningai, laikytis savo įsipareigojimų, kooperuotis ir bendradarbiauti su sutarties partneriais. Turto patikėjimo sutarties šalims įstatymas numato papildomas teises ir pareigas. Jų santykis tarp sutarties šalių yra labai nevienodas. Pagal sutarties esmę, matome, kad patikėtojas turi pareigą perduoti turto patikėtiniui ir teisę reikalauti, kad pastarasis laikytųsi savo įsipareigojimų. numatyta sutartyje. Mūsų nagrinėjamos sutarties atveju šalys susitaria, kad jų neaptartas teises ir pareigas reglamentuos civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Tokia formuluotė neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Šalys, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.959 str. Tam, kad pilnai įvertinti šalių teisių ir pareigų struktūrą, būtina atsižvelgti į sutarties tekstą bei įstatymo nuostatas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nelabai patogu praktiniame darbe (skaityti sutarties tekstą, ieškoti įstatymo straipsnius). Tačiau toks sutarties sudarymo būdas yra teisėtas ir gali būti praktikuojamas.

Kalbant apie turto patikėjimo sutarties šalių atsakomybę, būtina pažymėti, kad pagrindinė atsakančio pagal sutartį šalis yra patikėtinis. Patikėtinis nepriklausomai nuo kaltės visada privalo atlyginti nuostolius. Išimtį sudaro nenugalimos jėgos atvejis arba patikėto ar naudos gavėjo veiksmai. Įtai būtina atkreipti dėmesį praktiniame darbe. Pavyzdžiui, mūsų nagrinėjamos sutarties atveju, sugedus alaus pilstymo įrangai, ją pavogus patikėtinis be jokios kaltės turės atlyginti jo vertę. Tam, kad išvengti nuostolių, manau, patikėtiniui, tikslinga patikėtą turtą apdrausti. Tai galėtų būti tiktai pasiūlymu, kadangi įstatymas tai nenumato.

Sutarties galiojimo terminas

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.959 str. numato sutarties galiojimo terminą, kaip vieną iš būtinųjų sutarties sąlygų. Pažeidus šį reikalavimą, nesilaikant imperatyvios įstatymo normos, sutartis taptų negaliojančia (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 str.). Manau, kad sudarant turto patikėjimo sutartį, labai svarbu numatyti terminą, kaip tai būtų padaroma - sprendžia pačios šalys. Įstatymas šiuo atveju numato tiktai bendrą sąlygą. Sutarties terminas negali būti ilgesnis negu dvidešimt metų. Mūsų nagrinėjamos sutarties atveju šalys nustatė jos galiojimo terminą iki 2004 metų gruodžio mėnesio pirmos dienos.

Svarbu pastebėti, kad ir įstatymo leidėjas pateikia savo šio klausimo reglamentavimą. Jeigu pasibaigus sutarties terminui, šalis toliau palaiko turto patikėjimo teisinius santykius (toliau disponuoja turtu ir vykdo sutarties sąlygas) sutartis automatiškai prasitęsia tokiam pat laikui - Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.959 str.3 dalis. Sutarties pasibaigimą įstatymo leidėjas sieja ne tiktai s...

Šalys sutaria, kad .........

tai įvyksta dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.

raštu apie tai informuoti kitą Sutarties Šalį.

Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 20..... m. ......... d.

antrajai šaliai prieš 3 (tris) mėnesius.

savo įsipareigojimų pagal šią Sutartį.

Sutartis sudaroma dviem egzemplioriais, po vieną Patikėtojui ir Patikėtiniui.

Šalių įgaliotiems atstovams.

pasirašytinai arba siunčiant paštu arba faksu, jei Sutartyje nenurodyta kitaip.

Visi su šia Sutartimi susiję ginčai sprendžiami derybų keliu.

tags: #turto #patikejimo #sutartis #ck