Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei. Laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą, kad įmonės turtinė ir finansinė būklė būtų geriau įvertinta. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių ekonomikos konkurencingumo lygį, yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos. Materialinės investicijos yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą. Paprastai jos yra būtinos, siekiant pilnai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus ir kuriant naujas darbo vietas.
Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didumą viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė ir komercinė veikla, įmonės veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Įmonės veiklos finansiniams rezultatams įtakos turi tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas ir pan. Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi.
Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika byloja, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo teisinių nuostatų perimamumo iškyla daugybė nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą. Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva. Įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su Verslo apskaitos standartais (VAS), bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais.
Ilgalaikio Turto Apskaita ir Vertinimas
Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonės neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva. Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina. Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus; visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja. Tai pasakytina apie dabartines rinkas Lietuvoje.
Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama. Viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.
Ilgalaikis materialus turtas dažnai yra neatsiejama daugelio sėkmingų verslų dalis, todėl labai svarbu ne tik žinoti, kas yra ilgalaikis turtas, bet ir mokėti jį tinkamai apskaityti savo veikloje. Dauguma verslų, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, valdo didesnės ar mažesnės vertės ilgalaikį turtą. Ilgalaikis turtas užima labai svarbią vietą pagrindiniuose verslo procesuose, kadangi be jo naudojimo, sunkiai įsivaizduojama bet kokia didesnės apimties veikla. Naujo ilgalaikio turto pirkimas taip pat dažnai būna susijęs su verslo plėtros ar naujos veiklos krypties pradžia.
Iš kitos pusės, ilgalaikio turto naudojimas gali stipriai įtakoti įmonės finansinius rezultatus, todėl itin svarbu šį turtą ne tik efektyviai valdyti, bet ir teisingai apskaityti buhalterijoje. Ilgalaikis turtas - tai ištekliai, kuriais numatoma veikloje naudotis ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Toks turtas paprastai sudaro didžiąją įmonės viso turto dalį ir turi svarbią įtaką organizuojant ir plėtojant veiklą.
Turto Klasifikacija
Norint tiksliai žinoti, kiek turime ilgalaikio turto, kokia jo įsigijimo kaina ir kiek tiksliai jis yra vertas dabartiniu momentu, būtina vesti ilgalaikio turto apskaitą. Priklausomai nuo veiklos specifikos, ilgalaikis turtas gali būti naudojamas daugelyje gamybos ar prekybos procesų, be kurių būtų neįmanoma džiaugtis sėkmingu verslu. Ilgalaikio turto struktūra, sudėtimi bei technine būkle taip pat dažnai domisi ir bankai, investuotojai bei draudimo kompanijos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad skirtingi verslai savo veikloje gali naudoti labai įvairų ilgalaikį turtą.
Todėl įmonės valdomą turtą yra tikslinga suskirstyti į smulkesnes grupes, pagal paskirtį. Pavyzdžiui, ilgalaikis materialus turtas gali būti skirstomas į tokias grupes:
- Žemė;
- Pastatai;
- Mašinos ir įrenginiai;
- Transporto priemonės;
- Nebaigta statyba;
- Kitas ilgalaikis materialusis turtas.
Turto Formos
Apskaitoje ilgalaikis turtas yra registruojamas įsigijimo savikaina, o balanse rodomas likutine verte (iš įsigijimo savikainos atėmus sukauptą nusidėvėjimą). Ilgalaikį turtą perkant, dažnai manoma, jog tokio turto įsigijimo savikainą sudaro tik jo įsigijimo kaina. Tačiau prie ilgalaikio turto savikainos, taip pat gali būti pridedamos ir su šio turto įsigijimu susijusios išlaidos - transportavimas, muitai, akcizai bei kiti negrąžinami mokesčiai.
Taip pat į ilgalaikio turto savikainą galima įtraukti išlaidas, susijusias su turto atvežimu, registravimu bei parengimu naudoti (pavyzdžiui, įrangos instaliavimo, bandymų, derinimo ar remonto išlaidos, patirtos iki turto naudojimo veikloje pradžios.). Ilgalaikį turtą gaminantis, jo savikainą paprastai sudaro pagrindinių medžiagų, žaliavų bei komplektuojančių detalių, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą, įsigijimo išlaidos. Taip pat prie gamybos savikainos galima pridėti ir darbo bei kitas patirtas netiesiogines gamybos išlaidas.
Materialus turtas - tai fizinę (materialią) formą turintis turtas, kuris yra naudojamas gaminti prekėms, teikti paslaugoms, nuomai ar verslo valdymo tikslams. Nematerialusis turtas - tai nepiniginis ir neturintis fizinės daiktinės struktūros turtas, kuris yra naudojamas gaminti prekėms, teikti paslaugoms, nuomai ar verslo valdymo tikslams. Nematerialus ilgalaikis turtas yra suvokiamas pojūčiais ir paprastai gali būti siejamas su produktų gamyba ir tobulinimu (patentai, licencijos, autorių teisės), paklausos rinkoje sukūrimu (prekių ženklai, frančizė) ar žinomumu (prestižas). Labai svarbu paminėti, kad nematerialiuoju turtu negali būti pripažinta įmonės darbuotojų kvalifikacija ar išlaidos, patirtos pačios įmonės susikurtiems prekių ženklams bei produktų pavadinimams.
Finansinis turtas - tai pinigai arba tam tikros įmonės teises bei privilegijos jai dalyvauti kitų įmonių veikloje (kitų įmonių vertybiniai popieriai). Prie finansinio turto taip pat gali būti priskiriamos investicijos ir paskolos dukterinėms įmonėms, indėliai ar kitos po vienerių metų gautinos sumos.
Kartais pasitaiko atvejų, kuomet prie vykdomos veiklos reikia priskirti ilgalaikį turtą, kurio materialioji dalis yra neatskiriama nuo nematerialiosios. Pavyzdžiui, perkamas kompiuteris su operacine sistema. Tokiais atvejais reikia įvertinti, kurie turto požymiai yra svarbesni (vyraujantys). Jeigu vyrauja materialioji dalis, tokį turtą reikia priskirti prie ilgalaikio materialaus turto grupės, jeigu vyrauja nematerialioji dalis - prie ilgalaikio nematerialaus turto grupės.
Nusidėvėjimo Apskaičiavimas
Ilgalaikis materialusis turtas veikloje gali būti naudojamas daugelį metų. Natūralu, jog naudojamas turtas dėvisi, todėl nuolat rodyti jį apskaitoje tik pradine įsigijimo savikaina būtų labai neteisinga. Dėl šios priežasties, ilgalaikio turto įsigijimo savikaina apskaitoje yra paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laikotarpį ir periodiškai nurašoma kaip turto nusidėvėjimo sąnaudos. Beje, reikėtų atminti, kad nusidėvėjimas gali būti skaičiuojamas tik riboto naudingo tarnavimo laikotarpio turtui. Taigi, įsigijus materialų ilgalaikį turtą ir pradėjus jį naudoti savo veikloje, kartu reikia pradėti skaičiuoti ir ilgalaikio turto nusidėvėjimą (amortizaciją). Čia labai svarbu teisingai nusistatyti laikotarpį, per kurį jūsų naudojamas ilgalaikis turtas bus visiškai nudėvėtas bei tokio turto likvidacinę vertę.
Bendrąja prasme, ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpis privalo būti ne trumpesnis nei Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje nurodyti nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai, o likvidacinė vertė - ne didesnė kaip 10 proc. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio mėnesio 1 dienos, kai turtas pradėtas naudoti. Turto nusidėvėjimo vertė kiekvieną ataskaitinį laikotarpį yra perkeliama į veiklos sąnaudas arba prekių/paslaugų savikainą. Kuomet visa ilgalaikio turto nudėvimoji vertė būna perkelta į veiklos sąnaudas ar savikainą, turtas laikomas nudėvėtu ir yra nurašomas.
Nusidėvėjimo Metodai
- Tiesiogiai proporcingas (tiesinis) metodas - pagrįstas prielaida, jog ilgalaikis turtas yra naudojamas tolygiai visą jo naudingo tarnavimo laiką ir visuomet teikia tokią pat ekonominę naudą.
- Produkcijos metodas - pagrįstas ilgalaikio turto naudojimo intensyvumu (nuvažiuoti kilometrai, pagamintos produkcijos ar perdirbtos žaliavos kiekis, suteiktų paslaugų skaičius ir pan.).
- Dvigubo balanso metodas - pagrįstas progresiniu ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimu, kuomet daroma prielaida, kad pirmaisiais tarnavimo metais naujas ilgalaikis turtas teikia didesnę ekonominę naudą negu vėlesniais metais. Taikant šį metodą, pirmųjų metų ilgalaikio turto amortizacija skaičiuojama nuo turto įsigijimo vertės, vėlesniais metais - nuo turto likutinės vertės, o paskutiniais turto naudojimo metais - nuo skirtumo tarp turto likutinės ir likvidacinės vertės.
Pasirenkant ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą svarbu atsižvelgti ir vadovautis Pelno mokesčio įstatymo 1 priedeliu, kuriame yra nurodyti konkrečiai ilgalaikio turto grupei taikytini skaičiavimo metodai. Būtinai atkreipkite dėmesį, kad nematerialaus ilgalaikio turto amortizacija yra skaičiuojama tik tiesiniu skaičiavimo metodu.
Apskaitos Politika ir Jos Svarba
Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Savo ruožtu įmonės buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinę būklę finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai yra gana nauji dokumentai, šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą. Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikrinimą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą.
Todėl neišvengiamai būtina kiekvienai įmonei reglamentuoti apskaitą, patvirtinant atitinkamą apskaitos politiką, kurioje numatytas ir turto apskaitos tvarkymas. Apskaitos politika - tai įmonės pasirinkti ir tvarkant apskaitą bei rengiant atskaitomybę taikomi būdai, metodai, taisyklės visuma. Pagal VAS nuostatas kiekviena įmonė turi patvirtinti apskaitos politiką, išdėstyti įmonėje taikomus apskaitos principus ir būdus. Apskaitos politika leidžia tiksliai ir greitai nustatyti, kaip ir kokios operacijos fiksuojamos apskaitoje. Tai aktualu, kai reikia patikrinti, ar tiksliai į apskaitą įtrauktas vienas ar kitas ūkinis įvykis arba nauji apskaitos darbuotojai supažindinti su jų darbo funkcijomis ir specifika. Svarbu tai, kad kiekviena įmonė, laikydamasi VAS ir teisės aktų nuostatų, individualiai rengia apskaitos politiką.
Taigi, kaip matome, apskaitos pertvarkymas aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė. Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Tai daroma ir dėl to, kad apskaitos duomenys teisingiau atskleistų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Apskaitos politika, tai yra pakankamai sudėtingas įmonės dokumentas. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.
Rinkos Ekonomika ir Apskaita
Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Silpnos ekonomikos šalys neturi poreikio turėti tikslią ir teisingą apskaitą. Apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidos ir apgaulės, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališkai negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą „Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo“. Šiuo nutarimu Finansų ministerija buvo įpareigota iki 1992 m. pradžios įdiegti 1, 2, 3, 5 ir 7 tarptautinius apskaitos standartus. Deja, nei šie standartai, nei kitos nutarimo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Šiame etape buvo pradėtos kurti įvairios institucijos buhalterinės apskaitos problemoms spręsti.
Prieš pradedant individualioje veikloje naudoti ilgalaikį turtą, visų pirma reikia užpildyti ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti formą FR0457. Paprastai ilgalaikis materialus turtas yra priskiriamas individualiai veiklai (pateikiama forma FR0457) tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo ir buvo įsigytas, todėl formoje deklaruojama turto vertė sutampa su jo įsigijimo verte. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad praktikoje taip pat dažnai pasitaiko atvejų, kuomet įsigytas ilgalaikis turtas individualiai veiklai yra priskiriamas vėliau nei buvo įsigytas.
Pabaigai reikėtų pažymėti, kad nuo ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo, tiesiogiai priklauso daugelis verslo veiklos rodiklių. Juk ilgalaikis turtas dažnai yra pats svarbiausias nuosavybės garantas, kuriuo įmonė gali garantuoti banko paskolų ar skolų savo tiekėjams grąžinimą. Ilgalaikiu turtu disponuoja ir jį naudoja dauguma įmonių, nepriklausomai nuo jų dydžio ar vykdomo verslo pobūdžio. Ilgalaikis materialus turtas dažnai sudaro didžiąją tokių įmonių turto dalį, o jo nusidėvėjimas generuoja itin reikšmingas sąnaudas. Būtent todėl labai svarbu tiksliai ir teisingai vesti ilgalaikio turto apskaitą, kadangi nedideli pasikeitimai šioje apskaitos dalyje, turi didelė įtaką galutiniams veiklos rezultatams.