Turto Prievartavimas ir Savavaldžiavimas: Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Monografijoje nagrinėjamas turto prievartavimas kaip kriminalinis reiškinys ir kaip teisinė kategorija. Studijoje analizuojama turto prievartavimo (reketo) samprata, istoriniai ontologiniai aspektai, pasireiškimo formos ir raidos tendencijos, turto prievartavimo kaip teisinės kategorijos ištakos ir raida.

Daugiausia dėmesio darbe skiriama turto prievartavimo nusikaltimo sudėčių, įtvirtintų galiojančiame ir naujai priimtame Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose kodeksuose, analizei, turto prievartavimo kvalifikavimo problemoms. Atliktas tyrimas orientuotas á teisėjų, prokurorų ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų poreikius turėti išsamių mokslinių rekomendacijų sudėtingų nusikaltimų kvalifikavimo klausimais. Knyga taip pat skirta visiems, kurie studijuoja baudžiamąją teisę arba domisi šios teisės šakos moksline problematika.

Extortion is one of the most complicated construction of a special part of the Criminal Code, thus courts and other judicial institutions meet with difficulties giving legal qualification of such a criminal conduct. The research presents scientific proposals for different ways of explaining and using the law on extortion as well as its delimitation from other crimes. The monograph is to aid to judicial institutions to comprehend the nature of racket and put into practice the laws on extortion and related crimes.

At the same time it will serve a purpose of forming equal judicial practice. The set forth suggestions can be used to formulate the definition of extortion and a number of other crimes in the new Criminal Code draft. The research is based on legal acts of the Republic of Lithuania and foreign countries, the official interpretation of law, materials from criminal cases, literature on criminal law, criminology, civil law and other branches of science.

In the first chapter of the work, the author analyses the criminological notion of organized extortion (racket) and historical ontological aspects of its origin, forms and basic tendencies. In the second chapter of the monograph, the author analyses the historical roots of the legal notion of extortion in Roman law and its development up till now.

The mental element of the extortion is analyzed as a separate issue of the third chapter. The fourth chapter of the research is dedicated to the questions of aggravating circumstances, provided in the law on extortion, and related problems of qualification of aggravated crimes. The fifth chapter deals with the relation between extortion and crimes resembling it: robbery and arbitrariness.

Turto prievartavimas yra viena iš sudėtingiausių specialiosios baudžiamojo kodekso dalies konstrukcijų, todėl teismai ir kitos teisminės institucijos susiduria su sunkumais, teisiškai kvalifikuodamos tokią nusikalstamą veiką. Tyrimas pateikia mokslinius pasiūlymus dėl skirtingų turto prievartavimo įstatymo aiškinimo ir taikymo būdų, taip pat dėl jo atskyrimo nuo kitų nusikaltimų. Monografija skirta padėti teisminėms institucijoms suprasti reketo esmę ir įgyvendinti įstatymus dėl turto prievartavimo ir susijusių nusikaltimų.

Savavaldžiavimo norma nėra baudžiamosios teisės naujovė: ji buvo numatyta ir tarpukario Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, ir 1961 m. Baudžiamajame kodekse, ją numato ir naujasis 2000 m. Nepaisant to, kad savavaldžiavimo sudėtis ne kartą buvo papildyta, jos sudėtingos konstrukcijos nepavyko sukonkretinti taip, kad kvalifikuojant savavaldžiavimą nebūtų nuolat susiduriama su normų konkurencija bei prieštaringomis teisės aišakomis.

Atskleisti ir tiksliai nustatyti jos pobūdį ir veikimo taisykles yra aktuali teorinė ir praktinė nkdienos problema. Šio nusikaltimo vienodos ir išsamios praktikos nėra suformuotos, todėl praktikai tirdami baudžiamąsias bylas dažnai nevienodai supranta savavaldžiavimo sudėtį bei skirtingai vertina bylos aplinkybes. Savavaldžiavimo atvejų kiekvienais metais ne mažėja, o auga.

Tyrimas atliktas taikant istorinį, lyginamąjį-teisinį, loginį-analitinį, sisteminės analizės ir kt. metodus. Istorinis metodas taikytas siekiant atskleisti savavaldžiavimo ištakas ir reikšmę. Lyginamasis-teisinis metodas. Juo lyginami ir vertinami Lietuvos ir kitų valstybių baudžiamieji įstatymai, jų taikymo tendencijos, savavaldžiavimą ir turto prievartavimą bei kitus teisės pažeidimus siejantys panašumai ir skirtumai. Tokio lyginimo pagrindu daromos išvados apie savavaldžiavimo normos taikymo problemas. Loginis-analitinis metodas taikomas aiškinantis teisės normų turinį, darant apibendrinimus ir rašant išvadas.

Darbo struktūrą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados ir rekomendacijos. Pirmame darbo skyriuje analizuojamos savavaldžiavimo kaip teisinės kategorijos ištakos, tolesnė jos raida ir reglamentacija aiuolaikiniuose užsienio valstybių įstatymuose. Šiame BK analizuojami objektyvieji savavaldžiavimo po~ymiai. Detaliai nagrinėjamos savavaliai įgyvendinamos teisės kategorijos, teisės vykdymo savavaliai~kumas. Atskirai nagrinėjamas didelės ~alos asmens teisėms ar teisėtiems interesams po~ymis. Šiame skyriuje nagrinėjamos savavaldžiavimo atribojimo problemos. Savavaldžiavimo atribojimas nuo turto prievartavimo, kitų teisės pažeidimų, administracinės teisės bei civilinio delikto.

Savavaldžiavimas Istoriniame Kontekste

Savivalė Lietuvoje nuo senų laikų yra draudžiama. Apie tokius veiksmus draustinumą kalba ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Baudžiamasis Statutas (toliau BS). Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpiu ši veika apibrėžta BS 507 straipsnyje. Šiamojo žmogaus teisė arba pareiga, arba atsisakyti nuo teisės vykdymo arba pareigos atlikimo <...> jei privertęs žmogus turėjo pakankamo pagrindo manyti, kad versdamas jis vykdęs savo teisę, tai jis yra baudžiamas.

Nuo 1940 metų Lietuvoje įvestas 1926 metų Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas, kuris buvo pakeistas tik 1961 metais, įsigaliojus LTSR baudžiamajam kodeksui. 1961 metų LTSR Baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimą priskyrė prie nusikaltimų valdymo tvarkai (214str.). Šis, valstybės ir visuomeninis įstaigs, įmonis ir organizacijs tesės bei interesai. Šiau sovietiniais laikais ši norma buvo faktiaškai nereikalinga, nes sutinkama savavaldžiavimo forma praktikoj buvo "neteisėtas savo vaiko pagrobimas", "savavaliai~kas buto užėmimas".

Situacija pasikeitė pasikeitus ekonominei bei politinei sistemai. Lietuvos Respublikos 1994 liepos mėn. 19 d. įstatymu savavaldžiavimo sudėtis buvo papildyta ir atsirado nauji nusikaltimo po~ymiai: "kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas", "grasinimas sunaikinti ar sugadinti turtą", o taip pat kvalifikuojantys po~ymiai- buvęs teistumas, grupės ia anksto susitarusių asmenų padaryta veika.

Tai buvo laikmetis, kuomet asmenys, tapę kėkio subjektais, skolino pinigus, sudarinėjo civilinius sandorius, o vienai ašaliai nesilaikant susitarimo sąlygs, padažnėjo savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės realizavimas savo nuožiūra, prasidėjo savavaliai~kas skols išmua~inėjimas: atsiėmimas per jėgą, neteisėtai. Suprantama, kad tokių nusikalstamų veikų draudžia ir daugelio kitų ašalių baudžiamieji įstatymai. Vienos ašalys savavaldžiavimo normą konstruoja detaliau, kitos - lakoniškiau, kur visi klausimai, susiję su normos taikymu, paliekami teismų praktikai ir mokslui.

Savavaldžiavimas Kitų Šalių Teisėje

Savavaldžiavimas reglamentuotas Rusijos Federacijos BK 330 str. ėjamas organizacijos arba asmens, jei tokiais veiksmais padaryta didelė ~ala. ius po~ymius - smurto panaudojimą ar grasinimą jį panaudoti. Akivaizdu, jog savavaldžiavimu kėsinamasi į įstatyms nustatytis subjektinis teisis įgyvendinimo tvarką. ėjamas. Panaši savavaldžiavimo konstrukcija įtvirtinta ir Latvijos Respublikos BK.

Minėto kodeso 279 str. ėjamas valstybinis ar savivaldybės institucijs arba kito asmens, jei tokie veiksmai susiję su didelės ~alos padarymu. Taip pat išskiriami kvalifikuojantys po~ymiai - ia anksto susitarusių asmenų grupės nusikaltimas, pakartotinumas, prievarta ir grasinimas, ašaunamojo ginklo ar sprogstamsjs med~iags panaudojimas.

Gan laisvos konstrukcijos savavaldžiavimo sudėtis pateikiama Ispanijos Karalystės BK 455 straipsnyje "Savavaliai~kas savo teisės realizavimas": kaltinamas tas, kas siekdamas realizuoti savo teisę, panaudojo smurtą ar jėgą daikts at~vilgiu. Straipsnio antroje dalyje skiriama aukaštesnio laipsnio bausmė, jei smurtas ar grasinimai buvo vykdomi panaudojant ginklą ar kitą pavojingą objektą. Norma sudaryta bendrais po~ymiais kaip siekimas veikti panaudojant smurtą, grasinimus. Be abejo, norma apima visus nusikalstamo poveikio būdus, tarp jų ir fizinį smurtą. Akivaizdu tai, jog asmuo atsako tik už savavaliai~ką savo teisės realizavimą.

ėjamą arba svetimo asmens turimą arba numanomą teisę. Pastebėtina tai, kad įstatymo pimoje dalyje nėra įvardinti padariniai, todėl darytina išvada, kad pagal pirmąją dalį, asmuo baudžiamas net ir nepadaręs esminės ~alos asmens teisėms. ėjamą ar svetimo asmens turimą arba numanomą teisę bandoma įgyvendinti nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Straipsnio penktoje dalyje išskiriami kvalifikuojantys po~ymiai - prievarta ir grasinimas. Manytina, kad panaudojus prievartą ar grasinimus ~alos po~ymio nustatymas nėra būtinas.

Pagal straipsnio antrąją dalį, atsako tas, kas savavaliai pasisavins jam nepriklausantį nekilnojamą turtą. Lenkijos Respublikos BK 191 str. 2 d. pateikia tokią konstrukciją - savavaldžiavimą padaro tas, kas naudoja smurtą arba neteisėtais grasinimais siekia priversti grąžinti įsiskolinimus. .Įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad veika pripažįstama savavaldžiavimu tik panaudojus smurtą arba grasinimus. Taip pat matome, jog įstatymas yra labai susiaurintas ir apima tik piniginę prievolę.

Štai Norvegijos Karalystės BK pateikiamas laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas. Remiantis šio kodekso 392 str. 2 d., dėl savavaldžiavimo kaltas tas, kuris veikė su tikslu apginti tikras arba tariamas savo teises. Suprantama, kad asmuo atsako tik už savavaliai~ką savo teisės realizavimą. Nenumatyti jokie kvalifikuojantys po~ymiai.

Taip pat laisvos formos savavaldžiavimo apibrėžimas pateikiamas ir Švedijos Karalystės BK 8 sk. 9 str. , kur savavaldžiavimu kaltinamas tas, kas, siekdamas atkurti savo teises, neteisėtai įsikiša į kito asmens nuosavybę. Suomijos Respublikos BK 17 sk. 9 str. pateikia tokį apibrėžimą - šį nusikaltimą padaro tas, kas, siekdamas apsaugoti arba įgyvendinti savo teises, imasi neteisėts priemonių nesikreipdamas į kompetetingas valdžios institucijas, turi būti nuteistas, nebent griežtesnė sankcija už šį poelgį yra įtvirtinta kituose teisės aktuose.

Iš šio straipsnio dispozicijos matome, kad neteisėtas savo teisės įgyvendinimas galimai reglamentuotas ir kituose Suomijos įstatymuose. Taigi manytina, kad šis Suomijos BK straipsnis taikomas nesant didelės ~alos po~ymio bei smurto ar grasinims. Panaudojus smurtą ar grasinimus bus taikomas kitas įstatymas. ėia kitą asmenį taip veikti arba neveikti, arba tai išgyventi. Šis straipsnis netaikomas, jeigu smurtavimas ar grasinimas yra sankcionuota priemonė reikalavimui ar vykdymui užtikrinti.

Iš šio straipsnio dispozicijos matome, kad prievarta pareikaštas reikalavimas nukreiptas į konkretų turtą - pinigus. Straipsnis taikomas tik panaudojus smurtą ar grasinimus, kurie, ~inoma, apima įvairaus pobūd~io prievartinę veiką. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas savavaldžiavimo sudėtį taip pat priskiria prie nusikaltimų valdymo tvarkai ir yra reglamentuotas LR BK 294 straipsnyje. Šiame naujame LR BK savavaldžiavimo sudėtis pateikta panašios konstrukcijos į priea tai galiojusio LR BK, tik iš pagrindinės nusikaltimo sudėties buvo paašalintas grasinimo po~ymis.

Šiam nuspręsti, ar dėl tos veikos turi vykti baudžiamasis persekiojimas. Padarius savavaldžiavimą, t.y. ėijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė ir padaryta didelė ~ala asmens teisėms ar teisėtiems interesams, procesas prasideda, jei nuo tokios veikos nukentėjęs asmuo teismui paduoda skundą ar jo teisėtas atstovas - pareiškimą. Prokuroras taip pat gali pareikašti reikalavimą, t.y. gali pats inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimą, jei mato, kad dėl padarytos veikos visuomeninio pavojingumo ar kitų aplinkybių būtina vykdyti procesą.

Būtina pa~ymėti, kad savavaldžiavimas kaip administracinės teisės pažeidimas reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Administracinis teisės pažeidims kodekso (toliau ATPK) 188 straipsnyje. ėjamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės ~alos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Nusikaltimo Sudėtis ir Kvalifikavimas

Svarbiausius juridinius pavojingos veikos po~ymius visuma yra nusikaltimo sudėtis. Ši nusikalstamą veiką jungia su įstatymo reikalavimais. Taigi sudėtis - betarpiausias kvalifikavimo pagrindas. Todėl tinkamas sudėties supratimas turi lemiamą reikšmę visiems kvalifikavimo klausimams išspręsti. Nusikaltimo sudėtis - tai vienybė visų objektyvisjs ir subjektyvisjs veikos po~ymių, kurie pagal įstatymą šią veiką apsprendžia kaip nusikaltimą. Sudėtis apima po~ymius, būdingus visiems tos rūšies nusikaltimams. Šie po~ymiai apibūdina nusikaltimo esmę, pobūdį, pavojingumą visuomenei, skirtumą nuo kitų nusikaltimų.

Savavaldžiavimo sudėtis reglamentuota XLII skyriuje, kuriame pateikiami nusikaltimai ir baudžiamieji nusi~iengimai valdymo tvarkai. Šis apimanti teisinę kategoriją, todėl bet kuris apibrėžimas negali būti tikslus. Savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis yra viena aktualiausis valdymo tvarkai. Esant sudėtingai savavaldžiavimo konstrukcijai, pasitaiko atvejų, kuomet teismai, interpretuodami šio straipsnio nusikaltimo sudėtį, dažnai netinkamai pritaiko baudžiamąjį įstatymą.

Savavaldžiavimas pagal pavojingumo laipsnį priskiriamas nesunkiems (BK 294 str. 1d.) ir apysunkiams (BK294 str. LR BK 294 str. 1 d. ėjamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės ~alos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areaštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areaštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisis ir pareigs įgyvendinimo tvarka. Teisis ir pareigs atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Šis valia, preambulėje yra iašreikašta esminė ~monių gyvensenos vertybė - įkknyti prigimtinę ~mogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvs ir protėvis ~emėje.

Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama: "žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės". Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, ~mogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatyms, nevar~yti kitų ~monių teisis ir laisvis (Konstitucijos 28 straipsnis). Teisis ir pareigs atsiradimo pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatyms, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilinis teisinis padarinis, intelektinės veiklos rezultatai, ~alos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilinius teisinius padarinius (CK 1.136 straipsnis).

Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatyms, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo princips. Draudžiama piknaud~iauti savo teisėmis, t.y. ėiai (CK 1.137 straipsnis). Savavaldžiavimu pripažintinas teisės įgyvendinimas neteisėtomis priemonėmis, todėl papildomi šio nusikaltimo objektai yra įvairūs teisiniai gėriai - ~mogaus sveikata, laisvė, nuosavybė ir kitos turtinės teisės ir interesai.

Minėti teisiniai gėriai yra saugomi ir Visuotinės ~mogaus teisis deklaracijos: štai pavyzdžiui 17 straipsnis skelbia, kad "kiekvienas ~mogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais ir iš nieko negali būti ji savavaliai~kai atimta." ėia vertybe. ėiausiojo teismo nagrinėtą bylą, kurioje asmenys nepranešę policijos darbuotojams apie pavogtus piniginę, bando atsiimti savais būdais, taip padarydami ne~yms sveikatos sutrikdymą.

Šiuo atveju matyti, kad buvo pasikėsinta į dvi įstatymo saugomas vertybes: pagrindinę - įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisis ir pareigs įgyvendinimo tvarką, ir papildomą - ~mogaus sveikatą. Savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji po~ymiai yra veika, jos padariniai ir jų prie~astinis ryašys. ėijamos, tiek pripažįstamos) teisės (tikros arba tariamos) vykdymas. Taigi kaltininkas arba asmuo, kurio interesais kaltininkas veikia, visada yra tikro ar tar...

Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų

Svarbu atskirti turto prievartavimą ir savavaldžiavimą nuo kitų teisės pažeidimų, tokių kaip administraciniai nusižengimai ar civiliniai deliktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuolat analizuoja ir konkretizuoja įvairius neteisėto elgesio aspektus.

Pavyzdžiui, LAT yra pasisakęs dėl BK 270 straipsnio (aplinkos apsaugos ar gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo) atribojimo nuo administracinio nusižengimo: LAT pabrėžia, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 270 straipsnį kilti būtina sąlyga - šiame straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimas, pavyzdžiui, pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai sukėlimas, didelės žalos gyvūnijai, augalijai padarymo ar kitų sunkių padarinių aplinkai atsiradimo grėsmė.

Taigi, norint tinkamai kvalifikuoti veiką kaip turto prievartavimą ar savavaldžiavimą, būtina atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti padarytą žalą ir nustatyti kaltininko tyčią.

Lietuvos žemėlapis

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami kai kurie pagrindiniai nusikaltimų požymiai:

tags: #turto #prievartavimas #ir #savavaldziavimas