Ar pažvelgę į savo miesto pastatus galėtume nusakyti jų stilių, vertę, istoriją? Lietuvos tarpukario architektūrą formavo architektai, baigę įvairias Rusijos ir Europos aukštąsias mokyklas. Tėvynėje jų laukė aiškus socialinis užsakymas - kurti savitą lietuvišką architektūrą.
Savitą vietą XX a. šalies architektūroje užima Vladimiro Dubeneckio projektuoti pastatai - pirmas moderno estetikos pastatas Lietuvoje - Vytauto Didžiojo muziejus. Jo kūrybinis principas - idėjų semtis iš liaudies meno. Ne kopijuoti tautinius motyvus, o kūrybiškai juos transformuojant kurti naują meninę kokybę. Trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atsirado noras įteisinti save Europoje jai priimtinomis meninėmis priemonėmis. Tautinio moderno stilistika buvo įjungta į Lietuvos architektūros tradicijas ir suformavo savitą, originalią architektūrą.
Po II pasaulinio karo SSRS okupuotoje Lietuvoje naujų pastatų architektūrai buvo būdingas vadinamasis stalininis stilius - pseudoistorizmas. Ši pompastiškų formų architektūra sustabdė nepriklausomoje Lietuvoje plėtotos moderniosios architektūros nuoseklią raidą, bet neįgavo jai būdingo puošybiškumo.
Baigiantis II pasauliniam karui iš Lietuvos išvyko didžioji dalis architektų, todėl į Lietuvą buvo siunčiami (daugiausia iš Leningrado, dabar Sankt Peterburgas) architektai, kurie diegė naujas socialistinio realizmo architektūros tendencijas. Jų projektuoti retrospektyvinės architektūros statiniai nepritapo Lietuvos miestuose. Tai Mokslininkų namai (1951, architektas Dž. A. Ripa), Žaliasis tiltas (1948-52, architektas V. Anikinas, inžinierius E. Popovas), oro uosto pastatas (1954, architektai D. Burdinas, G. Jelkinas), kino teatras Pergalė (1955, architektas Dž. A. Ripa, dabar pramogų centras Pramogų bankas), Čiurlionio menų mokykla (1957, architektas L. Kazarinskis), Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (1963, architektas V. Anikinas, rekonstruota 2016, architektūrinės bendrovės Jungtinės architektų dirbtuvės, 2XJ; visi Vilniuje), Kauno geležinkelio stotis (1953, architektas P. Ašastinas).
6 dešimtmečio viduryje architektūroje atsisakyta puošybiškumo, keitėsi architektūros idėjinė koncepcija, stilistika. Naujojoje lietuvių architektūroje atsikartojo pasaulinės architektūros raidos tendencijos.
7 dešimtmečio pirmuosiuose pastatuose dar yra Lietuvoje prieš karą plėtotos racionalistinės architektūros bruožų (buvęs Miestų statybos projektavimo institutas Vilniuje, 1961, architektas E. Chlomauskas). Racionalistinė architektūra ilgainiui įgavo įvairesnių meninių formų, tapo emocingesnė, racionalumas derintas su plastiškumu (Vilniuje - Kompozitorių sąjungos rūmai ir gyvenamieji namai Žvėryne, 1966; Šiuolaikinio meno centras, buvusieji Dailės parodų rūmai, 1967, abiejų architektas V. E. Čekanauskas; poilsio namai Žilvinas Palangoje, 1969, architektas A. Lėckas).
8 dešimtmetyje Lietuvos moderniojoje architektūroje toliau plėtota racionalistinė kryptis - visuomeniniuose pastatuose išryškinta tektonika, konstrukcijos (Vilniuje - Sporto rūmai, 1971, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, J. Kriukelis; ligoninės Santariškėse, 1977-83, architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis, R. Plyčius, R. Krištapavičius; Kaune - Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo rūmai, 1975, architektas A. Sprindys).
Plėtota ir plastinė, skulptūrinė architektūros stilistika (vyrauja plastinės formos): Vilniuje - Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai (1977, architektas J. Šeibokas), Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto rūmai (1978, architektas V. E. Čekanauskas), Balneologijos ir fizioterapijos gydykla Druskininkuose (1980, architektai Aušra ir Romualdas Šilinskai; po 2005-06 rekonstrukcijos - Druskininkų vandens parkas, architektai K. Kisielius, V. Kančiauskas, G. Klimavičius).
Pastatyta reprezentacinių visuomeninių pastatų: Vilniuje - Operos ir baleto teatro rūmai (1974, architektė E. N. Bučiūtė), dabartiniai Lietuvos Vyriausybės (1982, architektas V. E. Čekanauskas), Seimo rūmai (1982), viešbutis Lietuva (1983, abiejų architektai A. ir V. Nasvyčiai; dabar Radisson Blu Hotel Lietuva).
Kaimuose statyti modernūs statiniai, nepažeidžiant architektūrinės darnos kaimiškoje aplinkoje naudota šiuolaikinės formos: visuomeninis centras Dainavos gyvenvietėje (Ukmergės rj.
8-9 dešimtmečio Lietuvos rekreacinių vietovių architektūrai būdinga regioniniai bruožai (savivaldybės pastatas Nidoje, 1976, architektas G. Tiškus; poilsinė Žiogelis prie Sartų ežero Kriaunose, Rokiškio rj. savivaldybė, 1978, architektas J. Anuškevičius, neišliko; poilsio namai Linas Palangoje, 1975, architektas A. Lėckas; Lietuvos mokslų akademijos poilsinė Palangoje, 1982, architektai V. J. Dičius, L. Ziberkas).
Žvelgiant į kaimo urbanizaciją Sovietų Sąjungoje, aiškiai matyti dvi ideologinės linijos: pirmoji - tai vienkiemio, kaip privatinės nuosavybės, naikinimas; antroji - vadinamasis „miesto ir kaimo suartinimas“, kuris paskatino mažų kaimų ir vienkiemių stambinimą į „miesto tipo gyvenvietes“.
Kaimo urbanizavimas vyko išimtinai per kolektyvizacijos procesą - steigiamo stambaus kolūkio KolūkisKolūkis, kolchozas, kolektyvinis ūkis (rus. колхоз, коллективное хозяйство) - sovietinė žemės ūkio įmonė, sukurta jungiant mažus ūkelius. arba tarybinio ūkio Tarybinis ūkisTarybinis ūkis, sovchozas (rus. совхоз, советское хозяйство) dažniausiai buvo kuriamas nacionalizuotų didelių ūkių bazėje, o vėliau kartais sujungus „atsilikusius“ kolūkius. Po 1970 m. prasidėjo tarybinių ūkių specializacija ir koncentracija, pvz., 1983 m. Lietuvoje sovietinė kaimo urbanizacija yra susijusi su itin ryškiais kraštovaizdžio pokyčiais.
Prievartinis vienkiemių likvidavimas, melioracija ir nuolatinis gyvenviečių stambinimas lėmė, kad 1983 m. jau 64 proc. Nauji planavimo, statybos ir apželdinimo metodai buvo propaguojami parodomosiose kolūkinėse gyvenvietėse.
Pavyzdine naujojo kaimo tipo gyvenviete, turėjusia parodyti, kaip ateityje atrodys lietuviškas kaimas, buvo Dainavos eksperimentinė gyvenvietė, pastatyta „Leonpolio“ paukštininkystės tarybiniame ūkyje Ukmergės rajone (archit. Ramūnas Kamaitis ir V. Šimkus, 1965-1969). Tokį funkcionalistinį „miesto perkėlimo į kaimą“ eksperimentą valdžia gyrė ir propagavo, tačiau gana greitai jis susilaukė kritikos ir laikytas nepasiteisinusiu. Netgi Dainavos gyvenvietės apdovanojimas SSRS valstybine premija (1971) neįtvirtino panašaus „miesto tipo“ kaimo plėtros modelio, kuriame kolūkietis būtų visiškai atskirtas nuo savo individualaus ūkio.
8 dešimtmetis žymėjo naują etapą Lietuvos kaimo architektūroje su šūkiu „pradedame kurti naują Lietuvos kaimą“. 1973 m. sudarius visų naujų Lietuvos kaimo gyvenviečių projektus, kurių dauguma buvo standartiniai, taigi, pasižymėjo monotonija, pradėta diskutuoti apie savitumų poreikį. Tai sutapo su folklorinio regionalizmo atgimimu architektūroje ir paskatino architektus domėtis etnografinėmis regionų savybėmis.
Kolūkių statybos projektavimo instituto architektai pradėjo taikyti įvairesnes priemones: išryškino natūralų vietovės reljefą, vengė stačiu kampu susikertančių gatvių, kūrė įvairesnių tipų gyvenamųjų namų projektus. Šią radikaliai pakitusią ideologiją puikiai iliustruoja architekto-urbanisto Kazimiero Šešelgio straipsnio antraštė „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“. Kazimieras Šešelgis, „Ginkime kaimą nuo miesto statinių!“, Statyba ir architektūra, 1984, Nr. 12, p.
Svarbų postūmį gyvenamajai statybai socialistiniame kaime turėjo 1978 m. SSKP plenumas, kuriame buvo atkreiptas dėmesys, kad žemės ūkio ir kitų sričių specialistus su aukštuoju išsilavinimu gyventi ir dirbti kaime gali paskatinti geresnės gyvenimo sąlygos. Šios ideologijos rezultatas - Alytaus namelis, kuriame galima įžvelgti kompromisą - viena vertus, pavyko įgyvendinti uždavinį į kaimo gyvenvietę sugrąžinti individualų šeimos namą (pastatytą iš vietinių medžiagų, t. y. 1976 m. Alytuje pradėti gaminti šešių tipų, skirtingo plano (70-120 m2 ploto), kambarių skaičiaus (3-5) ir fasadų namai. Vieno aukšto su palėpe namas, pastatytas ant aukšto cokolio (kuriame įrengtas rūsys) pilkame silikatinių plytų ir šiferio stogų kaimo kraštovaizdyje išsiskyrė spalvingumu, įvairių medžiagų apdaila (raudonų ar gelsvų plytų, akmenų mūro), stačiu dvišlaičiu stogu su čerpių arba spalvoto šiferio danga.
Viduje nepagailėta vietos erdviai virtuvei su valgomuoju, sandėliukui ir ūkine patalpoms. Vėlyvuoju sovietmečiu plintančias regionalizmo architektūros idėjas Lietuvos kaime iliustruoja ir pavyzdinė Juknaičių tarybinio ūkio gyvenvietė (archit. Alfonsas Kiškis, Rūta Kiškienė, Stanislovas Kalinka, Edmundas Vičius).
1974 m. parengtame Juknaičių gyvenvietės generaliniame plane buvo atskirtos gyvenamoji ir gamybinė zonos, namai sugrupuoti ne palei gatves, o į atskirus, želdiniais apsuptus kvartaliukus. Gyvenvietės-parko struktūrą suformavo žymus to meto Lietuvos kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis su žmona Rūta.
Originalių pastatų (taip pat ir gyvenamųjų) statybas inicijavo pirmininkas, remdamasis užsienio kelionių metu įgyta patirtimi. Originalus pastatas - dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmai (!) - baseino ir pirčių kompleksas, architektūrine kompozicija primenantis bažnyčią su vienuolynu (archit. Kalinka, 1977).
Juknaičiuose labai anksti buvo įsteigti tarybinio ūkio architekto (Vičius) ir dailininko (Gintaras Augaitis) etatai, apželdinimo sprendimus įgyvendino originalų kraštovaizdžio agronomės etatą turėjusi Benedikta Dokšienė, pastatus ir parką dekoruoti buvo kviečiami žymūs Lietuvos menininkai (skulptoriai Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, vitražo meistrai Konstantinas Šatūnas, Algirdas Dovydėnas ir kt.).
Socialine prasme Juknaičiuose buvo įgyvendintas socialistinis-paternalistinis globos principas nuo „lopšio iki kapo“, kadangi čia buvo sukurta kolūkiečių socialinio aprūpinimo sistema nuo vaikų darželio iki senelių namų ir kapinių. 1988 m.
Naujasis 415 kv. metrų gyvenamasis namas suprojektuotas iš 1,2 m ilgio stiklinio minimalistinės formos modulio, kuris horizontaliai nusitęsia ant natūralaus akmeninio pamato. Pastato fasadas - iš vietinio akmens, stogas ir pagrindinės terasos grindys - iš surenkamų betono plokščių. Namų interjeras sukurtas taip, kad nuolat primintų apie natūralų gamtovaizdį, kuris iš visų pusių supa pastatą.
Architektų sprendimu siekiant išlaikyti minimalistinį stilių, naudojamos paprastos linijos ir jokių ryškių spalvų. Pastato lubos - betoninės, namo sienos - iš betono, kietos medienos ir stiklo. Siekiant stiklu padengti kiek galima didesnį pastato plotą ir optiškai sumažinti fasadą, architektai pasirinko iš visų ploniausius profilius.
Trijų sluoksnių stiklo paketas užpildytas argonu, o paviršiaus danga ir šviesą atspindintys lakštai užtikrina minimalų šilumos pralaidumą iš pastato vidaus į lauką žiemos metu, o vasarą - atvirkščiai, iš lauko į vidų. Šildymas ir vėsinimas teikiamas per šilumos siurblį. Vila - puikus pavyzdys, kaip pastato statyboms panaudojamos geriausios šiuolaikinės technologijos, nepaisant Centrinės Europos klimato sąlygų ir atsižvelgiant į visus užsakovo poreikius ir architektų siekius.
Kaunui perėmus sostinės vaidmenį, statybos vijo viena kitą. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje trūko įvairiausių patalpų, ekonominė situacija buvo prasta, statybinių medžiagų pramonė - atsilikusi, architektūros raida - lėta. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva privalėjo greitai sukurti laikinąją sostinę - ši misija atiteko Kaunui.
Nagrinėjant Kauno architektūrą, verta paminėti keletą išskirtinių pastatų:
- Gyvenamasis namas S.Daukanto g. 14: Pagrindinio fasado formos artimos vadinamajam šiaurės modernizmui, taip pat turi art deco stiliaus bruožų. Kompozicija triašė, vertikalų skaidymą pabrėžia į juostas sujungti siauri langai. Faktūriniai ornamentai - zigzagų, rombų spindulių formų. Pagrindinis akcentas - reljefinė kaukė, apsupta spindulių. Įeigą išryškina trapecinis portalas. Butai šiame name erdvūs, patogūs.
- Laisvės al. 96/L.Sapiegos g.: Pastatas pusiau uždaro plano, pagrindiniu korpusu atgręžtas į Laisvės alėją. Priešais pagrindinę įeigą yra taisyklingai suplanuotas skverelis. Kiemo pusėje prijungta salė, dengta stiklinėmis lubomis. Fasadų estetika apibendrinta, lakoniška. Faktūrą sudaro sudvejintos briaunos - piliastrai. Rūmai yra funkcionalistinės architektūros pavyzdys.
- Laisvės al.: Pastatas yra vienas sėkmingiausių tautiškojo modernizmo pavyzdžių Lietuvoje. Planas, kurtas liaudiškojo gyvenamojo namo pavyzdžiu, yra sujungtas iš trijų dalių. Pagrindinis fasadas plastiškas ir raiškus. Stačiakampiai bokšteliai kontrastingai paryškina aptakias formas. Apdailai naudotos tik vietinės medžiagos, detalių ornamentais ir faktūra imituojami liaudiški medžio drožiniai.
Šiuolaikiniai ūkininkų namai Lietuvoje stengiasi derinti modernumą ir tradicijas, naudojant natūralias medžiagas ir integruojant pastatus į kraštovaizdį. Didelis dėmesys skiriamas energijos efektyvumui ir ekologiškumui.
Apibendrinant, ūkininko gyvenamasis pastatas Lietuvoje perėjo ilgą ir įvairų raidos kelią, nuo tradicinių kaimo trobų iki modernių, patogių ir ekologiškų namų. Architektūriniai stiliai ir planavimo principai keitėsi priklausomai nuo istorinių, socialinių ir ekonominių sąlygų, tačiau visada išliko svarbus ryšys su gamta ir vietinėmis tradicijomis.
Kauno soboras - puikus architektūros pavyzdys
Vebinaras. Statybų ir architektūros ateitis - tvarios konstrukcijos.
tags: #ukinis #gyvenamasis #pastatas