Nuo senų laikų žemaičiai gyveno kaimuose, bet, nors ir retai, viensėdžiuose. Iš padrikų kaimelių galėjo susiformuoti kupetiniai kaimai. Žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai.
Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko.
Europai judant žaliojo kurso link, žemės ūkio sektorius susiduria su dideliais iššūkiais, kurių pagrindinis - kaip užtikrinti produkcijos patrauklias kainas ir Europoje užauginamos produkcijos konkurencingumą taikant vis griežtesnius tvarumo reikalavimus. Nepaisant įvairių iššūkių, pandemijos laikotarpiu Lietuvos žemės ūkio ir maisto produkcijos eksportas toliau augo. Tačiau iki šiol didelę dalį jo užima gana nedidelės pridėtinės vertės produkcijos išvežimas.
Žemaitijos kaimo muziejuje galime pamatyti, kaip atrodė tradiciniai ūkiniai pastatai, skirti javams ir kitoms reikmėms. Šiuo metu Žemaitijos kaimo muziejuje yra tik dalis tų pastatų, kuriuos čia buvo planuota perkelti. Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Vidutinio valstiečio sodyboje pastatytas gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Mažažemio sodyboje stovi trobelė ir tvartukas. Šios sodybos ir visuomeninis sektorius atspindi XIX a. pabaigos-XX a.
Žemaitijos kaimo muziejus pirmą kartą duris lankytojams atvėrė 1982 metais. Per 15 lankymo sezonų (ekspozicijos veikia tik vasarą) muziejų aplankė daugiau kaip 50 tūkst. žmonių.
Pagrindiniai ūkiniai pastatai Žemaitijoje
Svirnas
Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų.
Dabar muziejuje esantis svirnas anksčiau stovėjo Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Brėvikių kaimo ūkininko Stanislovo Mikalausko sodyboje. S. Mikalauskas svirną statė 1909 m. Statybos metai įrėžti fasado vidurinių durų viršutinėje staktoje. 1970 m. Pagal galinę ir šoninę sieną įrengti aruodai. Prie sienos, kur nėra aruodų, stovi laiptai į palėpę. Derlingais metais, kai grūdai netilpdavo aruoduose, pildavo juos į palėpę.
Durys į grūdinę, kaip ir į kitas tris patalpas, dvigubos. Durų sudvigubinimo viršutinės lentelės sukaltos įstrižai, sudarydamos geometrines figūras, primenančias aštuonyčio audinio raštą. Visos durys užrakinamos įleidžiamomis masyviomis spynomis. Priešais svirno duris padėti plokšti akmenys palipti ant priesvirnio. Kraštinė patalpa kairėje fasado pusėje turi grindi, lubas, mažą langelį. Šią patalpą vadindavo špikieriumi. Čia miegodavo šeimininkas, kartais samdiniai. Yra lova, stalas, skrynia.
Šiame gale taip pat yra atskira patalpa, į kurią patenkama iš svirno galo. Drabužinė . Tai patalpa tarp grūdinės ir vazaunės. Čia laikydavo senus ir nešiojamus drabužius, įvairius rakandus. Kamaros gale plona medine siena atitverta patalpa mėsai kubiluose laikyti. Vežiminė (vazaunė) svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis.
Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Pastatytas blogajame pasiturinčio valstiečio sodybos kieme.
Žemaitiškas svirnas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Kluonas
Ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys.
Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta iš tašytų akmenų.
Klojime viskas sudėta taip, tartum tuoj sugužės talkininkai į linamynio talką. Linamynis prasidėdavo vėlyvą rudenį ir užtrukdavo iki žiemos. Prieš minant linus džiovindavo jaujoje. Talkos dažnai vykdavo naktį, kai visi apsidirbdavo ūkio darbus. Todėl krosnį jaujoje pakurdavo iš ryto ir kūrendavo per dieną.
Kluonas stovėjo Juozo Eičino sodyboje (Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje). Pastatytas 1896 metais. Kluonas yra tipiškas XIX a.
Daržinė
Tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos tarp tvarto ir ir jaujos. Daržinė 1973 m. parvežta iš Telšių rajono Rainių kaimo. Ją buvo pasistatęs ūkininkas P. Kaminskas. Vėliau dalį šio ūkininko žemės su daržine ir kitais pastatais tuometinė Lietuvos vyriausybė nupirko ir padovanojo dainininkui Kiprui Petrauskui.
Daržinė stačiakampė, 18 m ilgio ir 8 m. pločio. Ištisinių pamatų neturi. Daržinėje yra du šoniniai įvažiavimai. Sienos apkaltos lentomis. Daržinė yra XX a.
Stovi ji šalia svarbiausių ūkinių pastatų: svirno, tvarto, kluono, daržinės. Beje, žemaičių sodybose be čia paminėtų dažnai būdavo nemažai ir kitų įvairios paskirties pagalbinių pastatų: sklepas, skirtas bulvėms laikyti, ratinė, skirta susidėti įvairiems padargams, ubladė, skirta duonai kepti, žardinė (žardinyčia) linams ar žirniams džiovinti.
Žardinė
Žardinė skiriasi nuo žardo ne tiek savo paskirtimi, kiek konstrukcija. Aprašomąją žardinę sudaro du lygiagrečiai sustatyti žardai. Jų stulpai ąžuoliniai, 3540 cm skersmens, 2,60 m aukščio stovi ant į žemę įleistų akmenų. Žardinės ilgis 12 metrų. Stulpai su pagegniniais sujungti įkerpant griovelį į viršutinį stulpo galą, o apatiniame pagegnyje padaromas atitinkamas įpjovimas su iškilimu. Tokiu būdu sujungus, pagegninės neturi nei išilginio, nei skersinio laisvumo. Toks sujungimo būdas gana patvarus.
Žardai tarpusavyje sujungti 6 metrų atsumu pagegniniais rąstais kampuose sąsparų. Tai tvirtas kryžminio sujungimo būdas. Skersinės sijos įtvirtintos tarp pagegninių rastų kryžminiu būdu į sasparą. Kampuose pagegniniai sujungti įstrižainėmis kartelėmis, įleistomis į tarpus tarp pagegninių ir perkaltomis medvinėmis.
Žardinė tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos.Templių galai patašyti, prikalti medinėmis vinimis. Apatiniai gegnių galai įtvirtinti į išpjautus tarpus pagegniniuose rąstuose, užkalant iš šonų medinius pleištus, kad vėjas neišklibintų gegnių pagrindo. Pastogės užleistos, nedidelės 70 cm , tačiau pilnai uždengia pagegnių sujungimus kampuose.
Žardinė stovėjo XX a. pradžioje Plungės rajono Platelių apylinkės ūkininko Prano Šetkausko sodyboje. 1951 m., vykdant kolektyvizacijai, žardinė atiteko kolūkio nuosavybėn. Vėliau kolūkiui kaip gamybinė patalpa ji tapo nebereikalinga ir 1975 m. Architektūriniu požiūriu žardinė reikšminga tuo, kad parodo, kaip apgalvotai liaudies dailidės sudarė statinio konstrukciją, pasirinko jos tūrį ir formą. Ūkiniu požiūriu žardinė yra vakarų Žemaitijai būdingas ūkinės paskirties pagalbinis pastatas, susijęs su linininkystės vystymusi, nes tiesioginė žardinės paskirtis patalpa linų galvutėms džiovinti.
Linų džiovinimas žardinėje.
Žemaičių sodybose buvo ir kitų pastatų, tokių kaip kiaulininkas, tvartas, pirtis, kiekvienas iš jų atliko svarbią funkciją ūkyje.
Žemės ūkio naujienos
Nors pavasaris buvo šaltas ir drėgnas, o birželio viduryje laukams grasė stichinė kaitra, regis, tai reikšmingos įtakos pasėliams nepadarė. Mokslininkai prognozuoja panašų kaip pernai derlių, ūkininkai taip pat tikisi dangaus malonės ir kol kas kritinės situacijos laukuose nemato.
Kauno rajono savivaldybėje praėjusį trečiadienį surengtas pasitarimas, kuriame buvo diskutuojama, kaip padėti ūkininkams, kurių pasėlius niokoja laukiniai žvėrys. „Dabar pasiskirstėme darbus - sūnus prie technikos, anūkas vadovauja, o aš prižiūriu, kad jie nenukryptų“, - juokiasi vyriausias Stankūnų šeimos ūkininkas Juozas.
Dabar visi itin liaupsina mokslo žodį, tačiau mūsų mokslininkai agrarininkai vis dažniau sulaukia skaudžių niuksų. Pastarosiomis savaitėmis neslūgsta emocijos dėl žemės ūkio ministro įrašo feisbuke, kad TOP-1 „sofos“ ūkininkas valstybinėje žemėje yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC), nes deklaruoja per 1 700 ha, o žolėdžių skaičius - 0. Jei posėlis deklaruojamas ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių (EASV) įskaitai, privalu laikytis nustatytų posėlio sėjimo ir išlaikymo terminų. Nesilaikantys žalinimo reikalavimų ūkininkai gali netekti dalies išmokų sumos. Pareiškėjai, siekiantys gauti tiesiogines išmokas, privalo laikytis žalinimo reikalavimų - pasėlių įvairinimo ar EASV deklaravimo. Deklaravus daugiau kaip 15 ha ariamosios žemės, ne mažiau kaip 5 proc.