Tarpukario įžymių žmonių ir politinių veikėjų sodybos šiandien sulaukia atgimimo. Ir tai natūralu, nes susidomėjimas mūsų šalies tarpukario istorija iš tiesų yra visuotinis. Tapo įprasta paminėti iškilių asmenybių jubiliejines sukaktis, taip pat domėtis jų gyvenimu. Todėl gimtieji kraštai su išlikusiomis sodybomis - pats geriausias kelias susipažinti su iškilių žmonių veiklos ištakomis.
Tačiau Vasario 16-osios išvakarėse norisi pirštu parodyti ir į tas sodybas, kurios nesulaukia reikiamo dėmesio. Kadaise iš valstybės biudžeto sutvarkyta Panevėžio rajone esanti paskutinio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio vaikystės sodyba - tarsi šuniui penkta koja.
Juozo Urbšio sodyba, pripažinta kultūros paveldo objektu, skęsta tarp žaliuojančių laukų ir paukščių čiulbesio.
Sodyba, kurioje 1905-1907 m. gyveno, vėliau lankydavosi Lietuvos Respublikos diplomatas, vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896-1991) yra Panevėžio rajone Čiūrų kaime.
2008 m. Panevėžio apskrities viršinininko administracijoje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai buvo perduoti Juozo Urbšio, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato ir vertėjo, tėviškės sodybos nuosavybės dokumentai. Dalyvaujant Panevėžio apskrities viršininkei Gemai Umbrasienei, užsienio reikalų ministrui Petrui Vaitiekūnui, Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei Dianai Varnaitei, Panevėžio rajono savivaldybės mero pavaduotojui Vytautui Rapolui Gritėnui, Juozo Urbšio sūnėnas Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos vadovas Povilas Urbšys jam priklausiusios sodybos dokumentus įteikė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojui Edmundui Breivei.
Prieš gerą dešimtmetį sodybą su jai priklausančiu 63 arų sklypu Čiūrų kaime bibliotekai perdavė dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys. Garsusis diplomatas bei paskutinis Lietuvos užsienio ministras buvo P.Urbšio senelio brolis.
Biblioteka įsipareigojo rūpintis sodybos pastatų pritaikymu visuomeninių renginių organizavimui, įrengti nuolatinę ekspoziciją Juozo Urbšio asmenybei ir jo tėviškės atminimui įamžinti. Biblioteka įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir įsteigti memorialinį muziejų.
Išlikę sodybos pastatai - gyvenamasis namas ir klėtis - tuomet atrodė prastai, tačiau rekonstrukcijai jau buvo paskirtos valstybės lėšos - 465 tūkst. litų. Tiesa, šie pinigai buvo atseikėti tik gyvenamojo namo konservavimo ir restauravimo darbams.
Valstybės skirtų pusės milijono litų pakako tik gyvenamojo namo konservavimo ir restauravimo darbams. Klėtis sutvarkyta dar po ketverių metų iš papildomų valstybės lėšų.
2009 m. Atidaryta Juozo Urbšio tėvų sodyba, esanti Krekenavos seniūnijos Čiūrų kaime. Vienkiemyje apsilankė Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Seimo nariai panevėžiečiai Petras Luomanas ir Vitas Matuzas, Lietuvos užsienio reikalų viceministras Šarūnas Adomavičius, Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojas Jonas Tvarkūnas, Panevėžio miesto ir rajono merai Povilas Vadopolas ir Povilas Žagunis, Krekenavos seniūnas Jonas Ulys ir kiti svečiai. Zaosės vienkiemį pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Prisiminimais apie J. Urbšį dalijosi jo sūnėnas Aloyzas Urbšys. Sveikinimo žodį tarė nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnėnas Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys.
Problemos ir iššūkiai
Kultūros paveldo statusą turinti sodyba šiandien priskirta G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė neslėpė - renginiai J.Urbšio sodyboje bibliotekai yra pernelyg daug resursų reikalaujanti prievolė, mažai susijusi su bibliotekos pagrindiniais veiklos tikslais, apskritai nesusijusi su darbo specifika ir funkcijomis.
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka remiasi Kultūros ministerijos daryto audito išvadomis, o jos skelbia, kad išlaikyti 2008-aisiais gautą Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos Čiūrų (Zaosės) kaime esančią Juozo Urbšio tėvų sodybą bibliotekai yra papildoma prievolė.
Pasak auditorių, renginių sodyboje organizavimas yra problemiškas dėl nemažo atstumo nuo miesto. J. Bugailiškienė sutinka, kad vien iš savo kišenės bibliotekai tokios investicijos ir nebūtų įkandamos.
Pasak J. Bugailiškienės, šiuo metu sodybos būklė patenkinama, tačiau seniems statiniams, šiaudiniam gyvenamojo namo stogui greitai prireiks remonto.
Sodyboje nėra geriamojo vandens, tik šulinys, taip pat stovi senas lauko tualetas, o norint į ją pritraukti didesnius lankytojų srautus, nei kad apsilanko dabar, tektų investuoti į komunikacijas.
Esą neasfaltuoti keliai - taip pat vienas iš trūkumų, dėl kurių lankytojų itin mažai.
Biblioteka jau siūlė atiduoti istorinę sodybą Panevėžio rajono savivaldybei. Atsakymas gan paprastas - rajonui šis paveldas taptų papildoma našta, reikėtų į jį nemažai investuoti, kad objektas taptų patrauklus. Todėl jei tokį finansavimą suteiktų Kultūros ministerija, pasiūlymą būtų galima svarstyti.
Finansiniai klausimai
J. Urbšio sodybos išlaikymas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai per metus atsieina 10 944 Eur. Į šią sumą įeina atlyginimas atvažiuojančiam sargui, kuris dar ir tvarko, šienauja teritoriją, bet neįskaičiuojamas už sodybą atsakingo bibliotekos padalinio - Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro - direktoriaus darbo užmokestis.
Bibliotekos vadovė paaiškino, kad problema būtų ne vien papildomos finansinės išlaidos - bibliotekos darbuotojams nėra galimybių pritraukti lėšų sodybos veiklos plėtrai.
Įstaiga neturi galimybių pritraukti lėšų iš projektų infrastruktūrai tvarkyti. O ateityje tam tikrai reikės daug investicijų.
Galimi sprendimai
Dabar dairomasi naujo šeimininko - Kultūros ministerija įpareigojo J.Bugailiškienę jį surasti. Direktorės teigimu, apie jokį pardavimą ar nuomą net kalbos negali būti. „Padovanotume, kad tik atsirastų norintis ir tinkantis šeimininkas, - pripažino ji. - Nes bibliotekai tokios investicijos nebūtų įkandamos. Papildomų išlaidų pareikalautų ne tik infrastruktūros atnaujinimas, reikėtų investuoti ir į darbuotojus.“
„Gal sodyba būtų įdomi kokiai aktyviai bendruomenei, suinteresuotai švietėjiškomis kultūrinėmis idėjomis?“ - svarstė J.Bugailiškienė. - Norėtųsi sodybą apsaugoti, kad po kurio laiko ji nesugriūtų. Biblioteka į ją daugiau negalės investuoti.
„Į mano šių metų darbo planą ministerija yra įtraukusi užduotį pateikti pasiūlymus dėl galimybių perduoti sodybos kompleksą kitiems subjektams“, - patvirtino J. Bugailiškienė. Tokį tikslą Kultūros ministerija kelia remdamasi dar prieš keletą metų bibliotekoje atlikto audito išvadomis.
„Dovanojimo sąlygose numatyta šviečiamoji sodybos paskirtis, tad joje nebūtų galimybės, pavyzdžiui, plėtoti kaimo turizmą“, - teigė bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.
Panevėžio rajonas Lietuvos žemėlapyje
„Kai dovanojau sodybą su gautu finansavimu gyvenamojo namo restauracijai, mano pagrindinis tikslas buvo įamžinti buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atminimą ir, be abejo, Urbšio šeimos istoriją. Tai, kad biblioteka sutiko prisiimti tą atsakomybę, sveikintina. Norėjau, kad tai būtų vieta, kur susitiktų įvairių kartų žmonės, kad ji taptų ne tik istorine, bet ir kultūrine erdve. Biblioteka, manau, tikrai daro viską, kad tą tikslą įgyvendintų“, - sako P. Urbšys.
Jis teigia ne pirmą kartą susiduriantis su keliama dilema dėl sodybos reikšmės ir reikalingumo. „Kai sodybą įsigijau, norėjau padovanoti regioniniam parkui, bet supratau, kad niekas tokios dovanos nepriims, kol neaiškus restauravimo klausimas. Viską padariau, kad jis būtų išspręstas. Negana to, pasirūpinau, kad ir privažiavimas prie sodybos, ir klėtis būtų sutvarkyti, nors tai man ir nebepriklausė. Iki šios dienos sulaukiu vertinimų, kad be reikalo rūpinausi tos vietos išsaugojimu, esą ji neverta tokio įamžinimo. Aš pasirūpinau sodybos išlikimu. Nemanau, kad tuo užkroviau kažkokį vargą. Jei išsaugai tai, kas reikšminga Lietuvai, argi tai yra vargas?“ - kalbėjo P. Urbšys.
Nors politikas teigia manantis, jog bibliotekos jau seniai nėra vien tik knygų kaupyklos ar skaityklos, o virtusios daugiafunkciais centrais, jis neprieštaraujanantis, jei G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka suras kitą šeimininką sodybai.
„Man ne kartą teko kalbėtis su buvusia bibliotekos direktore. Ji nuo pat pradžių skeptiškai žiūrėjo į sodybos padovanojimą. Be abejo, toks turtas įstaigai užkrauna papildomą atsakomybę, darbo, išlaidų. Esu įsitikinęs, kad jei biblioteka turėtų aiškią savo viziją ir matymą, Kultūros ministerijos poziciją būtų galima pakeisti. Sveikinčiau kiekvieną sprendimą, kuris nenumarintų tos vietos, o jai suteiktų naują impulsą“, - sako P. Urbšys.
Kiti pavyzdžiai
Prieš kurį laiką prasidėjęs tarpukario įžymių žmonių paveldo išsaugojimas Lietuvoje tapo gražia tradicija. Žinoma, be ES lėšų daugelio sodybų atstatyti nebūtų pavykę, tačiau jau yra tikrai džiuginančių faktų. Čia svarbu paminėti ir tuos, kurie širdį įdėjo puoselėdami tarpukario paveldą ir stengdamiesi sudominti jaunuosius Lietuvos piliečius.
Štai mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone, pelnytai tapo traukos objektu ištisus metus. Tai viena iš autentiškiausių ir kartu šiuolaikiškų sodybų, kurioje susipina J.Basanavičiaus istorinė praeitis, tradicijų saugojimas, kultūrinė ir edukacinė veikla.
„Gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau - medinė jauja linams džiovinti. Iš pradžių visi pastatai buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis“, - taip atrodė sodyba 19 amžiuje.
Dabar čia įsikūręs muziejus, kuriame atkurta buvusi dr. J.Basanavičiaus gyvenamoji aplinka, sodybos vaizdas, išsaugotos ir senosios tradicijos.
Nuo 2006-ųjų metų čia dirbantis muziejaus kolektyvas stengiasi pabrėžti šios vietos svarbą. Užsiėmimų ir renginių kokybė traukia ne vieną lankytoją, galintį pasidžiaugti edukacinėmis programomis, kultūriniais renginiais, kurie pritaikyti prie skirtingo amžiaus, įvairaus požiūrio ir ne vien besidominčių etnokultūra žmonių grupių.
Šiuo metu J.Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 14 nuolatinių edukacinių programų, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms. Čia pasodintas ir ąžuolynas, kurio plotas - apie 40 ha.
Kunigas Vladas Mironas - ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Prieš 1940 m. okupaciją Mironams priklausė 56 hektarai žemės ir miško. Jų sodyba buvo gana didelė: dviejų aukštų gyvenamasis namas, penki ūkio pastatai, didžiulis sodas. Iš V. Mirono gyvenamosios vietos išlikęs vasarnamis, kuriame kunigas leisdavo vasaras.
Dabar gi iš sodybos trobesių išlikęs vasarnamis, kuriame vasaras leisdavęs signataras, pirtis. Beje, sodybos šeimininkas - privatus asmuo Jonas Petryla - atvirai prisipažino: „Buvau durnas, kad pirkau, nes dabar neturiu nei jėgų, nei materialinių galimybių tvarkyti šią sodybą“.
Jo teigimu, ši sodyba tikrai galėtų būti patraukli ir mąstantiems apie kaimo turizmo verslą, nes yra labai gražioje vietoje prie Nemunėlio.
Apibendrinant, Juozo Urbšio sodybos išsaugojimas yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo klausimas. Reikalingi bendri sprendimai, kurie užtikrintų sodybos išsaugojimą ir pritaikymą visuomenės poreikiams.
prof. dr. (HP) Albino Kuncevičiaus „Trys Lietuvos archeologijos grandai ir jų indėlis tiriant Vilnių
| Sodyba | Būklė | Valdytojas | Išlaikymo kaštai per metus | Galimi sprendimai |
|---|---|---|---|---|
| Juozo Urbšio sodyba Čiūrų kaime | Patenkinama, reikalingas remontas | G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka | 10 944 Eur | Perdavimas kitam subjektui, partnerystė su aktyvia bendruomene |
| Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabaliuose | Atkurta, veikia muziejus | Muziejaus kolektyvas | Nėra duomenų | Sėkmingai pritaikyta edukacinėms ir kultūrinėms veikloms |
| Vlado Mirono sodyba Kuodiškiuose | Išlikęs vasarnamis ir pirtis | Privatus asmuo | Nėra duomenų | Reikalingas tvarkymas, galimas kaimo turizmo verslas |