Užupio Seniūnijos Teritorija: Istorija, Kultūra ir Dabartis

Užupis - Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo Senamiesčio, dešiniajame Vilnios krante prie jos žiočių ir ribojasi su Antakalniu, Senamiesčiu ir Paupiu. Vietovardis Užupis yra nusakantis pavadinto rajono vietą, jis reiškia „vietą už upės“.

Užupio vieta Vilniaus mieste.

Užupio Istorija

Užupis - vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, nuo XV a. minimas. Pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią, augo ne kaip miesto dalis, o kaip priemiestis. Per Užupį iš Vilniaus miesto vedė kelias į Polocką.

XIV a. pab. Šiaurinė priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė pravoslavų šv. Pietinėje Užupio dalyje stovėjo Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, priklausiusi Augustinams. Pirmoji bažnyčia 1644 m. pastatyta medinė. Ji buvo sudeginta žaibo ir vėl buvo atstatyta medinė. 1788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta klasicistinė mūrinė bažnyčia. 1794 m. sukilimo metu bažnyčia buvo sugriauta. Ji atstatyta 1824 m. Bažnyčios varpinė pastatyta 1881 m. XIX a. bažnyčia buvo Bernardinų bažnyčios filija.

Vienas reikšmingiausių Užupio statinių buvo 1495 m. įsteigtas ir veikęs iki 1864 m. Bernardinų tretininkių vienuolynas Malūnų gatvėje (dab. Malūnų g. 3). Nuo vienuolyno per Vilnią buvo nutiestas dengtas pėsčiųjų tiltas, sudegęs 1749 m. gaisro metu. Malūnų ir Užupio gatvių sankirtoje XVII a. pirmoje pusėje stovėjo nedidelė šv. Petro cerkvė, kuri sudegė 1610 m. Vietoj cerkvės XVII a. buvo pastatyta Išganytojo koplytėlė. Čia stovėjo ir šulinys, iš kurio žmonės semdavosi vandenį. Išganytojo koplytėlė nugriauta XX a. 6-ame dešimtmetyje.

Tiltai

Užupį su miestu jungė trys tiltai. Vienas jų stovėjo prie Bernardinų vartų ir vedė į dabartinę Malūnų gatvę, antras buvo už Išganytojo vartų ir vedė į Užupio gatvę, trečias jungė Paupio ir Paplavų gatves ir stovėjo prie Vaivadų malūno. Pirmieji tiltai buvo statomi mediniai, vėliau iškilo metaliniai. Tiltai buvo nuolat remontuojami. Iki mūsų dienų išlikęs 1880 m. statytas metalinis Bernardinų tiltas, taip pat 1901 m. statytas Užupio tiltas.

Užupio gatvėje stovėjo Honestų rūmai (pastatas išlikęs, Užupio g. 5), kurie buvo pastatyti XIX a. Polocko gatvėje netoli Baltojo skersgatvio stovėjo barokiniai vartai su dvigubomis kolonomis (Polocko g. 20). Šiuos vartus yra nutapęs dailininkas Romanas Jakimovičius. Taip pat šioje gatvėje tarpukariu veikė lietuvių šv.

1810 m. Užupyje dešiniojo Vilnios kranto šlaite Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu buvo įkurtos Bernardinų kapinės. 1810 m. kapinėse pastatyta klasicizmo stiliaus mūrinė koplytėlė. išėjus pro kapinių vartus stovėjo trys dviaukščiai, už koplyčios - dar trys kolombariumai. Jie pastatyti kartu su mūro siena.

Užupyje gyveno nemažai amatininkų, nuo XIX a. ir smulkiųjų valdininkų. Užupyje nuo XX a. pradžios išlaikytas mūrinių ir medinių gyvenamųjų namų, kiemų autentiškas įvaizdis. Senųjų Užupio medinių namų yra išlikusių Baltajame skersgatvyje.

Užupio centrinė ašis - Malūnų, Paupio ir Užupio gatvių sankirtoje stovinti, 2002 m. atidengta skulptoriaus Romo Vilčiausko ir architekto Algirdo Umbraso sukurta bronzinė angelo skulptūra, tapusi Užupio simboliu ir populiaria susitikimų vieta.

Užupio angelas.

Nuo Užupio angelo į viršų kylanti Užupio gatvė išsišakoja: į dešinę tolyn driekiasi vieno kilometro ilgio Polocko gatvė, kairiau - Krivių gatvė. Polocko ir Krivių gatves jungia Baltasis skersgatvis. Iš Polocko gatvės atsišakoja 16 namų turinti Žvirgždyno gatvė, kuri atsiremia į Bernardinų kapinių vartus ir užsibaigia į kalną kylančiu akligatviu. Žvirgždyno gatvė grįsta akmeniniu grindiniu. Iš Krivių gatvės yra išėjimas į Filaretų gatvę. Iš Filaretų gatvės atsišakoja nedidelė Varpų gatvelė. Tiek Krivių, tiek Filaretų gatvės atsiremia į Olandų gatvę, kurios tam tikra atkarpa taip pat priklauso Užupiui.

Leidžiantis atgal link Užupio angelo, į dešinę, iki Vilnios upės akmenine danga grįsta Malūnų gatvė, kurioje išsidėstęs 2010 m. Nuo Malūnų gatvės patenkama ant 1880 m. Į dešinę nuo Užupio angelo yra Paupio gatvė, kurią kerta Vilnia su virš jos 1882 m. pastatytu metaliniu Paplaujos tiltu. Paupio gatvė kartu su Aukštaičių, Krivulės, Zarasų ir Kranto gatvėmis sudaro Paupio mikrorajoną, kuris taip pat priskiriamas Užupiui. Paupio gatvėje yra Užupio pėsčiųjų Monmartro tiltas, kuris jungia Aukštaičių gatvę ir Paupio gatvės krantinę. Užupio tiltu vyksta judėjimas iš Maironio gatvės į Užupio gatvę.

Nuo Užupio tilto nusileidus, Vilnios krantinėje įrengtoje nišoje yra Užupio simbolis - skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurta bronzinė undinėlė, kitaip vadinama Užupio mergele.

Užupio Respublika

1998 m. balandžio 1-ąją užupiečiai pasiskelbė „Nepriklausoma Užupio Respublika”. Užupio respublikos prezidentu paskelbtas režisierius Romas Lileikis. Užupio respublika savo įkūrimo datą pažymi Neprigulmybės (nepriklausomybės) diena, kuri švenčiama kiekvienų metų balandžio 1-ąją. Šią dieną Užupyje organizuojama užupiečių ir menininkų eisena, kurios priekyje žygiuoja Užupio respublikos prezidentas, nešami Užupio simboliai. Tiltai per Vilnią pavirsta muitinėmis.

Užupio Respublikos Konstituciją sukūrė užupiečiai Romas Lileikis ir Tomas Čepaitis. Metalinėje plokštėje įamžintas manifestas išverstas į daugiau kaip 80 pasaulio kalbų. Konstitucijos tekstai užsienio kalbomis iškabinti ant Paupio gatvės sienos. Tekstas turi 41 punktą. Vienas iš Užupio Konstitucijos punktų skelbia, jog: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus“.

Dešiniau konstitucijos pavaizduota Užupio respublikos vėliava - kiauras delnas. Konstitucijų tekstai lazeriu išgraviruoti Vito Mačiulio sprendimų dėka, kai kurių rėmėjų vardai nurodyti Konstitucijos vidinėje pusėje, juos galima pamatyti pridėjus veidrodėlį. Lenta su Užupio Respublikos Konstitucijos tekstu lotynų kalba palaiminta Romos Popiežiaus.

Užupio konstitucija.

Užupis nuo seno vadinamas menininkų rajonu ir lyginamas su Monmartru Paryžiuje bei Kristianijos rajonu Kopenhagoje. Paryžiaus Monmartro atstovai lankėsi Užupyje. Tarp dviejų Užupio ir Bernardinų tiltų, iš karto prie pat Vilnios upės įsikūręs Užupio meno inkubatorius „Galera”. 1996 m. name prie Vilnios grupė Vilniaus dailės akademijos studentų įkūrė meno bendruomenę. 2002 m. buvo sudaryta sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe ir įkurtas Užupio meno inkubatorius (UMI). Meno inkubatoriaus pastatas, kiemas ir aplink esanti teritorija kaskart keičia instaliacijas, skulptūras. Šią erdvę puošia nemažai Užupio menininko Mariaus Abramavičiaus kurtų akmeninių skulptūrų ir kt. instaliacijų. Meno inkubatoriaus pastate organizuojamos dailininkų parodos.

Šalia Meno inkubatoriaus yra Tibeto skveras su Rimanto Sakalausko sukurta mozaikine kompozicija „Mandala“, kurią 2013 m. rugsėjo 12 d. Nuo Tibeto skvero pro Malūnų gatvės namo arką patenkama prie 1981 m. Nuo naujojo Vilniaus dailės akademijos pastato vieninteliu dengtu „Fluxus“ pėsčiųjų tiltu Lietuvoje galima patekti į Sereikiškių parką.

Užupyje įkurtas ir Jono Meko vizualiųjų menų centras, propaguojantis šiuolaikinio meno judėjimą „Fluxus”. Šiame centre yra saugomi Jono Meko ir Jurgio Mačiūno darbai, taip pat kitų šiuolaikinių menininkų eksperimentiniai darbai. Užupyje tebestovi klasicistinio stiliaus Honestų rūmai, taip pat mažiausia Vilniuje 1824 m. pastatyta šv. Baltramiejaus bažnyčia ant statų šlaitą turinčios kalvos. Šalia Altanos kalno įsikūrusi Vilniaus Užupio gimnazija (Krivių g.). Viena gražiausių Užupio švenčių - bendruomenės Baltų staltiesių diena, švenčiama antrąją Velykų dieną.

Žydų Kapinės

Užupyje, Olandų gatvėje, nuo 1830 m. iki 1940 m. veikė senosios žydų kapinės, kuriose buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinėse buvo daug akmeninių paminklų, vaizduojančių nukirstus medžius, kurie, žvelgiant iš viršaus, sudarydavo iškirsto miško vaizdą. 1896 m. kapinės buvo aptvertos aukšta, mūrine tvora. Iš senamiesčio, kur daugiausia gyveno žydai, Užupio ir Krivių gatvėmis į kapines ėjo kelias, kuris vietinių gyventojų buvo vadinamas Mirusiųjų arba Mirties keliu.

1961-1963 m. kapinės buvo pradėtos naikinti. 1968 m. jos buvo sulygintos su žeme. Tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai (Šmuelio Josefo Fino, Cemacho Šabado, Gaono), buvo perlaidoti į Sudervės žydų kapines Viršuliškėse. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Nacionalinę biblioteką. Ir daugelyje kitų vietų buvo akmenų su žydiškais užrašais. Buvusių kapinių teritorijoje buvo pastatyta gyvenamųjų namų, Ritualinių paslaugų rūmai.

1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas parengė žydų kapinių sutvarkymo projektą, bet nebuvo lėšų jam įgyvendinti. Tik 2004 m. atsirado galimybė grįžti prie buvusios kapinių sutvarkymo idėjos. Buvo atstatyta dalis įėjimo vartų, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti.

Užupio Urbanistika ir Architektūra

Užupio kaip priemiesčio susiformavimą, raidos ypatumus ir užstatymą lėmė išskirtinė gamtinė aplinka - Vilnia skiria Užupį nuo pagrindinės miesto dalies, o kalvos atriboja jį iš kitos pusės. Priemiesčio užstatymas prie Vilniaus centro buvo tankesnis, perimetrinis, o tolstant nuo miesto - pastatų retėjo, daugėjo dirbamų laukų ir pievų. Iki šių dienų išlikusios gamtinės ribos išlaikė sąlyginį rajono uždarumą, leidusį išsaugoti tik jam būdingus ypatumus.

Dabar tai didelių kontrastų vietovė: šalia griūvančių, apleistų būstų stovi prabangiai restauruoti namai. Įdomūs yra išlikę seni gyvenamieji mediniai pastatai Filaretų, Krivių, Polocko gatvėse. Nors jų nėra daug, palyginti su kitais Vilniaus priemiesčiais, tačiau jie išsiskiria didele erdvės bei tūrių įvairove. Medinė statyba Užupyje sparčiai augo XIX a. pabaigoje, kai medinius namus buvo leista statyti tik priemiesčiuose. Iki šiol Užupyje daugelis medinių namų yra be centrinio šildymo ir kanalizacijos. Didžioji dalis namų prarado autentiškumą, tačiau išlikusios langų apdailos, fasadų detalės liudija apie to meto grožio sampratą, meistriškumą. Ypač išsiskiria medinis namas, esantis Polocko g. 52. Šis pastatas pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto Ivano Levickio projektą kaip užmiesčio rezidencija. Tai ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, kokių Vilniuje nėra išlikę. 1918-1940 m. čia butus nuomojo menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Ruščicas ir fotografas Janas Bulhakas.

Vienas seniausių Užupio pastatų yra Malūnų gatvėje − buvęs Užupio šv. Pranciškaus Serafiečio panelių bernardinių Šv. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo vienuolynas (Malūnų g. 3), įsteigtas 1495 m. Tai buvo pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje. Šis vienuolynas savo bažnyčios neturėjo, vienuolės pamaldų ėjo į Bernardinų bažnyčią.

Užupis 1964 metais

1964 metais Užupis buvo vienas iš Vilniaus miesto mikrorajonų, priklausęs Lenino rajonui. Šalia Užupio buvo tokios vietovės kaip Altarija, Antakalnis, Belmontas ir Paupys. Tuo metu Vilniaus miestas buvo suskirstytas į keturis rajonus: Lenino, Spalio, Tarybų ir Naujosios Vilnios.

tags: #uzupio #apylinkes #inspektoriu #priziurinti #tos #gyvenamosios