Nutraukiant santuoką, vienas iš esminių klausimų yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas. Dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti nustatyta ir su tėčiu. Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo, taip pat dėl išlaikymo priteisimo.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip Lietuvos teismai sprendžia tėvų ginčus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgiant į vaiko interesus ir teismų praktiką.
Visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį.
Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo. Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms.
Tradicinis klausimų sprendimo būdas yra pirmiausiai atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir vaiko išlaikymo. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta, o vaiko gyvenamąją vietą ginčo įkarštyje supranta kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turi laimėti. Skatinama kova ir konkurencija, o tai apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties.
Tačiau galimas ir kitoks klausimų sprendimo eiliškumas, kuris gali būti efektyvesnis: pirmiausiai aptarti šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Toks eiliškumas gali turėti esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atverti galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą.
Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
Toliau derybose sekantis piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finansiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus.
Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:
- Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
- Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma.
- Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.
Šalys pasiekė sutarimą, kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Iš to sekė teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Buvo susitarta, kad:
- abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnesį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą;
- šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką;
- prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys.
Galiausiai derybose pasiekus tašką, kuomet šalims reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, buvo vadovaujamasi įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu.
Šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų.
Kitose sutarties nuostatose dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Toks vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kaip ir visa sutartis, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.
Svarbiausias kriterijus šiuo atveju buvo tas, kad modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė. Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius.
M. Vaičiūnas teigia, kad nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta.
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
- vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra:
- laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą;
- būsto sąlygos;
- vaiko poreikių tenkinimas;
- bendravimo ryšių susiformavimas;
- susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu;
- ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis;
- kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą. Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams, tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę.
Vaiko Nuomonės Reikšmė
Vaiko nuomonė yra svarbi, tačiau ne lemiama. Įstatymai numato, kad priimant sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau galutinis sprendimas priklauso teismui. Vaiko norai gali būti nepaisomi, jei jie prieštarauja jo interesams. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme arba jo nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę.
Apibendrinant, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo procesas yra sudėtingas ir reikalauja atidaus įvertinimo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, vaiko interesus ir teismų praktiką. Svarbu siekti bendradarbiavimo tarp tėvų ir ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų vaiko gerovę ir stabilumą.
tags: #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymas #ck