Vaižganto gatvė Kaune - tai vieta, kur susipina istorija, kultūra ir architektūra. Ši gatvė mena tarpukario Kauno laikus, kai čia kūrėsi elitas, menininkai ir diplomatai. Šiame straipsnyje apžvelgsime Vaižganto namą ir gatvės istoriją.
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia.
Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas
Juozas Tumas-Vaižgantas šiame bute gyveno ir kūrė trylika metų. Pats Vaižgantas savo buto aplinką buvo pavadinęs meniškai kunigiška. Keturiuose memorialiniuose kambariuose dera praktiškas paprastumas su estetiškumu. Įkurtas 1997 m. autentiškai pagal archyvines nuotraukas, nes rašytojas visus savo kambarius buvo nufotografavęs.
Pro buto langus galima pamatyti Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) neparapinę bažnyčią, kuri yra pats seniausias Kaune ankstyvosios gotikos paminklas. Vaižgantas beveik dvylika metų buvo šios bažnyčios rektorius, rūpinosi jos atstatymu ir remontu. Kadangi bažnyčioje zakristijos nebuvo, tai visi reikalai buvo tvarkomi užsakų kambaryje.
Vaižgantas garsėjo kaip populiarus, žmonių mylimas kunigas, tad čia lankytojų niekuomet netrūkdavo - duris praverdavo ir tie, kurie išdrįsdavo prašyti pinigų, nes žinojo, jog geraširdis dvasininkas juos skolina. Kambaryje stovi masyvus ąžuolinis barokinio stiliaus darbo stalas, jo autorius - garsus tarpukario Kauno baldžius Jonas Prapuolenis.
Jis turėjo, jo žodžiais, „nebrangių, bet rinktinių paveikslų galeriją.“ Šie paveikslai, kaip ir anuomet, kabo visuose kambariuose. Yra keletas skulptūrų. Muziejuje nuolat vyksta lankytojų jau pamėgti susitikimai su menininkais, naujų knygų sutiktuvės, poezijos ir muzikos šventės, organizuojamos ekskursijos ir edukacinės programos įvairaus amžiaus lankytojams. Paskutiniai lankytojai į ekspozicijų ir parodų sales įleidžiami likus 30 min.
Vaižganto Gatvės Istorija
Tiesa, dabartinės Vaižganto gatvės vietoje gyvenamasis kvartalas nebuvo numatytas - čia turėjo būti parko tiesinys, per kurį 1926 m. planuota nutiesti Parko gatvę. Gatvė, tik jau Algirdo vardu, atsirado 1928 m., o dar po poros metų ant kalno šlaito pradėjo dygti karininkų, profesorių ir buvusių ministrų namai.
Kvartalo viduryje 1910 m. įrengtos Kauno tvirtovės radiotelegrafo stoties vietoje 1926 m. pradėjo veikti Radijo stotis, pagal kurią pavadintas visas rajonas. Naują stotį 1923-1926 m. Tvirtovės laikų raudonų plytų vienaaukštyje (Vaižganto g. 21A) buvo apgyvendinti Radijo stoties darbuotojai.
Aplink mažą baltai tinkuotą stoties pastatėlį laiptuotu frontonu plytėjo dar tušti būsimojo Radijo stoties rajono plotai, kuriuose tik kur ne kur augo medžiai. Šalia stūksojo senieji radijo bokštai - savotiškos Kauno landšafto įžymybės.
Radijo populiarumas tarp kauniečių sparčiai augo ir 1930 m. abonentų skaičius pasiekė šešioliką tūkst. Pagal Vaižganto testamentą, „prie pat Radijo stoties vartų“ turėjo būti pastatytas studentų bendrabutis - „Tumo-Vaižganto namai“, kuriems jis paskyrė savo menką turtą ir savo raštų autorines teises. Nors Vaižgantas buvo įsitikinęs, kad „Kauno m.
Žymūs Vaižganto Gatvės Pastatai Ir Gyventojai
Už aukštos parko tvoros vilą (Vaižganto g. 2) pasistatė inžinierius, buvęs susisiekimo ministras, o nuo 1929 m. - viceministras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Juozas Jankevičius (1890-1945). 1932 m. paruoštą projektą pasirašė inžinierius Feliksas Vizbaras. 1933 m. sklypo gilumoje iškilo dviejų aukštų modernistinė vila.
Pirmasis namą (Vaižganto g. 10) naujoje gatvėje planavo statyti kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo ir trijų Seimų narys Antanas Šmulkštys, žinomas literatūriniu slapyvardžiu Paparonis. 1927 m. gavęs sklypą dar nenutiestoje Parko gatvėje, savo grandiozinio namo statybą jis pradėjo jau prie keliuko, pavadinto Algirdo gatve.
Neturėdamas pakankamai lėšų savo užmojams įgyvendinti, A.Šmulkštys nuvyko į Ameriką uždarbiauti, Kaune savo įgaliotiniu palikęs brolį Vincą. Amerikoje jis kunigavo, rašė ir leido knygas, o kai 1931 m. grįžo, namas jau buvo pastatytas, tik dar neįrengtas, priešais buvo nutiesta Vaižganto gatvė, o aplinkui statėsi kaimynai.
1931 m. „Esu seniausias Vaižganto gatvės gyventojas ir mūrinių namų savininkas. Mirus projekto autoriui inžinieriui Povilui Taračkovui, statybas prižiūrėjo inžinierius Aleksandras Gordevičius. Iki šiol spėliojama, kam priklauso sodo fasado autorystė.
Įdomu, kad gatvė buvo nutiesta ne tiesiai palei namą, o tarytum aplenkiant jį, paliekant savotišką privažiavimo prie „rūmų“ aikštelę. Šį aikštelę A.Šmulkštys apsodino gyvatvorėmis, o iš abiejų namo pusių dar pasistatė po pastatėlį su neobarokiniais frontonėliais: žiūrint į namą, iš kairės - krautuvėlę, iš dešinės - garažą. Abu pastatus 1932 m. projektavo kaimynas - namo Vaižganto g. 4 savininkas ir autorius inžinierius Pranas Valiukėnas.
Ką tik įrengtame name, pardavęs savo netoliese, toje pačioje gatvėje, pastatytą namuką, trijų kambarių butą išsinuomojo geografas profesorius Kazys Pakštas (1893-1960). Name taip pat apsigyveno pulkininkas leitenantas, vėliau teisininkas, dar vėliau - Raudonosios armijos karininkas Romualdas Burokas (1893-1959), pašto viršininkas inžinierius Bronius Garšva (1883-1957), Kauno radijo stoties viršininkas inžinierius Kleopas Gaigalis (1879-1957), miškininkas Marijonas Daujotas (1891-1975), matematikas Jonas Matulionis (1906-1993).
1932 m. jis pasistatė didelį nuomojamų butų namą pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (Vaižganto g. 14). Griežtų modernistinių formų namas tarsi sudėtas iš dviejų stačiakampių - trijų ir keturių aukštų, - sujungtų laiptinės langų vertikale; nuo ilgų kiemo balkonų atsiveria puikūs vaizdai.
Vienas pirmųjų keturių aukštų butą čia išsinuomojo Vincas Mykolaitis-Putinas su seserimi Magdalena. S.Nėris pragyveno šiame name dvejus metus, kol kunigas Mykolas Vaitkus jai parūpino leidimą vėl mokytojauti ir vietą gimnazijoje Panevėžyje. Šiame bute V.Mykolaitis-Putinas parašė „Altorių šešėly“.
1934 m. antrame aukšte, 6-ajame bute, apsigyveno žurnalisto, „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktoriaus dr. Igno Skrupskelio (1903-1943) šeima. Būsima vertėja, rašytoja Silvija Lomsargytė-Pukienė su mama Milda į šiuos namus atsikraustė 1937 m.
Šiame name brolio šeimoje kurį laiką gyveno tuomet Meno mokyklos studentas skulptorius Vytautas Kašuba. Butą čia nuomojo ir VDU profesorius, filosofas Vladimiras Šilkarskis (1884-1960). Visiems šio namo gyventojams memorialinių lentų neužtenka. Pats J.Purickis tik dvejus metus spėjo pagyventi savo name: staiga mirė 1934 m.
Vienas ankstyvųjų gatvės namų - Juozo Purickio kaimynystėje atsidūrusi originali dviejų aukštų su mansarda vila (Vaižganto g. 16), pastatyta 1928 m. prof. Namo pagrindinis fasadas su laiptais išeina ne į gatvę, bet į sodą, priešais kurį naujai nutiesta gatvė (projekte vadinama Radijo gatve) daro posūkį.
1931 m. pradžioje K.Pakštas persikėlė gyventi į kun. Lietuvos banko vyresnysis buhalteris Bronius Miniotas su žmona Elze augino keturis berniukus: Aloyzą, Igną, Bronių ir Juozą. Kaimynystėje augusi Silvija Lomsargytė-Pukienė prisimena E.Miniotienę buvus „graži kaip Madona“.
Už Miniotų namo - Kudoko laiptai, vadinti „laiptais į Radijo stotį“, vėliau - Būgos laiptais, šalia kurių iš dešinės - jau mums pažįstamas Antano Busilo namas, o iš kairės - pulkininko Mykolo Mačioko (1899-1950) namas (Vaižganto g. 20). Jį tuomet Generalinio Štabo Valdybos aviacijos kapitonas M.Mačiokas pradėjo statyti 1931 m.
Priešais - buvusio krašto apsaugos ministro, pulkininko leitenanto Juozo Papečkio namas (Vaižganto g. 23), pastatytas ir įrengtas 1935 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Šis namas žymus tiek savo modernistine architektūra, tiek savo istorija. Čia 1941 m. 2013 m. ant namo buvo atidengta memorialinė lenta.
Žymūs Vaižganto gatvės gyventojai:
- Antanas Šmulkštys
- Kazys Pakštas
- Juozas Papečkys
- Vincas Mykolaitis-Putinas
- Silvija Lomsargytė-Pukienė
- Vladimiras Šilkarskis
Sugiharos Namai Kaune
Kaunas Japonijoje yra gerai žinomas. Kaip ir tarpukario diplomatas Č.Sugihara. Kaip 15min teigė šio muziejaus direktorius Ramūnas Janulaitis, pirmasis japonas jų įstaigą aplankė gal 2001 metais. 70-80 proc. mūsų lankytojų yra japonai.
Jauno inžinieriaus Juozo Milvydo projektuotoje ir sesers vyrui - švietimo ministrui Juozui Tonkūnui, skirtoje viloje Japonijos atstovybė įsikūrė vos tą vilą pastačius - 1939 metais. Čia savo žygdarbį, bendradarbiaudamas su Nyderlandų konsulu Janu Zwartendijku bei padedamas Lenkijos pogrindžio, ir pradėjo Japonijos imperijos vicekonsulas Č.Sugihara (Japonijos ambasadorius tuo metu rezidavo Rygoje).
Čiunė Sugihara
Vaižganto gatvėje kone ant kiekvieno namo galima rasti arba galima naujai pakabinti po atminimo lentą. Vienas artimiausių Sugiharos šeimos kaimynų - Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, kurio viloje „eglutėje“ savo paskutinių dienų sulaukė ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Šalia - Vinco Mykolaičio-Putino namai, Juozo Purickio (užsienio reikalų ministras, 1921 metais išgarsėjęs vadinamojoje „sacharino“ byloje, kai traukiniais į Rusiją, paaiškėjo, buvo gabenamas ne tik sacharinas, bet ir nemažas kiekis tuo metu prieštaringai vertinto kokaino) namas. Jame gyveno ir dieviško grožio Unė Babickaitė, žinoma to meto Lietuvos aktorė bei režisierė, nusifilmavusi Holivudo filmuose. Jos mylimasis, Čikagoje gimęs Vytautas Andrius Graičiūnas, - vienas iš vadybos pradininkų pasaulyje. Įdomu, kad pas Unę namuose kabojo kimono - dar vienas Japonijos akcentas Vaižganto gatvėje. Kauno visuomenei rytietiški momentai tuomet buvo labai įdomūs ir egzotiški“, - aplinką, kurioje veikė Č.Sugihara, pristatė istorikas, docentas Linas Venclauskas.
Statistika apie Sugiharos namus:
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Lankytojai iš Japonijos | 70-80% |
| Apsilankė japonų iki pandemijos | apie 20 tūkst. per metus |
Pats namas, kuriame šiandien veikia privačia iniciatyva įkurtas muziejus, nėra prabangus, išsiskiriantis kokiomis detalėmis, bet yra puikus Kauno tarpukario funkcionalizmo ir patogaus gyvenimo įrodymas. Išskirtinė ir pati namo vieta. Priešais išsidėsčiusių namų tuo metu nebuvo, tad pro langus atsivėrė Nemuno slėnio, Aleksoto šlaitų panorama. Užėjus sovietmečiui, Č.Sugiharos šeimos namas buvo nacionalizuotas. Diplomato vaikams grąžintas tik po 1990-ųjų.
Prasidėjus II Pasauliniam karui, apie 24 valstybės Kaune turėjo savo pasiuntinybes, tačiau tik du diplomatai - Japonijos vicekonsulas Č.Sugihara ir netoliese Perkūno alėjoje su šeima gyvenęs Nyderlandų konsulas J.Zwartendijkas nusprendė imtis išskirtinio veiksmo - išdavinėti vadinamąsias vizas gyvenimui.
2139 vizos gyvenimui Lietuva iš viso priėmė apie 30 tūkst. pabėgėlių iš Lenkijos, sprunkančių nuo sovietų ar nacių okupacijos. Išliko Sugiharos išduotų tranzitinių vizų sąrašas. Nuo 1940 metų liepos antrosios pusės jo išduotų vizų skaičius augo geometrine progresija: vieną dieną - kelios vizos, kitą - jau keliasdešimt. Jukiko teigė, kad dirbo Sugihara po 14-15 valandų per dieną. Į jį besikreipusiems žydams išdavė 2139 tranzitines vizas.
Šalia tranzitinės Č.Sugiharos visos turėjo būti įrašas apie galutinio vykimo šalies vizą. Čia jau į procesus įsijungdavo minėtas Nyderlandų konsulas J.Zwartendijkas. Jo diplomatinė žinutė skelbdavo, kad asmuo vyksta į Surinamą ar Kiurasao. Į šias Nyderlandų kolonijas Karibų jūroje atskiros vizos nereikėjo.
Vizos visam gyvenimui. Drąsos grandinė
Anksčiau pradėta kurti ir su Janu susijusi ekspozicija. Vieną vakarą į „Philips“ biurą Laisvės alėjoje pasibeldė NKVD. Nusprendė uždaryti parduotuvę. Bet kaip geras vadybininkas Janas pasiūlė enkavedistui naujausią produktą - „Philips“ šešių ašmenų skustuvą. 1940 metais rugsėjo pradžioj Janas išvyko iš Kauno ir grįžo į tuo metu nacių okupuotą Olandiją. Jis buvo priverstas sunaikinti visus gyvybės vizų išdavimo įrodymus. Dar vienas įdomus aspektas iš šių diplomatų gyvenimo - tiek J.Zwartendijko, tiek Č.Sugiharos tretieji sūnūs gimė Prano Mažylio ligoninėje Kaune.
Pastato Griovimas Vaižganto Gatvėje
Griaunamas tarpukarinis pastatas Vaižganto gatvėje Kaune įaudrino visuomenę, kad taip naikinama istorija. Kauno savivaldybės paveldosaugininkai sako, nors yra Žaliakalnio kultūrinis draustinis, esą šis namas neturėjo vertingųjų savybių. Namą tarpukariu pastatė geografas, enciklopedininkas Kazys Pakštas, garsėjęs neįprastomis idėjomis, viena populiariausių - Afrikos žemyne kurti „atsarginę“ Lietuvą, kad šalis išliktų, jei kiltų neramumai.
Vis dėlto griovimo darbai sustabdyti, nes paaiškėjo, kad pora namo sienų norėjo išsaugoti patys sklypo savininkai, tokį projektą pasitvirtino. Situaciją aiškinasi Teritorijų planavimo ir statybų inspekcija. Tad dabar aiškinasi padarytus pažeidimus.
O rekonstruojamo namo architektas Gintautas Natkevičius apgailestavo, kad įvyko griūtis ir paaiškino kodėl. „Gavosi taip apmaudžiai... Šita siena yra medinė karkasinė, tai ji tokia silpnesnė, o tas kurias norėjom išsaugoti: rąstai medis, balanos ir tinkas. Rangovams pradėjus griauti tą namo dalį, kurią buvo leidžiama griauti, nugriuvo ir tos sienos dalis, nes ji kaip kiaušinio lukštas“, - kalbėjo architektas.