Žemaitiškas Valstiečio Gyvenamasis Namas: Etnografinis Žvilgsnis

Žemaitijos kraštas, pasižymintis savita kultūra ir istorija, atsispindi ir tradicinėje architektūroje. Iš namų statybos matyti, kad žemaičių kraštas priklauso vakarų baltų kultūrai. Gyvenamasis namas visada buvo svarbiausias sodybos pastatas, o jo ypatumai atspindėjo ne tik praktinius poreikius, bet ir kultūrines tradicijas.

Architektūriniai Ypatumai

Žemaičių pastatai monumentalūs, pasižymėję ne puošnumu, bet dydžiu, proporcijų darnumu - iki 9 m pločio, 20 m ilgio. Pastatai aukšti - iki 8 m. Daug įvairios paskirties patalpų. Dominuoja sunkūs stogai, dažnai keturšlaičiai, su čiukurais. Plačios pastogės atitiko pusę namo pločio.

Pastatų sienos ilgų rąstų, reta pridūrimų. Puošybos elementai kuklūs. Gražiai profiliuoti gegnių ir išsikišusių sijų galai. Būdinga trobos dalis - centre buvęs ir aukščiau stogo iškilęs kaminas. Dėl pastogių žemumo gyvenamojo namo sienos mažai tebuvo matomos, galbūt todėl nebuvo puošiamos, daugiau dėmesio skiriant stogo formai.

Žiūrėta, kad pastatas būtų akiai malonus ir iš tolo „atšviestų“. Todėl visų pirma išsivystė čiukurų apdaila, o vėliau atsirado įvairiausiais motyvais pjaustytos ir gražintos stogų vėjalentės ir sienų apkalo driblentės. Klėtys puošiamos priegrindžiais, o prie gyvenamųjų namų imta statyti atvirus prieangius.

Namų apdaila labai saikinga, apsiribojanti išsikišančių sijų galų ir viršutinių vainikų galų apdaila pastatų kampuose. Pusvalminių stogų vėjalentės ir driblentės puoštos geometriniu ornamentu. Perdengimų sijų kampai, lublentės ir durų angų staktos jau nuo XVII a.

Gyvenamojo Namo Raida

Ilgą laiką vienos patalpos namas su moline duonkepe krosnimi ir pakura aslos lygyje buvo pagrindinė gyvenamoji patalpa. Netoliese stovėjo ir senasis namas su atvira ugniaviete. Tai ūkinis su gyvulių numogaliu ir iš dalies gyvenamasis (vasarą) pastatas. Ilgainiui atvira ugniavietė perkelta į priemenę, kur buvo duonkepė krosnis. Apmūryta molio ir akmenų sienelėmis atvira ugniavietė tapo kaminu.

Svarbiausias pastatas buvo namas (troba). Seniausi, XVII a. pradžioje statyti, namai turėjo tris patalpas: rytiniame gale buvo troba, vakariniame - priešininkė, o tarp jų - pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvo vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras. Jau XVII a. XVIII a. užpečinės gale įrengtas nedidelis alkierius, priemenė atskirta nuo pakriautės, o virš ugniakuro nuo lubų įruoštas nupjautos piramidės (varpo) pavidalo molinis kaminas.

XIX a. užpečinė išplatėja ir tampa nuolatine šeimynos buvimo vieta, vadinama prastąja troba. Pietinėje buvusios trobos dalyje įrengiama geroji troba. Jau ne tik prie prastosios, bet ir prie gerosios trobos galo pristatomas alkierius. Prastasis alkierius naudojamas šeimininkams miegoti, o gerasis - svečiui apnakvydinti. Ugniakurą nuo aplinkos atskyrus mūrine siena, pakriautėje atsirado prastoji priemenė, kaminas ir geroji priemenė. XX a. pirmojoje pusėje ūkininkai stengėsi tobulinti senuosius, iš tėvų paveldėtus, namus.

Lietuvos liaudies buities muziejuje esanti troba iš Kretingos rajono, Imbarės seniūnijos, Erlėnų kaimo, statyta XIX a. antrojoje pusėje, atspindi to laikotarpio žemaitiško gyvenamojo namo raidą. Centrinė dalis - priemenė su virene. Ant žemės įrengta ugniavietė sienomis neapsaugota, o pro lubas ir stogą išvestas dūmtraukis. Toliau - durys į lauką. Dešinėje - pagrindinė gyvenamoji patalpa, t. y. geroji troba. Prie užpakalinės sienos kadaise pristatyta užpečinė paplatinta ir padalyta į dvi patalpas - alkierių ir virtuvę su virene. Iš jos - durys į priemenę. Gerojoje troboje prie kamino sienos sumūrytas nedidelis atviras židinys, pakeltas nuo grindų. Čia galėjo paruošti šiek tiek maisto. Vakarais židinys apšviesdavo patalpą. Kairėje pusėje - šviesi priešininkė, tinkama gyventi, dar vadinama lungine. Toliau - išplėsta priešininkė su duonkepe krosnimi ir įgilintu rūsiu. Erlėnų troba - monumentali, tašytų rąstų, su didžiuliu puskliautiniu stogu, lėkiais, turi septynis šešiarūčius langus su baltai dažytomis langinėmis.

Į Lietuvos liaudies buities muziejų yra perkelta troba iš Maloniškių kaimo, Darbėnų seniūnijos. Ji statyta 1865 m. turtingo ūkininko Juozo Jurgučio. Tai tipiškai įrengta žemaičių troba. Krosnis šildo gerąją ir šeimyninę trobas. Alkieriams šildyti sumūryta stačiamalkė koklių krosnis. Patalpų sienos tapetuotos. Trobos dydis - 10,2 x 22,6 m.

Vienas vertingiausių Lietuvos liaudies buities muziejaus objektų - atstatyta unikali XIX a. pradžios žemaičių ūkininko nuo Grūšlaukės sodyba su neblogai išsilaikiusiais pastatais. Tai vienintelė nekompiliuota sodyba, perkelta ir pastatyta taip, kaip stovėjo Dirgalio kaime.

Krosnys

Būdavo ir duonkepė krosnis, o kartais duonai kepti pastatydavo atskirą pastatėlį su krosnimi - ubladę. XVII a. krosnys buvo skliautinės, molinės. XVIII a. paplito puodyninių koklių krosnys. Vieną tokių krosnių I. Jablonskis 1951 m. aptiko, o 1965 m. nubraižė, V. Malinauskio sodyboje Žutautų kaime, Kretingos rajone. Puodyniniais kokliais dengtos krosnys buvo paplitusios visoje šiaurės vakarų Žemaitijoje. Puodynės pavidalo koklius iš molio lipdė vietos puodžiai.

Kiti Sodybos Pastatai

Kitas svarbus sodybos pastatas buvo svirnas (klėtis). Jis stovėjo greta namo, pietų pusėje. Pirmieji svirnai buvo vienkamariai, o XIX a. Kiti sodybos pastatai XVII-XIX a. mažai keitėsi. Sodybos pakraštyje, atokiau nuo kitų pastatų, buvo kluonas (klojimas, jauja) su javų džiovykla (pirtimi, douba). Šalia kluono XIX a.

Valstiečio Sodyba XVI-XVII a.

Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos - su daugiau pastatų. Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete. Greičiausiai Grigas čia nusprendė įsikurti dėl nepritekliaus, mat už šiuos pono suteiktus namus, taip pat duotus gyvulius ir grūdus sėklai, jis prarado laisvo žmogaus statusą ir tapo pono baudžiauninku. Laisvu žmogumi tuomet reiškė turėti galimybę palikti poną ir eiti tarnauti kitam, kurį pasirinks. Baudžiauninkas savo pono palikti negalėjo, turėjo jam tarnauti iki pat mirties.

Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume - name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Pastarasis trobesys su krosnimi buvo skirtas javų pėdams džiovinti. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.

Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas. Tijūnas buvo dvaro urėdininkui pavaldus tarnas, prižiūrėjęs dvaro ūkį ir tai, kaip kiti valstiečiai atlieka prievoles. 1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai. Panašu, kad Jonas turėjo nemažai gyvulių ir kito turto. Kita vertus, jo gyvenimas nepriminė bajoriško, mat minėti du gyvenamieji namai buvo paprastos, kuklios, tamsios dūminės pirkios.

Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais. Visgi, neretai pasitaikydavo, kad užpuolikai įsiverždavo į kiemą tuos vartus be vargo išmušę ar iškapoję. Apie tokius nekviestus svečius įspėdavo valstiečių laikyti kiemsargiai šunys.

Namų viduje

Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų - jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu. Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda - aprūkusi nuo po patalpas pasklindančių dūmų. Greičiausiai juos namų gyventojai vėdindavo atverdami duris. Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos - į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.

Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate - minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti. Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kaip rašo XVI a. gyvenęs Jonas Lasickis, pro šią stogo angą išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas. Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame - laikyti gyvuliai.

Valstiečių namuose baldų buvo labai nedaug - tik stalai ir suolai, dar skrynios drabužiams ir kitiems audiniams laikyti. Tuo metu valstiečiai neturėjo spintos ar lovos - tai baldai, tuo metu reti net bajorų namuose. Miegama buvo ant plačių suolų arba krosnies. Vardijant valstiečių turtą, šaltiniuose minima patalynė - tai paprastos drobės paklodės, pūkinės antklodės ir pagalvės, taip pat patalynės užvalkalai.

Valstiečio išvaizda

Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą - tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams. Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt.

Kaip pastebėjo istorikas Juozas Jurginis, valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų - užpuolikų ir laukinių žvėrių.

Pokyčiai ir iššūkiai

Prieškario žemės reforma stipriai pakeitė Žemaitijos kraštovaizdį, išardė tradicinius gatvinius kaimus, sunaikino daug etnoarchitektūrinių sodybų, diegė naujas, Vakarų Europoje nusižiūrėtas kaimo architektūros tradicijas. Sovietinė kolektyvizacija išdraskė tradicines žemaičių sodybas. Varžomi įvairių draudimų ir kolūkinio gyvenimo reikalavimų, žemdirbiai buvo priversti atsisakyti savo tradicinių pastatų - kluonų, žardų, nomalių, nugriauti dalį tvartų.

Keičiantis gyvenimo būdui ir žmonių poreikiams, daugelis gyventojų keitė senųjų namų suplanavimą, fasadinę išvaizdą, statėsi naujus gyvenamuosius būstus ir ūkinius statinius. Mažiausiai per tą laiką pasikeitė žemaičių svirnai (klėtys). Svirnuose buvo laikomi grūdai, miltai, rūkyta mėsa, o atskiroje patalpoje miegodavo šeimynos nariai. Svirne guldydavo jaunavedžius. Gegužės mėnesį svirnuose rengdavo pamaldas.

Žemaitiškų trobų elementų paplitimas

Šiaurės vakarų Žemaitijos, taip pat ir Kretingos, krašto materialinės kultūros paveldą tyrinėjo ir jo išsaugojimu rūpinosi kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. Pagrindinis tyrinėtojo kraštotyrinės veiklos darbas - 1993 m. 1968 m. I. Jablonskis nustatė seniausią Lietuvoje, 1643 m. datuojamą, medinį etnoarchitektūros statinį - Kripų namą Barzdžių Medsėdžių kaime, o 1975 m. - dar senesnį, XVII a. pradžioje statytą (1764 m. 1967-1972 m. I. Jablonskis apmatavo ir aprašė Noreikos sodybą Auksūdžio kaime, 1973 m. - XIX a. Valakinio valstiečio tipinės sodybos istorinė raida nuo seniausių laikų iki XIX a. Pajūrio žemaičių regione išlikusios senosios sodybos atskleidžia šiaurės vakarų Žemaitijai būdingą etnoarchitektūrą.

tags: #valstiecio #gyvenamasis #namas #zemaitijoje