Valstiečio trobos patalpų išplanavimas Lietuvoje XIX amžiuje

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Aptarkime, kuo pasižymėjo valstiečių gyvenamieji namai skirtinguose Lietuvos regionuose. Šiame straipsnyje aptarsime XIX a. valstiečio sodybos architektūrą, ypatingą dėmesį skiriant gyvenamajam namui ir jo elementams.

Lietuvos etnografiniai regionai

Sodybų Formavimosi Etapai

Sodybų formavimosi etapai:

• Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų.
• Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą.

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Valstiečio Sodybos Struktūra ir Elementai

Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami.

Pagrindiniai Sodybos Pastatai:

• Gyvenamasis namas (troba, gryčia, pirkia, stuba): pagrindinis pastatas, skirtas šeimos gyvenimui.
• Svirnas (klėtis): skirtas grūdams, miltams ir kitiems produktams laikyti.
• Tvartas (staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais): skirtas gyvuliams laikyti.
• Kluonas (klojimas, jauja, rėja): skirtas javams sukrauti ir kulti.
• Pirtis: skirta higienos procedūroms ir atsipalaidavimui.

Kai kuriose sodybose, tarp jų ir dvarų, ūkinei paskirčiai skirtų pastatų būdavo net iki 20 ar daugiau. Patys turtingiausi pasistatydavo ir malūną, bravorą, pieninę, lentpjūvę (tai itin būdinga XIX-XX a. I p.). Didesnės valstiečių ir dvarų sodybos dažnai būdavo padalintos į kelis kiemus (gerąjį, ūkinį, gamybinį, daržų, kt.).

Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai. Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami. Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų.

Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas. Dėl to seniau dažniausiai būdavo statomi rąstiniai namai iš apvalių, nužievintų rąstų, kuriuos meistrai sujungdavo sąsparomis (rąstai būdavo suneriami vienas su kitu). Vėliau statyboms skirtus rąstus pradėta tašyti. XIX a. atsiradus pjūklui, statybose pradėtos naudoti ir lentos, kurios tada dažniausiai atlikdavo pastatų puošybines funkcijas, vinys.

Laikui einant numas transformavosi į sudėtingo plano trobą (gyvenamąjį namą). Į ją patekdavo per priemenę. Trobos centre dažnai būdavo mūrinis kaminas. Jis skirdavo gerąja trobą nuo kitų patalpų: alkieriuko, kamaraitės, priešinės (patalpa prie gerosios priemenės) ir lunginės (dukterų kambario). Būta ir prieklėčių, seklyčių. Laikui einant prie gyvenamojo namo pradėtos statyti gonkos, kurios naudotos kaip veranda ir dažniausiai būdavo statomos prie kiekvieno įėjimo į namą.

Gyvenamieji pastatai fasadinėje pusėje būdavo puošiami, ypač nuo XIX a., kai pradėta gaminti profiliuotas lentas. Žemaitijoje puošybos elementų būdavo ne itin daug, tačiau ir čia, ypač turtingesnėse sodybose, randama įvairiai papuoštų durų, langinių, prieklėčių, vėjalengių, lėkių. Buvo naudojami ir kiaurapjūviai papuošimai, kuriais dažniausiai puošdavo gonkas, verandas, langų apvadus. Viduje interjerą pagyvindavo tokie puošybos elementai kaip sodai, meistrų išdrožtos skulptūrėlės, tekstilės dirbiniai (lovatiesės, staltiesės, kilimai, rankšluosčiai) ir kt.

Lietuviška troba su priemenėmis ir puošybiniais elementais

Gyvenamojo Namo Vidaus Išplanavimas

Turtingo žemaičio valstiečio sodybos gyvenamasis namas XVII a.-XX a. pr. dažnai būdavo su dviem galais, o stogas - keturšlaitis. Viename namo gale, vadintame prastąja troba, būdavo virtuvė ir geroji troba (alkierius), o kitame gale - dažniausiai 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė (dukterų kambarys). Trobos viduryje, tarp abiejų galų, įrengdavo kaminu vadinamą patalpą (virenę) su ugniaviete, virš jos ant kablio (vašo) kabodavo katilas valgiui virti.

Seniau dažniausiai gyvenamojo namo patalpų grindys būdavo plūktinė asla, einant laikui ją pakeitė medinės grindys. Vidaus sienos būdavo medinės (jose matydavosi rąstai), vėliau, keičiantis statybinėms medžiagoms, sienos būdavo tinkuojamos, apklijuojamos popieriumi, dažomos.

Pagrindinės gyvenamosios patalpos (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Architektūriniai Ypatumai Skirtinguose Lietuvos Regionuose

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.

Aukštaitija

Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių sodybose. Aukštaitijoje vyravo 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Pagrindinės gyvenamosios patalpos (aukštaičių pirkioje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Trobos gerajame gale buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Aukštaitiškos trobos interjeras

Suvalkija

Suvalkiečių gyvenamojo namo (stubos), kitų pastatų architektūra - tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių architektūros, pasižymėjo moderniu išplanavimu. Suvalkijoje vyravo 4-8 patalpų stubos.

Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai.

Lygumose buvo galima formuoti taisyklingo stačiakampio plano sodybą su erdviu kiemu, želdiniais ir vandens telkiniais. Šie du veiksniai, taip pat ir stogų dengimas čerpėmis, saugojo nuo gaisrų.

Teritoriškai Suvalkijoje išskiriamos kapsų ir zanavykų sodybos.

Gyvenamasis namas atkeltas iš Obelinės kaimo, Šunskų sen., Marijampolės r. Statytas XX a. pr., perkeltas į muziejų ir pastatytas 1973 m. Ilgis - 19,9 m, plotis - 7,5 m. Pamatai - lauko akmenys, paprastai sutvirtinti kalkių skiediniu. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninis, su statramsčiais, dvišlaitis, dengtas čerpėmis.

Suvalkietiška stuba Rumšiškėse

Žemaitija

Arčiau naujovių Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose - stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų.

Žemaitiška troba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos.

Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje - troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis). Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė - nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi. Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai - įvairesnės paskirties.

Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai.

Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai - gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo - žmonių šulinio - stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą.

Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.

Tradicinė žemaičio troba pirmiausia išsiskyrė centrinę jos dalį užimančiu kaminu. Tai atskira patalpa, kurios centre - ugniavietė su virš jos ant kablio pakabintu katilu maistui gaminti. Kaminas trobą dalijo į dvi dalis - gerąją ir blogąją. Tokia troba Žemaitijoje vyravo XIX amžiaus viduryje ir pabaigoje.

Žemaitiška troba Žemaitijos kaimo muziejuje

Sodybų elementai ir statybinės medžiagos

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Statant liaudies architektūrai priskiriamus namus, be jau minėtos medienos ir akmenų, naudotos ir tokios medžiagos kaip šiaudai, skiedros, molis. Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė, karkasinė ir rentininė. Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė, sijinė, gegninė.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Pirties Sodyboje Reikšmė

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Pirtis yra ne tik atsipalaidavimo vieta, bet ir puikus būdas pagerinti savo sveikatą. Reguliarus pirties lankymas padeda išvalyti organizmą nuo šlakų, toksinų ir kitų kenksmingų medžiagų, nes prakaitavimas skatina natūralų detoksikacijos procesą. Pirties šiluma gerina kraujotaką, stiprina imuninę sistemą ir padeda sumažinti stresą. Be to, pirtis teigiamai veikia odą, ją drėkindama ir atjaunindama.

Pirtis, kaip socialinė ir kultūrinė erdvė, turi gilias tradicijas Lietuvoje. Ji tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi, kurioje vyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atgaivinimas. Pirties ritualai dažnai sujungia šeimas, draugus ir bendruomenes, skatina tarpusavio ryšius ir bendravimą. Tai vieta, kur galima dalytis mintimis, patirtimi, bei puoselėti tradicijas. Pirtis simbolizuoja švarą, tiek fizinę, tiek dvasinę, ir dažnai laikoma šventove, kur žmogus gali atsikratyti neigiamų emocijų, įtampos ir streso.

tags: #valstiecio #trobos #patalpa