Paveldėjimo teisė yra viena sudėtingiausių teisės sričių, nes apima tiek turto paveldėjimą pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, ginčus tarp paveldėtojų ir klausimus dėl palikimo priėmimo terminų. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas yra paveldėjimo teisės liudijimas ir ką verta žinoti paveldėtojui.
Paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą
Paveldėti turtą galima pagal įstatymą arba testamentu. Jeigu asmuo nėra surašęs testamento, mirties atveju jo sukauptas turtas yra paveldimas vadovaujantis įstatymu. Dažniausiai praktikoje kyla klausimai dėl turto paveldėjimo po vieno sutuoktinio mirties, tėvų turto paveldėjimo, testamento nuginčijimo ar ginčų dėl turto dalybų po palikėjo mirties.
Paveldėjimo teisės liudijimas
Pagal CK 5.66 ir 5.67 straipsnius, nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios normos nenustato termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat nenustato ir nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo per tam tikrą laiką neįformintos nuosavybės teisės.
Taigi, nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu.
Palikimo priėmimas faktiniu valdymu
CK 5.51 straipsnyje detalizuotas palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą bei juo rūpintis, kaip savu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimą - palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo.
Nors paveldėjimo būdas, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir priėmus palikimą kitu palikimo priėmimo būdu (padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo), tačiau, kai faktiniu paveldimo turto valdymu priėmęs palikimą įpėdinis ilgą laiką delsia kreiptis į notarą dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo ir nuosavybės teisių į paveldėtą registruotiną turtą įregistravimo, pats įpėdinis negali savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisių.
Asmuo, palikimą priimdamas faktiškai pradėjęs jį valdyti, dėl palikimo „įteisinimo“ bet kuriuo atveju turi kreiptis į teismą. Taigi, norėdamas gauti paveldėjimo teisės liudijimą dėl faktiniu valdymu priimto turto, asmuo privalo kreiptis į teismą ir įrodyti, kad per tris mėnesius po palikimo atsiradimo dienos atliko aktyvius veiksmus išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą.
Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti. Įpėdinio aktyvūs veiksmai, leidžiantys nustatyti, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis, kaip palikimo savininkas, aktyviai dalyvauja priimant palikimą, užvaldo visą palikimą arba, gaudamas dalį daiktų, pasidalija jį su kitais įpėdiniais.
Teismams dažnai tenka nagrinėti prašymus, grindžiamus aplinkybe, kad mirusiojo palikimą pareiškėjas priėmė toliau gyvendamas mirusiajam priklausančiame name, bei jį remontuodamas, prižiūrėdamas.
Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog jis tęsė naudojimąsi paveldėtu turtu, pradėtą iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės. Vien nurodyti veiksmai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu, perkelti į kokybiškai naują stadiją - naudojimąsi, valdymą ir disponavimą.
Vadinasi, nesant rašytinių įrodymų, teismui turėtų užtekti ir kitokių įrodymų, pvz. Kaip įrodymus vertinant asmens (pvz., įpėdinio) parodymus, šie turi būti kruopščiai teismo pasverti - ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką.
Valstybės dalyvavimas paveldėjimo teisiniuose santykiuose
Įpėdinė tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą gali būti valstybė. Paveldinti pagal įstatymą valstybė yra specifinis subjektas paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir skiriasi nuo kitų įpėdinių pagal įstatymą. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo jai juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus.
Vis dėlto, bylose dėl juridinio fakto nustatymo kasacinis teismas yra suformavęs kitą teisės aiškinimo taisyklę: kai turtą paveldi valstybė CK 5.62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, o vėliau įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti (CK 5.51 straipsnio 1 dalis), šiuo pagrindu kreipiasi į teismą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir teismas pripažįsta palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu, tokioje civilinėje byloje įpėdinio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai nustatomi neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), nulėmę palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą, arba valstybės įgaliotų institucijų netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, kurioje ginčijamas palikimo perėjimas valstybei.
Ginčo nagrinėjimą teisme, o kartu ir bylinėjimosi išlaidas iš esmės lemia tai, kad apie asmens priimtą faktiniu valdymu palikimą ilgą laiką įgaliotoms valstybės institucijoms nėra žinoma dėl jo paties pasyvumo.
Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.
Ši nuostata reiškia ne tai, kad valstybė privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus.
Vadovaujantis CK 5.62 straipsnio 3 dalimi, valstybė atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.
Palikimo priėmimo terminai ir jų pratęsimas
Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį, pareiškimą notarui apie palikimo priėmimą įpėdinis turi pateikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnis numato galimybę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti.
Kasacinio teismo praktikoje įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo (pratęsimo) nurodyta, jog įpėdinis turi įrodyti, kad įstatymo nustatytas terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti. Palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje taip pat nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog gyvenimas užsienyje savaime netraktuojamas kaip objektyvi priežastis, trukdanti priimti palikimą atvykus į Lietuvą, pasinaudojant diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis.
Notaro vaidmuo paveldėjimo procese
Paveldėjimo procese Lietuvoje notaro vaidmuo yra pagrindinis. Kitos institucijos (teismai, antstoliai) atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su paveldėjimu, tačiau jos yra epizodinės.
Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. mirusių asmenų turto paveldėjimui Lietuvoje taikomas ne tik Civilinis kodeksas, bet ir Europos Sąjungos teisės aktas - sutrumpintai vadinamas Paveldėjimo reglamentu. Tačiau paveldėjimo bylose, kurios yra susiję su Rusija, šis reglamentas nėra aktualus.
Taigi, pagal sudarytą sutartį kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, o nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja šalies, kurios teritorijoje yra turtas, įstatymai.
Institucijos, kurios kompetentingos nagrinėti paveldėjimo bylas, nustatomos analogiškai - kilnojamojo turto paveldėjimo bylas nagrinėja šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskuktinę nuolatinę gyvenamąją vietą, institucijos, o nekilnojamojo turto - šalies, kurios teritorijoje yra turtas, institucijos.
Norėdamas įgyti palikimą, įpėdinis turi atlikti aktyvius veiksmus - paduoti pareiškimą notarui arba pradėti paveldimą turtą faktiškai valdyti. Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, įpėdinis pareiškimą dėl palikimo priėmimo turi pateikti palikimo atsiradimo vietos notarui.
Tačiau Lietuvoje yra galimybė pagal įpėdinio prašymą pavesti paveldėjimo bylą vesti kitam - ne palikimo atsiradimo vietos notarui. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris. Pareiškime dėl palikimo priėmimo įpėdinis išreiškia valią įgyti palikimą. Palikimo negalima priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.
Atsižvelgiant į tai, įpėdinis negali pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodyti, kad jis priima tik tam tikrus palikėjo daiktus ar priima tik daiktus, tačiau nepriima skolų. Palikimas yra priimamas kaip vieninga visuma (universalusis teisių perėmimas). Pareiškimas dėl palikimo priėmimo yra neatšaukiamas sandoris.
Paprastai pareiškimą dėl palikimo priėmimo tvirtina palikimo atsiradimo vietos notaras. Tačiau kitas notaras taip pat gali patvirtinti įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir persiųsti jį palikimo atsiradimo vietos notarui. Palikimas gali būti priimamas (taip pat ir jo atsisakoma) per įgaliotą asmenį.
Visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo pagrindo (pagal įstatymą ar pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarui turi pateikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos.
Jeigu įpėdiniui teisė priimti palikimą atsiranda ne nuo palikimo atsiradimo dienos, tai terminas palikimui priimti jam skaičiuojamas nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Terminas palikimui priimti negali būti sumuojamas (t. y. neturi būti skaičiuojama po 3 mėnesius palikimui priimti kiekvienai įpėdinių eilei).
Jeigu įpėdinis terminą palikimui priimti yra praleidęs, jis turi kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Teismas terminą gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Galima palikimą priimti ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai.
Įpėdinis, kreipdamasis į notarą dėl palikimo priėmimo, pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, turi pateikti giminystę įrodančius dokumentus. Užvesdamas paveldėjimo bylą, notaras tikrina Gyventojų registro informaciją. Notaras, pradėdamas paveldėjimo bylą, visais atvejais tikrina ir Testamentų registro duomenis - ar mirusysis nebuvo sudaręs testamento.
Siekiant užtikrinti labiau pažeidžiamų asmenų teises, Civilinis kodeksas nustato sąlygą, kad jie palikimą gali priimti tik turėdami išankstinį teismo leidimą. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą.
Civilinio kodekso 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nepilnametis teisę į išlaikymą iki 18 metų turi visada, todėl ir visais atvejais jam turi būti išduodamas privalomosios palikimo dalies paveldėjimo teisės liudijimas.
Pagal Lietuvos Civilinį kodeksą įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis priima šiuo būdu palikimą paprastai nesikreipdamas į jokias institucijas (pareigūnus), o savo veiksmais.
Nekyla abejonių, kad tais atvejais, kai tarp įpėdinių yra nesutarimų, ar vienas iš jų priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, arba įpėdinis neturi ir negali gauti dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis atliko veiksmus, rodančius palikimo priėmimą, šį klausimą turi spręsti teismas.
Įpėdinis, kuris priėmė palikimą pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu.
Siekiant apriboti savo atsakomybę už palikėjo skolas paveldėtu turtu, įpėdinis gali priimti palikimą pagal paveldimo turto apyrašą. Pareiškime dėl palikimo priėmimo, pateikiamame notarui, įpėdinis turi nurodyti, kad jis palikimą priima pagal apyrašą, o notaras nedelsdamas išduoda įpėdiniui vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo.
Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal turto apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal turto apyrašą. Paveldimo turto apyrašo sudarymo funkcija Lietuvoje pavesta antstoliams.
Apyraše nurodomas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti, bei visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus.
Antstolio sudarytas ir antstolio bei įpėdinio pasirašytas paveldimo turto apyrašas yra pagrindas notarui, patikrinus apyraše nurodytų daiktų priklausymą palikėjui nuosavybės teise, išduoti įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą.
Įpėdinis, turintis teisę paveldėti, tačiau to daryti nepageidaujantis, gali paduoti notarui pareiškimą dėl palikimo atsisakymo. Palikimo atsisakymas - vienašalis sandoris. Įpėdinis išreiškia savo valią dėl atsisakymo priimti palikimą. Įpėdinis negali atsisakyti palikimo su sąlygomis, išlygomis ar dalies palikimo.
Civiliniame kodekse, galiojusiame iki 2001 m. liepos 1 d., buvo numatyta, kad įpėdinis gali atsisakyti palikimo kito asmens naudai. 2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse tokios galimybės nebėra, tačiau jame reglamentuota paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis.
Paveldėjimo teises perleidžiantis asmuo privalo garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Notarui, tvirtinančiam paveldėjimo teisių perleidimo sutartį, svarbu įsitikinti ir užtikrinti, kad šias teises perleistų įpėdinis. Palikimą sudarantis turtas neprivalo būti detalizuotas paveldėjimo teisių perleidimo sutartyje.
Paprastai notaro tvarkoma paveldėjimo byla užbaigiama paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą.
Notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda tik palikimą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priėmusiems įpėdiniams. Kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarui pateikiami dokumentai, patvirtinantys mirusiojo nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą.
Civiliniame kodekse nurodyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Jis gali būti išduotas anksčiau, jei notaras turi duomenų, kad be įpėdinių, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kitų įpėdinių nėra.
Siekiant užtikrinti, kad Nekilnojamojo turto registre būtų teisinga informacija apie turto savininkus, 2015 m. lapkričio mėn. įsigaliojo Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimai, nustatantys, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina įgijėjui nuo notarine tvarka tvirtinamo sandorio ar dokumento, jo nuosavybės teisė registruojama per notarą.
Testamentinis paveldėjimas turi prioritetą prieš paveldėjimą pagal įstatymą. Nuo 2001 m. liepos 1 d. visi notarų ir konsulinių pareigūnų patvirtinti testamentai registruojami Testamentų registre.
Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip, t. y. jeigu testatorius nėra testamente palikęs konkretiems įpėdiniams konkrečių daiktų.
Įpėdiniai, nenorintys valdyti paveldėto turto (ar atskirų daiktų) bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali bendru sutarimu paveldimą turtą pasidalinti. Jeigu paveldimo turto pasidalijimo sutarties objektas yra ir nekilnojamasis daiktas, tai sutarčiai privaloma notarinė forma.
Įpėdiniai gali dalius daiktus pasidalinti natūra, nedalūs daiktai gali būti atiduodami vienam iš įpėdinių, kitiems įpėdiniams kompensuojant kitu paveldimu turtu arba kitu įpėdinio turtu ar pinigais.