Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p.
Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p. Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu.
Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita.
Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje.
Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai.
Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys: didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė), tėvonijos, užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais), pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).
Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė.
Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė.
SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė.
Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.
Privat nuosavýbė, nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise.
Fizinis asmuo, įgyvendindamas privačios nuosavybės teisę į savo turtą, gali jį sujungti su kitų asmenų turtu bendrai veiklai nesteigdami juridinio asmens.
Juridinio asmens privačios nuosavybės atveju šis juridinis asmuo yra jam perduoto turto savininkas, o turtą perdavę asmenys (steigėjai, akcininkai, pajininkai ir kiti) yra tik akcijų ar pajų savininkai, bet išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.
Lietuvos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta, kad šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė.
Valstybinės Reikšmės Keliai
Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybinės reikšmės kelius, taip pat vykdant šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas funkcijas valstybės nuosavybėn įgytus su valstybinės reikšmės kelių tiesimu, statyba, rekonstravimu, taisymu (remontu) susijusius techninius projektinius dokumentus (toliau šiame straipsnyje - projektai) patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja valstybinės reikšmės kelių valdytoja - akcinė bendrovė „Via Lietuva“, kurios visos akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
Valstybinės reikšmės kelių valdytojui valstybinės reikšmės keliai, jų ruožai ar atskiri šių kelių elementai perduodami patikėjimo teise Vyriausybės nutarimu ir kelių atitinkami duomenys įrašomi į valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, išskyrus atvejus, kai valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo duomenų pakeisti nereikia.
Valstybinės reikšmės kelių valdytojas registruoja valstybinės reikšmės kelius, jų ruožus ar atskirus šių kelių elementus Nekilnojamojo turto registro informacinėje sistemoje Lietuvos valstybės nuosavybės ir valstybinės reikšmės kelių valdytojo patikėjimo teise. Valstybinės reikšmės keliai, jų ruožai ar atskiri šių kelių elementai, projektai į finansinę apskaitą traukiami atskirai nuo valstybinės reikšmės kelių valdytojo nuosavybės teise valdomo turto.
Valstybinės reikšmės kelių valdytojas ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos savo interneto svetainėje paskelbia praėjusių finansinių metų valstybinės reikšmės kelių valdymo, naudojimo ir disponavimo jais ataskaitą, kurioje turi būti nurodyta informacija apie valdomus valstybinės reikšmės kelius: bendra vertė, trumpas detalizavimas pagal į finansinę apskaitą traukiamo turto rūšis, valstybinės reikšmės kelių būklės pasikeitimai ataskaitiniais metais, kita svarbi informacija, susijusi su valstybinės reikšmės kelių valdymu, naudojimu ir disponavimu jais.
Sprendimus dėl valstybinės reikšmės kelių, jų ruožų ar atskirų šių kelių elementų, taip pat projektų pripažinimo nereikalingais arba netinkamais (negalimais) naudoti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka priima valstybinės reikšmės kelių valdytojas.
Sprendimus dėl nereikalingais arba netinkamais (negalimais) naudoti pripažintų valstybinės reikšmės kelių, jų ruožų ar atskirų šių kelių elementų, taip pat projektų, kurių vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į finansinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra 100 tūkstančių eurų ar didesnė, nurašymo priima Vyriausybė, o sprendimus dėl nereikalingais arba netinkamais (negalimais) naudoti pripažintų valstybinės reikšmės kelių, jų ruožų ar atskirų šių kelių elementų, taip pat projektų, kurių vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į finansinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė negu 100 tūkstančių eurų, nurašymo priima valstybinės reikšmės kelių valdytojas, gavęs Susisiekimo ministerijos sutikimą.
Į valstybinės reikšmės kelius, jų ruožus ar atskirus šių kelių elementus, projektus negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal valstybinės reikšmės kelių valdytojo prievoles, įskaitant prievoles, atsiradusias šiuos valstybinės reikšmės kelius, jų ruožus ar atskirus šių kelių elementus, projektus valdant, naudojant ir jais disponuojant.
Nutiestas naujas valstybinės reikšmės kelias ar jo ruožas nuosavybės teise priklauso valstybei ir turi būti įrašomas į valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.
Valstybinės reikšmės kelias ar jo ruožas Susisiekimo ministerijos teikimu išbraukiamas iš valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo, kai pasikeičia kelio socialinė ir (ar) ekonominė reikšmė.
Gavus atitinkamos savivaldybės tarybos sutikimą, tokie keliai ar jų ruožai Vyriausybės nutarimu perduodami savivaldybių nuosavybėn ir įrašomi į vietinės reikšmės kelių sąrašą. Vyriausybės nutarimu, esant savivaldybės tarybos sutikimui, savivaldybės nuosavybėn taip pat gali būti perduoti atskiri valstybinės reikšmės kelio elementai, siekiant užtikrinti, kad visi konkretaus kelio elementai turėtų vieną valdytoją.
Savivaldybės tarybos sutikimu vietinės reikšmės kelias ar jo ruožas išbraukiamas iš vietinės reikšmės kelių sąrašo, kai pasikeičia to kelio socialinė ir (ar) ekonominė reikšmė. Toks kelias ar jo ruožas Susisiekimo ministerijos teikimu Vyriausybės nutarimu perimamas valstybės nuosavybėn ir įrašomas į valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.
Šiame straipsnyje remtasi 2017 m. birželio 20 d. įstatymu Nr. XIII-529, 2020 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XIII-3107, 2021 m. lapkričio 18 d. įstatymu Nr. XIV-695 ir 2025 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-1025.
Lietuvos kelių tinklas.
Žemiau esančioje lentelėje pateikiama apibendrinta informacija apie valstybinės reikšmės kelių valdymą:
| Valdymo Aspektas | Atsakinga Institucija | Teisinis Pagrindas |
|---|---|---|
| Valdymas, naudojimas ir disponavimas | AB „Via Lietuva“ | Vyriausybės nutarimas |
| Duomenų registracija | AB „Via Lietuva“ | Nekilnojamojo turto registro informacinė sistema |
| Nurašymo sprendimai (virš 100 tūkst. EUR) | Vyriausybė | LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymas |
| Nurašymo sprendimai (iki 100 tūkst. EUR) | AB „Via Lietuva“ (su Susisiekimo ministerijos sutikimu) | LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymas |