Vandens poreikio patalpoms apskaičiavimas metams: nuo gręžinio įrengimo iki šildymo ypatumų

Laikai, kuomet vieninteliu geriamojo vandens šaltiniu galėjo būti šachtinis šulinys, jau praeityje. Vanduo iš šulinių ne visada saugus ir kokybiškas, per sausras dažnai jo trūksta. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apskaičiuoti vandens poreikį patalpoms metams, atsižvelgiant į įvairius aspektus - nuo gręžinio įrengimo iki šildymo ypatumų.

Gręžinio įrengimas

Jeigu tai vanduo iš gręžinio, o ne pajungimas prie centralizuotų tinklų, pirmiausia reikia savivaldybės administracijai pateikti prašymą projektavimo sąlygoms gręžinio įrengimui gauti. Prašymus, bent jau didžiosiose savivaldybėse, galima pateikti internetu, savivaldybės puslapyje susiradus prašymo formą. Skirtingose savivaldybėse yra skirtingi reikalavimai.

Bet kuriuo atveju savivaldybės institucija, atsižvelgdama į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus, turi pateikti pagrįstą išvadą dėl požeminio gėlo vandens gavybos gręžinio įrengimo. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė nurodo, kad „gyventojų ir juridinių asmenų prašymams pritarta gali būti tada, kai Vilniaus miesto savivaldybei pateiktas prašymas su jame nurodytais reikalingais dokumentais, gręžinys yra numatytas sklype, prie kurio ribos nėra nutiestų centralizuotų vandentiekio tinklų, o artimiausias atstumas nuo magistralinių tinklų iki pareiškėjų sklypo ribos yra ne mažiau kaip 50 metrų, tačiau, jeigu gręžinys yra reikalingas gyventojų grupei (2, 3, 4 ir daugiau namų valdų), tada iki magistralinio tinklo atstumas turėtų būti skaičiuojamas, kad vienam gyventojui tektų ne mažiau kaip 15 metrų projektuojamo vamzdyno.

Gavus leidimą gręžiniui įsirengti, ruošiamas jo projektas. Vandens išgavimo gręžinio projektus turi teisę rengti tik įmonės ar asmenys, turintys Lietuvos geologijos tarnybos leidimą žemės gelmėms tirti. Gręžinys - gręžskylė, į kurią įmontuoti tam tikro skersmens ir konstrukcijos vamzdžiai. Pageidautina, kad gręžiant būtų naudojami specialūs praplovimo skiediniai, neužkemšantys vandeningo sluoksnio. Į gręžinį negali patekti paviršinis vanduo. Gręžinio eksploatacinis našumas turėtų būti bent 20 proc.

Baigęs rengti gręžinį, vykdytojas privalo pateikti užsakovui gręžinio pasą su techniniais duomenimis ir vandens analizės rezultatais.

Vandentiekio įrengimas

Vandentiekio įrengimas ir pajungimas prie centralizuotų tinklų susideda iš dviejų etapų: lauko ir vidaus darbų. Lauko vandentiekio įrengimo darbai gali būti atlikti dviem būdais: atviruoju ir uždaruoju betranšėjiniu būdu. Atvirasis vendentiekio įrengimo būdas reiškia, kad kasamos tranšėjos, įrengiamas pagrindas po vamzdžiais, montuojamas vamzdynas, kurį reikia įvairiai sujungti, nes tiesaus jo nebūna.

Miestuose, miesteliuose, užstatytose vietovėse daug patogesnis lauko vandentiekio įrengimo būdas yra betranšėjinis kryptinis gręžimas, kuomet naudojant specialią techniką vamzdžiai prastumiami po žeme, neardant viršutinio žemės sluoksnio. Tokiu atveju galima nutiesti vamzdyną ir po įvažiavimu, po veja, po takais, jų neardant. Prie lauko vandentiekio įrengimo darbų priskiriama ir vandentiekio vamzdžio kiaurymės į pastatą įrengimas. Naujos statybos pastatuose tokia kiaurymė jau būna paruošta, o eksploatuojamuose ją reikia pragręžti per pastato pamatus ar sieną. Tai irgi atsakingas darbas, kuriam reikalinga technika.

Paprastai gręžinį rengiantys specialistai nurodo reikalingus siurblio parametrus ir namo savininkui pasiūlo keletą siurblių variantų. Deja, labai dažnai tai nebūna geriausias variantas. Norėdami, kad kuo didesnė gręžinio įrengimo kainos dalis liktų jiems, gręžėjai neretai nurodo ne pačios geriausios kokybės siurblį. Kai jis nebeveiks - tai jau bus užsakovo, o ne jų rūpestis. Arba, naudojant vandenį bus juntamas gana ryškus slėgio svyravimas.

Siurblių tipai skiriasi pagal vandens kėlimo aukštį ir eksploatavimo sąlygas, t.y. - ar siurblys bus įrengtas ant žemės, ar bus panardintas į gręžinio vandenį. Sausai statomi siurbliai (arba nepanardinami išcentriniai siurbliai) skirti tiems atvejams, kai vanduo iš gręžinio įsiurbiamas tik iki 8-9 metrų aukštyn (techniškai tai vadinama vertikaliu įsiurbimo aukščiu, rodančių kiek yra nutolęs vandens paviršius gręžinyje nuo įvado viršuje). Iš pavadinimo galima spręsti, kad šis siurblių tipas įrengiamas sausoje vietoje, sklypo paviršiuje virš gręžinio, o ne nuleidžiamas į pačias gręžinio gelmes.

Tiesą sakant, sausai statomi siurbliai lauko sąlygomis skaudžiai reaguoja į šaltį ir galės veikti, tik jeigu oro temperatūra nenusileis žemiau negu +4º C. Dėl šios priežasties juos geriau įrengti patalpoje arba eksploatuoti tik šiltu sezonu (vasarnamyje). O panardinami siurbliai, skirtingai nuo nepanardinamų, gali kelti vandenį iš daug didesnių gelmių - nuo 9 m, neapsiribuojant ir 100 m. Šio tipo pavadinimas byloja, kad tokie siurbliai eksploatuojami pačiame gręžinio (arba šulinio) vandenyje.

Jeigu leidžia galingumas, vienas panardinamas siurblys gali būti naudojamas kolektyviniame vandens tiekimo modelyje, aptarnaudamas ne vieną namą, o 3-5 ir daugiau. Siurblio variklio apsukų ir vandentiekio slėgio pastovumo kontrolę vykdo slėgio relė ir hidroforas (tradicinis slėginis išsiplėtimo indas) arba naujesnės kartos dažnio keitiklis (pažangesnis variantas).

Siurbliai šuliniams, kaip aiškėja iš pavadinimo, netinka labai giliems gręžiniams, bet tiks šuliniams su vandens pakėlimo aukščiu, didesniu negu 8-9 m (yra modelių, galinčių kelti vandenį aukščiau 45 m ribos). Siurbliai šuliniams turi šiokių tokių apribojimų, susijusių su kietųjų dalelių kiekiu vandenyje. Dalelių norma vandenyje laikoma iki 50 g/m³, tad šulinių siurbliai gali būti pilnavertiškai eksploatuojami tik šios normos ribose.

Giluminiai siurbliai gręžiniams pumpuoja vandenį iš gilių gręžinių į aukštį, viršijantį 10-100 m, išlaikydami stabilų slėgį. Turbinos darbinių ratų medžiaga daug lemia. Pvz., plastikiniai darbo ratai, nors ir pagaminti iš kietų polimerinių medžiagų ir atrodo ekonomiškai patrauklesniu variantu, bet negali konkuruoti su nerūdijančiu plienu, nes plastiko dilimas nuo trinties su dalelėmis įvyksta per žymiai trumpesnį laiką. Jei susidėvėjo ratai - negalės kokybiškai veikti siurblys.

Svarbūs parametrai:

• Statinis vandens lygis atspindi nepakitusį vandens kiekį, likusį gręžinyje po to, kai siurblys buvo laikinai išjungtas ir nieko nepumpavo.
• Nuolat kintantis dinaminis vandens lygis parodo besikeičiančią gręžinio hidrodinamiką, esant nuolatiniam vandens pumpavimui (juk vandens kiekis gali nuo to mažėti).
• Giluminio siurblio skersmens pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo gręžinio skersmens. Platesnio skersmens siurblį būtų sunku nuleisti į gręžinį. Gręžinių skersmenų standartai - 100 ir 150 mm (4 ir 6"), todėl siurbliai atitinkamai gaminami 75-100 mm Ø.

Iš pradžių pumpuojamas vanduo kyla vertikaliu gręžinio vamzdžiu nuo siurblio viršun, o paskui nukreipiamas horizontalia kryptimi vandentiekio vamzdžiu į namą. Vertikalaus ir horizontalaus vamzdžių sujungimo vietoje įtaisoma speciali jungtis - adapteris. Adapteris užtikrina abiejų vamzdžių kontakto sandarumą ir užkerta kelią purvino vandens nuo žemės paviršiaus prasiskverbimui į gręžinį.

Kas, jeigu sklypo savininkas atvažiuoja į sodybą tik kartas nuo karto, žiemą joje negyvena ir nenori palikti nepanaudoto pakelto vandens namų vandentiekio ir šildymo sistemoje (arba turint sausai statomą išcentrinį siurblį)? Tokiu atveju yra galimybė grąžinti vandenį atgal į gręžinį, pasitelkus į pagalbą automatinį išleidimo vožtuvą. Šią detalę įtaiso ant gręžinio vamzdžio 1,7 m gylyje. Veikimas paprastas - žiemai ar ilgam išvykstant reikia išjungti siurblį ir atsukti visus čiaupus.

Viena svarbiausių vandentiekio sistemos grandžių yra slėginis išsiplėtimo indas - hidroforas. Jo užduotys sistemoje - pastovaus slėgio palaikymas (neleidžiant jam kristi ir svyruoti), hidraulinio smūgio prevencija ir aktyviai eksploatuojamo siurblio susidėvėjimo atitolinimas. Hidroforo korpuso viduje, priklausomai nuo modelio technologijos, būna arba membrana (guminio maišo pavidalu), arba diafragma, skiriančios hidroforo vidinę ertmę į dvi puses. Viena pusė skirta vandeniui, kita - suspaustam orui su slėgiu.

Čia ir prasideda veiksmas - pvz., vartotojui atsukus vonioje maišytuvo čiaupą vanduo iš hidroforo ertmės išstumiamas suspausto oro. Tuo metu slėgis gali palaipsniui kristi žemiau nustatytos normos, bet į tai sureaguoja slėgio relė, įjungdama siurblį. Kvalifikuoti specialistai iš UAB "Vandens siurbliai" pataria klientams rinktis didesnio tūrio hidroforus, jeigu vandentiekio sistemoje neįrengti dažnio keitikliai. Mažo tūrio guminiame maiše vandens kiekis greičiau mažėja. Vis dažniau jaučiamas masinis vartotojų susidomėjimas vandentiekio dažnio keitikliais. Šie sistemos valdymo prietaisai leidžia įsirengti mažesnio tūrio hidroforus ir tuo pačiu ženkliai prisideda prie brangstančios elektros sutaupymo.

Kai vandens slėgis svyruoja, tai pastebi specialus slėgio jutikliai, reaguodami signalų siuntimais dažnio keitikliams. Automatiniam siurblio valdymui patogu naudoti slėgio relę. Šis įtaisas reikiamu momentu, pagal nustatytas vertes išjungia arba įjungia siurblį. Slėgiui vandentiekio sistemoje mažėjant iki žemos nustatytos ribos (apie 0,5 bar) ir peržengiant ją, relė suveikia ir įjungia siurblį tam, kad jis pradėtų pumpuoti vandenį iš gręžinio. Slėgis gali mažėti dėl nepakankamo vandens kiekio sistemos vamzdyne, kuomet be vandens siurbliui iškyla sausos eigos rizika, galinti sugadinti variklį. Nuo šios bėdos siurblį sauso elektroninė slėgio relė.

O kai slėgis pakyla iki viršutinės ribos (4,5-5 bar), slėgio relė išjungia siurblį. Elektroninės slėgio relės yra pažangesnės už mechanines reles, nes elektronika veikia pagal savininko įvestus programinius nustatymus, suteikdama savininkui daugiau komforto ir laisvo laiko.

Dažniausia automatinės vandens tiekimo sistemos naudojamos tuomet, kai vandens įsiurbimo aukštis nėra per didelis - 8-9 m, t.y., pumpuojant iš šulinių arba kitų mažesnio gylio šaltinių, esančių ne per toli nuo gyvenamojo pastato arba vandens vartojimo taško, ir tuomet, kai naudojami nepanardinami išcentriniai siurbliai be inžektorių.

Vandens tiekimo sistemos variantai:

• Mechaninis variantas sukomplektuotas iš išcentrinio siurblio, hidroforo, mechaninės slėgio relės ir manometro slėgio kontrolei. Automatiškai veikdama sistema palaiko slėgį pagal nustatymus.
• Į elektroninio valdymo sistemą įeiną tos pačios dalys, tik vietoj mechaninės naudojama elektroninė slėgio relė.

Vamzdžių pasirinkimas

Pagal naudojamas medžiagas, vamzdžiai būna iš plieno, ketaus, keramikos, net spalvotųjų metalų - vario. Individualiuose namuose įrengiant išorės vandentiekio vamzdynus praktiškai naudojami polietileniniai (PE) vamzdžiai. Palyginti su metalu, dirbtinės medžiagos turi daug pranašumų: atsparios korozijai, turi lygų vidaus paviršių, kuris užtikrina žemą, jei lyginsime su metalo vamzdžiais, hidraulinį pasipriešinimą.

Jei perkate vamzdį vandentiekiui, patikrinkite, ar jis skirtas būtent vandentiekiui. Kartais gamintojai gamindami vamzdžius iš antrinių žaliavų, gerokai sumažina savikainą, bet dažnai tokio vamzdžio stipruminės savybės nusileidžia net minimaliems reikalavimams pagal paskirtį. Vamzdžio vidinių sienelių paviršiaus lygumas yra labai svarbus kriterijus, kadangi lygus paviršius maksimaliai sumažina tekančio vandens trintį ir leidžia išvengti vandens srauto nuostolių, skirtingai nuo grublėto paviršiaus iš antrinių žaliavų.

Polimerai, iš kurių gaminami polietileniniai vandentiekio vamzdžiai (PE), priklausomai nuo savo tankio ir tvirtumo grupuojami į aukšto slėgio (HDPE) ir žemo slėgio polietileną (LDPE). aukšto slėgio (HDPE) polietileno vamzdžiai yra tvirtesni ir atsparesni slėgių ir temperatūrų svyravimams, dėl to šiais laikais turi paklausą ir populiarumą, įrengiant vandentiekį.

Polipropileno vandentiekio vamzdžiai (PP) medžiagos tvirtumo ir atsparumo dėka yra labai tinkami namų karšto vandens sistemoms, kadangi atlaiko iki +120º C. Patvarumo ir didelio tankio dėka apkrovos nepaveikia PP vamzdžių krypties ir sveikumo. Sustiprinto kietumo polipropileno vamzdžiai žymimi santrumpa PP-R. Jų gamybos metu polimeras sustiprinamas papildomomis armuojančiomis medžiagomis (aliuminiu, stiklo pluoštu, kt.), pats polipropilenas apdorojamas aukštomis temperatūromis. Gaminiai pasižymi ilgaamžiškumu ir patvarumu, bet pareikalauja papildomų sujungimo detalių. Iš PPR vamzdžių montuojamos šiuolaikinės šildymo ir karšto vandens sistemos.

Daugiasluoksniai plastikiniai vamzdžiai (PE-X, PE-AL, PE-RT) dar vadinami daugiasluoksniais kompozitais ir metalo-plastiko vamzdžiais. Jie yra armuoti vidiniu aliuminio sluoksniu. Gaminio kokybė priklauso nuo sluoksnių suklijavimo technologijos gamybos metu. Lyginant su paprastais PE vamzdžiais daugiasluoksnių PE-X pranašumas yra tame, kad juos galima lenkti, keičiant vamzdyno kryptį. Tuo tarpu PE vamzdžių posūkiams reikalingos alkūnės. Tačiau, daugiasluoksnių PE-X vamzdžių nerekomenduojama naudoti lauko vamzdynams, nes, užšalę, šie vamzdžiai neretai sprogsta. Juos geriau naudoti vidaus karšto-šalto vandens ir šildymo sistemoms (temperatūrų diapazonas: nuo +95º C iki maksimalių +130º C).

Tęsiant vandentiekio vamzdžių medžiagų temą negalima nepaminėti varinių vamzdžių. Varinių vandentiekio vamzdžių našumo ir patvarumo paslaptis slypi pačiame varyje kaip cheminiame elemente. Vandenyje, tekančiame vamzdynu, yra tam tikras chloro kiekis, kuris palaipsniui niokoja paprastus metalinius vamzdžius. Chloras yra oksidatorius, labai rūgšti medžiaga, bet, reaguodamas su variu, sudaro ant jo paviršiaus savotišką apsauginį sluoksnį, kuris sustiprina varinio vamzdžio sieneles ir neleidžia joms niokotis. Ant varinio vamzdžio vidinių sienelių beveik nesikaupia nuosėdos ir bakterijos, todėl nėra poreikio dažnai valyti vandentiekį (varis naikina didelį kiekį mikrobų ir ligas sukeliančių bakterijų).

Vario rūšis, iš kurios gamina vandentiekio vamzdžius, žymima formule Cu-DHP. Teisingai eksploatuojant, variniai vamzdžiai gali tarnauti ir virš 50 metų. Vis dažniau prabangiuose naujos statybos butuose įrengiami variniai “gyvatukai” vonios kambaryje. Palyginus su plieniniais vamzdžiais varis pasižymi geresniu šilumos laidumu, bet šia savybe nusileidžia plastikiniams. Su variniais vamzdžiais lengva dirbti: juos nesunkiai galima lenkti jų minkštumo dėka.

Savaime suprantama, kad toks nemažas teigiamų savybių sąrašas negalėtų neatsispindėti varinių vamzdžių kainoje - jie yra brangesni už plastiką ir plieną. Bet verti to. Būtent dėl aukštos kainos vario vamzdžiai priskiriami prie prabangos klasės, o vyraujančią daugumą vandentiekio vamzdžių rinkoje sudaro PE ir PP gaminiai.

Vandens gręžinių apsauginėms kolonoms ir filtrams naudojami polivinilchlorido (PVC) vamzdžiai. Kai kurie gręžėjai naudoja pigesnius PVC vamzdžius, kurių medžiagoje yra mažiau plastifikatorių. Tokie vamzdžiai yra kietesni ir trapūs, nors užsakovams rodomi tinkami sertifikatai.

Ekspertai pataria nesusigundyti pigesniais plonesniais ir lengvesniais vamzdžiais su cinkuotu antikoroziniu sluoksniu gręžinio kolonos įrengimui. Cinko danga po tam tikro laiko į geriamąjį vandenį išskiria junginius, labai kenksmingus sveikatai. Patikimos gręžimo įmonės naudoja 127-324 mm skersmens gręžinių apsaugines kolonas, o į jas įmontuoja ne mažesnio negu 125 mm Ø plastikinius vamzdžius.

Šilumos paskirstymo metodai

Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, paskaičiuotą pagal namui taikomą šilumos apskaitos metodą, reglamentuotą teisiniais metodais.

Šilumos paskirstymo metodai:

1. Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodas.
2. Šilumos pagal dviejų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis paskirstymo metodas.
3. Šilumos pagal buitinių šilumos skaitiklių rodmenis paskirstymo metodas.
4. Šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodas.
5. Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms paskirstymo metodas.
6. Šilumos renovuotoje trivamzdėje šildymo sistemoje paskirstymo metodas.
7. Šilumos paskirstymo, nustątant faktines šilumos sąnaudas 1 kub. m karšto vandens paruošti, metodas.

Kiekvienas metodas turi savo taikymo sąlygas ir skirtingus šilumos apskaičiavimo principus. Pavyzdžiui, šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodas taikomas, kai name yra įrengti šilumos dalikliai (daugiau nei 50 proc. namo butų) ir yra arba nėra įrengti karšto vandens suvartojimo apskaitos prietaisai.

Žiemos sezono metu šiluma apskaičiuojama pagal šiuos etapus:

1. Šiluma karštam vandeniui paruošti paskirstoma pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis arba karšto vandens suvartotus normatyvus.
2. Šiluma sunaudota karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) paskirstoma pagal butams / patalpoms taikomus cirkuliacijos normatyvus.
3. Šiluma namo bendrosioms reikmėms paskirstoma pagal butų / patalpų naudingąjį plotą arba tūrį.
4. Šiluma buto / patalpos šildymui, kurie turi daliklius, paskirstoma pagal šilumos kiekį, išsiskiriantį nuo butuose / patalpose įrengtų šildymo sistemos vamzdynų ir šilumos kiekį pagal buto daliklių parodymus.
5. Šiluma buto / patalpos šildymui, kurie neturi daliklių, paskirstoma pagal buto / patalpų naudingą plotą arba tūrį.

Vasaros sezono metu šiluma apskaičiuojama panašiai, tačiau atsižvelgiama į tai, kad šildymas nevyksta.

Šilumos renovuotoje trivamzdėje šildymo sistemoje paskirstymo metodas taip pat turi savo ypatumus. Žiemos sezono metu šiluma apskaičiuojama pagal šiuos etapus:

1. Šiluma karštam vandeniui paruošti paskirstoma pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis arba karšto vandens suvartotus normatyvus.
2. Šiluma sunaudota karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) paskirstoma pagal butams/patalpoms taikomus cirkuliacijos normatyvus (šiame metode taikoma 80 kWh).
3. Šilumos kiekis vonių patalpoms šildyti paskaičiuojamas (butams, turintiems vonios šildytuvus):Jei name yra vienas įvadinis apskaitos prietaisas: pastato vidutinę šilumos vonios patalpų sistemos šildymui galią **** padauginant iš einamojo mėnesio vonios šildymo sistemos veikimo laiko ( val.) ir gautą šilumos kiekį paskirstant butams proporcingai pagal jiems taikomus vonios šildytuvų normatyvus (šiame metode taikoma 90 kWh); Jei name yra du įvadiniai apskaitos prietaisai: šilumos kiekis paskaičiuotas vonios patalpų šildymui paskirstomas butams proporcingai vonių šildytuvų normatyvams*** (taikoma 90 kWh).
4. Šiluma buto / patalpos šildymui paskirstoma pagal buto / patalpos naudingą plotą arba tūrį.

Svarbu atkreipti dėmesį į normatyvus, kurie taikomi šilumos apskaičiavimui, tokius kaip karšto vandens suvartojimo normatyvas, cirkuliacijos normatyvas, vonios šildytuvų normatyvai ir pastato vidutinė vonios patalpų sistemos šildymo galia.

Apibendrinant, vandens poreikio patalpoms apskaičiavimas metams yra kompleksinis procesas, kuris priklauso nuo daugelio faktorių, įskaitant gręžinio įrengimą, vandentiekio įrengimą ir šildymo būdą. Teisingas šių faktorių įvertinimas leidžia užtikrinti patalpų aprūpinimą vandeniu ir efektyvų šilumos paskirstymą.

tags: #vandens #poreikis #patalpoms #metams