Duona - tautinio paveldo dalis
Iki XIX amžiaus vidurio kaime ruginė duona buvo pagrindinis valgis.
Baudžiavos laikais valstiečiai duoną kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų, todėl ji buvo vadinama bėraline duona. Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki trijų dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greitai sendavo. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės, paklojus klevo, krienų, ajerų lapų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų.
Senoliai gerbė duoną ir to mokė savo vaikus. Nukritusį žemėn duonos gabalėlį privalėjo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Su duona susiję ir įvairūs prietarai. Buvo sakoma, kad duonos trupinys - tai žmogaus likimas, todėl nebuvo galima išmesti ar palikti nesuvalgyto duonos gabalėlio. Pakeleiviui užklydus į namus, kuriuose kepama duona, jo neišleisdavo, kol ji neiškeps, kad galėtų svečiui įdėti šviežios duonelės kelionėn.
Duonos Svarba Lietuvių Kultūroje
Nuo senų laikų duonos kepimui buvo teikiama sakralinė prasmė. Vasario 5 d. švenčiama Duonos arba Šv. Agotos diena, per kurią bažnyčiose šventinama juoda duona, vanduo ir druska. Tikėta, kad pašventintas duonos gabalėlis apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį. Druska, laikoma amžinybės ir nemirtingumo simboliu, o vanduo - gyvybės šaltiniu.
Šiais laikais duonos svarba dažnai užmirštama, tačiau negalėtume išgyventi be to, ką duona simbolizuoja. Ilgus šimtmečius duonos kepimas buvo namų šeimininkės - motinos - pareiga ir garbė, lydima įvairių papročių.
Naminės Duonos Kepimo Tradicijos
Naminės duonos kepimo tradicijos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Šeimos tremtis į Sibirą nutraukė vienos šeimos tradiciją, tačiau grįžus į Tėvynę, moterys bandė atgaminti tai, ką pasakojo močiutė ir mama. Jos klausinėjo vyresnio amžiaus moterų, pervertė literatūrą apie tautinį kulinarinį paveldą.
Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui, kuris buvo laikomas dideliu turtu. Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, ir seniau moterys stengdavosi jo niekam neskolinti, sakydavo, kad rūgštį išneš. Naminės duonos kelias iki kepimo ilgas: vakare užmaišoma ir šiltai apklosčiusi paliekama iki ryto, o rytą išminkoma, pakildinama ir formuojami kepalai. Svarbu paminėti, kad geriausias pagalbininkas šiame darbe dažnai yra vyras, kuris skatina meilę duonos kepimui ir visada randa gerą žodį.
Naminės Duonos Privalumai
Daug metų valgę vadinamąją parduotuvės duoną, žmonės pastebi, kad pirktinė duona jiems jau netinka. Tačiau ne visi mėgsta tradicinę naminę duoną, nes žmonių skonio receptoriai atprato nuo natūralumo.
Duonos kelias Varėnos krašte: edukacija ir tradicijos
Urvikių kultūros centro edukacinė programa „Duonos kelias“ perduoda senąsias duonelės kepimo tradicijas jaunajai kartai ir yra itin populiari. Kuriant šią programą, buvo ieškoma unikalaus naminės duonos recepto ir rinkta iš daugelio variantų. Šiuo metu kepamos naminės su raugu duonos receptas atkeliavo ne iš rašytinių šaltinių. Jį, ateidama dirbti į Kultūros centrą, atsinešė Vida Liaugaudienė. Tai jos močiutės duonos iš natūralaus raugo receptas, pagal kurį duoną kepė mama, dabar kepa pati V. Liaugaudienė. Šis iš kartos į kartą perduotas naminės duonos receptas tapo pagrindiniu edukacinės programos akcentu, o iškepta duona - dovana, lauktuvėmis, sutinkant svečius ar vykstant kitur.
Naminės duonos kepimo tradicijų puoselėjimas
Viena duonos kepėja pasakoja: „Kažkada mūsų šeimoje tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Tėviškėje nuo XIX amžiaus gyveno penkios mūsų giminės kartos. Naminės duonos kepimo tradiciją nutraukė 1946 m. šeimos tremtis į Sibirą. 1956 m. ir aš gimiau ten, Sibire. Grįžusios į Tėvynę po 13 tremtyje praleistų metų, šeimos moterys duonos jau nekepė. Gimtoji sodyba buvo nuniokota, be to, ir kepti jau nebuvo iš ko, niekas neaugino rugių. Mokydamasi kepti duoną, bandžiau atgaminti tai, ką pasakojo močiutė, mama. Klausinėjau vyresnio amžiaus Punios moterų, kurios dar ir po karo namuose kepė duoną. Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui. „Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, tai - mano turtas. Seniau moterys stengdavosi raugo niekam neskolinti. Sakydavo, kad rūgštį išneš. Mano duonelė yra gyva, jos kelias iki kepimo ilgas: vakare užmaišau ir šiltai apklosčiusi palieku iki ryto. Rytą išminkau, pakildinu ir formuoju kepalus. Viskas trunka apie 16 val. Pats kepimas trunka apie 3 val. Tai čia mano toks receptas.“
Moteris džiaugiasi, kad geriausias jos pagalbininkas šiame darbe yra vyras Petras. Padėti tiesiogiai jis gal ir nepadeda, bet meilę duonos kepimui skatina ir visada randa gerą žodį. „Daug metų valgiau vadinamąją parduotuvės duoną. Bet kai pradėjau kepti savo, tai pirktinė duona man jau netinka. Žinoma, ne visi mėgsta ir tradicinę naminę duoną, tiesiog žmonių skonio receptoriai atprato nuo natūralumo. Kalbant apie naminės duonos galiojimo laiką, teisingai ją laikant, galima išsaugoti iki mėnesio, tad mano patarimas - nelaikykite duonelės celofaniniuose maišeliuose! Dar blogiau, jeigu juos aklinai užrišite. Duoną laikyti reikėtų vėsiai, lengvai pridengtą. „Nesu profesionali duonos kepėja, kepimo meno niekur nesimokiau, esu savamokslė, ir tai - ne pragyvenimo šaltinis, ne darbas, o tik pomėgis. Labai tikiuosi šiemet rimtai tuo užsiimti ir gauti tautinio kulinarinio paveldo (dzūkiškos duonos kepimo) sertifikatą.“
Receptai
Štai keletas receptų, kurie padės jums išsikepti gardžią naminę duoną:Receptas pagal Nijolę Kačkuvienę
Nijolė Kačkuvienė duoną kepa pagal senovinį receptą iš ruginių miltų, vandens, druskos ir cukraus, paskanindama kmynais.
Ingredientai:
- Ruginiai miltai
- Vanduo
- Druska
- Cukrus
- Kmynai
Gaminimo eiga:
- Iš vakaro raugas užpilamas šiltu vandeniu, įdedama trečdalis reikiamo kiekio miltų, kmynų ir paliekama nakčiai.
- Anksti ryte tešla minkoma, sudedami likę miltai, šiek tiek cukraus.
- Duona krosnyje kepa apie 1,5 valandos.
Paprastas naminės duonos receptas
Ingredientai:
- 1 puodelis šilto vandens
- 1 pakelis sausų mielių (7 g)
- 1 valg. šaukštas cukraus
- 1 arb. šaukštelis druskos
- ¼ puodelio alyvuogių aliejaus
- Miltų (kiek reikės, kad tešla būtų tąsi ir neliptų prie rankų)
Gaminimo eiga:
- Puodelyje šilto vandens gerai išmaišyti mieles ir cukrų. Palikti 15-20 minučių. Mielės turi putuoti.
- Miltus persijoti. Atsargiai, po truputį dedant miltus į mieles, užmaišyti tešlą. Pabaigoje suberti druską ir pilti aliejų.
- Miltų naudoti pagal poreikį. Tešla turi būti tąsi, nelipti prie rankų.
- Indą ištepti aliejumi ir sukrėsti tešlą. Uždengti ir palikti pakilimui 1,5/2 valandoms.
- Kai tešla pakyla, minkyti ją dar kartą. Formuoti duonos kepalą, dėti jį ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir gausiai apibarstyti miltais. Palikti dar valandai.
- Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Duonos viršuje peiliu padaryti pjūvius.
- Orkaitės dugne statyti indą su vandeniu.
- Kepti orkaitėje apie 30-40 minučių, kol duona gražiai paruduos.
Kitas Naminės Duonos Receptas
Iš vakaro iš dalies miltų ir drungno vandens sumaišykite grietinės tirštumo tešlą, supilkite raugą, vėl išmaišykite ir palikite nakčiai. Kitą dieną svarbu neužmiršti atidėti raugo kitam kartui.
Tuomet įdėkite druskos, cukraus arba medaus (pagal skonį), kmynų.
Bulvę išvirkite, sugrūskite, užpilkite kambario temperatūros vandeniu (apie 200 ml) ir įmaišykite į tešlą, maišydami dar įpilkite miltų.
Minkykite apie 20 min., po to palikite maždaug 3 valandoms šiltai rūgti.
Vėliau formuokite kepaliuką ir dėkite į kepimo formą.
Kai duona pakils, kepkite ją aukštoje (250-270 laipsnių) temperatūroje 15-20 minučių, kad užkeptų pluta.
Po to temperatūrą sumažinkite ir kepkite dar daugiau nei valandą (iškepusi duona atšoka nuo formos kraštų).
Duonai iškepus, ant jos uždėkite drėgną drobę ir apklokite pledu. Svarbu atminti, kad duonos negalima išmesti ir negalima dėti padu į viršų.
Kur Varėnos krašte susipažinti su duonos kepimo tradicijomis?
Visai netoli sostinės, pavažiavus automobiliu vos apie valandą, atsidursite Dzūkijos širdyje. Etnografinė sodyba susideda iš namo ir kluono, statytų XX a. pradžioje. Čia sužinosite, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo ,,grybų trobelėm“, žvejojo, medžiojo, koks buvo šilinių dzūkų gyvenimo būdas.
2006 m. Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės. Muziejuje puikuojasi poeto bičiulis, knygos herojus Drevinukas - vaškinis žmogeliukas pušies gurgučio nosimi.
Lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą. Aplankius muziejų, galima pamatyti ne tik namus, kuriuose gimė V. pinigai, buities apyvokos daiktai. Muziejuje susipažinsite su Perlojos archeologine ir istorine praeitimi: gyvenvietės raida didžiųjų kunigaikščių laikais, caro valdžios metais, žymiąja Perlojos Respublika, gyvenimu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
XVII-XX a. architektūros ansamblis. Valkininkų kraštas nuo XIV a.
Plasapninkų kaime ant aukštos kalvelės stūkso Inos sodyba. Moteris visus čia žavi savo kepama tradicine rugine duona.
Duona ir miltai: ką verta žinoti?
Miltai neabejotinai yra vienas universaliausių ir labiausiai paplitusių maisto produktų, puikiai papildančių kasdienį racioną. Miltų įvairovė leidžia juos naudoti įvairiai - tiek saldžiuose kepiniuose, tiek ruošiant padažus ar kitus patiekalus. Pasak „Rimi“ produktų vadovės Dianos Špūrienės, miltus lietuviai daugiausia naudoja kepinių gamybai. „Labiausiai pirkėjai mėgsta kvietinius miltus. Šie miltai - patys universaliausi. Jie tinka tiek saldiems kepiniams, tiek padažų gamybai, duonos kepimui.
Miltus geriausia laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, originalioje pakuotėje arba sandariame inde. Geriausia juos sunaudoti iki tinkamumo vartoti termino pabaigos“.
Ji priduria, kad šio produkto privalumu tampa didelė įvairovė: „Savo asortimente siūlome nemažai „Rimi“ prekės ženklo produktų, tinkančių glitimo netoleruojantiems, sveikesnių miltų alternatyvų ar tiesiog naujų ir įdomesnių skonių ieškantiems pirkėjams. Iš tokių dažniausiai perkami kukurūzų, migdolų, kokosų arba grikių miltai.
Pasak sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. E. Gavelienės, palankiausi sveikatai yra viso grūdo miltai, tačiau kiekviena rūšis turi savo papildomų naudų. „Viso grūdo miltų gaminiai yra toje pačioje sveikatai palankaus maitinimosi grupėje kaip ir kruopos, tačiau tam, kad nenukentėtų patiekalų įvairovė, viso grūdo miltų patiekalai gali būti vartojami 1-2 kartus per savaitę. Jei miltai yra nerafinuoti, jie turi B grupės vitaminų bei eilę mikroelementų, tarp jų ir seleno, kurio gyvenantiems Lietuvoje žmonėms itin reikia.
"Visur duona su pluta"
Kaip įprasta, įsibėgėjusią vasarą ir rugiapjūtės pradžią spalvingai paryškino tradicinė naminės duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“. Didžiulė, bet jauki, pagerbianti senuosius papročius ir dovanojanti staigmenų, mielų, įtraukiančių veiklų pasiūlanti visiems, nuo mažiausiųjų iki senolių. „Visur duona su pluta“ organizuoja Miežiškių kultūros centras kartu su ūkininkais, „Radviliškių kaimo kepyklos“ šeimininkais Audrone ir Albinu Kisieliais.
Užgimusi ir kurį laiką rengta Miežiškių seniūnijos kaimuose, nuo 2011 metų šventė vyksta erdvioje, išpuoselėtoje Kisielių sodyboje Radviliškių kaime. Pagrindinė šventės tradicija - duonos ir jos augintojų, kepėjų pagerbtuvės. Ir šiųmetėje šventėje kiekvienas galėjo pamatyti, užuosti, paragauti, išbandyti, suprasti, kaip gimsta duona.
Spalvingoje mugėje savo kūriniais publiką džiugino tautodailininkai ir amatininkai, suvežę gausybę įspūdingų keramikos, medžio dirbinių, tautinių juostų, vilnos gaminių, krepšių, įvairių aksesuarų, papuošalų.
Vietiniai Ūkiai Ir Produktai
SOLIidarų turgų įkūrė Vilniaus centre - „Cafe de Paris“. Vėliau miestiečiai pamėgtų produktų pirkti sugužėdavo į „Mano Guru“ kavinę. Visa tai, kas vyks yra daugiau nei turgus. Sigutės Pašakarnienės daržininkystės ūkis. „Genutės uogainė“ / ekologinis Sakalauskų ūkis. Eugenijaus Jakubausko ūkis. Valdo Kavaliausko ir Rasos Ilinauskaitės ūkis „Paskui saulę ir ožkas” / „Sūrininkų namai”. Ginto Cimakausko ūkis. Duonos kepėjas Gintaras Ruzgys. Bitės ir visi „Medaus reikalai“. Astos Gudelaitienės ūkis. ZS Dzintari ūkis - naminiai latviški saldaus pieno, pagardinti įvairiais prieskoniais ir žolelėmis, sūriai. Vilijos šakočiai - Su didele meile, tik iš natūralių produktų, mažoje Vilijos Grigienės šeimos kepyklėlėje kepami tradiciniai šakočiai. Bajoraitės duona - Benedikto Turguje savaitgaliais galite sutikti duonos kepėją Elvyrą Vasiliauskienę, kuri puoselėja tautinio paveldo receptą, autentiškas kepimo tradicijas ir pirkėjus lepina šviežutėlė namine duona.
Ūkis „Paskui saulę ir ožkas”
Sūrininkai Rasa ir Valdas sūrius spaudžia Norvydiškių kaime, Varėnos rajone, sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“. Natūraliose pievose ganosi virš šešiasdešimt ožkų. Dirbdami ir gyvendami savo smulkiame ūkyje, sūrininkai siekia santarvės su gamta. Savo ožkas jis patys prižiūri, melžia ir iš jų pieno, derindami lietuviškas ir Prancūzijos sūrininkystės tradicijas, gamina sūrius.
Sūrininkai Rasa Ilinauskaitė ir Valdas Kavaliauskas
- Sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
- Norvydiškių 3, Jakėnų s. Varėnos r. (už Puodžių km.)
- +370-610-67881
„Paskui saulę ir ožkas“ - taip pavadintas Giedrės Žickytės dokumentinis filmas apie sūrininkų Rasos ir Valdo vasaras, praleistas Kalvių kaimo pievose ir miškuose.
Šeši metai klajokliško gyvenimo mums paliko gilius pėdsakus. Ir vėl iškeliavom, tik šįkart iš Dargužių - paskui saulę ir ožkas...
Šiuo metu jų laikomą bandą sudaro 101 ožka, per dieną primelžiama 250 litrų pieno, ir pagaminama 30-40 kg sūrių specialiai įrengtoje, higienos standartus atitinkančioje sūrinėje.
Pagrindinės vertybės, organizuojant fermos veiklą - ekologiškumas, aplinkosauga, pagarba gamtai ir žmogui. Sūriai gaminami pasitelkiant technologinį ir sanitarinį modernumą, o juos parduodant sūrininkams rūpi atvirumas ir sąžiningumas, pasitikėjimas ir solidarumas su valgytojais.
Rasa ir Valdas gamina gaivius (t. y. šviežius rūgštinius) sūrelius, pvz., šviežia „Spira“, „Tepamas“ su žolelėmis, rikotos tipo „Debesėlis“, taip pat gaivius brandintus (t. y. rūgštinius fermentinius), pvz., brandinta „Spira“, „Angliukas“, „Kvadratinis apelsinas“.
Ką verta žinoti apie miltus?
Miltai yra vienas universaliausių ir labiausiai paplitusių maisto produktų. Miltų įvairovė leidžia juos naudoti įvairiai - tiek saldžiuose kepiniuose, tiek ruošiant padažus ar kitus patiekalus. Lietuviai daugiausia naudoja kvietinius miltus, kurie yra patys universaliausi. Jie tinka tiek saldiems kepiniams, tiek padažų gamybai, tiek duonos kepimui.
Miltus geriausia laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, originalioje pakuotėje arba sandariame inde. Geriausia juos sunaudoti iki tinkamumo vartoti termino pabaigos. Sveikatai palankiausi yra viso grūdo miltai, tačiau kiekviena rūšis turi savo papildomų naudų.
Anykščių Krašto Duonos Tradicijos
Anykštėnė muziejininkė Rita Vasiliauskienė Niūronyse, Arklio muziejaus Legų sodyboje, kasdien kepa naminę duoną. Ji naudoja miltus tik iš Lietuvoje užaugintų rugių ir laikosi tradicinių duonos kepimo paslapčių.
R. Vasiliauskienė pastebi, kad parduotuvėje parduodamą duoną gadina mielės, o naminė duona yra visai kas kita. Iki XX a. vidurio ruginė duona buvo vienas pagrindinių mūsų tautos valgių, susijusi su daug papročių, tikėjimų ir burtų.
Arklio Muziejus Ir Duonos Kelias
Arklio muziejuje naminės duonos "kepykla" darbo nestokoja nei žiemą, nei vasarą. Muziejaus darbuotojai rudenį pasėję rugių nuo šio pavasario lankytojams rengiasi demonstruoti visą duonos kelią.
Pasak R. Vasiliauskienės, pats seniausias ir natūraliausias naminės duonos receptas - ruginiai miltai ir vanduo, na, dar sauja kmynų ir druskos. Pašnekovė tikino, kad namie išsikepti duonos nėra labai sudėtinga, tik reikia pasigaminti raugo ir kantrybės.
Sunkmečio Duona Ir Bulvių Įtaka
Kai pasitaikydavo nederlingi metai, žmonės įsigudrindavo apgauti pilvą, į miltus dėdavo visokių žolių sėklų, net pjuvenų, kad tik didesni kepalai būtų. Pirmas priedas, kurio imta dėti į duoną, buvo bulvės, kurias pradėjus maišyti su miltais žmonės sakė, kad dabar jau bado niekada nepatirs.
Ruginė Duona Ir Šiuolaikinės Tendencijos
Nuo seno ruginė duona buvo siejama su lietuviškumu ir laikoma tautos simboliu. Tačiau „Nielsen“ rinkos tyrimo duomenys rodo, kad lietuviai ruginės duonos kasmet valgo vis mažiau. Vis dėlto, „Vilniaus duona“ ruginę duoną kepa tik iš lietuviškų rugių, atkreipdama dėmesį į tradicijų išsaugojimą.
Etnokultūrinės Kaimo Turizmo Sodybos
Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose! Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą.
Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Keletas pavyzdžių:
- „Pagulbis“ - tai dvarelis su visais išsaugotais autentiškais pastatais, kurie po šiai dienai rakinami prieš 100 metų nukaltais raktais.
- Senosios Gegužinės ūkį savo protėvių žemėje įkūrė entuziastingi senosios Lietuvos kaimo architektūros tyrinėtojai, architektai Neringa ir Rolandas Bortkūnai.
- Senoji Ruslių sodyba - tai iš naujo atgimusi sodyba, kurioje harmoningai dera aukštaičių tradicijos ir modernios šių dienų detalės.
- Laumės sodyba prie Mūšos tyrelio - tai erdvė, kurioje kuriamas vaizduotę žadinantis lietuvių mitologinės būtybės Laumės pasaulis.
- Ažvinčių sodyba įsikūrusi buvusios dvarvietės valdose, išsaugant autentišką išplanavimą.
- Sodybos „Po vienu rūmu“ įdomybė - sena dzūkiška pirkia su išsaugotu autentišku interjeru.
- Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis" gali didžiuotis itin puikiomis etnokultūrinėmis edukacijomis.
- Sodyba „Šilas" įkurta 1936 metais.
- Dalgedų sodyba įdomi kuriamu namų muziejumi.
- Sodyba „Pakalnė“ įsikūrusi Rusnės saloje, ant Pakalnės upės kranto.
- Sodyba „Ėvė“ - tai restauruotas 1900 m. statybos didysis pievininkų laukininkų namas (buvusi Minijos kaimo mokykla) su ūkiniais pastatais (staldu, skūnia, rūsiu).
- Mociškių palivarkas - tai renovuota Mažosios Lietuvos ūkininko sodyba.
- „Gervių giesmė" - sodyba, kurioje išsaugoti autentiški, tradiciniai Suvalkijos (Sūduvos) vienkiemiui būdingi trobesiai ir jų aplinka, o taip pat - gamtos artumas ir visa ko natūralumas.
- Kaimo turizmo sodyba „Mockynė“ įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje - ant aukšto Nemuno kranto, nuo kurio atsiveria vaizdas į upę ir kitame krante matomą Vilkijos miestelį.
- Sodyba „Kukarskė“ - tai renovuota XX a. Suvalkiečio sodyba - tai išsaugotas XIX a. pabaigos etnografinis ūkis su dideliu kiemu ir sodu, klėtimis ir kitais ūkiniais pastatais.
- „Prie šaltinio" - žemaitiška sodyba, kurioje visi pastatai pasižymi šio krašto tradicinei architektūrai būdingais bruožais.
- Etnografinė Bilionių sodyba „Gīvenėms" - tai unikali, žemaitiško vienkiemio dvasią išsaugojusi vieta.