Viekšnių kraštas, turtingas istorija ir kultūros paveldu, slepia daug įdomių istorijų. Viena iš tokių - Viekšnių malūno istorija, kuri prasidėjo dar XIX amžiuje ir tęsiasi iki šių dienų.
Senieji malūnai yra reikšmingi mūsų kultūros istorijos paminklai, kurie primena, jog esame žemdirbių kraštas. Per karus ir okupacijas, laiko išmėginimus ne viskas išliko. Tačiau nuostabu, kad ir šiandien šiems praeities paminklams gali būti suteikiamas naujas gyvenimas.
Viekšnių vandens malūnas
Malūno Įkūrimas Ir Pirmieji Metai
1897 m. Viekšnių malūną pastatė Pranciškus Lengvenis, Milių kaimo ūkininko sūnus. Buvo įrengtos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, pastatytos mašinos milui velti, supiltas pylimas ir užtvenkta Ventos upė.
Kai supylė pylimą ir užtvenkė Ventą, pakilęs upės vanduo apsemdavo Zaventės (dabar - Užventės ir Kegrių kaimų ūkininkų žemę. Todėl P. Lengvenis buvo įsipareigojęs šiems ūkininkams grūdus malti veltui. Taip pat už dyką malūninkas maldavo ir tiems ūkininkams, kurie po ledonešio ir pavasario potvynių veždavo žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui sutvarkyti.
Tipinis vėjo malūnas
Malūno Plėtra Ir Modernizacija
Jau po dvejų metų malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. įrengta vilnų karšykla (pastatos vilnoms šukuoti mašinos), vilnų verpykla ir milo velyklą. Be to, apie 1928 m. pradėta tiekti visam miesteliui elektrą.
1909 m. dalį teisių į malūną įsigijo J. Lesemas, o 1918 m. jis tapo visateisiu šeimininku. Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m. pagaminta turbina. Pirmajame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame - girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas bei kambarys meistrui ir gizeliams.
Vokiečių laikais ir per karą viekšniškiams elektrą tiekė tik vandens malūnas. Kadangi pajėgumų neužteko, miestas buvo padalintas į tris dalis. Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirto aukšto bokštelis. XX a devintame dešitmetyje pastatas restauruotas, atnaujinti ir taisomi rengimai.
Malūno Likimas Atkūrus Nepriklausomybę
1999 m. Viekšnių vandens malūnas buvo tapęs administracinių sprendimų įkaitu. Prie sėkmės istorijos tikrai neprisidėjo administracinių teritorijų perskirstymai. Vandens malūnas kolegų iš Akmenės rajono savivaldybės tuo metu jau buvo išnuomotas nedidelei privačiai įmonei, hidroelektrinės veiklai. Taigi senasis malūnas turėjo sulaukti meto, kai baigsis nuomos sutartis. Šis laikas išaušo visai neseniai, 2020-aisiais.
Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pastangos rasti lėšų pastato tvarkybai iki šiol nebuvo vaisingos. Iki pat praėjusių metų pabaigos panašioms reikmėms kvietimų paramai nebuvo skelbiama.
Apleistas senas malūnas
Malūnas Šiandien: Paveldas Ir Turizmas
Vandens malūno aplinka viena labiausiai lankomų Viekšniuose. Technikos paminklo vidus dar nėra pritaikymas lankymui. Vis dėlto tai yra įmanoma padaryti su vietos personažų - velniuko ir raganaitės - palyda. Teatrališkai pristatomi technologiniai procesai ir jų tobulėjimas iki pat elektrifikacijos. Aprodoma, kur buvo gyvenamosios gizelių ir malūnininko šeimos patalpos.
Taigi kol kas yra taip, kad į senojo malūno pastatą gali patekti tik iš anksto susitaręs. Vizija, kaip galėtų būti pritaikytos esamos erdvės, yra. Dabar tetrūksta vieno - pinigėlių.
Gerieji Pavyzdžiai Lietuvoje
Lietuvoje yra ir gerųjų šio technikos paveldo restauravimo ir įveiklinimo pavyzdžių. Dalis vandens malūnų po restauracijos yra tapę muziejais ir įvairių ekspozicijų bei amatų centrais (Pilaitės vandens malūnas, Vilniaus m., Pakertuonės vandens malūnas, Švenčionių raj., Ginučių vandens malūnas, Ignalinos raj., Liubavo dvaro malūnas, Vilniaus raj., Šlyninkos vandens malūnas, Zarasų raj., Mosėdžio vandens malūnas, Skuodo raj.), pobūvio salėms, poilsio bazėmis (Gavelkėnų vandens malūnas, Ignalinos raj., Minčios vandens malūnas, Utenos raj., Balsių vandens malūnas, Pasvalio raj.), restoranais (Verkių vandens malūnas, Vilniaus m.). Bene sėkmingiausias Lietuvoje yra Belmonto vandens malūno likimas.
Šis prancūziškojo tipo vandens malūnas su visu jį papildančiu kompleksu stovi ant Vilnelės kranto, vaizdingame Pavilnių regioniniame parke. Čia iškasta netgi 200 metrų vandens kanalų, Grandiozinis ir pats malūno pastatas ir jo įrengimai. Dabar čia įrengtas didelis pramogų ir poilsio parkas, su restoranais ir įvairios paskirties pokylių salėmis. 2001 m. prasidėjusių darbų metu restauruoji autentiški malūno komplekso pastatai ir jų dalys bei atkurti prarasti elementai.
Pauliankos Karčema: Naujas Gyvenimas Sename Malūne
Įdomių pavyzdžių yra Mažeikių krašte. Dabar šiame slėnyje įkurta poilsio, apgyvendinimo ir pramogų paslaugų zona, kur žmonės atvyksta pasimėgauti gamtos ramybe, kartu su siūlomais visais šiuolaikiškais patogumais, neišskiriant ir maitinimo paslaugų. Populiarios lauko krosnyje kepamos picos.
Verslininkė Vilma Petrauskienė iš kaimo turizmo verslo ryžosi nerti į platesnę veiklą ir dėl to nesigaili. Sako, kad jai patinka bendrauti su žmonėmis, o energijos teikia sveikas gyvenimo būdas, rytinės maudynės Ventoje.
Objektas į Kultūros vertybių registrą 2005 m. įtrauktas kaip Pauliankos vilnų karšykla. Viršelyje: "Pauliankos karčema", po rekonstrukcijos darbų įkurta kultūros paveldo kodą turinčiame pastate.
Pauliankos karčema
Vandens Malūnai Lietuvoje: Faktai Ir Skaičiai
Tyrėjų teigimu, XIX-XX a. sandūroje visoje Lietuvos teritorijoje buvo priskaičiuojama apie 2 tūkst. vandens malūnų. Jie tarnavo ne tik grūdams malti, bet ir popieriui, kruopoms gaminti, vilnoms velti. Prie malūnų veikė lentpjūvės, kalvės, aliejaus spaudyklos, siurblinės. Šiuo metu yra išlikę apie šeštadalį senųjų malūnų.
| Laikotarpis | Apytikslis vandens malūnų skaičius Lietuvoje |
|---|---|
| XIX-XX a. sandūra | ~2000 |
| Šiandien | ~333 (apie 1/6 išlikusių) |