Lietuvos kraštovaizdis neatsiejamas nuo miškų ir juose išsibarsčiusių vienkiemių. Šiandien panagrinėsime vienkiemius Karalgirio miške, jų istoriją, kultūrinę reikšmę ir atminimo įamžinimą.
Lietuvos Partizanų Kova ir Dainos
Lietuvių tautos pokario ginkluoto pasipriešinimo kova prasidėjo 1944 m. Tai buvo tautos reakcija į 1940-194I m. siautusio bolševikinio NKVD teroro. Tautos laisvės gynimui organizavosi atskiros laisvės kovotojų grupės, su menkais ginklais būrėsi miškuose, rinkosi vadus. Vėliau pradėjo kurtis partizanų teritoriniai kariniai vienetai: apygardos, rinktinės, rajonai, tėvūnijos, būriai ir skyriai. Partizanai- laisvės kovotojai vadinosi slapyvardžiais.
Visų žuvusiųjų kautynėse, enkavedistų nukankintų, suimtų ir tardytų partizanų, visų partizaninio judėjimo dalyvių niekas niekad nesuregistruos. Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms.
Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį.
Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva.
Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai. Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis.
Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje.
Žymūs Partizanai
Štai keletas partizanų, kurių vardai įamžinti istorijoje:
- Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Vaidevučių kaime. Žuvo 1948 11 13.
- Šarūnas - Juozas Survila. Būrio vadas, apygardos štabo narys, gimęs 1920 m. Gružų kaime.
- Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m. valsč. Klaibūnų k., žuvo Juodgirio miške 1949 m.
- Liūtas - Antanas Juzukėnas. Būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių kaime.
- Plienas - Alfonsas Morkūnas, kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas, gimęs 1908 m. Juodiškių kaime.
- Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis. Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m. Geležių kaime.
- Puškinas - Vladas Ališauskas, rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime.
Taip pat svarbūs ir kiti partizanai, tokie kaip: Geniukas - Pranas Grigas, B rinktinės vadas, gimęs 1916 m. Pabaisko valsč. Antakalnio kaime. Krienas - Bronius Medelskas, kuopos vadas, gimęs 1927 m. Nuotekų kaime. Narutis - Bronius Dūda, DKA B rinktinės kuopos vadas, gimęs 1912 m. Žemaitkiemio valsč. Kezių kaime. Baravykas - Petras Žlioba, gimęs 1923 m. Bierių kaime. Lakūnas - Vytautas Gricius, gimęs 1926 m. Keturvėjų kaime. Saugys - Petras Ignatavičius, gimęs 1923 m. Laičių kaime. Uosis - Marijonas Krogertas, gimęs 1927m. Laučių kaime. Erškėtis - Raudonis iš Šalnų kaimo. Žuvo 1947 01 22. Septintas - Vytautas Mackėla, gimęs 1927 m. Šalnų kaime. Alijošius - Povilas Kupčinakas, gimęs 1927 m. Taujėnų valsč. Mažeikių kaime. Danutė - Danutė Dovydėnaitė. Gintaras - Jonas Dagelis, gimęs 1903 m. Plienas - Juozas Špokas. Jūreivis - Albertas Pakenis, gimęs 1929 m. Andrioniškio valsč. Liūto būrio partizanas. Šturmas - Romas Launikas, gimęs 1922 m. Traupio valsč. Sodeliškių kaime. Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m. Saulėgrąža - Albinas Sauliūnas, gimęs 1926 m. Ukmergės apskr., Taujėnų vals.
Atminties Įamžinimas
Okupuotoje Lietuvoje buvęs partizanas Balys Gajauskas, 25 metus iškankintas Sovietų Sąjungos konc. stovyklose, grįžęs buvo sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupė partizaninio judėjimo dokumentus, bet už tą "nusikaltimą" 1978 m. balandžio 4 buvo nuteistas IO-čiai metų griežto režimo lag.
Per ilgą metų eilę kaupiant medžiagą ir lietuvių tautos martirologijai sudarant reikiamus sąrašus, gan daug biografinių škicų susidarė ir apie pokario partizaninio judėjimo vadus ir kovotojus. Jų atminimas įamžinamas žemiau spausdinamame sąraše. Laisvės kovotojai buvo ir 1944 m. vasarą iš Žemaitijos Lietuvos laisvės armijos organizacijos nariai išvykę į Vokietiją, ten apmokyti ir 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje iš lėktuvų permesti parašiutais į fronto užnugarį į įvairias Lietuvos vietoves.
1989 m. spalio 22 d. mokslininko dr. Vinco Joneliūno iniciatyva, palaikant ir aktyviai padedant Raudondvario Sąjūdžio grupei, buvo surinkti ir perlaidoti Raudondvario apylinkėse žuvusių ir nukankintų 21 rezistencijos kovotojų palaikai. Skverelyje Nevėžio gatvėje buvo perlaidoti ir kitose vietose žuvusių bei užkastų kovotojų palaikai. Jiems atminti įrengtas paminklinis ansamblis.
Straipsnis Partizanų ryšininkė, 19 metų praleidusi Karagandoje (dabar Kazachstanas), Ksaverija Keruckaitė. Ši garbaus amžiaus moteris, dabar gyvenanti Stabaunyčiuje, labai gerai pamena tų laikų įvykius. K. Markevičius jaučiasi atidavęs duoklę ir savo giminės istorijai. Jo senelis Petras Markevičius -„Pranskus“, „Žebenkšties“ rinktinės ginkluotės viršininkas ir Betygalos būrio vadas, žuvo 1945 metais netoli Kelmės vykusiame „Virtukų“ mūšyje.
Šiame straipsnyje pateikiama tik dalis informacijos apie Lietuvos partizanų kovas ir atminimą. Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti.
Kauno r. sav., Raudondvario k. Šioje vietoje enkavedistų, vietinių kolaborantų užkasta per 20 partizanų: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės būrio vadas Vincas Arštikis (Erštikis ?)-Vasaris, g. 1919 m., gyv. dab. Kėdainių (?) r., žuvęs 1951-03-17 kautynėse su MGB daliniu Pagirių k., tuometiniame Vilkijos r., (kitais duomenimis Netonių (?) k. apylinkių miške, dabar Kauno r.), Naro rinktinės būrio vadas Juozas Bagdonas (Bagdonavičius)-Papartis, g. 1918 (1920) m., gyv. Didvyrių k., Raudondvario vlsč., žuvęs 1947-10-10 kautynėse su MGB daliniu Naujatrobio miške, Vilkijos vlsč., Jonas Bagdonas (Bagdonavičius), g. 1916 m., gyv. Didvyrių k., žuvęs 1946-05-23 kautynėse su NKVD daliniu Lamankos k. miške, Vaidoto rinktinės Vasario būrio skyriaus vadas Kazys Bagdonas (Bagdonavičius)-Gegužis, g. 1924 m., Bernatonių k., gyv. Didvyrių k., žuvęs 1951-03-17 kautynėse su MGB daliniu Pagirių k., (Pavejuonyse ?), tuometiniame Vilkijos r., Adolfas Bulotas, g., 1920 m., žuvęs 1946 m., Antanas Bulotas, g. 1922 m., žuvęs 1945 m., Bronislovas Bulotas, g. 1923 m., žuvęs 1945 m., Stasys Bulotas, g. 1913 m., žuvęs 1953 m., Jonas Dulieba, g. 1916 (1912 ?) m., gyv. Bernatonių k., žuvęs 1947-02-17 kautynėse su NKVD daliniu bunkeryje Lomankos miške, Justinas Grumadas, g. 1911 m., žuvęs 1949 m., Stepas Kalvaitis, g. 1939 (?) m., žuvęs 1949 m., Pranas Laurinavičius, g. 1914 m., žuvęs 1951 m., Jonas Prokopas, g. 1921 (1923 ?) m., gyv. Virbaliūnų k., dab. Kauno r., žuvęs 1945-12, Juozas Prokopas-Seredžius, g. 1922 m., gyv. Virbaliūnų k., žuvęs 1945-06 (1948 ?) m., Jonas Raščikas, g. 1920 m., žuvęs 1945 m., Kazys Sadauskas, g. 1909 m., gyv. Lomankos k., dab. Kauno r., žuvęs 1947 m. (kitais duomenimis, suimtas, 1947 m. nukankintas), Petras Seniūnas, g. 1925 m., žuvęs 1949 m., Aleksandras (Aleksas ?) Šmitas-Špokas, g. 1923 m., žuvęs 1953-03-14 kautynėse su MGB operatyvine grupe Netonių (?) k. apylinkių miške, dabar Kauno r., Jonas Vilnonis, g. 1911 m., žuvęs 1947 m., Pranas Zasimavičius, g. 1921 m., gyv. Bernatonių k., tuomet Vilijampolės r., tikėtina, nežinomo būrio partizanas Benediktas (Benas) Dausynas, g. 1934 m., žuvęs 1950 m.
1989 m. spalio 22 d. mokslininko dr. Vinco Joneliūno iniciatyva, palaikant ir aktyviai padedant Raudondvario Sąjūdžio grupei, buvo surinkti ir perlaidoti Raudondvario apylinkėse žuvusių ir nukankintų 21 rezistencijos kovotojų palaikai. Skverelyje Nevėžio gatvėje buvo perlaidoti ir kitose vietose žuvusių bei užkastų kovotojų palaikai. Vieni buvo rasti prie gyventojų namų, daržuose, kiti šlaite prie kelio. Jiems atminti įrengtas paminklinis ansamblis, kurį sudaro iš nerūdijančio plieno pagamintas kryžius, paminklinis akmuo ir paminklinė plokštė su įrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944-1953 m.“. Įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, unikalus kodas - 16987.
Maršrutas: Holokausto aukų kapai - Jaučakių miškas - Skrebenų km. - paminklas - žydų kapinės - sinagogos vieta - buvusios mokyklos. Istorijos mokytojas A. Karalgirio miško kovotojų raištį su užrašu „LLA Vanagai“. Raiščio nuotrauką galima pamatyti pažintiniame stende prie paminklo.
Kiek kovotojų glaudėsi Padauguvos girioje, įvardinti sunku, nes jie keitėsi. Už Lietuvos laisvę čia kovėsi Padauguvos, Vilkijos, Čekiškės, Babtų, Kulautuvos ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Vilkijoje buvo nukankinta per 30 žmonių, dalyvavusių pasipriešinimo kovose.
Straipsnis Partizanų ryšininkė, 19 metų praleidusi Karagandoje (dabar Kazachstanas), Ksaverija Keruckaitė. Ši garbaus amžiaus moteris, dabar gyvenanti Stabaunyčiuje, labai gerai pamena tų laikų įvykius. K. Markevičius jaučiasi atidavęs duoklę ir savo giminės istorijai. Jo senelis Petras Markevičius -„Pranskus“, „Žebenkšties“ rinktinės ginkluotės viršininkas ir Betygalos būrio vadas, žuvo 1945 metais netoli Kelmės vykusiame „Virtukų“ mūšyje.
„Dvylika kovotojų, savanorių, tarp jų - ir mano senelis, liko su geriausiais ginklais, pasirengę paskutiniam mūšiui, kad kiti galėtų atsitraukti.
Čekiškės miestelis buvo svarbus punktas Kauno-Raseinių kelyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čekiškėje gyveno apie 200 žydų šeimų. Tarpukario laikotarpiu žydų miestelyje sumažėjo. Prieš nacių-sovietų karą Čekiškėje gyveno maždaug 60 žydų šeimų (jie sudarė apie 45 proc. Didžioji žydų dalis vertėsi amatais ir daržininkyste. Vietos žydų bendruomenė nepriklausomos Lietuvos laikais turėjo savo banką (jo nariais buvo 60 žmonių), sinagogą, mokyklą hebrajų kalba ir biblioteką.
Pirmomis nacių-sovietų karo dienomis Čekiškėje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ėmė kurtis lietuvių administracija. Vienas iš valdžios kūrimo iniciatorių Čekiškėje buvo stambus ūkininkas (A. Smetonos laikais turėjo 103 ha ūkį) ir tautininkų partijos bei Kauno apskrities valdybos narys Bronius Semaška. 1941 m. birželio 24 d. miestelyje buvo sušauktas pasitarimas, jame nuspręsta įsteigti laikinąjį komitetą, kuris rūpintųsi vietos valdžios organų atkūrimu. Pasitarimo metu Čekiškės valsčiaus viršaičiu pasiūlyta išrinkti Stasį Stumbrį, o valsčiaus policijos vadu - Stasį Minelgą. Jų kandidatūras turėjo patvirtinti Kauno apskrities viršininkas ir policijos vadas.
Minėtos kandidatūros Kaune buvo patvirtintos birželio 26 d. Čekiškėje leista steigti policijos punktą, turintį penkis etatus. Taip pat buvo steigiamas pagalbinės policijos (baltaraiščių) būrys. Netrukus prasidėjo komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimas. Pirmomis okupacijos dienomis Čekiškėje buvo sušaudyti 4 komunistai ir sovietiniai aktyvistai: Povilas Sadauskas, broliai Vincas ir Kazys Žiaukai bei Stasys Karpavičius.
1941 m. liepos 4 d. Čekiškės valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas (vietoj S. Minelgos) Aleksas Skuodis. Jis iš Kauno apskrities policijos vado gavo nurodymus pirmiausia suimti komunistus ir sovietinius aktyvistus, o kiek vėliau ir žydus. Suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai turėjo būti kvočiami apie jų veiklą sovietų okupacijos metais, o jų kvotos bylos kartu su suimtaisiais perduotos saugumo policijai Kaune. Liepos mėn. į Čekiškę iš Kauno buvo atvykęs lietuvių saugumo policijos Kauno rajono vadas Kazys Mikelionis. Jis kartu su A. Skuodžiu sudarė suimtinų komunistų ir sovietinių aktyvistų sąrašą. 1941 m. liepos-lapkričio mėn.
Vienas iš pagalbinės policijos būrio Čekiškėje organizatorių buvo Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas Stasys Gudavičius. Atvažiavęs į Čekiškę jis organizavo miestelio gyventojų susirinkimą ir ragino sukurti ginkluotą būrį kovai su komunistais, sovietiniais pareigūnais ir žydais. Po jo apsilankymo atsirado nemažai savanorių stoti į organizuojamą ginkluotą būrį. Į Čekiškę S. Gudavičius buvo atvažiavęs kelis kartus. Visuotinis ir masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Čekiškėje getas nebuvo įsteigtas. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai rugpjūčio viduryje žydus uždarė miestelio sinagogoje, o po kelių dienų konvojavo į Vilkiją - vieną didžiausių žydų sutelkimo punktų Kauno apskrityje. Čia 1941 m. rugpjūčio 16-18 d. buvo atgabenti žydai iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus ir Veliuonos valsčių. Jie buvo laikomi Vilkijos sinagogoje. Žydai čia buvo telkiami ir vėlesnėmis savaitėmis.
Į Vilkiją konvojuotiems Čekiškės žydams leista pasiimti drabužių, avalynės ir vertingesnių daiktų. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras išsiuntė raštą Kauno apskrities viršininkui, reikalaudamas nedelsiant baigti žydų telkimą ir sužinoti tikslų apskrityje gyvenančių žydų skaičių. Savo ruožtu Kauno apskrities viršininkas išsiuntė raštą valsčių viršaičiams, kuriuo pavedė iki rugpjūčio 28 d.
Atsakydamas į apskrities viršininko raštą, Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad valsčiuje yra 144 žydai: tarp jų 70 moterų ir 42 vaikai. Tuo metu dalis Čekiškės žy...
tags: #vienkiemiai #karalgirio #miske