Išnykę kaimai Rokiškio rajone: Balandiškis, Vieversynė, Vėbriškiai

Palei Nemunėlio upę išsidriekusi Panemunėlio seniūnija, viena mažiausių rajone, turi 44 kaimus, vieną viensėdį, vieną miestelį ir geležinkelio stoties gyvenvietę. Tačiau seniūnijos senbuviai atmena ištuštėjusius kaimus, kurių gražūs pavadinimai liko tik metraščiuose, nes oficialiuose dokumentuose jų nebėra. 2009 m. surašymo duomenimis, devyniuose kaimuose nebeliko nė vieno gyventojo, dar keli kaimai baigia pasiekti išnykimo ribą.

Dvi Panemunėlio miestelio gyventojos: miestelio bibliotekos vyr. bibliotekininkė Dalia Giriūnienė bei Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės mokykloje dirbanti pedagogė Virginija Mikalauskienė surinko ir užrašė išnykusių Balandiškio, Vieversynės ir Vėbriškių kaimų istorijas.

Balandiškio kaimo istorija

Apie Balandiškių kaimą, arba vienkiemį, D. Giriūnienei 1994 m. pasakojo Genė Gasiūnaitė-Giriūnienė. Šis Panemunėlio parapijos vienkiemis buvo prie neblogo kelio, anksčiau vadinamo II rūšies keliu. Kelias vedė iš Panemunėlio į Kazliškį. Sodyba buvo apsodinta eglaitėmis. Netoliese augo beržynėlis, kuriame rudenį būdavo gausu grybų.

Kraštovaizdis prie Nemunėlio upės (Šaltinis: Vikipedija)

Būdavo, sugrįžta vaikai iš mokyklos (o jų buvo keturi), griebia už pintinių ir į beržynėlį. Lenktyniauja, kuris daugiau pririnks. Bet kokių grybų nerenka, daugiausia - baravykus, raudonviršius ir lepšes. Vasarą atokaitoje sirpdavo žemuogės. Rytinėje vienkiemio pusėje tekėjo Nemunėlio upelis.

Kazliškyje gyveno trys broliai Gasiūnai, turėję 40 hektarų žemės. Suaugę broliai pasidalino žemę: du gavo po 20 ha ir pasiliko gyventi Kazliškyje. O trečiasis brolis Juozas 1928 m. 20 ha nusipirko Panemunėlio parapijoje iš tokio Jukamo. Tais pačiais metais jis vedė Zofiją Mockutę. Pirmiausia jauna šeima pasistatė nedidelę trobelę, kad turėtų kur gyventi, vėliau - ūkinius pastatus. 1963 m. vietoj trobelės pasistatė erdvų gyvenamąjį namą ir kitus trobesius.

Balandiškio vienkiemį sudarė šeši pastatai: dviejų galų erdvus, geltonai dažytomis lentomis apkaltas gyvenamasis namas su dideliais langais ir langinėmis bei skardiniu stogu, tvartas, klėtis, lauko virtuvė, klojimas ir pirtis. Vienoj namo pusėj buvo šeimynos kambarys, miegamasis ir virtuvė, kitame trobos gale - erdvi seklyčia svečiams. Gyvenamuosius kambarius su seklyčia jungė ilga priemenė, iš kurios dar buvo galima patekti ir į tamsią patalpą, kurioje stovėjo girnos ir buvo laiptai į antrą aukštą. Į namą buvo galima patekti iš dviejų pusių per prieangius („gonkas“). Kambariuose buvo medinės grindys, tik virtuvėje prie krosnies paliktas nedidelis plūktos aslos plotelis. Virtuvėje stovėjo ir didelis „pečius“ (duonkepis) bei viryklė. Šaltais žiemos vakarais šeimynos vaikai mėgdavo ant šilto „pečiaus“ pagulėti. Lauko virtuvę, vadintą viraline, iš molio „subudavojo“ pats sodybos šeimininkas Juozapas Gasiūnas. Sodybos klojimas iš lentų, šiaudiniu stogu, bet vėliau stogas perdengtas lentelėmis. Rąstinė klėtis, dengta čerpėmis, buvo grūdų aruodas.

1930 m. Gasiūnams gimė sūnus Vytautas, o po poros metų ir dukra Genė, šio pasakojimo autorė. Šeima 20-yje hektarų ūkininkavo: augino linus, bulves, penėjo kiaules, raguočius, melžė karves. Abu vaikai labai norėjo mokytis. Vytautas lankė Martyniškėnų pradinę mokyklą, po to Panemunėlio devynmetėje baigė 6 skyrius. Tėvai sūnaus nenorėjo toliau leisti mokytis, tačiau šis ėjo privačiai mokytis pas Panemunėlio geležinkelio stotyje gyvenantį Povilavičių.

Prasidėjus karui vieną naktį Balandiškyje nakvojo rusų kareiviai. Rytą Vytautas su jais slapta nuo tėvų išvažiavo į Rokiškį ir išlaikė egzaminus į Rokiškio gimnaziją. Ten besimokant septynis vaikus iš berniukų gimnazijos išsiuntė į Maskvoje vykusį sportininkų paradą. Tarp jų buvo ir Vytautas. Tada jis Maskvoje pamatė Staliną. Gabus mokinys į politiką nesivėlė -nebuvo komjaunuolis, tad dėl to turėjo problemų: gimnazistas tampytas saugumo, kodėl į Maskvą buvo siunčiamas būtent jis. Vytautas pasakojo ir pats nesupratęs, kodėl buvo siunčiamas į Maskvą: gal nebuvo ko imti, o gal kad buvo gero elgesio?

Baigęs gimnaziją jis studijavo Vilniaus universitete ir tapo hidrometeorologu, pora metų direktoriavo Kėdainių rajono mokykloje, o 1957 m. grįžo dirbti pagal specialybę ir su žvejais išplaukė į Šiaurės Atlantą. Dalyvavo banginių medžioklėje prie Antarktidos krantų, plaukė aplink Afriką, pasiekė Tolimuosius Rytus. Kai tik pakildavo malūnsparniu stebėti banginių, jis dažniausiai ir aptikdavo medžiojamų kašalotų kaimenes. Tad draugai jam sakydavo: „Tu, Vytautai, turi velnio plauką, tau sekasi.“ Vytautas gyvena Vilniuje, su žmona Alma išaugino dukrą ir sūnų, jau sulaukė anūkų.

Vytauto sesuo Genė, baigusi Martyniškėnų pradinėje mokykloje 4 skyrius, toliau nebesimokė, nors buvo labai gabi ir tėvai, priešingai nei sūnų, ją norėjo matyti išsilavinusią. Tačiau ją labiau traukė žemdirbiški darbai. Be to, ji buvo labai nedrąsi ir po karo bijojo viena atsitraukti nuo tėvų toliau - mokytis būtų tekę Rokiškyje. Genė pasiliko tėvų namuose, dirbo tėvų ūkyje, vėliau - kolūkyje.

Apie karo baisumus Genė pasakojo: vos tik išgirdę šūvius, tuoj bėgdavo slėptis, o kai imdavo šaudyti patrankos ar minosvaidžiai, aiškiai girdėdavo jų garsus. Į Gasiūnų namus ateidavo tai vokiečių, tai rusų kareiviai. Kartais jie reikalaudavo maisto, patys skersdavo kiaules, pjaudavo vištas.

1951 m. Gasiūnų namuose atsitiko didelė nelaimė. Motina Zofija, pildama į degančią lempą skystį, tada vadintą benzuoliu, užsidegė pati. Apdegė 60 proc. kūno, 2 mėnesius skausmuose išgulėjusi ligoninėje Zofija mirė. Po laidotuvių visi moteriški darbai užgulė dvidešimtmetės Genės pečius. Tačiau ji tų darbų nebijojo, augino gyvulius, linus, bulves. 1956 m. ji ištekėjo už Jono Giriūno iš Ramanauskų kaimo ir šis atsikėlė gyventi pas nuotaką.

1975 m. sudegė sodybos tvartas. Kaip tik tuo metu šalyje buvo prasidėjęs vienkiemių tuštėjimo vajus: iš sodybų šeimynos kraustėsi į gyvenvietes, nes buvo masiškai vykdoma melioracija. Giriūnai ilgai spyriojosi, nenorėjo palikti vienkiemio, tačiau teko gabentis į Panemunėlį, kur jie pasistatė namus. Genė su vyru Jonu užaugino dvi dukras ir du sūnus: Laimutė baigė aukštuosius ekonomikos mokslus, Birutė tapo pedagoge, Sigitas - fiziku, o jauniausias sūnus Remigijus pasirinko tekintojo specialybę ir grįžo į Panemunėlį, kur gyvena ir darbuojasi iki šiol.

„Balandiškio kaimo nė žymės nebėra, tik ariami laukai“, - sakė Dalia Giriūnienė, šio sunykusio vienkiemio marti. Jai gaila, kad tokio gražaus vietovės pavadinimo nebėra oficialiuose dokumentuose, bet jis liko istorijai, kurią Dalia rinko iš vyro tėvų ir artimųjų.

Vieversynės kaimo istorija

Nė vieno gyventojo neliko ir gražaus pavadinimo Vieversynės kaime. Šio išnykusio kaimo trumpą istoriją rinkusi ir užrašiusi D. Giriūnienė nežino, kodėl kaimui buvo duotas vieversio vardas. Vieversynė buvo prie kelio, vedančio iš Rokiškio į Skapiškį (Kupiškio r.), ir ribojosi su Ramanauskų ir Vėbriškių kaimais. Su šio kaimo žemėmis ribojosi ir agronomo Kazimiero Neniškio plačios valdos.

Nedideliame Vieversynės kaime buvo vos kelios sodybos, kuriose augo gausios šeimynos. Šio kaimo vienoje dūminėje gryčioje gyveno batsiuvys Juozas Levonas, vietinių vadintas šiaučiumi. Žmonai mirus našlys liko su dukterimis. Jaunylė Anelė, paveldėjusi 3 ha tėvų žemės, tarnavo Turos dvare (Turdvaryje) kambarine. Ji mokėjo kalbėti lenkiškai, rusiškai, tad su dvarininkais Neniškiais vykdavo į kitus miestus. Bet ją nusižiūrėjo vietinis Jonas Vaičionis ir merginai pasipiršo.

Pasakota, kad Vaičionis gamindavo naminukę, nes šeimynai buvo sunku pragyventi. Dvare anksčiau tarnavusi Anelė mokėjo ne tik gerai gaminti valgius, bet ir mėgo puoštis: turėjo labai gražių sijonų, kuriuos vėliau jos vyresnioji dukra persisiuvo sau. Šeimyna susilaukė pulko vaikų. Nuo gimimo silpnos sveikatos vyresnėlė Bronytė daug laiko praleisdavo ligoninėse, bet, gydytojų nuostabai, sulaukė senatvės. Kita dukra Genovaitė tapo siuvėja, o Elena, patyrusi daug sveikatos negandų, ištekėjo ir pasiliko gyventi tėvų namuose. Labai darbštus ir nagingas jos vyras Vytautas Pekšys (V. Mikalauskienės tėvas) pastatė didesnius namus.

Bet šeimai Vieversynę teko palikti dėl vykdomos melioracijos - šeimyna persikėlė į Panemunėlį, kur Vytautas šeimai pastatė naujus namus. Vaičionių sūnūs Kazimieras ir Juozas baigė kunigų seminarijas, tačiau tik Kazimieras visą gyvenimą buvo dvasininkas iš pašaukimo. Juozas po 14 metų kunigystės suprato tokio pašaukimo širdyje neturįs - kreipėsi į Apaštalų Sostą, kad būtų atleistas nuo kunigystės pareigų. Kai jo prašymas buvo patenkintas, Juozas sukūrė šeimą ir krikščioniška dvasia užaugino du vaikus. Atgavus Nepriklausomybę buvęs dvasininkas dėstė tikybą Kauno ir Jonavos rajono mokyklose. Po seminarijos jis dar baigė ir Dailės institutą, įgijo dailininko keramiko specialybę. Daug metų J. Vaičionis dalyvavo keramikos ir akvarelės darbų parodose, rengė personalines parodas. 1993 m. žymus kraštietis tapybos parodą surengė ir Rokiškio krašto muziejuje, o 2005 m. - Panemunėlio pagrindinėje mokykloje.

J. Vaičionis surašė ir publikavo savo prisiminimus apie Vieversynės kaimo žmonių gyvenimą, santykius, supusią aplinką, šventes ir papročius. Jo brolis kunigas Kazimieras visą gyvenimą atidavė kunigystei. Jis buvo labai kūrybingas bei visuomeniškas: rašė eilėraščius, giesmes, užsiėmė vertimu į lietuvių kalbą, visose parapijose, kur kunigavo, suburdavo jaunimo grupes, chorus, filmavo, fotografavo parapijiečių gyvenimo svarbiausius įvykius ir žmonėms visa tai parodydavo. Kunigas aktyviai dalyvavo ir Sąjūdžio bei tremtinių veikloje.

G. Gasiūnaitės-Giriūnienės pasakojimu, vyriausią Vaičionių sūnų Joną 1940 m. nušovė rusų kareiviai. Vaičionių vaikų santykiai išliko labai artimi, nors darbai ir likimai juos išblaškė po Lietuvą. Vieversynėje gyveno ir V. Pekšio sesuo Vanda Pekšytė-Dabužinskienė, dabar gyvenanti Šepetoje. V. Mikalauskienės pasakojimu, ji daug metų dirbo melžėja ir buvo labai gerbiama už gerą darbą.

Vieversynėje gyvenusi Juodelių šeima turėjusi apie 10 ha žemės. Sodybos galva Petras daugiausia laiko praleisdavo Latvijoje uždarbiaudamas pas ūkininkus. D. Giriūnienės užrašytuose G. Gasiūnaitės-Giriūnienės prisiminimuose, Petras Juodelė savo žemės nedirbo, nevengė išgerti, o jo verslas buvo prekyba arkliais: vienoj vietoj juos pirkdavo, kitoje - brangiau parduodavo. Šeima užaugino pulką vaikų, kuriais rūpindavosi motina, jai kartais tekdavę net duonos kalėdoti… Užaugę vaikai išsilakstė kas kur, Vieversynėje ilgiausiai liko gyventi tik sūnus Alfonsas. Jis vedė ir su žmona Emilija susilaukė 6 vaikų.

Garsios „gaspadinės“ Burbienės, mokėjusios kepti skanius tortus, troboje Vieversynėje kurį laiką gyveno Marytė Viduolytė, tarnavusi Turdvaryje pas ponus. Vietiniai ją vadino Mariute. Ji buvo kaimyninio Ramanauskų kaimo gyventojo Vlado Viduolio sesuo. Jos sūnus Broniukas su šeima kelerius metus gyveno name prie Joneliškių kapinaičių, bet vėliau trobą pardavė ir išvyko į Kėdainius.

Vieversynės istoriją rinkusiai ir užrašiusiai V. Mikalauskienei žinoma, kad tarp Vaičionių ir Juodelių sodybų dar buvo apgriuvusi Tijūšo troba, stūksojusi netoli kaimo kūdros.

Vėbriškių kaimo istorija

Išnykęs Vėbriškių kaimas, kuriame, G. Gasiūnaitės-Giriūnienės prisiminimais, buvo 5 sodybos. Jose gyveno dviejų pavardžių šeimynos: trys Viduolių, dvi - Dilbų. Kaimas buvo prie kelio, vedančio iš Rokiškio į Skapiškį. Kaimas ribojosi su Ramanauskų, Vieversynės ir Tindžiulių kaimais.

Vėbriškėse gyvenęs Jonas Viduolis turėjo 12 ha žemės. Šeimoje užaugo du vaikai: Genė ir Juozas. Prie šios sodybos buvo žvyrduobės, iš kurių kasant žvyrą buvo randama žmonių kaukolių. Manoma, kad ten labai seniai buvo mirusiųjų laidojimo vieta. Aleksas Viduolis žeme buvo turtingesnis - jo ūkis buvo 17 hektarų, kuriuose šeimyna augino linus, bulves, laikė karves, penėjo kiaules. Nors ūkį turėjo nemažą, bet šeima vertėsi sunkiai, nes buvo gausi - augino 8 vaikus (septynis sūnus ir dukrą).

Kaimo didžiažemis ir turtingiausias tarp kaimiečių buvo Pranas Viduolis. Bet jo šeima tais laikais laikoma negausia - tik dukra Aldutė ir sūnus Algis. Kazys Dilba buvo tarp mažažemių (7 ha) ir augino pora vaikų, o jo bendrapavardis Dilba, kurio vardo pasakotoja nepamena, turėjo 10 ha žemės ir keturias dukras.

Vėbriškėse iki šiol išlikusios kaimo kapinaitės, kuriose mirusius laidoti nustota 1920 m. Senieji kryžiai baigia visai sunykti.

Gyventojų skaičius kaimuose

P. S. Kai kurie žmonių pasakojimai apie šių trijų kaimų šeimynas, D. Giriūnienės ir V. Mikalauskienės rinkti bei užrašyti skirtingais laikotarpiais, ne visai sutampa.

tags: #vieversynes #sodyba #rokiskio #r