Viliaus Orvido sodyba: istorija, asmenybė ir palikimas

Viliaus Orvido sodyba. Šaltinis: Vikipedija

Vilius Orvidas - pablūdęs mistikas, šventasis, skulptorius, didžiųjų Žemaitijos akmenų (kūlių), ąžuolų ir kryžių saugotojas, sovietmečiu kūręs sodybą-muziejų.

Neeilinė asmenybė

LRT.lt pašnekovai - dailininkas Vaidotas Žukas ir apie V. Orvidą dokumentinį filmą susukęs Vytautas V. Landsbergis - sutaria, kad V. Orvido būta neeilinės asmenybės. Abu akcentuoja atvirumą, globą kitiems, dosnumą. Dosnumas ne tik materialinis, bet ir dvasinis. Menininkas į sodybą Salantuose priimdavo ir hipius, ir nuo narkotikų bei alkoholio priklausomus žmones, ir disidentus, o kai kurių priimtųjų ir visą gyvenimą pakeitė.

Apie V. Orvido fenomeną, veik legendą, dailininkas V. Žukas žinojo sovietmečiu, tiesa, paties žmogaus nepažinojo.

V. Žukas prisimena, kad kelionei pasibaigus, jau Žemaičių Kalvarijoje, V. Ir man staiga, gal kokiais 1985 m., dar prieš Atgimimo laikotarpį, paskambino skulptorius Mindaugas Navakas ir sako - Viliaus Orvido sodybą griauna.

Sodybos griovimo inscenizacija

V. Žukas sužinojo, kad šis buldozerio stūmimas ir surežisuotas griovimas buvo sugalvotas pačių Orvidų - tėvo Kazimiero ir sūnaus Viliaus, tęsiančių seną šeimos akmenskaldystės tradiciją. Akmenskaldžiu buvo ir šeimos senelis.

Kaip V. Žukui kiek vėliau pasakojo pats V. „Vilius puikiai suprato, kad akmuo, stumiamas buldozerio, tikrai nenuvirs ir jo nesužeis. Ant akmens viršaus sėdėjo visiškai ramiai“, - pirmąjį susitikimą prisimena V. V. Po šio susitikimo V. Žukas ir V.

„Vilius Orvidas buvo kilęs iš senos žemaičių bajorų - Orvidų - giminės. Iš čia jo laisvės siekis, drąsa, platus veiklos mastas ir filantropiniai siekiai“, - kalba V.

„Vilius buvo nusiteikęs pilietiškai. Nesakau, kad politiškai, bet pilietiškai tikrai: už Lietuvos laisvę, Lietuvos žemę, prigimtinius turtus. O aš buvau labiau religiškai nusiteikęs. Buvau praktikuojantis katalikas, jam patikau dar ir dėl to, kad supratau Bažnyčios reikalus ir nebuvau klerikalas. Jau tuomet kritikavau Lietuvos Bažnyčią dėl jos ponystės, pasikėlimo“, - apie ryšį su V. Orvidu pasakoja V.

Menininkų draugystė taip pat mezgėsi ir kūrybiniame lygmenyje. Vilius užsakydavo Vaidoto paveikslų, vėliau kartu restauravo ir dekoravo vadinamąją Gaidžio koplyčią netoli Salantų. Koplyčia kiek netikėtoje vietoje - vidury laukų. Nedidelė, bet subtili.

„Vilius savomis lėšomis buvo pirkęs bronzą stogui, tvarkė koplyčią, 1988-aisiais manęs prašė, kad nutapyčiau freskas koplyčios viduje, taip pat pats kalė akmens darbus“, - prisimena V. „Jis fundavo ir porėmius, drobę, dažus ir dar po 100 rublių honoraro už kiekvieną sumokėjo. Vilius jas eksponavo savo dirbtuvėje. Toje dirbtuvėje jis pjovė akmenis. Paveikslams, matyt, pjaunamų akmenų dulkės nebuvo geros, bet Viliui norėjosi. Galbūt jam norėjosi draugystės. Sodyboje būdavo daug žmonių: ateinantys į dirbtuves matydavo didelius deimantinius pjūklus, pjaunančius žemaitiškus kūlius, ir šalia nematyti paveikslai. Toks derinys sukuria tam tikrą aplinką, atmosferą“, - prisimena V.

„Jeigu Viliui reikėdavo pakelti didelį akmenį, jis nusisamdydavo karinius kranus iš netoliese buvusio Šateikių poligono arba japonišką „Kato“ kraną net iš Klaipėdos uosto. Kai sunkiosiomis mašinomis jam atveždavo akmenų, jis iš kišenės pinigus išsitraukdavo daug neskaičiuodamas, saujomis“, - prisimena V.

Dar Viliui gyvam esant Vaidotas pasiūlė apvažiuoti Salantų apylinkes ir parodyti, kurie paminklai pagaminti jo paties. V. Žukui rūpėjo ne paminklinės plokštės, o veikiau įvairios paties V.

„Tokia buvo įdomi kelionė, tik aš, gaila, neužsirašinėjau, nefiksavau. Tuomet net fotoaparato neturėjau. Suskaičiavau apie 40 skulptūrų. Tokią kelionę būtų galima pakartoti. Orvido darbai išsiskiria: rupus, unikalus braižas“, - kalba V.

1989 metų pradžioje Vaidotas ir Vilius nusprendė surengti pirmą piligriminį žygį iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją. Tokio kelio Lietuvoje dar niekas nebuvo nužygiavęs - apie 400 kilometrų ir dvi savaitės kelionės. Anot V. Kas dvi dienas tuometė LTV rodydavo ir reportažus iš žygio - per „Panoramą“ V. Žukas pasakodavo apie kelionę ir pranešdavo, kurioje vietoje piligrimai atsidurs kitomis dienomis.

Kartu su Viliumi buvo sugalvota ne tik žygiuoti, bet ir kviesti vietines bendruomenes atstatyti kryžius, kurie per sovietmetį buvo nugriauti. „Viliui tai buvo labai priimtina mintis. Juk jis atstatydavo kryžius, saugodavo kūlius ir ąžuolus savo sodyboje, o štai galima bus misiją tęsti ir visoje Lietuvoje“, - prisimena V. V.

„Atgimimo sulaukę parapijų žmonės mus pasitikdavo su pyragais, pienu, medumi, paskirstydavo, kur kas pas ką miega: kas ant šieno, o kas - į lovą. Nealkome“, - šypsosi V. „Praeinant pro miestelius pro užuolaidėlę žmonės žiūrėdavo, kas gi čia tokie. Ėjome su trispalvėmis. Žmonės tuomet dar nebuvo įpratę. Viename kaime matėme du berniukus ant dviračių: pavažiuoja jie, o tada sugrįžta, ir vėl atgal. Paklausiau, ko jūs čia važinėjate. O berniukai atsakė, kad kaimo žmonės liepė piligrimus pasekti ir stebėti, kada gi įsisėsime į autobusą ir pavažiuosime“, - juokiasi V.

„Apsisprendė per porą mėnesių. Su šeima atvykome į jo pašventinimą, pirmąsias įvilktuves. Antrųjų ir nesulaukė“, - prisimena V. „Vilius man prasitarė, kad jam ten nepatiko. Nepatiko nepranciškoniškas gyvenimas“, - prisimena pokalbį V.

Anot V. „Jam norėjosi grįžti į savo sodybą, prie savo kūlių, gerti ožkos pieną ir šulinio vandenį. Tiesa, nežinau, kokia buvo pagrindinė priežastis to, kad jis galiausiai neliko Kretingos vienuolyne. Vienuoliškas gyvenimas yra duoti įžadus - paklusnumas vyresniajam, skaistumas, nusižeminimas. Jeigu nesi patenkintas, vien veido išraiška liudija, kad kritikuoji, Vilių išleido atgal“, - pasakoja V.

Jautri ir Vytauto V. Landsbergio filmo apie Orvidą akimirka, kai Vilius kalba apie savo seserį - antai, ji perdėm prisirišusi prie materialinių dalykų. Taip pat dar Viliui esant gyvam tame pačiame filme ir jo motina piktinasi Viliaus gyvenimo būdu, sako, kad jis tėvais nesirūpina, buitimi taip pat, tik savimi ir tuo muziejumi. Tarsi būtų įtikėjęs vienatine idėja.

V. „Na, žinote, sunku, kai šeimoje atsiranda pablūdęs mistikas. O Vilius toks ir buvo. Religingumas neturi trukdyti nei paties žmogaus gyvenimui, nei jo aplinkai. Kitas žmogus gali gyventi ir mąstyti kitaip, gal net tikėti kitaip. Turi teisę ir netikėti. Vilius sau leisdavo nelabai taktiškų dalykų. Buvo tam tikra trintis [šeimoje]. Nepaisant to, Vilius buvo geros dūšios žmogus. Tikrai. Kartais net siutindavo mane tas jo geranoriškumas, nekritiškumas“, - šypsodamasis prisimena V. V.

Viliaus Orvido sodyba. Šaltinis: Grazitumano.lt

V. Orvidas mirė 1992 m. vasaros pabaigoje. Tų pačių metų pavasarį V. Žukas rengė šiuolaikinio religinio meno parodą Parodų rūmuose (dabar - Šiuolaikinio meno centras), tad atvykęs į sodybą paprašė Viliaus, kad kelis savo darbus paskolintų. Paroda įvyko, tačiau V. „Nei parašė, nei parodė, nei nufotografavo [jo darbų]. Kitus darbus filmavo, fotografavo, bet Viliaus - ne. Jutau, kad Orvido darbai tikri ir geri, tačiau viešoji nuomonė, meno istorikai nebuvo taip nusiteikę“, - prisimena V.

Žvelgiant į įvairius dokumentus, kuriuos per pastaruosius 30 metų sukūrė įvairūs kūrėjai, - dokumentinius filmus, multimedijų pasakojimus, pokalbius - atsiveria Viliaus Orvido asmenybė. Jo atvirumas žmonėms, pagalba, prieglobsčio suteikimas tiems, kuriems labiausiai to reikėjo, pavyzdžiui, turintiems priklausomybių.

„Daugiau žmonių turi supratimą apie žmogiškus santykius, bet ne apie gerą meną, nelabai geba jį skirti nuo prasto. Liaudies meno, kuris šiais laikais dažnu atveju yra paprastas kičas, yra labai daug, o tokių kaip Vilius Orvidas - vienetai. Iš savamokslių skulptorių yra Vincas Svirskis, Lioginas Šepka, Stanislovas Riauba, Pranas Sederavičius iš Kudirkos Naumiesčio. Tikrų dalykų nėra daug, bet reikia mokėti juos skirti“, - pasakoja V.

V. Orvidas buvo labai smalsus, žingeidus, atviras. Anot V. „Tuo metu, kai jis kūrė savo sodybą, pats buvo ieškantis: tarp pagoniško ir krikščioniško tikėjimo. Kai atvykdavo pas mane į Vilnių, prašydavo albumų, pasiimdavo krikščioniškų simbolių žodynus. Pavyzdžiui, sakydavo norįs iškalti angelą ir prašydavo nupiešti ant popieriaus. Nupaišydavau angelą ir po to žiūriu sodyboje, kad jis jau iškalęs akmens kompozicijas pagal tuos piešinius“, - apie bendrystę pasakoja V.

Mąstytojas, vieninteliu lietuvišku genijumi vadinamas Justinas Mikutis taip pat lankėsi V. Orvido sodyboje, turėjo gražų ir šiltą ryšį su Viliumi, jie nuolat kalbėdavosi. Anot V. Žuko, pats J. Mikutis turėjo nemenkų psichologinių problemų, nes po suėmimo buvo smarkiai muštas į galvą, 1956 m. grįžo iš lagerio ir buvo stipriai paliestas išgyvenimų jame. J. Mikutis nesusitaikė su kultūrinio ir politinio elito sovietinėje Lietuvoje prisitaikėliškumu.

Kaip tik kitonišką, nesovietinę kūrybą V. Žukas matė ir V. Būtent V. Žukas atvežė „nuo miesto ir savęs paties“ pavargusį J. Mikutį į Salantus: pailsėti, atsigauti, įsikvėpti. Anot pašnekovo, J. Mikučiui patiko ir V. Orvido skulptūros, ir tai, kaip jis gyvena.

„Gargždelės sodyboje buvo galima pasislėpti, gyventi, nebijoti, kad ateis milicija ar KGB. J. Mikutis toje sodyboje pajuto saugumą, taip pat svarbus jam buvo Viliaus kitoniškumas. Tuomet žmonės, skaitantys gerą poeziją, žiūrintys gerą meną, klausantys geros muzikos, išėję į gatvę matydavo, kad viskas yra sovietiškai pilka, prisitaikėliška. O pas Orvidą patekdavai lyg į oazę, rasdavai autentiškumą, patirdavai normalų bendravimą, maldingumą, net maistas ten buvo kitoks. Gali gerti karvės pieno, gali ožkos“, - pasakoja V.

V. Orvidas J. Mikučio minčių klausėsi, domėjosi, bendravo. J. „Vilius išnaudoja tą akmenį, iš kurio darys skulptūrą, jo neprievartaudamas, šiek tiek prisiliesdamas kaltu, užuominomis, kukliai, mandagiai, neforsuodamas“, - prisimena J. Mikučio žodžius V.

Matyt, dosnus iš prigimties ir atsidėkodamas už mąstymo pamokas Vilius Orvidas sukūrė Justinui Mikučiui paminklą Karveliškių kapinėse. Paminklas vaizduoja nukryžiuotąjį, kuris stebėtinai panašus į patį J.

Vytauto V. Landsbergio pažintis su V. V. Orvido režisierius V. V. Landsbergis, 2001 m. sukūręs dokumentinį filmą „Vilius Orvidas“, nepažinojo, sako, kad būdamas jaunas hipis ir ieškodamas laisvės sovietinėje sistemoje, buvo užsukęs į Orvidų sodybą. Paties Viliaus nesutiko.

Tuomet, anot pašnekovo, ledinės nelaisvės metais, laisvamaniško jaunimo mada buvo „valkatauti“ ir „tranzuoti“ po visą Lietuvą ir Sovietų Sąjungą - laisvamanystės oazę jie rasdavo Orvidų sodyboje. Tiesa, prisipažįsta V. V. Landsbergis, tuomet jis matė sodybą kaip hipišką erdvę, vietą muzikavimui, pasibuvimui, atsipalaidavimui, pirmasis nuotykis sodyboje buvo paviršutiniškas. Tik pradėjęs filmuoti ir domėtis sako pajutęs tikrąją dvasinę, liturginę, slaptąją sodybos dvasią.

„Susipažinau su Viliumi, nors ir skamba absurdiškai, po jo mirties“, - prisimena V. V. Toks netikėtas susitikimas įvyko režisieriui montuojant filmą apie Stasį Lozoraitį Čikagoje - operatorius Leonardas Surgaila atnešė Vytautui 6 kasetes filmuotos medžiagos, kurioje V. Orvidas pasakojo apie sodybą. Šiuos kadrus galima išvysti ir V. V. Landsbergio vėliau sukurtame filme apie skulptorių. Kadrai nufilmuoti likus savaitei iki V. Orvido mirties.

„Vilius nebuvo šnekus ir daug apie save nekalbėjo, bet tie įrašai mane sukrėtė, nes buvo atviri. Supratau, kad turiu išskirtinę medžiagą. Siūliau kitiems režisieriams pabandyti sukurti filmą, bet jie man sakė, kad su archyvais geriau dirbti man“, - kalba V. V. Apkabindavo, priimdavo, neteisdavo

LRT.lt pašnekovas teigia supratęs, kad į jo sterblę krentantys vaizdo archyvai reiškia kažką daugiau: likimas ar kažkas aukščiau „vadovauja“, tarsi jo prašo imtis tyrimo ir medžiagos montavimo. „Kalbėjausi su žmonėmis, kurie Vilių pažinojo, klausiau žmonių, kurie atsiverdavo apie jiems padarytą šio žmogaus ir visos sodybos įtaką: tai buvo nuo priklausomybės alkoholiui ir narkotikams išgiję žmonės“, - prisimena V. V. Landsbergis.

Daugelis atsiminė šiltą V. Orvido asmenybę, atvirumą, pagalbą jiems keičiantis. Filme taip pat pasirodo vienas jų. „Jis turėjo galių keisti ir gydyti žmones. Šis žmogus Lietuvai labai daug davė: atsirado savotiška „Orvido generacija“ - tarp šių žmonių buvo ir kalinių, ir kriminalinių nusikaltėlių, jis neatstūmė ir tokių. Matyt, unikalus metodas, pavyzdys ir mums, kaip visuomenei: nebūtinai kalėjimas yra geriausia perauklėjimo forma.

Yra vienas gražus liudijimas: atvykęs buvęs kalinys į sodybą manė ten šiek tiek pabūsiąs, bet Vilius liepė jam iš akmens iškalti širdį sakydamas, kad gal ir savo širdį išlaisvinsi atlikdamas šį veiksmą. Jo širdis tikrai išlaisvėjo“, - pasakoja V. V. Landsbergis.

V. Orvidas lengva ranka prieidavo prie žmogaus, jį apkabindavo. „Pamatęs, kad žmogus buvo piktojo ar nerimo apimtas, jis sakydavo, kad [tą nerimą] atiduotų jam, Viliui, nes tam žmogui per sunku. Atrodo, labai paprasti dalykai. Liūdesys apima, kad Lietuva gražiausių savo pavyzdžių neįvertina arba įvertina per vėlai“, - kalba V. V. Landsbergis.

LRT.lt pašnekovas apgailestauja, kad V. Šventas, bet ir sudėtingas

Bemontuojant filmą į montažinę užėjo vyresnės kartos operatorius. Sužinojęs, kad filmas apie V. Orvidą, ironiškai mojo ranka - čia juk kažkoks „babnikas“, „narkomanas“, o visas skulptūras sukūręs tėvas, o ne jis pats, prisimena netikėtą susitikimą V. V.

Šiomis legendomis V. V. Landsbergis netikėjo, jau buvo matęs Viliaus mamos liudijimą: Viliaus darbus „oficialiai“ priskirdavo tėvui Kazimierui iš baimės, kad sūnaus neuždarytų į psichiatrinę ligoninę ar neišvežtų į Sibirą. „Jeigu atvažiuodavo koks neaiškus žmogus, kurie jo nepažįsta, meluodavo. Vilius apsimesdavo kvaileliu. Šventas melas, o man surasti Vilių padėjo kažkas iš aukščiau. Gal jis pats“, - šypsosi V. V. Landsbergis.

2003 m. pasirodė ir knyga, parengta Dainos Parulskienės, prie kurios V. V. Landsbergis taip pat prisidėjo.

Tiesa, V. V. Landsbergio pažintis su V. Orvidu nei knyga, nei filmu nesibaigė. 2005 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtas ir spektaklis „Vilis“, kuris atsispyrė nuo V. Orvido gyvenimo istorijos ir nagrinėjo jo santykius su šeima, o ypač - motina.

„Visi žinojo skaudžią tiesą, kad Vilius - šventas žmogus, o štai neranda šilto santykio su savo artimiausiais giminaičiais. Kaip ten būtų, ne mums teisti ir kalbėti, kaip turėtų būti, bet filmas konstatavo šį faktą. Tik mane ištiko jausmas, kad Viliaus dūšelė vis dar nerimauja - kad išsiskirti negražiuoju, nesusitaikius, neradus ryšio yra negerai. Atėjo mintis, kad teatro forma yra ta, kad gali šiek tiek kitaip, laisviau kalbėti apie šią temą, peržaisti situaciją. Teatras nėra dokumentinis filmas, čia fantazijos erdvė egzistuoja legaliai. Atsirado pomirtin...