Vilimiškės Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Valakų Reformos Iki Šių Dienų

Vilimiškė - vietovė (seną istoriją turintis kaimas), kurios viena dalis priklauso Palangai, kita - Kretingos rajonui. Ji yra Pajūrio žemumoje, pietrytinėje Palangos miesto savivaldybės pusėje, tarp Palangos, Vydmantų, Nemirsetos ir Parąžės, vakarinėje kelio Klaipėda-Liepoja pusėje, kairiajame Rąžės krante. Vilimiškes kaimas (seniau ir dvaru vadintas) susiformavo XVI a. II p., po Valakų reformos. Tada jis priklausė Palangos dvarui ir valsčiui.

Kretingos rajono žemėlapis

Vilimiškės Palivarko Istorija

XVIII a. II p. 1819 m. Vilimiškės palivarkas, kaip ir visa Palangos valsčiaus teritorija buvo prijungta prie Kuršo gubernijos. XIX a. II p. Palangos grafas Juozapas Tiškevičius Vilimiškės palivarke pastatė plytinę, nuo jos iki Palangos jūros tilto nutiesė siaurąjį geležinkelį. 1925 m., vykstant Lietuvos žemės reformai, Vilimiškės dvaras buvo išparceliuotas.

Tarpukariu, Vilimiškės kaimas priklausė Kretingos apskričiai. 1775-1791 m. Vilimiškės kaimas priklausė Šiaulių reparticijos Palangos valsčiui, 1791 m. - Telšių reparticijos Palangos valsčiui, 1795-1819 m. - Vilniaus gubernijos Telšių apskrities Palangos valsčiui, 1819-1915 m. - Kuršo gubernijos Gruobinios apskrities, Palangos valsčiui, 1915-1919 m. - Oberosto Kuršo srities Gruobinios apskrities Palangos valsčiui, 1919-1921 m. - Latvijos Gruobinios apskrities Palangos valsčiui, 1921-1950 m. - Kretingos apskrities Palangos valsčiui, 1950-1953 m. - Klaipėdos srities Kretingos rajonui, 1959-1988 m. - Kretingos rajono Rūdaičių apylinkei, 1988-1995 m. - Kretingos rajono Kretingos apylinkei, 1995-2009 m. - Kretingos rajono savivaldybės Kretingos seniūnijai, 2009-2017 m. - Kretingos rajono savivaldybės Kretingos seniūnijos Vydmantų seniūnaitijai, nuo 2017 m.

Gyventojų Skaičius

Tiškevičių Įtaka Palangai Ir Vilimiškei

Grafai Tiškevičiai - sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, pasiekusi savo klestėjimo viršūnę 18 - 19 a. Tiškevičiai - gar­si Lie­tu­vos di­di­kų gi­mi­nė, ki­lu­si iš Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ru­siš­kų že­mių ba­jo­rų. Jų gi­mi­nės šū­kis - De­li­gas qu­em di­li­gas!

Palangos grafai priklausė Tiškevičių Logoisko šakai. Grafų Tiškevičių giminė Palangos dvarą valdė 116 metų - nuo 1824-ųjų iki 1940-ųjų.Juo­za­po Tiškevičiaus (1724-1815) sū­nus Len­ki­jos ka­riuo­me­nės pul­ki­nin­kas Juozapas My­ko­las Tiš­ke­vi­čius (1761-1839) pir­ma­sis su­si­do­mė­jo Lie­tu­vos pa­jū­riu. Jis 1824 m. lie­pos 13 d. 1839 m. grafui Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangos valdą iš grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1761-1839) paveldėjo jo sūnus - Vokės ir Voložino dvarininkas, Aš­me­nos ap­skri­ties ba­jo­rų va­das grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844).

Tiškevičių herbas - Leliva

Šiam mirus, Palangos valdą kartu su kitu turtu jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai. Jis buvo Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Izabelino, Danilavičių ir kitų dvarų bei Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, pramonės įmonių steigėjas, inovacijų diegėjas, žemvaldys.

Juozapas Tiškevičius 1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę (gimė 1837m., mirė 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, palaidota greta savo vyro Kretingos kapinėse). Jis nuo 1863 m. iš grafų Zubovų nuomojo, o 1874 m. Sank Peterburge varžytinėse iš jų nusipirko Kretingos dvarą.

Iš pradžių J. Tiškevičius savo šeimos rezidenciją įsi­ren­gė Lentvaryje, o 1875 m. Gyvendami santuokoje Juozapas ir Sofija Tiškevičiai susilaukė dvylikos vaikų, iš kurių gyveno aštuoni (5 sūnūs ir 3 dukros). Juozapas Tiškevičius (1805-1844) dar turėjo tris iki vedybų gimusius nesantuokinius vaikus (juos Tiškevičiai buvo įsivaikinę). Juozapas Tiškevičius buvo ligotas žmogus, 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų judėdavo naudodamasis vežimėliu, tačiau, padedamas veiklios ir sumanios žmonos, kitų šeimos narių ir bičiulių, puikiai tvarkė ūkinius reikalus, realizavo daug savo sumanymų.

Jis mė­go nau­jo­ves. Da­lį ka­pi­ta­lo in­ves­ta­vo į pra­mo­nę ir pre­ky­bą, Vil­niu­je įkū­rė ga­ro ma­lū­ną, Lent­va­ry­je pa­sta­tė vie­los ir vi­nių fab­ri­ką. 1882 m. jo ir Rietavo bei Plungės dvarų šeimininkų Oginskių iniciatyva buvo nu­ties­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je te­le­fo­no li­ni­ja, kuri sujungė Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus.

Pa­lan­go­je, kai­ria­ja­me Rą­žės upės kran­te, gra­fas pradėjo kurti ku­ror­tą, kuriame jau XIX a. veikė kur­hau­zas, šiltosios maudyklės. Šalia Palangos buvusiame Vilimiškės kaime grafas pirmiausiai pastatė plytinę.

Siaurasis Geležinkelis

XIX a. 7 deš., kai 1867 m. buvo nutiestas geležinkelio ruožas Kaunas-Virbalis, stipriai sumažėjo prekybos srautai per Palangą. Kadangi iš pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais beveik nebuvo, siekdamas prekiauti Palangos plytinėje išdegtomis plytomis ir kitomis prekėmis, grafas nutarė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją.

Jis pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų bei polių ir į jūrą nutiesė medinį tiltą, kurio galas buvo užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką. Iš 1988 m. darytų toponuotraukų, gylių matavimų ir kitų tyrimų metu gautos informacijos tyrinėtojai padarė išvadą, kad senasis, grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais statyto tilto į jūrą ilgis buvo apie 630 m ilgio (kai kuriuose literatūros šaltiniuose rašoma, kad tilto ilgis buvo apie 1 kilometras).

Iš pradžių šio tilto pradžia buvo ten, kur XX a. 3 dešimtmetyje matėsi nupjautų stulpų kelmai, o tuo metu ši vieta buvo beveik sausumoje. Būtent čia tiltas buvo užlaužtas į šiaurę, kad laivai galėtų pasislėpti nuo audrų. Antras tilto galas siekė pirmąją nuo jūros vilą, kur stovėjo daržinė-sandėlys prekėms krauti.

Tilto-prieplaukos statyba vyko 1880-1890 metais. Įgyvendindamas savo sumanymą grafas 1889 metų viduryje nusipirko 1870-1871 m. Švedijoje statytą 12 vagonų talpos, apie 30-ies nominalų galingumo laivą „Feniksas“ (Phoenix). Šiuo laivu kelis kartus per savaitę (iš pradžių 2, vėliau 4) ne kurortinio sezono metu plukdydavo javus, Virbališkės plytinėje pagamintas plytas, žemės ūkio perteklinę produkciją į Liepoją, o iš ten pasiimdavo Palangai skirtas prekes. Kelionė trukdavo apie 5 valandas.

Prekėms iki tilto gabenti buvo pastatytas geležinkeliukas (palangiškiai jį siauruku vadindavo). Vežimai, skirti prekėms gabenti, buvo traukiami arklių. Šio siauruko pirmoji atšaka ėjo nuo plytinės, apjuosdavo senąjį Tiškevičių sodą, čia pasukdavo link tilto ir tęsėsi iki pat jo bei pačiu tiltu. Antroji siauruko šaka ėjo Rąžės pakrante buvusios švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu iki Tiškevičių arklidžių bei sandėlių, buvusių netoli Rąžės, Liepojos-Klaipėdos kelio pusėje.

Kurortinio sezono metu siaurukas buvo naudojamas poilsiautojų pramogoms - juo atviruose vagonėliuose ir tramvajumi važinėdavo vasarotojus. Tilto statyba buvo užbaigta 1890 metais.

Tiškevičiai neįvertino to fakto, kad norint, jog prieplauka tinkamai tarnautų kaip uosto įrenginys, jį reikia prailginti bei pastatyti antrąjį molą, tad prieplauka nebuvo saugi. Per audras laivui tekdavo slėptis Klaipėdos uoste. Negilinama, per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkytė buvo nutraukta, laivas parduotas, o audrų apniokotas tiltas suremontuotas ir nuo 1892 m.

J. Tiškevičius bandė įgyvendinti ir kitus originalius sumanymus. Vienas iš tokių buvo į vidaus vandenis perkelti ir veisti ruonius. Kurį laiką ruoniai buvo auginami Lentvario ežere. Na o Palangoje J. Tiškevičius, padedamas gamtininko Mykolo Girdvainio (1841-1924) bandė dirbtinai veisti austres ir plekšnes.

Palangos dvaro paveldėjimas

XIX a. pab. Mi­rė grafas J. Tiškevičius 1891 m. ge­gu­žės 27 d., palaidotas Kretingoje. Jam mirus, Kretinga atiteko jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui (1864-1945), Lentvaris - Vladislovui (1865-1936), kuris buvo Vilniaus meno ir mokslo muziejaus įkūrėjas, Užutrakis - Juozapui (1868-1917), Vilniuje buvę rūmai ir fabrikai - Antanui (1866-1919), Palangos dvarą kartu su Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvų palivarkais (iš viso 8 700 dešimtinių - apie 9 504 ha - žemės) paveldėjo grafas Feliksas Vincentas (1870-1933). Jam atiteko ir Palangos tiltas į jūrą.

Dalis Palangos teritorijos (sklypai, suformuoti tarp Rąžės, jūros pakrantės ir Mėmelio kelio), nemažai kito turto atiteko Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1839-1919) ir kitiems J. ir S. Tiškevičių vaikams.

Palangos šeimininku tapus F. Tiškevičiui, jo iniciatyva buvo sparčiau pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. 1893 m. rugpjūčio 15 d. Lvuveke (vidurio vakarų Lenkija, prie Juodųjų vandenų) F. Tiškevičius vedė Antaniną Koržbok Lacką (1870-1951). Antanina - jauniausia Didžiosios Lenkijose Posadovo dvaro šeimininko, ordinato Vladislovo Koržbok-Lackio ir Antoninos Skorževskos dukra. Ji gimė 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare, mirė 1953 metais.

Jaunieji Palangos šeimininkai iš pradžių gyveno senajame Palangos Tiškevičių dvaro pastate, tačiau greitai nutarė sau pasistatyti naujus reprezentacinius rūmus. Antaninai labai patiko Palangos kraštovaizdis, todėl savo rezidencijai vietą jaunieji Tiškevičiai pasirinko Palangos pušyne, netoli Birutės kalno ir jūros.

Palangos Tiškevičių rūmai

1895 m. F. Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui (1841-1897) suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus. Architektas, gavęs šį užsakymą, tais pačiais metais pradėjo projektuoti Palangos rūmus. Prūsijos valstybės kultūros paveldo slaptajame archyve Berlyne saugomas architekto Franco Heinricho Švechteno palikimo rinkinys, kuriame kartu su kitais dokumentais, planais, brėžiniais yra ir neorenesansinių Palangos grafų Tyškevičių rūmų brėžiniai, dekoravimo bei neįgyvendinti Palangos kurorto šiltų vonių maudyklos projektai.

Pagrindiniai F. ir A. Tiškevičių rūmų projektavimo, statybos darbai vyko 1895-1897 metais. Rūmus statyti užbaigta 1902 metais. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, turi renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų, išorė tinkuota.Rūmuose buvo suplanuoti patys moderniausi to laikmečio techniniai įrenginiai. Juos projektavo Hermanas Liebau iš Magdeburgo. Iš vonios kambarių buvo išvesta kanalizacija, į rūmus atvestas šiltas ir šaltas vanduo, kambariuose buvo centrinis šildymas ir krosnių sistema, salone ir hole stovėjo dekoruoti židiniai.

Įsitvirtinę Palangoje F. ir A. Tiškevičiai, kaip ir ankstesni šeimininkai, vystė šį kurortą taip, kad jame vasarotojai galėtų ne tik poilsiauti, gydytis, bet ir pramogauti, kad jiems būtų kur susirinkus pabendrauti, paskaityti ir kt.

F. Tiš­ke­vi­čius su­rin­ko uni­ka­lią archeologinio gintaro ko­lek­ci­ją, ku­ri buvo aukš­tai įver­tin­ta pasaulinėje parodoje Pa­ry­žiuje. Dalis šios kolekcijos dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

1938 m. Alfredas baigė Paryžiaus tarptautinių santykių institutą ir po metų grįžo į Palangą. Kai 1939 m. brolis ir motina pasitraukė iš Lietuvos, rūpinosi Palangos dvaro reikalais. 1940 m. vokiečiai jį suėmė prie Lietuvos-Vokietijos sienos. Kurį laiką buvo kalinamas ir tardomas Tilžėje. Kai paleido iš kalėjimo, jis pasitraukė į Lenkiją, gyveno Varšuvoje, buvo 1944 m. sukilimo dalyvis. Karui pasibaigus, dirbo Lenkijos cukraus fabrike, inspektoriumi gyvūnų globos draugijoje, invalidų vartotojų kooperatyve, Varšuvos laivininkystėje, geležinkelių sanitariniu inspektoriumi.

Žemės Ūkio Darbininko Likimas Vilimiškės Dvare

D. Perkūnienė saugo vieno Vilimiškės dvaro žemės ūkio darbininko darbo knygelės kopiją, kurioje nurodyti samdinio vardas, pavardė, gimimo data, tarnybos laikas ir „darbininko užimama vieta ir pareigos: metininkas-ordinarininkas dvaro kalvis privalo atlikti visus kalvio darbus, kulti javus ir kita, kas reikalinga.

tags: #vilimiskes #palangos #buv #dvaro #sodyba