Vilkija: Istorija ir Dabartis

Šis straipsnis skirtas apžvelgti Vilkijos istoriją ir dabartį, įtraukiant svarbius istorinius įvykius, žymius žmones ir kultūrinį gyvenimą.

Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia

Parodos ir Kultūrinis Gyvenimas Kauno Rajone

Kauno rajonas garsėja turtinga istorija ir kultūra, kuri atsispindi įvairiose parodose ir kultūriniuose renginiuose. Štai keletas įdomių pavyzdžių:

• „Kauno rajono dvarų portretas: praeitis ir šiandiena“ pristato keturiasdešimt apleistų ir nunykusių dvarų sodybų fragmentus, liudijančius turtingą regiono praeitį. Ekspozicijoje dokumentuojami dvarų politinis, ūkinis ir kultūrinis gyvenimas per vietos gyventojų atsiminimus, senas nuotraukas ir žemėlapius. Paroda skatina diskusijas apie išlikusių dvarų atgimimą - pavyzdžiui, Raudondvario ir Babtyno-Žemaitkiemio - bei primena, kad be pastangų benykstantys statiniai gali visiškai išnykti.
• „Garliavos istorija nuotraukose“ atsiskleidžia miestelio kelias nuo jo įkūrimo 1809 m. iki šių dienų. Nuotraukos pasakoja apie spaudos draudimo laikotarpį, nepriklausomos Lietuvos kūrimą, karų negandas, tremtinių likimus, partizaninį pasipriešinimą, sovietmečio pokyčius ir atgimimo džiaugsmą.
• „Per gyvenimą su muzika gimtinei“ - mobili paroda, parengta Babtų jaunųjų šaulių vadovo Juliaus Tovtkevičiaus. Nuo seno Čekiškės kraštas garsėja muzikantais, ypač garsūs čekiškiečiai dūdoriai. Pirmosios žinios apie dūdų orkestrą siekia 1922 m.

Ypač ryškus muzikinės kultūros indėlis Čekiškėje: 1955 m. Muzikinė Čekiškės istorija susijusi su mokytojo Algirdo Liškausko (1923 - 1983 m.) vardu. Jam vadovaujant 1956 m. Čekiškės vidurinėje mokykloje buvo įkurtas dūdų orkestras. Su A. Liškausko vardu susijęs muzikinio ir chorinio gyvenimo pagyvėjimas Čekiškėje: suorganizuotas moksleivių mišrus choras, skudutininkų ir akordeonistų ansambliai, kurie sėkmingai pasirodė rajono dainų šventėje bei respublikos dainų ir šokių šventėse.

1957 m. atidarius kultūros namus, pirmuoju meno vadovu buvo paskirtas mokytojas A. Liškauskas. Buvo suorganizuota Čekiškės kaimo kapela, mišrus choras, vyrų ir moterų ansambliai, dūdų orkestras.

Kita svarbi asmenybė - Regina Saltonienė (1945 - 2010 m.), kuri mokytojaudama Čekiškės vidurinėj mokykloj vadovavo moksleivių šokių kolektyvui, o 1987 m. susikūrė suaugusiųjų tautinių šokių grupė, kuri vėliau pavadinta „Volunge“ ir gyvuoja iki šių dienų. Regina nuo 1992 m. paskirta direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Be jos indelio nevykdavo nė viena šventė, ji buvo miestelio kultūrinio gyvenimo siela. Regina taip pat buvo kaimo kapelos „Volungė“ narė. Už tautinių vertybių, tradicijų puoselėjimą, dalyvavimą Pasaulio Lietuvių dainų šventėse, Regina ne kartą yra apdovanota padėkos raštais, atminimo ženklais.

Žymūs Žmonės ir Jų Indėlis

Parodoje pristatoma 10 iškilių Kauno rajono asmenybių, kūrusių ir išsaugojusių Lietuvos valstybingumą: R. Šliūpas, K. Aglinskas, V. Andziulis, B. Buračas, P. Dovydaitis, J. Gabrys-Paršaitis, M. Gustaitis, J. Naujalis, T. Ivanauskas ir Juozas Lukšas-Daumantas. Ekspozicijoje pateikiamos jų biografijos, nuopelnai, pasiekimai bei parodyta, kaip kiekvienas prisidėjo prie valstybingumo išsaugojimo.

Vilkijos Kraštotyra ir Istoriniai Faktai

Adomo Makarevičiaus gimimo 100-ųjų metinių vakaras prasidėjo Vilkijos kapinėse. Paminėjimo dalyviai padėjo prie kapo gėlių, uždegė žvakutes. Mokėsi Vilkijos progimnazijoje. Baigė dvimečius mokytojų kursus ir mokytojavo įvairiose Žemaitijos, Kauno rajono mokyklose. Pokario metais vadovavo Vilkijos gimnazijai (1948-1949), dirbo Kauno srities švietimo skyriaus inspektoriumi. 1953-iaisiais buvo paskirtas Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto direktoriumi, o 1956-1962 metais vadovavo Kelmės gimnazijai.

Vakarą pradėjo renginio vedėja, vaikų ir jaunimo teatro „Vizija“ režisierė Irena Štilpaitė: „Kiek yra žmonių, skleidžiančių gerąją išminties ir kūrybos dvasią savo kraštui. Jie gyvena tarp mūsų ir išeina Amžinybėn palikdami savo nemirtingus darbus ateities kartoms. K.Džibrano žodžiais apie gyvenimą ir mirtį bei giesmėmis literatūrinę kompoziciją atliko vaikų ir jaunimo teatro „Vizija“ narės. Atsiminimais dalijosi svečiai. Tai – „Ar sena Vilkija?“, „Vilkija – pirmoji muitinė prie Nemuno“, „Vilkijos valsčius feodalinėje Žemaitijoje“ ir kt.

Iš Šiaulių atvykęs docentas Antanas Sabaliauskas pabrėžė, kad jo mokytojas buvo labai gabus: „Jo kraštotyros darbai yra verti mokslinės monografijos“. A.Sabaliauskas perdavė bibliotekai buvusio mokinio doc. Vaclovo Ščemeliovo laiško, atviruko, nuotraukų kopijas, gautas iš savo mokytojo.

Vaikų lopšelio-darželio „Daigelis“ vedėja Janina Kazakevičienė prisiminė vilkijietį kaip didelį savo krašto puoselėtoją. „O kaip gražiai dabar atrodo Vilkijos kalneliai ir gatvės! Tai jo iniciatyva buvo apsodinta Vilkija medžiais ir alyvom“, – kalbėjo vedėja.

Miesto seniūnas Jonas Gurskas padėkojo visiems susirinkusiems į paminėjimą ir prisiminusiems Vilkijos metraštininką. Vilkijoje susikūrusi jaunimo grupė „Svaja“, pritariant gitaroms, giedojo giesmes ir dainavo dainas.

Istorija ir Žemaičių Seniūnija

Mirus Stanislovui Kęsgailai, seniūnu Žygimantas Senasis 1527 m. balandžio 28 d. privilegija paskyrė jo sūnų, „iš tos Žemės kilusį“ irgi Stanislovą Kęsgailą [1500-1532]. To prašė pats Žemaičių seniūnaitis, Žemaičių ponai, tijūnai ir visa bajorija bei didžioji kunigaikštienė Bona su sūnumi Žygimantu Augustu. Privilegijoje buvo aukštai įvertinta jo tėvo ištikimybė ir nuopelnai valstybei bei valdovui.

Tačiau perduodamas naujajam seniūnui Žemaitiją, Žygimantas Senasis pakeitė jos valdymą ir, išskyrus teismą, apribojo seniūno tiesioginį administravimą didelėje dalyje valsčių. 1527 m. Žygimantas Senasis, skirdamas Žemaitijos seniūnu paskutinį iš Kęsgailų giminės seniūną Stanislovą Stanislovaitį, pavedė jam valdyti Žemaitiją apribojančiomis jo teises naujomis sąlygomis.

Partizaninis Pasipriešinimas ir Sovietinė Okupacija

Lietuvos partizanai

Pokario metais Lietuvoje vyko intensyvus partizaninis pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Šis laikotarpis paženklintas didelėmis aukomis ir tragiškais likimais.

Kunigaikščių Vambutų reikšmė vėlyvesniame Lietuvos gyvenime sumažėjo. Jie ilgainiui tapo eiliniais bajorais - dvarininkais. Istoriko ir rašytojo Simono Daukanto brolis Aleksandras, studijavęs mediciną Vilniaus universitete, 1830 m. sausio 26 d. padavė prašymą Vilniaus bajorų deputacijai, nes norėjo gauti bajorystės dokumentus. Jonas Vambutas - pirmasis žinomas asmuo mano genealoginėje schemoje. 16 a.vidurys - spėjama Jono gimimo data. Pirmoji mano žinoma data 1686 m. - Merkelio mirimo data.

Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. - Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete.

1938-1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti.

Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė sostinėn tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu.

Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps. Biržų vls. Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta.

1947-1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goethe‘s eilėraščių (1949 m.

Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942-1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. - LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. 1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP).

Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. 1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių.

Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. „Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. [...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, - prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p.

Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas - ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. 1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų - ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. - nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.).

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu.

Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu.

Sovietinės Propagandos Įtaka Spaudai

Sovietinė totalitarinė sistema siekė monopolizuoti dvasinį žmonių gyvenimą ir diegti marksistinę-lenininę-stalininę ideologiją. Kompartija teikė išskirtinę reikšmę visuomenės informacijos priemonėms. Nepriklausomos Lietuvos laikraščiai turėjo būti uždrausti arba subolševikinti - tuo pirmiausiai ir susirūpino legalizuota Lietuvos komunistų partija.

Jau 1940 m. birželio 27 d. buvo pradėti uždarinėti laikraščiai, ėję lietuvių, lenkų bei žydų kalbomis. Pradžioje dar buvo palikti populiarūsleidiniai "Lietuvos aidas", "XX amžius", "Lietuvos žinios", tačiau iš jų liko tik pavadinimai, nes laikraščių turinys buvo subolševikintas. Laikraščių uždarymo ir perorganizavimo vajus, prasidėjęs paskutinėmis 1940 m. birželio dienomis, tęsėsi iki 1941 m. birželio vidurio.

1940 m. liepos 6 d. ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjas Povilas Palšaitis pranešė ELTOS direktoriui, kad nuo liepos 1 d. LSSR Vidaus reikalų ministro M.Gedvilo nutarimu uždaromi trys laikraščiai, ėję Kaune ('TO centų", "Dos Vort" ir "Laikas") bei du laikraščiai, leidžiami Vilniuje ("Kurjer Wileński" ir "Nowe slowo"). Rugpjūčio 1 d. nutraukta Kauno laikraščių "Lietuvos žinios", "XX amžius", "Lenkų diena" ir "Žydų balsas" leidyba. 1940 m. rugsėjo 2 d. pranešama, kad nuo liepos 1 d. uždaromas "Vilner kurjer", o nuo rugpjūčio 30 d.

Bolševikams nepatikę laikraščiai dažnai buvo uždaromi tiesiog vidaus reikalų ministro įsakymu, o kartais prieš juos būdavo organizuojamos pjudymo akcijos. Kartu autorius nepatenkintas tuo, kad bolševikinės spaudos nenori priimti ne tik visuomenė, bet labai menkai joje bendradarbiauja ir patys komunistiniai vadovai. Autorius priverstas pripažinti, kad"... Dar iki šios dienos rasite gana daug aukštų darbininkų, kurie net didžiuojasi tuo, kad jie ("dėl laiko stokos") neskaito laikraščių".

1941 m. pradžioje pradedami leisti ir komunistiniai provincijos laikraščiai. Balandžio 12 d. išleidžiamas LKP (b) Panevėžio apskrities komiteto ir apskrities vykdomojo komiteto laikraščio "Panevėžio tiesa" pirmasis numeris. Balandžio mėnesyje pasirodė ir Marijampolės "Naujasis kelias", Šiaulių "Raudonoji vėliava" bei Telšių "Tarybų Žemaitija". Taigi apskrityse pradėti leisti 4 nauji laikraščiai.

1940-1941 metų laikotarpiu išleisti ir kiti leidiniai: respublikiniai, miestų, rajoniniai bei žinybiniai laikraščiai, laikinieji ir vienkartiniai leidiniai. Iš tokių paminėtinas respublikinio "Valstiečių laikraščio", leidžiamo Kaune, priedas "Jaunasis valstietis". Pirmasis jo numeris pasirodė 1940 m. gruodžio 5 d.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais kolaborantų žurnalistų kadrų problema buvo itin aktuali. Mažai kas iš senosios inteligentijos norėjo bendrauti su bolševikinės propagandos priemonėmis. Todėl 1940 m. LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotojas V.Kurojedovas įpareigojo apskričių komitetų sekretorius: "Parinkti atitinkamas kandidatūras iš labiausiai pasiruošusių ir raštingų LKP (b) narių ir komjaunuolių, taip pat atskirais atsitikimais iš nepartinių narių, atsidavusių Lenino-Stalino darbui. Parinkti draugai turi mokėti rusų kalbą".

Lietuvos spauda ir radijo žinios liko visiškai priklausomos nuo sąjunginės telegramų agentūros (TASS'o). Pirmasis okupuotos Lietuvos ELTOS direktorius K.Korsakas rašė "Reuterio" agentūros atstovui Kaune dr.R.Polieskiui: "Šiomis dienomis "Eltai" atsisakius nuo veikusios tarp "Reuterio" ir "Eltos" agentūrų bendradarbiavimo sutarties tolesnis žinių pasikeitimas tarp šių agentūrų sustabdomas. Dėl to "Eltos" biuletenių teikimas Tamstai nutraukiamas. "Eltai" prašau grąžinti biuletenių langelio raktelį".

Lietuvos laikraščių redaktoriams buvo draudžiama skelbti bet kokią informaciją, jeigu ji gauta ne iš ELTOS. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise vadovaudamasis ELTOS direktorius K.Korsakas išsiuntinėjo finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų, švietimo, susisiekimo, teisingumo, sveikatos reikalų, žemės ūkio ministerijų ir valstybės kontrolės kanceliarijos viršininkams tokio turinio raštus: "Visas spaudoje ir per radiją skelbtas žinias apie valstybės įstaigų vadovaujančių tarnautojų sąstato pakeitimus prašau siųsti tik "Eltai", o atskirų laikraščių reporteriams jų neteikti.

ELTA buvo įpareigota teikti informaciją ir TASS'ui. Vykdydama sąjunginės agentūros norus, ELTA vėl nurodinėja komisariatams, kaip ir kokią informaciją jie turi teikti: "Dažnai TASS'as reikalauja informacijos net specialiomis temomis. Pvz., neseniai pareikalauta informacijos apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos narių darbus, apie LTSR teismų pertvarkymo darbus, apie maisto pramonės reikalus, apie kadrų augimą, apie kovą su nedarbu ir nedarbo likvidavimą, apie vykstančius geležinkelių pertvarkymo darbus ir t.t.".

Informacijos monopolizavimas leido ne tik griežtai kontroliuoti informavimo priemonių pateikiamą medžiagą - tai buvo ir pajamų šaltinis. TASS'as reikalavo pinigų iš ELTOS ir redakcijų, ELTA savo ruožtu už informaciją reikalavo iš Lietuvos periodinių leidinių bei radijo. Radijo komitetai privalėjo mokėti nuo kiekvieno 1000 radijo taškų 27 rublius.

Pagrindiniai sovietinės spaudos pokyčiai 1940-1941 m.

tags: #vilkijos #gyvenamosios #vietos