Architektūra, kaip ir bet kuri kita meno forma, yra glaudžiai susijusi su politine istorija. Lietuva per XX amžių patyrė net tris savotiškas pradžias - 1918 m., 1945 m. ir 1990 m., kai kaskart reikėjo kurti naują valstybės identitetą. Jį kuriant aktyviai dalyvavo ir architektūra, kurioje dabar galime perskaityti tą istoriją ir tas nuolatines įtampas tarp modernumo ir tradiciškumo.
Vilniaus universitetas (VU) ir advokatų kontora GLIMSTEDT pakvietė į šeštąją šių mokslo metų atvirų paskaitų ciklo LEAD paskaitą, skirtą architektūrai ir statinių suvokimui, jų „perskaitymui“. VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė paskaitoje pristatė tris XX a. objektus: „Pienocentro“ pieninę, laikinosios sostinės Kauno moderniąją architektūrą ir Lazdynų gyvenamąjį rajoną.
Architektūros suvokimas
„Ar pastatai kalba? Tai senas klausimas. Net patys architektai dėl jo nesutaria. Vieni mano, kad jei pastatas yra sukurtas, jis savaime kalba ir praneša žinią apie save, todėl papildomai aiškinti nereikia. Tačiau istorikai ir kultūros istorikai pastebi, kad suvokėjai yra labai įvairūs.
Kadangi architektūrą kiekvienas skaito savaip, šioje paskaitoje mokslininkė pasiūlė pažvelgti į pastatus kultūros istoriko žvilgsniu. Ji pasitelkė sociokultūrinę istoriją, kurios dėmesio centre yra ne pastatų stilius, o aplinka ir ryšiai.
„Pienocentro“ pieninė
Anot istorikės, tarpukario Lietuvoje pastatytas modernias pienines galima laikyti šalies modernizacijos ir valstybinės maisto pramonės kūrimo simboliu. XX a. susiformavo naujas požiūris į pramonės pastatus. Fabrikas tapo ne tik technologinių inovacijų vieta, bet ir socialinės modernizacijos centru. Mokslinė vadyba, ergonomikos studijos, žmogaus judesių studijos - visos šios naujovės buvo išbandomos fabrike.
Be to, „tai pirmas kartas, kai fabrikas tampa moderniosios architektūros pavyzdžiu. Juo sekama kuriant ligonines, mokyklas ar visuomeninius pastatus. Vis dėlto, pažvelgus į Lietuvos 1918-1919 m. istoriją, kai nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ekonomiškai, kyla klausimas: iš ko reiks gyventi, statyti? Žinoma 1918 m. Augustino Valdemaro frazė „Maisto ir dar maisto!“ atsako į šį klausimą. „Šis šūkis apie maistą atskleidžia to meto požiūrį, kad išvysčius vietinėmis žaliavomis grįstą maisto pramonę mainais bus galima gauti visko, ko reikės. Šio šūkio tikslas - moderni agropramonė, kurios rezultatas - eksporto prekės, tokios kaip sviestas ir bekonas.
„Pienocentras“ - tai stambi pieno perdirbimo kooperatyvų sąjunga, kuri buvo įsteigta 1926 m. ir smarkiai remiama valstybės. Su architektų pagalba buvo statomi modernūs pieninių pastatai. Jų visoje Lietuvoje buvo pastatyta apie 80 ir šie baltai tinkuoti mūro pastatai modernumu ryškiai išsiskyrė medinio Lietuvos kaimo aplinkoje.
„Pieninės tapo techninės modernizacijos impulsu Lietuvos kaime, jų nuolat daugėjo, kol galiausiai Lietuvoje buvo 200 pieninių ir 2000 pieno supirkimo punktų, o žymiausi architektai dirbo pieno pramonei. Buvo sakoma, kad pieninės gražina visos Lietuvos vaizdą. Mažai kas žino, kad 1937 m.
Laikinoji sostinė Kaunas
Kitas architektūros objektas - tai miestas, tarpukario laikinoji sostinė Kaunas. Jo fenomenas - statybų bumas, kai per dešimt metų buvo pastatyta 10 000 pastatų. Tačiau „laikinojoje sostinėje buvo nemažai įtampos tarp laikinumo ir veržlumo, t. y. lūkestis atgauti, statyti tikrąją sostinę Vilnių iš tiesų stabdė Kauno augimą pirmąjį dešimtmetį. Statybos suaktyvėjo tik apie 1927 m., tačiau net ir tuomet valstybės reprezentaciniai pastatai dar nebuvo statomi - Prezidentūra, Seimas, Ministrų kabinetas buvo įsikūrę senuose cariniuose pastatuose“, - aiškina prof. M.
Kuriant laikinąją sostinę buvo ir kitų svarbių užduočių, pirmiausia - nusikratyti vadinamojo „carinio rūbo“, sukurti naują modernios šalies ir modernaus miesto įvaizdį. Reikėjo sukurti ir naujas simbolines vietas - pavyzdžiui, nacionalinį muziejų, kurio iki tol Lietuva neturėjo. Jau 1936 m. buvo atidarytas Vytauto Didžiojo kultūros muziejus su memorialine aikšte ir anksčiau pastatyta Laisvės skulptūra.
Pastatyti tokie svarbūs pastatai kaip Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Jie pasižymėjo tuo, kad išorėje buvo modernūs, o interjeruose puoselėtas „tautinis stilius“ - įvairūs etnografiniu paveldu ir istorijos interpretacija grįsti sprendimai. Tačiau daugiau pastatų statėsi patys kauniečiai - pastatyta apie 7000 gyvenamųjų namų.
Žymiausi XX a. architektai:
- Vladimiras Dubeneckis
- Vytautas Landsbergis - Žemkalnis
- Jonas Kova - Kovalskis
- Stasys Kudokas
- Adolfas Lukošaitis
- Mykolas Songaila
- Feliksas Vizbaras
- Karolis Reisonas
- Bronius Elsbergas
XX a. Lietuvoje dirbo nemažai architektų, nors jie nebuvo ryškios specializacijos: daugeliui pasitaikė proga išbandyti projektuojant įvairios paskirties pastatus. Grįžę į nepriklausomą Lietuvą iš Rusijos ar kitų kraštų ir mokslus išėję prieš I pasaul. karą, buvo išmokę naudotis visų stilių išraiškos priemonėmis. Tai buvo eklektikos laikotarpio padarinys. Nenuostabu, kad architektai iš pradžių vengė naujų bandymų, ieškojimų, o ieškojo ryšio su pažįstama praeitimi. Tačiau architektai rungtyniavo tarpusavyje ir neleido įsigalėti rutinai.
Lazdynų gyvenamasis rajonas
Profesorė teigia, kad socialistinis modernizmas iki kraštutinumo sugebėjo įgyvendinti tarpukario modernistų utopinius sumanymus apie funkcionalius miestus ir architektūrą, nes Sovietų Sąjungoje egzistavo totalitarinis režimas ir nebuvo privačios nuosavybės. Lazdynai simbolizuoja tą racionalią urbanistinio planavimo sistemą, kai buvo siekiama iš anksto parengtais pramonės vystymo ir urbanizacijos planais tolygiai apgyvendinti visą šalį ir pasiekti marksistinį tikslą suartinti miesto ir kaimo gyvenimo būdą, kitaip tariant - urbanizuoti visą teritoriją.
Tačiau kuo Lazdynai išsiskiria? Pirmiausia juos ėmėsi projektuoti du žymūs architektai - Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis. Lazdynai išsiskiria tuo, kad surenkamieji namai buvo statomi reljefe, namų projektai buvo šiek tiek modifikuoti, suplanuotos pėsčiųjų alėjos, apželdinimo architektūra ir t. t.
Moterys architektūroje
XX a. amžiaus pusėje moterų architektūroje nuolat daugėjo. Tačiau susiformavo tokia situacija ir kiek apskritai pažįstame XX a. architekčių, jei jos iki pat XX a. sąrašuose randame labai mažai jų darbų.
XIX a. politechnikos mokyklas, sustiprino vyriškąjį šios profesijos aspektą. XIX a. „laisvojo klausytojo“ ar kokiu kitu statusu. mokykloje moterims leista studijuoti architektūrą nuo 1909 m. pasirinkusių šias studijas 1909-1918 m., diplomus gavo 82. sekuliarių pasiturinčių žydų aplinkos atstovės.
Mitkovskaitė, 1900 m. Vilkaviškyje gimusi Lietuvos žydė. 1920-1921 m. universitetą Kaune įstojo 1922 m. galiausiai 1930 m. gavo pirmąjį VDU Statybos inžinieriaus diplomą. projektuotų ar įgyvendintų darbų Kaune nepavyko aptikti. procentų moterų.
Tačiau, XX a. pirmoje pusėje dauguma architekčių ir architektų asmeniškai nuo pradžios iki pabaigos patys sukurdavo ir atlikdavo savo projektus. Tačiau šiandien architektūra yra daugelio žmonių bendradarbiavimo rezultatas.
Vis dėlto architekto, kaip kūrybingo genijaus, poreikį palaiko profesijos samprata visuomenėje - profesijos patikimumas vis dar grindžiamas architekto kaip nepriklausomo, individualistinio kūrėjo reputacija. Unikalus „projekto veidas“ taip pat reikalingas apdovanojimų sistemai, tęsiančiai herojišką Vakarų kultūros pasakojimą, kurio archetipinis herojus, žinoma, yra vyras. Kol vyriškumas laikomas profesiniu etalonu, moterys prisitaiko prie tokios profesinės situacijos, lygiuojasi į vyrus ir laiko juos pranašesniais. Tada ir pastebime, kad nėra didžių architekčių. O gal ir pats didumas jau liko XX amžiuje, herojinio modernizmo laikotarpyje?
Kaip sakė Leonilė Majerienė: „Tiek vyrai, tiek moterys gali būti gabūs ir negabūs architektai.
tags: #xx #a #gyvenamuju #namu #architektura