Kaimo turizmo sodybų savininkai Lietuvoje: iššūkiai ir galimybės

Kaimo turizmas Lietuvoje - tai ne tik galimybė pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos grožiu, bet ir puiki proga susipažinti su šalies kultūriniu paveldu. Daugelis sodybų siūlo įvairias pramogas - nuo naktinių žygių gamtoje iki kulinarinio paveldo patiekalų degustacijų. Vis dėlto, kaimo turizmo sodybų savininkai susiduria su įvairiais iššūkiais, o vienas iš jų - naujas naminės degtinės gamybos reglamentavimas.

Naminė degtinė - paveldas ar verslas?

Pagal įstatymą, ūkininkų turizmo sodybose bus leidžiama gaminti iki 65 tūrio proc. koncentracijos alkoholinius gėrimus, pripažintus tautinio paveldo produktais. Jų bus galima pagaminti iki 100 l per metus, tačiau jis galės būti naudojamas tik savo ar šeimos poreikiams arba sodyboje degustuoti vietoje. Gėrimo nebus galima parduoti, vežti ar gaminti naudojant nesaugias priemaišas, o įranga turės būti pažymėta identifikaciniu numeriu.

Naminukės gamintojai bus įpareigoti prieš 48 val. iki gamybos pradžios apie tai informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), nurodant tikslią varymo datą, planuojamą pabaigos laiką, ketinamą pagaminti produkto kiekį, o per 24 val. po proceso pabaigos - nurodyti tikslų pagamintą kiekį. Gėrimai turės būti išpilstyti į 0,2-1 l stiklinę tarą, juos reikės žymėti etiketėmis, kuriose bus nurodytas numeris, gėrimą pagaminusio ūkininko vardas ir pavardė, produkto pagaminimo data ir laikas, sudėtis bei tūrinė etilo alkoholio koncentracija procentais.

Nuomonės išsiskiria

Šįkart „Ūkininko patarėjas“ domėjosi, ar, nustačius tokį nedidelį leistiną pagaminti naminės degtinės kiekį - tik 100 l per metus, mokesčių valstybei mokėjimą ir labai griežtą kontrolės mechanizmą, išvis beapsimokės užsiimti šito kulinarinio paveldo gamyba?

Kaimo turizmo sodybos „Zalensų sodyba“ (Vilkijos sen., Kauno r.) savininkas Eimantas ZALENSAS teigia: „100 l naminukės per metus yra nulis. Įrangos ir patalpų jai gaminti atsipirkimo nebus niekados. Kitas dalykas - jeigu atvažiuoja svečias ir nori pažiūrėti, kaip vyksta procesas, tai ir to tikrai nebus, nebus įmanoma parodyti, nes prieš 48 val. iki virimo reikės pranešti VMVT. O tai būtų įdomiausia pamatyti. Kaip ir leido gaminti, tačiau mums nenaudinga - pati valdžia privers, kad būtų daromi nusižengimai. Nežinau, kas sugalvojo tą etikečių ant butelių numeraciją. Kažin, kiek dar kainuos įranga naminei degtinei gaminti. Anksčiau ji buvo daroma iš pigių medžiagų, nes ją bet kada galėjo konfiskuoti, o dabar visa tai yra naujovė. Reikės pasigaminti iš nerūdijančiojo metalo. Jeigu bus kažkokie standartai, nukopijuota vienokia ar kitokia gamyklinė įranga, tada bus ne paveldas, o standartinė gamykla. Juk kaip kiekviena šeimininkė pagal savo receptūrą kepa duoną, lygiai taip pat yra ir su namine degtine - kiekvienas daro pagal savo sugebėjimus. Jeigu mokesčių nereikėtų mokėti, vis tiek ta įranga neatsipirktų. Tai nerealu."

Pasak E. Zalensas, jis turėjo susiradęs žmogų, gyvenantį jo krašte, ir kurio proseneliai, seneliai, tėvai gamino naminę degtinę, jis perėmė visą tą reikalą. Jis buvo kalbinęs, prašęs, kad jis visą tą darbą jam padarytų asmeniškai pats. Tačiau, kai įstatymai įstrigo Seime, jo paslaugų nebeprireikė. E. Zalensas sako, kad jis niekada naminukės neviręs ir nemokėtų to padaryti. Nors galima išmokti, bet jeigu nori atlikti gerai, tai turi išmokyti geras specialistas. Jeigu bus tokios sąlygos, įrangos neįsigys ir naminukės tikrai negamins.

VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“ turizmo plėtros vadovas Mantas VALUKONIS teigia: „Galiu pasakyti, kad tai yra mūsų paveldas ir tokie ribojimai ne veltui. Tai ne pramoninis dalykas, o labiau paveldo puoselėjimas ir kaip dar viena papildoma atrakcija žmonėms, įsipaišymas į mūsų kultūrą, jos pajautimas ir tam tikra degustacijos forma. Kaimo turizmo sodybose namine degtine bus vaišinama, bet nepardavinėjama. Patį sprendimo projektą aš vertinu teigiamai, teisinga, kad yra kontrolės mechanizmai. Mano galva, tai turėtume daryti labai atsargiai ir tam tikruose rėmuose, kadangi kai degtinė gaminama pramoniniu būdu, yra daugybę kartų tikrinama ir t. t., neprofesionaliai darant samanę ir kitokius alkoholinius gėrimus, galima prisidaryti košės, tai gali atnešti net mirtį. Kontrolės mechanizmai, kad nebūtų prisidaryta bėdų, yra būtini“.

Alytaus r. savivaldybės vicemeras Aurimas TRUNCĖ: „Kodėl atvažiavę į Dzūkiją ispanai, vokiečiai ar kitų Europos šalių piliečiai negalėtų paragauti naminukės? Jei galime cepelinų išvirti, bandų iškepti, galima iš tikrųjų ir tos pačios naminės degtinės jiems pasiūlyti. Tame aš nieko blogo nematau, jeigu viskas saikingai, protingai, tai aš tik už tai. Lietuva turi turėti savo veidą ir galimybę parodyti ne tik grybus, uogas ar dar ką nors. Austrijoje leidžiama per metus išvirti iki 1 000 l naminės degtinės, galima ją ir pardavinėti, taip ir pas mus turėtų būti.“

Kaimo turizmo sodybos „Mociškių palivarkas“ (Vilkyškių sen., Pagėgių sav.) vadovas Sigitas STONYS: „Mes kol kas neplanavome ir neplanuojame šitokio dalyko daryti dėl tokios priežasties, kad mūsų krašte, tai yra Mažojoje Lietuvoje, naminės degtinės ar samanės, kaip žmonės ją bevadintų, virimas neturėjo tradicijų. Čia galiojo griežti įstatymai ir, kad ir kaip būtų keista, čia gyvenę žmonės jų besąlygiškai laikėsi. Naujasis įstatymas, kaip supratau, apibrėžia ne tik naminės degtinės virimą, bet ir įvairių mišinių su alkoholiu darymą. Tai galbūt ateityje bus įdomu ir mums, nes vienas iš tokių gėrimų yra neštinis, kuris čia būdavo gaminamas. Kadangi kaimo turizmo sodybose pagamintos naminės degtinės nebus galima parduoti, o tik turėti savo reikmėms arba vaišinti svečius, ko gero, tokio kiekio - 100 l per metus - turėtų užtekti. Mano nuomone, didžiausia bėda, kad nėra numatyta galimybė kaimo turizmo sodybose tą naminukę parduoti suvenyrinėje pakuotėje. Jei būtų leista išpilstyti į suvenyrinius, pvz., 100 ml talpos, buteliukus, būtų didesnis tokių sodybų savininkų suinteresuotumas įsigyti įrangą ir gaminti tokį kulinarinį paveldą. Ir kai Lietuvoje bus leista parduoti naminukę, tai ir 1 000 l bus visai normalus kiekis. Juk pas mus dabar leidžiama gaminti fermentuotą vyną ar midų dešimtimis tonų ir galima jį parduoti.“

Kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ (Rusnės sen., Šilutės r.) savininkas Raimondas PLIKŠNYS: „Aš galvoju, kad tai yra pirma kregždė, kaip testas, kaip bandymas pažiūrėti, kas išeis. Aišku, negalima kalbėti, kad kaimo turizmo sodybų savininkai iš to turės kokios nors naudos ar galimybę geriau gyventi. Tikrai ne. Šis produktas gali būti naudojamas tik svečiams sudominti, turint kažkokią šių gėrimų degustacinę kolekciją. Tokiomis sąlygomis niekas iš to negalės daryti verslo. Manau, kad tai yra įteisinimas to, kas iki šiol buvo nelegalu. Niekam ne paslaptis, kad ta naminė degtinė nenukrito iš dangaus, ją kažkas kažkur gamina ir kaimo turizmo sodybų savininkai jos iš kažkur gauna ir pasiūlo savo svečiams vienokios ar kitokios užpiltinės, trauktinės. Nežinau, ar aš užsiimsiu naminės degtinės gamyba, nors esu ir ūkininkas, ir turiu virtuvę bei kavinę, galėčiau gaminti. Reikės skaičiuoti, ar tai apsimokės. Slovakijoje leidžiama pagaminti iki 1 000 l slivovicos ir ją pardavinėti. Ir pas mus būtų protingiau, kad įsigijus rimtą įrangą, ją sertifikavus, mokant mokesčius ir turint atsakomybę už gaminamą produktą, būtų galima naminukę parduoti. Naminį vyną ar alų galima parduoti, todėl nesuprantu, kodėl naminės degtinės - ne. Kažkoks baubas iš jos padarytas. Niekam ne paslaptis - aš 22 metus dirbu šį darbą ir pas mane atvažiavęs svečias nenori nei konjako, nei brendžio, nei viskio, jis prašo duoti paragauti naminio alaus, naminio vyno, geros naminukės, su kažkuo sumaišytos. Kur dar paragausi, jei ne kaime, sodyboje? Mano nuomone, 1 000 l būtų normalus kiekis, jeigu leistų pardavinėti. Jeigu tik paragauti, tai, aišku, užtenka ir 100 l. Bet ar apsimokės tiek naminukės gaminti?“

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė, sodybos „Panekelpių kaimas“ (Skėmių sen., Radviliškio r.) savininkė Lina NOREIKAITĖ-RIMKIENĖ: „Paties naminukės gamybos aparato kaina nesidomėjau, todėl negaliu pasakyti, kiek jis kainuotų. Tie žmonės, kurie norėtų, tai darytų jau turimose virtuvėse. Man aktualiau, kokią pridėtinę vertę tai duotų. Mūsų sodyboje auga šeivamedžio krūmai, kiekvieną pavasarį aš renku jų žiedus, o rudenį - uogas. Gaminame sirupus, savo svečius vaišiname šeivamedžio žiedų sirupo gėrimais - limonadu, iš žiedų dar darome arbatą, o iš uogų irgi gaminame limonadą. Ir turbūt nesu turėjusi tokios svečių grupės, kuri manęs nepaklaustų: o kodėl jūs neduodate mums paragauti alkoholinio gėrimo, pagaminto iš šeivamedžio? Tai galėtų būti ir midus, ir likeris, ir sidras ar šeivamedžio šampanas, bet mes to daryti iki šiol negalėjome. Nors mano vyras ir ūkininkas, augina ir grūdines kultūras, paprasta naminukė šiuo metu mums nėra aktuali. Dabar svarbiau patobulinti šeivamedžio produktus, papildant juos naujais gėrimais, pvz., šeivamedžio likeriu.“

Vienas iš naminės degtinės civilizavimo Lietuvoje idėjos nešėjų Seimo narys Artūras SKARDŽIUS: „2002-2003 m., kai Lietuvoje dar nebuvo privatizuotos alkoholio gamybos įmonės, jau tada buvo mano, mano kolegų ir kitų Seimo narių iniciatyva, kad visgi reikėtų pasekti Austrijos ir kitų Vakarų šalių pavyzdžiu - leisti naminukės gamybą, kaip kultūrinio paveldo produktą, kaip tvaraus ūkininkavimo dalyką. Tokį teko matyti nuvykus į Austriją, ten žemės ūkio mokyklose jaunieji ūkininkai yra mokomi, kaip kiekvieną Dievo dovaną, ar tai būtų vaisiai, ar grūdinės kultūros, ne kompostuoti, o galų gale gauti iš jo produktą, t. y. spiritą, ir panaudoti jį įvairioms reikmėms. Juk galima iš jo gaminti gėrimus - įvairiausias trauktines. Pas mus tuomet vyravo aukščiausių pareigūnų ir premjero Algirdo Brazausko nuomonė, kad jeigu bus leista ūkininkams ar kaimo turizmo sodybose gaminti naminukę, mes negalėsime pelningai parduoti ar privatizuoti alkoholio pramonės įmonių. Vėliau atsitiko taip, kad naujieji savininkai, iš valstybės nupirkę alkoholio gamyklas, ėmė elgtis kaip didžiulių prekybos centrų atstovai, kaip aplink juos išnyko bet kokia prekyba, net maži kioskeliai. Konkurencine prasme įžvelgiu neteisingą monopolininkų spaudimą, kad kiekvienas lašas alkoholio, pagamintas didžiosiose įmonėse, turi nešti pridėtinę vertę ir neduok Dieve, jei ūkininkas pasigamins kultūrinio paveldo vieną kitą litrą, sumažins pelnus įmonėms, kuriose neribojami gamybos kiekiai... Jos ėmėsi visų priemonių, kad tik neatsirastų konkurentų. Jos kaip ir carinėje Rusijoje tebenori turėti alkoholio gamybos monopolį.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė.

Kaimo turizmo sodybų pramogos ir iššūkiai

Naktiniai žygiai gamtoje, kulinarinio paveldo patiekalų degustacija, jodinėjimas, kopimas į dirbtinę uolą - šios pramogos siūlomos pakaunės kaimo turizmo sodybose. "Pas mus apsistojusiems poilsiautojams siūlome plaukimą baidarėmis Dubysa, pasivaikščiojimus pėsčiųjų takais. Plaukiantiesiems patys sudarome maršrutą, nuvežame arba pasiimame iš sutartos vietos", - vardija Roma Zalensienė.

Pačiame Kauno ir Jurbarko rajonų "pasienyje", prie šias savivaldybes skiriančios Dubysos įsikūrusioje sodyboje, ji su vyru Eimantu Zalensu kaimo turizmo paslaugas pradėjo teikti beveik prieš 20 metų. "Tai buvo tiesiog graži vieta, į kurią žmonės važiuodavo pabūti gamtoje. Taip sugalvojome, kad reikia svečius priimti, teikti apgyvendinimo paslaugas, - prisiminė Vilkijos apylinkėse įsikūrusių sodybų bendraturtė. Pradėję nuo vienos kaimo turizmo sodybos, vėliau jie išsiplėtė iki trijų. Į paslaugų verslą įsitraukė ir Zalensų sūnus su dukra bei jų antrosios pusės. "Mes pasiskirstę darbus. Vyras, sūnus dažniau atlieka ūkio darbus. Ir klientus pasiskirstome. Kai vieni nusipirkę sodybas tam, kad jose vystytų kaimo turizmo veiklą, bankrutavo, Zalensai ne tik išliko, bet ir plėtėsi. Kas tai lėmė? "Yra kelios priežastys. Mes vieni pirmųjų į šį verslą atėjome. Antra, dirbame visa šeima. Samdomi darbuotojai kiaurą parą nedirbs ir už tave negalvos. Trečia - atsižvelgiame į tai, ko žmogus pageidauja. Stengiamės viską daryti atsižvelgę į kliento norus, o ne kaip norėtume mes patys. Stengiamės dirbti taip, kad žmonės norėtų pas mus sugrįžti, - sako R.Zalensienė. - Dabar kaimo turizmo sodybų pasirinkimas Lietuvoje - didžiulis.

Kambinantieji užsisakyti nakvynę pas Zalensus dažnai klausia: ar sodyboje yra dviračiai? "Anksčiau siūlydavome ir dviračius, bet atvažiavusieji ant jų dažniausiai nesėda. Gyvenamųjų patalpų sienos čia nukabintos tapybos, fotografijos, grafikos darbais, koliažais. Tai dailininkų plenerų palikimas. Sodybų aplinką puošia skulptorių simpoziumų darbai. Važiuojant nuo Vilkijos pusės į Zalensų sodybas 6 km reikia važiuoti žvyrkeliu. Sodybų šeimininkai apgailestavo, kad šis rajono pakraščio žvyrkelis vis neasfaltuojamas. "Šiais laikais vis daugiau turistų keliauja dviračiais, o dviračiu kratytis žvyrkeliu ir skęsti dulkių debesyse - menkas malonumas. Žinoma, ieškome kompromisų: atvažiuojame autobusiuku paimti dviratininkų nuo ten, kur baigiasi asfaltas, - užsiminė R.Zalensienė.

Prieš pora metų Rokų seniūnijoje, Girininkų kaime, poilsio sodybą "9 vėjai" įkūrę Odeta ir Evaldas Subačiai iš anksto nusprendė: jie nebus kaimo turizmo sodyba, nesieks ir nevaizduos kaimo autentikos. "Sodybą kūrėme dešimt metų. Viskas čia skirta šiuolaikinio skubančio žmogaus poilsiui ir meditacijai. Pavienių žmonių nepriimame - rengiame pobūvius ir meditacines stovyklas. Dvejus metus iš eilės organizavę vaikų vasaros sovyklas šiemet sodybos savininkai turėjo jų atsisakyti. "Stovyklos neatsipirko finansiškai. Tačiau jų nerengiame ne dėl to - jei būtume galvoję tik apie pinigus, šios sodybos iš viso nebūtume įkūrę. Vaikų stovyklų šiemet neorganizuojame, nes aš pati nespėju, o rasti žmogaus, kuris degtų šia idėja, nepavyko.

Dažna kaimo turizmo sodyba siūlo išbandyti jodinėjimą. Jei norima, poilsiautojai į žirgyną nuvežami. Kauno rajone veikia keletas nedidelių šeiminių žirgynų, kurių savininkai gali pamokyti jodinėti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Vaikams siūloma pradėti nuo ponių. Ringaudų seniūnijoje, Mitkūnuose, apie 20 ponių auginantis Lietuvos mažųjų žirgų asociacijos prezidentas Jonas Gricius dažnai sulaukia mažųjų svečių - jo ūkyje gimtadienius švenčia gyvūnus mylintys vaikai. Erdviame lauko užtvare laigo poniai. "Šitie gražuoliai - vokiečių "Classic" veislės, jų kūnai - labai proporcingi, kojos laibos.

Nemažai pradedančiųjų alpinistų yra išbandę Zapyškio seniūnijoje, Jadagonyse, įsikūrios Pagonijos uolos trasas. Tai vienintelė Baltijos šalyse laipioti lauke skirta dirbtinė uola. Kopiantiesiems į 13 metrų aukščio betoninį statinį siūloma dvylika skirtingų lipimo takų. Pagonijos uola įkurta miško pakraštyje. "Organizuojame nuotykinius orientacinius žygius miške, taip pat - naktinius žygius. Įmonėms siūlome komandos formavimo užduočių atvirame ore. Šiemetinė naujovė - pelkyno pakraštyje įrengėme purvo trasas, kuriose reikia įveikti įvairias kliūtis. Kai kam tai tampa iššūkiu: reikia labai susiaurinti savo komforto zoną, kad galėtum panerti į purvą", - pasak renginių organizatoriaus, Pagonijos uolos savininko Skirmanto Paukščio, norinčiųjų išsimaudyti purve netrūksta. Jadagonys garsėja ir tuo, kad čia rengiamos tarptautinės šunų kinkinių varžybos.

Kauno rajonas, juosiantis Kauno miestą, atvykstančius turistus džiugina gamtos grožiu. Gražiuose kampeliuose įsikūrę ir jau ne vienus metus veikia daugiau nei dešimt kaimo turizmo sodybų. Kauno rajono turizmo sektoriuje dirbantys verslininkai gali pasiūlyti paslaugų net išrankiausiems turistams.

Kaimo turizmo sodyba "Lazduona" Palazduonio kaime (Vilkijos apylinkių seniūnija) veikia daugiau kaip dešimt metų. "Sodybėlė nedidelė, pagrindiniame pastate vienu metu gali gyventi iki penkiolikos žmonių, o atskirame namelyje - keturi. Pasak savininko, karantinui pasibaigus, jaučiamas pagyvėjimas, žmonės renkasi kaimą, yra išsiilgę ramybės, nori pabėgti iš miesto. "Galbūt dar ne visi drįsta ir gali išvažiuoti atostogoms į užsienį. Padaugėjo ir norinčių švęsti įvairias progas su draugais, bendradarbiais ar artimaisiais. Negaliu priimti visų norinčiųjų, nes poreikis yra didesnis nei dabartinės galimybės", - teigė kaimo turizmo sodybos savininkas.

Pramogos: "Lazduonos" savininkas kartais vaikams, nors tai labai patinka ir suaugusiesiems, surengia putų šou. Ypatingų pramogų poilsiautojams sodybos šeimininkas neorganizuoja. "Sodyba skirta ramiam poilsiui. Turime kelis prūdus, norintys gali žvejoti. Gal įspūdingo laimikio ir neištrauks, bet laiką praleis smagiai. Vaikams yra batutas, sūpynės. Sakyti, kad "Lazduona" dabar gyvena aukso amžių, pasak pašnekovo, būtų per skambu. Kiek pesimistiškesnėmis nuotaikomis gyvena kaimo turizmo pradininkė pakaunėje Roma Zalensienė, veiklą pradėjusi 1996 m. "Karantino metu svečių neturėjome, skambučiai prasidėjo tik jam pasibaigus. Vieši įmonių kolektyvai, vyko kelios stovyklos. Šiuo metu poilsio ir pramogų slėnį "Zalensai" sudaro trys įvairių dydžių sodybos, išskirtinis "Gegužinių slėnis" ir stovyklavietė "Dubysa". Norintys laiką praleisti ant paties Dubysos kranto gali apsistoti nuosavose palapinėse. Vienu metu visame komplekse gali svečiuotis apie 3 tūkst. Pasirinkimas: šiuo metu poilsio ir pramogų slėnį "Zalensai" dažniausiai renkasi baidarininkai.

Per visą karantiną buvo gerai. Dviese trise nuolat gyveno švedai, bet jie išsipirko visą viešbutį, kad nebūtų kitų gyventojų. Neseniai "Kankorėžyje" svečiavosi jau kiti švedai, portugalai, šeima iš Palangos. "Jie guodėsi, kad šiuo metu Palangoje gyventi neįmanoma: poilsiautojų gausybė, ramybės nėra, triukšmas, muzika netyla iki 4 valandos. Šiuo metu "Kankorėžis" užimtas 50 proc. "Mums tai geras rezultatas, darbuotojų nesamdome, verčiamės šeimos jėgomis. Padidėjo ir apyvarta parduotuvėje. Ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis užsuka dviratininkai, atplaukusieji laivu", - džiaugėsi Kačerginės verslininkas. Miestelyje veikia kavinė "Kačerga", "Velobaras", neseniai J.Biliūno gatvėje atsidarė dar viena kavinė. "Kačerginė - gyva ir judri. Tikiuosi, kad turistų neatbaidys prasidėjusi pagrindinių gatvių rekonstrukcija. Tuo, kas vyksta dabar, patenkinta ir kulautuviškė Vaida Kržčonavičienė, su mama nuomojanti "Parko apartamentus". "Atvyksta ir lietuvių, ir svečių iš užsienio šalių. Nemaža dalis jų atmina dviračiais, nes šalia turime labai gražų dviračių taką, apsistoja poilsiautojai, važiuojantys į pajūrį ar grįžtantys iš jo, per Lietuvą pėsčiomis keliaujantys žmonės, tarp jų buvo net vokietis. Reginys: per "Parko apartamentų" langus atsiveria ramybe alsuojantis vaizdas.

Šiuo metu "Parko apartamentuose" yra apsistojęs skulptūrinį objektą Kulautuvai kuriantis architektas-menininkas Džiugas Karalius. Viena iš tokių istorijų susijusi su šuniuku. Paskutinėmis viešnagės dienomis paspruko Vokietijoje gyvenančių lietuvių augintinis. "Jis dingo, šunelio šeimininkai ieškojo, bet nerado, tik jau grįžę į Vokietiją feisbuke pamatė skelbimą, kad rastas jų keturkojis. Šeimininkas dar kartą važiavo į Lietuvą vien tam, kad parsivežtų savo šunį. Stanislovas Pranckūnas: per visą karantiną buvo gerai.

V.Kržčonavičienė džiaugėsi, kad situacija, atšaukus karantiną, gerokai pasitaisė. "Tiesa, ir jo metu buvo svečių, kurie privalėjo saviizuoliuotis grįžę iš užsienio. Tam sudarytos tinkamas sąlygas, kai kurie nuomojami kambariai yra su atskirais įėjimais. Dabar savaitgaliais viskas būna užimta, o darbo dienomis yra vienas kitas laisvas numeris. Apmaudu, kad užsitęsusi pandemija ir karantino ribojimai neleido kaimo turizmo sodyboms išnaudoti viso savo potencialo. Dar daugiau - nemažai kaimo turizmo sodybų savininkų aktyviai prisidėjo, kai savivaldybei teko ieškoti patalpų gyventojų saviizoliacijai. Nesavanaudiška pagalba ypač pasižymėjo Antalkių kaime įsikūrusios L. Kaimo turizmo sektoriuje didėja konkurencija, todėl sodybų šeimininkams reikia būti kūrybiškiems ir nuolat tobulėti. Smagu matyti mūsų krašto verslininkų sumanumą ir gebėjimą sudominti lankytojus. Jau minėtoje L. Savivaldybė irgi stengiasi aktyvinti turizmo sektorių.

Apibendrinant, kaimo turizmo sodybų savininkai Lietuvoje susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau jie taip pat turi daug galimybių pritraukti turistus ir pasiūlyti jiems įdomias pramogas. Naminės degtinės gamybos reglamentavimas kelia daug klausimų ir diskusijų, tačiau svarbu prisiminti, kad tai yra mūsų kultūros paveldas, kurį reikia puoselėti ir saugoti.

Kaimo turizmo sodybų savininkų nuomonės dėl naminės degtinės gamybos:

tags: #zalensu #sodyba #savininkaa