Žemaičių kalnelis Palangoje - tai vieta, kur susipina istorija, archeologija ir baltų kultūra. Ši nedidelė aukštuma, esanti netoli Birutės kalno, slepia XII-XIII a. Palangos senovės gyvenvietės pėdsakus. Šiandien kalnelis yra tvarkomas, jame stovi informacinės rodyklės, kviečiančios lankytojus susipažinti su šios vietos praeitimi.
Žemaičių kalnelis Palangoje
Archeologiniai tyrinėjimai
1990-1991 m. archeologai čia atliko kasinėjimus ir ištyrė 350 kv. m teritoriją. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad ant šios aukštumėlės, kuri virš jūros lygio palikusi apie 12 metrų, yra buvusi XII-XIII a. Palangos senovės gyvenvietė. Čia, X-XIII a. kultūriniame sluoksnyje, archeologai rado gintaro, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos, akmeninių galąstuvų, molinių ir akmeninių pasvarų bei kitokių šio kalnelio istoriją liudijančių objektų.
Kultūros vertybių registre apibūdinant Žemaičių kalnelio vertingąsias savybes pažymėta, kad tai lėkštašlaitė iki 4,5 m aukščio, viršuje kiek paplokšti, ovali, šiaurės pietų kryptimi kiek pailga 25 x 35 m dydžio kopa. Jos kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsesnės smėlingos žemės su angliukais, iki 1 m storio, 7 horizontų, kai kur perskirtų smėlio tarpsluoksniais, su pastatų, krosnių, židinių liekanomis ir archeologiniais radiniais. Kalnelis įvairiu laiku apardytas pustant ir kt.
Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė - apie 35×25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas.
Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni kapai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai - rasti septynių skirtingų laikotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII-XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su priedobėmis, ir molinės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiesta “Baltijos jūros” keramika, moliniai audimo pasvarai, įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gyventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.
Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Pastato kontūrą žymėjo sudegusių rąstų, perdegusio molio tinko, akmenų ruožai. Nustatyta, kad pastatas buvo 20-25 cm įgilintas smėlyje, o jo dydis buvęs apie 7,5×7,5-8 m. Namas buvo statytas kiek įstrižai kalnelio - šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi. Buvusią aslą rodė juoda su suodžiais ir molio lopinėliais žemė. Prie pietrytinės sienos gulėjo gerokai apardytas molinės krosnies padas. Po padu rasta ritualinė laužavietė - tamsi dėmė, kurioje buvo žiesto puodo apatinė dalis ir gyvulio žandikaulio liekanos. Namas yra buvęs mišrios konstrukcijos - galinių sienų vietose rastos stulpavietės. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis - be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, kurių tarpe buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI - XII a.
Kultūrinio klodo paviršiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. pabaiga.
Baltų gentys XII a.
Kalnelio istorija
Grafų Tiškevičių laikais, pro rūmų pietinės pusės langus matėsi ant nedidelės pakilumos, kiek daugiau negu 100 metrų į pietus dvaro šeimininkų pastatyta pavėsinė. Nebėra čia Tiškevičių laikų pavėsinės, kaip ir kalnelio rytiniame šlaite kurį laiką buvusio mūrinio rūsio. XX a. 8 deš. jis nugriautas, o mūro liekanos išvežtos. Vykdant darbus nukentėjo (buvo apgadintas) aikštelės rytinis šlaitas. Buvusią rūsio vietą šiandien žymi nedidelė įlomėlė.
Paskutiniais dešimtmečiais šis kalnelis mėgstama Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ susibūrimų, renginių vieta. Pirmą kartą šis kolektyvas kalnelį „atrado“ 1988 metais. Čia ansambliečiai kartais susirenka, savo bičiulius pakviečia per Joninių (Rasos), Jurginių ir kitas kalendorines šventes. Na o kalneliui Žemaičių vardą davė čia kurį laiką rengtos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus sueigos. Vietos žemaičiai ant kalnelio aukurą yra pastatę. Čia yra įrengta nedidelė aikštelė, pagoniškų drožinių parkelis. Šioje vietoje įvairiomis progomis renkasi ir pagonys.
Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas.
1993 m. parko didžiajame parteryje kasant duobę atkurtos „Laiminančio Kristaus“ skulptūros naujajam postamentui, buvo surastas senasis. Jis nuvežtas ir kaip sovietmečio negandų simbolis pastatytas Žemaičių kalnelio papėdėje. Ten jis stovi iki šiol.
Kuršiai ir Žemaičiai
1252 m. pasirašytame dokumente dėl Memelburgo pilies statybos sužinome, kad kuršiai turėjo savotiškas administracines struktūras, pavadintas Pilsoto, Mėguvos, Ceklio, Duvzarės ir kt. žemėmis. Tos žemės būtų savotiškos mikrovalstybės, kurių pagrindu kuršiai būtų sukūrę valstybę. Kadangi jie Kurše dar nebuvo susijungę, Ordinui buvo lengviau užkariauti šią baltų gentį.
Livonijos ordinui pralaimėjimas Durbės mūšyje reiškė daug: nebeliko tos karinės, ekspansinės jėgos. Siekė savarankiškumo. Prūsų sukilimo metu buvo naikinamos Ordino pilys, todėl ir kuršių atveju būtent Klaipėdos pilies užėmimas ir sunaikinimas turėjo būti galutiniu kuršių sukilimo tikslu. Taigi, reikėjo malšinti kretingiškius, pulti juos pirmiems.
Regis, 1263 m. sudeginus ir sunaikinus Kretingos pilį, išžudžius jos gynėjus buvo pasiektas Ordino kerštas už Durbę, ir jis net išsiplėtė po visą kuršių gyventą teritoriją. Paskutinis Pietų Kuršo dalybų aktas pasirašytas 1291 m. Prie valstybės įkūrimo priartėjusi kuršiška visuomeninė organizacija, kultūra labai greitai tiesiog sunaikinamos.
Matyt, žemaičiai labai gerai prisminė netolimą istoriją... Juk pirminė kuršių kultūra - pajūryje, o vėliau patys kuršiai vykdė ekspansiją į žemaičių gentį. Kuršiai savo klestėjimo, galybės laikotarpiu, XI-XII a. patys užėmė vakarines ir centrines žemaičių žemes, jas pavergė. Tai galėjo būti atitinkamai ir įvertinta. Na, o kai po Ordino represijų kuršiai sumenko, buvo išsklaidyti, likusią didelę jų teritoriją užima tie patys žemaičiai.
Archeologiniai tyrimai ir konferencijos
Viloje „Anapilis“ įsikūrusiame Palangos kurorto muziejuje rengiama tarptautinė mokslinė konferencija „Naujausi archeologiniai tyrinėjimai“. Moksline renginio programa yra siekiama informuoti tarptautinę archeologų bendruomenę apie naujausius mokslinius archeologų atradimus, naujų tyrinėjimų metodų taikymą bei archeologijos mokslo ir archeologijos paveldo apsaugos pasiekimus Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.
Ukrainos archeologai prie Rosės upės, apie 100 km į pietus nuo Kijevo, atkasė XI-XII a. laikų kapinyną, kuris, jų teigimu, yra ypač svarbus ir Lietuvos priešistorei. To priežastis - kapinyne rasti baltiški mirusiųjų drabužiai ir artefaktai, rodantys, kad čia, viduriniojo Dniepro regione, XI-XII a. gyveno baltai, galimai priklausantys žemaičių genčiai.
Pirminė kapinyne rastų sagių, grandinėlių ar apyrankių analizė rodo, kad jos daug panašesnės į papuošalus, randamus kasinėjant vakarų baltų apgyvendintas teritorijas, o ne į papuošalus, būdingus Kijevo Rusios, kurios tuometiniame pasienyje rastas kapinynas, kultūrai.
Pagal medžiagas, iš kurių pagaminti kapuose rasti daiktai, archeologai sprendžia, kad kapinyne mirusieji buvo laidojami maždaug XI a. viduryje - XII a. Būtent šie artefaktai, taip pat mirusiųjų drabužiai savo dizainu ir išdėstymu yra visiškai kitokie negu įprastai randami XI a. Kijevo Rusios kapinynuose.
Baltų religija ir mitologija
Baltai tikėjo daug dievų ir deivių, kurių kiekviena buvo atsakinga už tam tikrą gyvenimo sritį (pavyzdžiui, už gimimą ir laimingą gyvenimą buvo atsakinga Laima, už mirtį - Giltinė, už medžius ir miškus - Medeinė ir t. t.). Tam tikrų protėvių kultą liudijančių radinių, archeologų pagalba galima sutikti ir šiais laikais.
Visa aplinka, supanti baltus, buvo sudievinta. Jie tikėjo, kad dievai gyvena gamtoje, todėl ypač garbino medžius, miškus ir giraites, ežerus, akmenis ir kalvas. Baltų tikėjime labai svarbi buvo ugnis. Tikėta, kad šventoji ugnis apsaugo žmones nuo visų blogybių.
Skirtingais laikotarpiais mirusiųjų laidojimo papročiai ir kapai keitėsi. II tūkstm. pr. Kr. vakarų baltų žemėse mirusiojo palaikus pradėta deginti. Atsirado mirusiųjų laidojimai pilkapiuose, kur į išlygintą aikštelę sudėdavo mirusiojo palaikus ir įkapes, o vėliau visa tai apdėdavo akmenimis ir supildavo žemės kauburį.
Dabartinės Vakarų Lietuvos teritorijoje III a. kapuose aptinkama laidojimų su žirgais. Laidotas visas žirgas arba tik atskiros jo kūno dalys kartu su įkapėmis, o kartais vyrų kapuose randama pentinų arba žirgo aprangos reikmenų. Paprotys laidoti mirusįjį žmogų su žirgu išnyko XIV a.
Iš akmens ir rago daryti kirviai, iš kaulo - strėlių antgaliai, ietigaliai, durklai. Baltams pradėjus naudoti balų rūdą, palaipsniui tvirtesni ir pigesni geležiniai ginklai išstūmė akmeninius ir kaulinius ginklus.
| Dievas | Aprašymas |
|---|---|
| Dievas | Aukščiausiasis dievas, dangaus valdovas |
| Perkūnas | Griausmų ir žaibo dievas |
| Velnias | Požemių ir turtų dievas |
| Žemyna | Žemės deivė |
Šereiklaukio piliakalnis
Pagėgių rajone, Rambyno regioniniame parke, netoli Nemuno ir Jūros santakos stūksantis įspūdingas Šereiklaukio piliakalnis yra ne tik gyvas tų krauju apšlakstytų istorijų liudytojas, bet ir reikšmingiausias mįslingos, turtingos skalvių genties paminklas visoje Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad ir paskutiniojo skalvių vado pilies vieta.
Skalviai (lot. Scalowite) - itin savita bei įdomi vakarų baltų gentis, gyvenusi abipus Nemuno, Minijos žemupyje - Skalvoje. Apie XIII a. visa jų žemė susitraukė iki dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijos, kurią drąsiai galima vadinti skalviško paveldo inkliuzu Mažojoje Lietuvoje.
Kronikininkas P. Dusburgietis pilies valdovui Šereikai skyrė visą skyrelį bei detaliai aprašė neįtikėtinai įdomią istoriją, kaip buvo nužudytas skalvių didžiūnas.
Pasak legendų, Brutenis įsteigė vieną kulto centrą Rikojote ir paliepė aukoti tik trims dievams - Patolui, Perkūnui, Patrimpui; visiems „kitiems dievams” aukoti Prūsijoje buvo uždrausta. Atrodo, čia sutinkame legendose užfiksuotą akimirką, kai iš prūsų panteono buvo išstumtos deivės: Tacito liudijimas ir archeologiniai duomenys rodo, kad Vakarų baltų teritorijose pirmaisiais amžiais po Kr. gyvavo stiprus ar netgi vyraujantis deivės kultas.
Žemaičių kalnelis, Šereiklaukio piliakalnis ir kiti archeologiniai paminklai liudija apie turtingą baltų istoriją ir kultūrą.