Žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės Lietuvoje nėra dominuojanti ūkininkavimo forma, nes visos jos 2013 metais naudojo tik 382 tūkst. hektarų žemės arba 13,6 proc. visų ūkių ploto. Apžvalgoje analizuojama 321 bendrovė, kurios 2013 m. naudodamos 295 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų arba tik 10,5 proc. viso visų Lietuvos ūkių naudoto ploto, iš pagamintos ir realizuotos augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos gavo apie 1,5 mlrd. litų pajamų arba 28,5 proc. nuo visų ūkių gautų pajamų. Iš 1 ha žemės gauta po 5074 Lt. Palyginti su kitais ūkiais, tai 3,4 karto daugiau.
Bendrovių ekonomikos variklis yra gamyba. Visos žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės, naudodamos tik 13,6 proc. žemės, bendrosios produkcijos pagamino 27,5 proc.
Bendrovėse dirbo 10,8 tūkst. žmonių. Už darbą (be socialinio ir sveikatos draudimo) išmokėta beveik 226,5 mln. litų: vienam darbuotojui per metus teko 20 968 litų (per mėnesį 1747 Lt). 1 ha naudotos žemės davė po 706 litų darbo pajamų.
Žemės savininkai už bendrovėms išnuomotus 216 tūkst. ha gavo beveik 58 mln. Lt pajamų savo biudžetams papildyti. Vidutiniškai už 1 ha sumokėta beveik 310 Lt nuomos mokesčio kartu su 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu.
Valstybės ir savivaldybių funkcijoms vykdyti mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, žemės) įmokų (socialinio ir sveikatos draudimo) į biudžetus pervesta 107 mln. Lt. Vienam ha tokių išlaidų teko po 363 Lt.
Bendrovės yra patrauklūs darbdaviai ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių ūkio sektoriams. Jos išleido 543,6 mln. Lt pirkdamos trąšų, degalų, elektros energijos, augalų apsaugos produktų, paslaugų; 376 mln. Lt išleido įsigydamos ilgalaikio materialiojo turto (technikos, statybinių medžiagų, įrangos).
Bendrovės turėjo „įdarbinusios" 445 mln. Lt komercinių bankų paskolų ir jiems per metus sudarė galimybę uždirbti apie 14 mln. litų.
Viską susumavus, pajamų iš realizacijos dalis, likusi bendrovėje (pelnas + darbo apmokėjimas) sudarė 25,7 proc. (2012 m. - 28,7) arba 1396 Lt skaičiuojant 1 hektarui.
Bendrovės pajamoms palaikyti gavo 181 mln. Lt išmokų. Jos visose pajamose sudarė tik 10 proc. (kituose ūkiuose jos sudarė 27,1 proc.). Bendrovėms šių išmokų neužteks net trąšoms nusipirkti.
Išvada kol kas lieka ta pati - bendrovės išliko stabili, naudinga žmonėms, valstybei bei kitiems verslo partneriams žemės ūkio sektoriaus dalis.
Pagrindiniai Veiklos Rodikliai
Vidutiniškai vienos bendrovės trejų metų pagrindinių rodiklių visuma buvo stabili. Bendras žemės ūkio naudmenų plotas beveik nepasikeitė ir yra tik vos šiek tiek daugiau kaip 900 hektarų. Tačiau ir toliau išlieka didelis nuomojamos žemės plotas - 78,6 proc. Beveik nė kiek nesumažėjo iš savininkų nuomojamos žemės dalis. Tai bendrovėms nesuteikia daugiau savarankiškumo ir garantijų daugiau investuoti tiek į perspektyvias ateities technologijas, tiek ir į žemę, išsaugant bei didinant jos derlingumą.
Bendrovės kaimo vietovėse ir toliau išliko socialiai atsakingi ūkio vienetai, stabiliai išsaugantys darbo vietas. Per 900 ha dydžio bendrovėje treti metai darbo vietų nesumažėjo, o viena vieta dar prisidėjo. Taip yra todėl, kad daugelis bendrovių (80 proc.) užsiima gyvulininkyste. Jei jos nelaikytų gyvulių, tai vietoj 34 darbo vietų užtektų 15 ir tai tik 6-7 mėnesiams per metus.
Vienam darbuotojui vidutiniškai tenka vos 27-28 ha naudojamos žemės, iš kurios tik 5,8 ha bendrovei priklauso nuosavybės teisėmis. Vienam darbuotojui toks žemės plotas sudaro galimybę per metus gauti 27 tūkst. litų darbo pajamų kartu su socialinio ir sveikatos draudimo įmokomis arba 1 ha žemės jų teko po 926 Lt.
Darbo pajamos per tris metus padidėjo 19,5 proc., o lyginant 2013 m. su 2012 m. - 11 proc. Tai ypač svarbus pokytis, nes Europos Komisijos sprendimas pritaikyti išmokų moduliaciją (mažinimą) ypač skaudžiai palietė ūkius, melžiančius karves ir laikančius galvijus. Tikėtina, kad tokie nesąmoningi (gal ir nesąžiningi) sprendimai nepasikartos, o jau padarytus teismai teisingai įvertins.
Pagal ES BŽŪP išmokų už plotus schemą 2007-2013 m. laikotarpiui, jos visiems ūkiams kasmet buvo didinamos. Padidėjo jos ir bendrovėms. Kartu visas sudėjus, 1 ha pernai gauta po 614 litų. Tačiau išmokų dalis visose pajamose sudarė vos 10 proc., kai kituose ūkiuose - 27 proc. Tad ir šioje srityje bendrovės akivaizdžiai įrodo, kad jos gyvavo ir vystėsi daugiau iš darbo.
Tačiau 2013 m. kai kurių rodiklių pokyčiai signalizavo tam tikrą nerimą. Kompleksinis rodiklis, kurį daugelį metų skaičiuojame, yra tai, kokia dalis pajamų iš realizacijos lieka bendrovėje, t. y. kaime. Konkrečiai prie pelno pridedame dar ir darbo apmokėjimą darbuotojams. Ir ši dalis pernai, lyginant su 2012 m., smuktelėjo net 3 proc. punktais - iki 25,7 proc. Kodėl?
Pirmiausia, po kelerių metų pajamų iš augalininkystės (ypač grūdų ir rapsų) ir gyvulininkystės (ypač pieno) realizacijos spartaus kilimo, pernai jos smuktelėjo 1,3 proc. ne dėl apimčių mažėjimo, o dėl supirkimo kainų. Neramiau dėl 2014 metų. Šiandien aišku, kad apimtys išliks, gal bus 2-3 proc. didesnės, tačiau dėl žymaus kainų sumažėjimo abiejose šakose, pajamų iš realizacijos sumažėjimas peršoks dviženklį procentą.
O išlaidos (tokia jau žemės ūkio specifika) daromos iš anksto nežinant, kam ir už kiek užaugintą reikės parduoti. 2013 m. lyginant su 2012 m., išlaidos šoktelėjo 4,7 proc. Nors pajamų - minus 1,3, o išlaidų - plius 4,7, bendrovės dirbo pelningai, nes gelbėjo išmokos. 2013 m. prasidėjęs efektyvumo mažėjimas 2014 m. nesustojo, o dar labiau įsibėgėjo.
Žemdirbiai čia mažiausiai kalti. Ar galima jiems padėti? Ne tik bendrovėms, o visiems, kas melžia pieną, augina galvijus, javus, rapsus, daržoves, vaisius? Manau, kad stabdžiai tam yra. Tai ES ir šalies biudžeto parama. Ji jau žinoma.
Lietuvai patvirtinta 1 mlrd. 357 mln. litų ES lėšų tiesioginei paramai (plius kompensacinės išmokos mažiau palankiose žemėse ūkininkaujantiems ir ekologiškai ūkininkaujantiems). 117 mln. litų šalies biudžeto. Dar yra ES fondas dėl politinių sprendimų patirtiems nuostoliams dengti. Daugiau kaip 1,5 mlrd. litų - geri stabdžiai dominuojančiuose žemės ūkio sektoriuose atsiradusiems pajamų nuosmukiams sustabdyti.
Situacija dėl Rusijos embargo nestandartinė. Tad ir minėtą priemonę reiktų panaudoti nestandartiškai. Ne pagal kažkada pasirašytą susitarimą su PPO (kad tik nebūtų remiama gamyba), ne pagal reglamentus (visiems po lygiai, nesvarbu, dirbi ar ne). Nestandartiškai reikia gelbėti darbą. Bent padėti jam. Ar taip bus pasielgta, priklausys nuo Europos Parlamento ir Europos Komisijos gebėjimų. Kol kas dėl jų kyla nemažai abejonių.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas
Praėjusią vasarą priimtas žemės įsigijimo saugiklių įstatymas didelei grupei bendrovių tapo pertekliniu stabdžiu įgyvendinant ES BŽŪP 2014-2020 metų laikotarpio pagrindinį tikslą ir prioritetą - didinti ūkių konkurencingumą.
Vyriausybė ėmėsi peržiūrėti įstatymą, numatantį žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisykles. „Šiuo metu yra peržiūrimas visas įsigaliojęs įstatymas. Esminiai įstatyme numatyti saugikliai yra tai, kad žemę įsigyti turi teisę fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Ūkininkas iš Meškuičių Tautvydas Zelba gegužės pirmosiomis dienomis kaip tik derino žemės pirkimo dokumentus. Perka kelis naujus sklypus savo ūkiui. „Kažkodėl perpardavinėtojai pabūgo žemės pardavimo saugiklių. Atsikrato žeme ir nebelaukia išsvajotų eurų“, - pasakojo T. Žemės kaina išliko panaši, kaip ir anksčiau.
„Žemės kainą visada diktuos tie ūkininkai, kurie yra šalia parduodamos žemės. „Manau, kad buvo reikalinga sudėti saugiklius vien dėl manipuliavimo žeme. Žemę pirko ne tie, kurie dirba, o tie, kurie perka-parduoda-išnuomoja.
„Tai reiškia, kad bus leidžiama turėti nuosavos žemės ir daugiau, nei 500 hektarų. Ši įstatymo vieta labai aiški ir reikalinga juridiniams asmenims. Juk turime kažkur tuos gyvulius laikyti“, - sako A.
„Ypač mažiesiems ūkininkams bus sunkiau įsigyti žemės. Bankai sumažins finansavimą, nes negalėdami perimti daugiau, nei 500 hektarų žemės (jeigu ūkininkas su banku neatsiskaitys), tiesiog nebeteiks žemės pirkimui paskolų. O ūkininkai, kurie neturi grynųjų pinigų, neturės iš ko pirkti žemės be paskolų. Grynųjų pinigų turi tik stambieji ūkininkai“, - sakė T.
Ūkininkas mano, kad smulkieji ūkiai ir toliau vargs, nes neturės iš ko plėstis. „O pradedančių ūkininkų neįsivaizduoju, kad dar galėtų atsirasti“, - mano T.
Ūkininkas mano, kad saugiklių reikėjo, bet dabartinis įstatymas parengtas ne pagal eilinių žmonių poreikius. „Aktyviausi buvo stambieji ūkininkai, jie ir laimėjo iš šito įstatymo“, - įsitikinęs T.
„Pridirbo mūsų tautos išrinktieji! Visiška kvailystė, kad žemę gali pirkti tik ūkininkai“, - įsitikinęs A.
„Labiausiai nukentės žmonės, turintys nedidelius sklypus. Jie taps beverčiai. Smulkaus žemės savininko sklypo tikrai nevažiuos pirkti ūkininkas, kuris dirba už keliasdešimt kilometrų dėl hektaro ar dviejų. O šalia esantis stambus ūkininkas pasiūlys labai mažą kainą, nes žinos, kad niekas kitas tos žemės nepirks. A.
„Kodėl jiems nenusipirkus kokio gražesnio laukelio arčiau miško ar vandens su mintimi, kad savo žemėje galės išsikepti šašlyką ar pasistatyti kokią sodybą? Bet tokiems žmonėms nusipirkti žemės nebebus galima. Reikėjo skatinti emigrantus įsigyti Lietuvos žemės, o ne drausti“, - piktinosi A.
„Nukentės paprasti žmonės. Nes mūsų valstybėje joja ant mažųjų. Lietuvoje dirbama oligarchams“, - įsitikinęs A.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygos
Seimas numato priimti Konstitucijos 47-ojo straipsnio pataisą dėl dirbamos žemės pardavimo užsieniečiams lydinčius dokumentus. Konstituciniame įstatymo projekte nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus leidžiama įsigyti tik tiems užsienio subjektams, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Tačiau, pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Gintauto Kniukštos, šią teisę jie įgys tik tuomet, kai pagal Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį pasibaigs pereinamasis laikotarpis užsieniečiams žemę įsigyti Lietuvoje. Kitokios sąlygos įstatymo projekte numatytos ne žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui.
Dar praėjusių metų birželį Seimas po svarstymo yra pritaręs kitam Konstitucijos pataisą lydinčiam dokumentui - Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo projektui, dar vadinamam saugiklių įstatymu. Jame siūloma nustatyti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, maksimalų žemės ūkio paskirties žemės plotą, kurį galės įsigyti nuosavybės teise fiziniai ir juridiniai asmenys.
Pernai liepos mėnesį buvo priimtas Valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę laikinasis įstatymas ir papildytas Žemės įstatymo 35 straipsnis, nustatant ne mažesnį kaip 5 metų žemės ūkio paskirties žemės nuomos terminą. Saugiklių įstatymo projekte, kaip ir Konstituciniame įstatymo projekte, nurodyta, jog valstybinė žemės ūkio paskirties žemė gali būti parduodama tik tose kadastro vietovėse, kuriose pagal parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus atkurta nuosavybės teisė į žemę.
Pasak G.Kniukštos, toks reikalavimas garantuoja pirmumą susigrąžinti žemę natūra arba ekvivalentišku plotu asmenims, kuriems dar neatkurtos nuosavybės teisės į žemę.
Seimo komiteto vadovas, komentuodamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo projektą, sakė, kad asmuo galės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, jeigu bus įregistravęs ūkininko ūkį arba turės kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą.
Tokie pažymėjimai numatomi išduoti asmenims, turintiems daugiau kaip 2 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir išsimokslinimą žemės ūkio srityje, taip pat asmenims, turintiems daugiau kaip 5 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir išlaikiusiems kvalifikacinį egzaminą.
Pirmumo teisę pirkti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę turės, pasak G.Kniukštos, ūkininkai ir daugiau kaip 5 metus iš eilės žemę naudojančios žemės ūkio bendrovės.
Ūkininkai arba asmenys, turintys kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą, galės įsigyti iki 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą. Žemės ūkio bendrovės, kaip sakė G.Kniukšta, galės įsigyti iki 2000 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, o kooperatinės bendrovės ar kiti juridiniai asmenys, kurie verčiasi žemės ūkio veikla, galės įsigyti iki 1000 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas G.Kniukšta tikisi, kad šios sąlygos įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turės teigiamos įtakos sustiprėti Lietuvos žemės ūkio veikla užsiimantiems subjektams. Jis prognozavo, kad pradėjus normaliai funkcionuoti žemės rinkai, žemės kaina gerokai išaugs.
Nuomonės dėl žemės pardavimo saugiklių
Andriejus Stančikas teigia, kad žemės pardavimo saugikliai atsirado ne šiaip sau. Jais siekėme, kad gerokai didesnes finansines galimybes turintys užsieniečiai neišpirktų mūsų žemės, kad pirmiausia formuotųsi mūsų ūkiai. Tokia buvo mano kaip žemdirbių savivaldos atstovo - tuo metu vadovavau Žemės ūkio rūmams - pozicija.
Anot jo, pavojus, kad mūsų žemės plotai atsidurs užsieniečių rankose, buvo, dabar jis mažėja. Visų pirma, mūsų žemės kaina vejasi Europos kainas. Antra, mūsų ūkiai kaip ir susiformavę - per ketvirtį amžiaus susidėliojo gana aiškus pagrindas. Iš principo tie saugikliai praranda prasmę. Tad kodėl turėtume pešiotis su ta Europos Komisija? Gal verta nusileisti? Bet svarbu, kad apribojimų atsisakytume po truputį. Panaikinę dalį saugiklių, pateiktume EK, kad procedūra vyksta, tada jų gąsdinimas pasibaigtų.
A. Stančikas teigia, kad jei laikysimės kietai, nieko nenaikinsim, neargumentuosim savo pozicijos, tikrai sulauksime ekonominių sankcijų. To nesinorėtų, nes pinigų praradimas nėra mūsų tikslas. Kalbėdami tik norais, nieko neįtikinsime, reikia tvirtų argumentų. Su kolega amerikiečiu kalbėdamasis apie Šiaurės Amerikos ir ES laisvosios prekybos sutartį, klausiau, kaip mes galėsime konkuruoti, jei mūsų standartai yra gerokai griežtesni ir žemdirbiui kainuoja daugiau. Jis atsakė labai paprastai: mokslas įrodė, kad mūsų standartai yra geri, mes mokslu tikime. Ir taškas. Taip ir mes derėdamiesi turime pateikti nepalaužiamus argumentus, jais pagrįsti savo reikalavimus.
Anot jo, tada, kai hektaro kaina nesiekė nė tūkstančio litų, tikrai būtų masiškai išpirkę - galėjai Prancūzijoje parduoti du, o čia nusipirkti tūkstantį hektarų. Šiandien užsienietis jau nebežiūri į pačią žemę, jos laisvos nebėra. Jį labiau domina ūkiai, kur viskas suformuota. Mes turime tą problemą, kai garbaus amžiaus ūkininkas, turintis žemę, techniką, pastatus, investavęs europinius pinigus, neturi kam viso to perleisti. Būtent šitoje vietoje mes turime žiūrėti kaip valstybė. Reikia sukurti mechanizmą, kad tokį ūkį galėtų įsigyti jaunas ūkininkas. Ne siūlyti jam kažkokias paramas, o sudaryti galimybę ateiti ant paruoštos platformos. Tam pasitarnautų su valstybės garantija teikiami ilgalaikiai kreditai.