Turto mokestis - tai civilizuotam pasauliui įprasta valstybės (suvereno) išlaidų finansavimo priemonė. Toks mokestis įvestas beveik visose išsivysčiusiose šalyse. Turto mokestis, kaip jis suprantamas bendriausia prasme, turėtų būti taikomas visam finansiniam ir nefinansiniam turtui: žemei, būstui, namų ūkio ilgalaikio naudojimo prekėms (automobiliams, jachtoms, meno kūriniams ir netgi baldams, buitinei technikai), įmonių turimoms produktų ir žaliavų atsargoms, taip pat vertybiniams popieriams.
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje paplitusi siauriau suprantamo turto mokesčio versija: NT mokesčiu apmokestinama žemės ir kito nekilnojamojo turto (būstų, kitų statinių) rinkos vertė. Šis mokestis - pagrindinis savivaldybių, o ne centrinės valdžios išlaidų finansavimo šaltinis.
Pagrindiniai visų mokesčių vertinimo kriterijai yra trys:
- mokesčio įtaka išteklių išdėstymui (mokesčio efektyvumas),
- mokesčio įtaka pajamų pasiskirstymo tolygumui (mokesčio progresyvumas)
- mokesčio administravimo paprastumas (pigumas).
Pabandykime pažvelgti į NT mokestį iš šių trijų perspektyvų.
Turto mokesčio efektyvumas
Mokesčio efektyvumas priklauso nuo to, ar žmogus, keisdamas savo elgseną, gali jo išvengti. Ekonomistai mano, kad efektyvumo požiūriu geriausias vadinamasis pagalvės mokestis. Tai nustatyto dydžio mokestis, mokamas kiekvieno visuomenės nario (paprastai suaugusio žmogaus), neatsižvelgiant į jo ekonominę ar socialinę padėtį. Pagalvės mokesčio bazė - žmogus ir jo savybės, kurių jis negali pakeisti, norėdamas mokesčio išvengti, todėl šis mokestis neskatina keisti ekonominės elgsenos.
O vartojimo mokesčiai skatina mažiau vartoti ir daugiau taupyti, darbo pajamų mokesčiai - mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis (tuo pat metu naudojantis valstybės socialinėmis išmokomis) ir pan. Tokie mokesčiai turi įtakos žmogaus ekonominiams sprendimams - žmonės vartoja, o įmonės gamina prekių kiekį, kuris jiems nėra optimalus. Todėl taikant vartojimo mokesčius ekonomikos efektyvumas būna mažesnis nei tuo atveju, kai visas pajamas valstybė gauna kaip pagalvės mokestį.
Ekonominę elgseną iškreipiančius mokesčius valstybė gali taikyti sąmoningai, kad pagerintų visuomenės gerovę. Pavyzdžiui, kai kurie ekonomistai teigia, kad vartojimo mokesčiais pagrįsta ekonominė sistema skatina taupyti, o tai padidina kapitalo kiekį ekonomikoje ir darbuotojų pajamas. Tačiau problema ta, kad vartojimo mokesčiai regresiniai. Antai Lietuvoje už duoną mokamas 21 proc. pridėtinės vertės mokestis pensininkui gerokai skausmingesnis nei turtingam žmogui, nors jo tarifas vienodas abiem.
Socialinės lygybės požiūriu pagalvės mokestis nėra teisingas, todėl šiuolaikiniame pasaulyje jis nepaplito. Tačiau šis mokestis turi vieną pranašumą - jis yra svarbus teorinis kitų mokesčių efektyvumo palyginimo etalonas.
Ekonomistų nuomone, NT mokestis šiuo atžvilgiu yra geras mokestis, nes nelabai iškreipia ekonominę elgseną. Tai ypač būdinga žemės mokesčiui dėl to, kad žemės pasiūla kiekvienoje konkrečioje šalyje nekinta. Žemės pasiūlos pastovumas reiškia, kad jos savininkai negali šio mokesčio nemokėti - „žemės į kitą šalį neišveši“.
Henry George
Labai įtakingas XIX a. JAV socialinės filosofijos atstovas Henry George’as 1879 m. išleistoje knygoje „Progress and Poverty“ (liet. „Pažanga ir skurdas“) net rašė, kad žemės mokestis turėtų būti vienintelis valstybės pajamų šaltinis. Tuo metu ši jo idėja buvo populiari visame pasaulyje. Būsto apmokestinimas - taip pat gera idėja, nes jo pasiūla neelastinga.
Nors, vertinant teoriškai, šis mokestis atrodo patrauklus, labai svarbu, kokiu valstybės valdymo lygmeniu jis nustatomas ir kam finansuoti taikomas. Jei teisę nustatyti NT mokestį turės savivaldybės, tarp jų gali kilti konkurencija dėl mokesčio tarifų, juolab kad turtingesni vietos valdžios atstovai tikriausiai sieks nustatyti kuo mažesnį tarifą, kad kuo mažiau apmokestintų patys save.
Be to, savivaldybės gali skirtingai panaudoti gaunamas pajamas: vienos galbūt teiks daugiau ir geresnių švietimo paslaugų, kitos - viešosios tvarkos palaikymo paslaugų. Tokiu atveju žmogus savo gyvenamąją vietą rinksis pagal tai, koks mokesčio tarifas ir už jį teikiamų viešųjų paslaugų krepšelis jam naudingiausias. Jei NT mokestis ir už jį teikiamos viešosios paslaugos susiję (pavyzdžiui, mokestį nustatant ir renkant savivaldybėms, kaip dažniausiai yra jį taikančiose šalyse), toks mokestis yra nebe mokestis, o tiesiog mokėjimas už viešąsias paslaugas.
Vadinasi, rinkdamasis Lietuvos rajoną, kuriame norėtų gyventi, žmogus iš tikrųjų rinktųsi, kiek viešųjų paslaugų jis nori. Taigi, šiuo atžvilgiu NT mokestis - nebloga idėja. Deja, galimas vienas svarbus ekonominę elgseną iškreipiantis dalykas - didelė tikimybė, kad žmogus bus linkęs važiuoti be bilieto, t. y. turėti mažesnės vertės (gal net mažesniame žemės plote nei tuo atveju, jei mokesčio nebūtų) būstą ir mokėti mažesnį mokestį, bet naudoti tiek pat viešųjų paslaugų, kaip ir didesnį namą turintys kaimynai. Tokiu atveju, kaip sako ekonomistai, jo naudojamų viešųjų paslaugų mokestinė kaina būtų mažesnė.
Kitaip tariant, NT mokestis dažnai lemia nepakankamą naudojimąsi būsto paslaugomis, o to iš tokio mokesčio ir galima tikėtis. Jei mokestis būtų nustatomas centralizuotai ir patektų į centrinės valdžios biudžetą, sumokėto mokesčio sumos ir už jį teikiamų viešųjų paslaugų ryšys būtų dar silpnesnis. Tai susiję su kita labai svarbia bet kokio mokesčio ypatybe - mokesčio progresyvumo laipsniu.
NT mokesčio progresyvumas
Svarbi NT mokesčio ypatybė, leidžianti ekonomistams ir politikams jį vertinti palankiai, yra ta, kad šis mokestis progresinis, jei nustatomas neapmokestinamasis turto vertės minimumas: kuo brangesnis žmogaus turimas nekilnojamasis turtas, tuo didesnė to turto vertės dalis sudaro už jį mokamą mokestį. Būtent taip suprantamas bet kokio mokesčio progresyvumas.
Lietuvos politinėje erdvėje sklandė dvi NT mokesčio vizijos. Viena jų - apmokestinamojo turto vertei taikyti tam tikro dydžio neapmokestinamąjį minimumą. Šiuo atveju NT mokestis būtų labai panašus į Lietuvoje taikomą gyventojų pajamų mokestį, kuris dėl taikomo didesnio neapmokestinamojo minimumo mažiau uždirbantiems žmonėms yra progresinis.
Kita alternatyva - neapmokestinti pirmo šeimos būsto, sodo ir garažo (ar atleisti nuo mokesčio pirmuosius x kvadratinių metrų, taip sprendžiant pensininkų, gyvenančių brangiuose būstuose miesto centre, problemą). Tai būtų ne toks progresinis mokestis, nes jo galėtų išvengti vieną brangų namą ar butą turintys asmenys.
Turintieji daugiau turto greičiausiai pasinaudotų teisininkų ir nekilnojamojo turto ekspertų siūlymais iki įvedant mokestį perrašyti būstą vaikams, giminaičiams, fiktyviai išsituokti ir t. t. Taigi toks mokesčio variantas labiau iškreiptų ekonominę elgseną.
Taikant šią koncepciją, greičiausiai atsitiktų taip, kaip su žemės mokesčiu - valstybei per metus šio mokesčio sumokama apie keliolika milijonų litų, o tai yra tik kelių valandų valstybės pajamos. Žemės mokesčio administravimo išlaidos bus panašios eilės skaičius, todėl toks mokestis zombis tik erzina visuomenę, o biudžetui iš esmės nieko neduoda.
NT mokestis ir turto kainos
Svarbus aspektas, kurį reikia aptarti įvedant bet kokį mokestį - jo perskirstomasis poveikis. NT mokesčio atveju tai NT mokesčio poveikis esamų savininkų turimo turto kainai. Tikėtina, kad įvedamas mokestis bus „kapitalizuotas“, t. y. NT rinkos vertė sumažės tiek, kokia yra tikėtina ateities mokesčio mokėjimų diskontuota vertė. Dėl to, įvedant mokestį, neproporcingai didelė mokesčio našta tektų dabartiniams nekilnojamojo turto savininkams.
NT mokesčio poveikį būsto kainai galima įvertinti taikant daugeliui įmonių vadovų žinomą dividendų diskontavimo modelį. Be to, jis naudojamas ir akcijų vertei nustatyti. Juo galima parodyti, kad net mažo, bet nuolatinio NT mokesčio įvedimas gali turėti didelių neigiamų padarinių turto rinkos kainai. Štai kodėl šiuo metu NT mokestį įvesti gana rizikinga: situacija nekilnojamojo turto ir statybų sektoriuje ir taip apgailėtina.
Įvedus NT mokestį, galima tikėtis tam tikro turto vertės persiskirstymo NT rinkoje. Gali padidėti santykinė nedidelio ar toliau nuo miesto centro esančio būsto vertė, nes dėl neapmokestinamojo minimumo (jei valdžia pasirinktų šį variantą) toks būstas netaptų mokesčio objektu arba tektų mokėti nedidelį mokestį. Brangaus būsto, palyginti su nebrangiu, santykinės kainos turėtų sumažėti.
Jei valdžia neapmokestins pirmo būsto, kad ir koks brangus jis būtų, poveikio jo kainai dėl NT mokesčio nebus.
Turto mokesčio administravimas
NT mokestį rinkti nėra lengva, tačiau civilizuotame pasaulyje ši problema beveik išspręsta. Pagrindiniai klausimai, kylantys administruojant šį mokestį, yra du: kaip nustatyti tikrąją apmokestinamų objektų rinkos vertę ir kaip spręsti infliacijos problemą.
NT vertę nustatyti sudėtinga, nes būstų pirkimo-pardavimo sandorių srautas, palyginti su visu būstų skaičiumi, gana nedidelis. Tai būdinga daugeliui išsivysčiusių šalių, ne tik Lietuvai. Be to, pirkimo ir pardavimo sandoriuose nurodomos kainos gali neatitikti turto vertės rinkoje. Todėl reikia statistinių masinio vertinimo metodų, kurie Lietuvoje jau sukurti prieš kelerius metus.
Žinoma, galima teigti, kad kiekvienas būstas individualus daugeliu ypatybių, tad galima leisti žmonėms patiems deklaruoti jo vertę. Tačiau akivaizdu, kad žmonės stengsis deklaruoti kuo mažesnę kainą, jei jiems gresia mokėti NT mokestį.
Jei deklaruojama būsto vertė smarkiai sumažinama, valstybė, siekdama išvengti mokesčio slėpimo, turi turėti įstatymų įtvirtintą teisę tą būstą iš gyventojų nupirkti, kaip yra Šveicarijoje.
Jei Lietuvos nekilnojamasis turtas vidutiniškai brangs bent tiek, kiek kyla infliacija, o neapmokestinamasis minimumas nebus indeksuojamas, ilgainiui vis daugiau šalies gyventojų turės mokėti mokestį, nors reali jų turto vertė nedidės. Būtent į šį NT mokesčio „trūkumą“ atkreipia dėmesį NT mokesčio kritikai.
Tačiau tai greičiau galima NT mokesčio administravimo yda, o ne mokesčio trūkumas. Panaši problema dėl neapmokestinamojo minimumo netinkamo indeksavimo būdinga ir mūsų gyventojų pajamų mokesčiui. Visa to nesunku išvengti, tinkamai indeksuojant visus neapmokestinamuosius minimumus.
Remiantis Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 str. Atlikus tokius savivaldybių biudžetų pajamų šaltinių perskirstymus, mažesnes pajamas gali gauti dalis mažesnių ir vidutinių savivaldybių.
Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių biudžetams tenkančio gyventojų pajamų mokesčio vieno procento vertinė išraiška 2003 m. buvo 23,944 mln. Lt, 2007 m. - 47,04 mln. Lt (arba beveik du kartus didesnė), o 2008 m. - 54,3 mln. Lt (arba 15,45 proc. didesnė nei 2007 m. ir 2,27 karto didesnė nei 2003 m.).
Nuo 2013 m. sausio 1 d. žemė apmokestinama pagal jos vidutinę rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu. Žemės mokesčio tarifas yra 0,01-4 proc. nuo mokestinės vertės.
Lietuvos nekilnojamojo turto mokesčių pajamų analizė per daugiau nei 17 metų rodo, kad mokestinės pajamos padidėjo (žr. 1 pav.) Štai žemės mokesčio pajamos per šį laikotarpį padidėjo 5,04 karto, t.y. nuo 11,612 mln. Lt 1996 m. iki 58,534 mln. Lt 2012 metais.
Kinija prieš Lietuvą: kodėl Lietuva desperatiškai atsigręžia į Kiniją? Kas toliau?
Šiandien esminė centrinės valdžios ir realių fiskalinių santykių sąlyga yra vietos valdžios aprūpinimas nuosavais finansiniais ištekliais. Tik stiprūs ir tvarūs finansiniai ištekliai kaimiškosioms savivaldybėms galėtų užtikrinti darnų vietos vystymąsi, patenkinti vietos poreikius, sumažinti neigiamus demografinius, socialinius pokyčius. Todėl finansinis tvarumas tampa vienu iš plačiausiai naudojamų terminų fiskalinėje politikoje, ir tai yra viena iš finansinio savarankiškumo vertybinių nuostatų, kuri ekonomikoje dažniausiai įvardijama kaip pajamų pastovumas.
Visų Lietuvos savivaldybių, taip pat ir kaimiškųjų, finansinius išteklius - pajamas sudaro mokestinės, nemokestinės pajamos ir valstybės biudžeto dotacijos. Kiekvienos savivaldybės finansinis pagrindas yra būtent nuosavi mokesčiai.
Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodika remiasi solidarumo principu, kurio esmė - proporcingas gerovės ir problemų, iššūkių pasidalijimas. Tai reiškia, kad tos savivaldybės, kurių teritorijoje surenkama daugiau GPM, tam tikra prasme išlaiko tas, kurių teritorijoje mokesčių surenkama mažiau.
Kaip matyti iš lentelėje pateikiamų duomenų, centrinė valdžia įstatymo nustatyta tvarka nuo 2020 metų perskirsto ir kai kurių kaimiškųjų savivaldybių-„donorių“ (Vilniaus r., Kauno r., Klaipėdos r.) GPM pajamas bei skiria jas dotacijų forma mažiau surenkančioms šio mokesčio savivaldybėms. Tokiais principais Lietuvoje vykdomas tarpbiudžetinis perskirstymas ir taip yra siekiama išlyginti skirtumus tarp savivaldybių.
Šiandien kyla nemažai abejonių dėl tokių perskirstymo rodiklių, mechanizmo objektyvumo ir naudingumo. Toks teisinis reglamentavimas neskatina kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jų valdžios iniciatyvų siekti aiškių, ilgalaikių demografinės, socialinės ir ekonominės aplinkos stiprinimo tikslų.
Sprendžiant didžiausius iššūkius, su kuriais šiandien susiduria kaimiškosios ir kitos savivaldybės, reikalingi labai konkretūs, aiškiai kiekybiškai apibrėžti, kompleksiniai, integruoti veiksmai siekiant demografinių pokyčių stabilizavimo, visuomenės socialinės įtraukties ir gerovės, vietos ekonomikos konkurencingumo ir vietos valdžios tvaraus finansinio potencialo priemonių derinimo.
tags: #zemes #mokescio #pastovumas