Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus. Kitaip tariant, civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu kasacine tvarka.
Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas.
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas. T.y. materialinės (civilinės) teisės pagrindu kilusi teisė į tam tikrą materialinę vertybę bei teisė tą vertybę gauti ir teisėto reikalavimo įgyvendinimas/pažeistos teisės gynimas atliekamas proceso teisės pagalba.
V. Nekrošius pažymi, kad civilinio proceso būtinumą lemia civilinės materialinės subjektinės teisės struktūra, kurią sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus, teisė reikalauti, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai.
A. Vaišvila taip pat nurodo, kad subjektinė teisė yra leidimas (teisės) ir įpareigojimas (pareigos) vienovė - trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis.
Subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikros vertybės apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta. Nors paprastai nustatytas subjektines teises ir pareigas subjektai įgyvendina savanoriškai, neretai kyla nesutarimų dėl tarpusavio teisių ir pareigų, o jų neišsprendus geruoju, atsiranda poreikis ginti pažeistas teises. Vienas iš gynimo būdų yra savigyna. Tačiau šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, tame tarpe Lietuvoje bei Vokietijoje, savigyna draudžiama arba leidžiama tik išimtiniais atvejais.
Savigyną pakeitė teisminė pažeistų teisių gynyba, kas sukūrė teisines prielaidas prievartos mechanizmą sutelkti išimtinai tik valstybės rankose (t.y. monopolizuoti), o šis vykdymo proceso monopolis yra bendro valstybės teisinės apsaugos monopolio dalis. Tačiau, ne kiekvienas teismo sprendimas turi būti vykdomas priverstinai - ar kils būtinybė pasinaudoti procesinėmis prievartos priemonėmis, priklauso nuo paties priimto teismo sprendimo turinio.
Atsižvelgiant į teisės gynimo būdą teismo sprendimai teisės doktrinoje bei teismų praktikoje skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (vok. Feststellungsurteil), sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo (vok. Gestallungsurteil) ir sprendimus dėl priteisimo (vok. Leistungsurteil). Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai.
Sprendimais dėl modifikavimo sukuriami, pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai. Šios civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog šie teismo sprendimai nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus.
Sprendimu dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. Šiuo atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi būti pratęstas vykdymo procesu, kad padėtų ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus. Todėl, atsižvelgiant į teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai vykdyti.
Esminę reikšmę šiuo aspektu turi vykdytinumo požymis, pagal kurį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas. Šis procesualistams artimesnė ta, kad vykdytini yra tik sprendimai dėl priteisimo, o tokie sprendimai vadinami vykdytinais. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo V. Viašinskis, netgi ir vykdytinas teismo sprendimas ne visada turi būti vykdomas priverstinai panaudojant valstybės prievartą.
Priverstinio vykdymo poreikis leidžia išskirti tam tikras teismo sprendimų realizavimo formas:
- administracinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuria įgyvendinami teismo sprendimai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo;
- civilinę teisinę teismo sprendimų realizavimo forma, kai skolininkas (aktyvioji šalis), žinodamas, kad jis yra skolingas ar privalo atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriaus (pasyviosios šalies) naudai, pats savanoriškai įgyvendina teismo sprendimą;
- procesinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuri yra pagrindinė, ypatinga tuo, kad vyksta laikantis griežtos procedūros. Šiuo atveju skolininkas, kaip vengiantis atlikti prievolę asmuo yra pasyvus, o į kompetentingas institucijas kreipėsi išieškotojas - aktyvus.
Apžvelgus pagrindines vykdymo proceso nuostatas, galima suformuluoti vykdymo proceso sąvoką. Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškiniai kreditoriaus naudai. Tai yra reikalavimų įgyvendinimas valstybės prievartos priemonėmis. Vykdymo procesas - tai pavieniai ieškiniai, kuriuos nepriklausomai nuo kitų reikalavimų kiekvienas kreditorius gali pateikti atskirai, priverstiniam įgyvendinimui.
Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kitų oficialių dokumentų nustatytos išieškotojo teisės. Manytina, tiksliausią ir išsamiausią apibrėžimą pateikė E. Vaitkevičiūtė: vykdymo procesas - tai antstolio ir kitų subjektų, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų veikla priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kitų institucijų sprendimus.
Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę. Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos išieškotojo teisės.
Tiriamasis ir vykdymo procesas
Vokietijos procesualistai vartoja sąvokas: tiriamasis procesas (vok. Erkenntnisverfahren) ir vykdymo procesas (vok. Vollstreckungsverfharen). Lietuvoje visos teisės šakos tradiciškai skiriamos į bendrąją ir ypatingąją dalis.
Ši taisyklė galioja ir civilinio proceso teisei. Tiriamasis procesas - tai civilinio proceso stadijai ar teisenai, tame tarpe ir vykdymo procesui. Tiriamasis procesas skirtas nustatyti, ar yra pažeista subjektinė teisė, ir ją apginti; tuo tarpu, vykdymo procesas - skirtas įgyvendinti tiriamajame procese priimtą teisingumo vykdymo aktą, jeigu atsakovas jo nevykdo geruoju.
T.y. šis tiriamasis procesas apima beveik visą lietuviškąjį civilinį procesą (bendrąją ir ypatingąją dalis) išskyrus sprendimų vykdymą. Pažymėtina, kad civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama.
Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalies bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo. Galbūt todėl, ir lietuvių teisės doktrinoje (E. Stauskienės, V. Viašinskio, R. Norkaus ir kt.) šios sąvokos jau pradėtos vartoti. Šios, kaip netapatūs ir procesas, vykstantis iki teismo sprendimo priėmimo bei procesas jį priėmus. Taip pat lieka neaišku, ar tiriamasis ir vykdymo procesai sudaro vieną visumą, ar yra savarankiški.
Todėl, šio poskyrio tikslas - nustatyti vykdymo proceso teisinę prigimtį tiriamojo proceso atžvilgiu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvoje ir Vokietijoje paplitusios dvi pagrindinės nuomonės:
- Šios bylos tęsinys, o visiškai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savaranki...
Žemės sklypų matavimas, detalieji planai I Kordimatas
Vykdymo proceso dalyviai
Vykdymo procese dalyvauja įvairūs asmenys, kurių procesinė padėtis, kompetencija ir tikslai skiriasi. Svarbiausi iš jų:
- Antstolis: Pagrindinis teismo sprendimų vykdymo užtikrintojas.
- Išieškotojas: Asmuo, kurio naudai vykdomas teismo sprendimas.
- Skolininkas: Asmuo, kuris privalo įvykdyti teismo sprendimą.
- Kiti asmenys: Vykdymo procese gali dalyvauti ir kiti asmenys, pvz., ekspertai, vertintojai, kurių pagalba reikalinga siekiant tinkamai įvykdyti teismo sprendimą.
Vykdymo procesas yra pagrindinė teismo sprendimų realizavimo garantija. Nuo to, kaip vykdomi teismo sprendimai, priklauso konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Todėl valstybei keliami aukšti reikalavimai užtikrinti vykdymo proceso efektyvumą ir veiksmingumą.
Siekiant šio tikslo pagal Prancūzijos Huissier modelį buvo įvykdyta antstolių institucinė reforma ir nuo 2003 m. sausio 1 d. pagrindinės teismo sprendimų vykdymo funkcijos Lietuvoje buvo perduotos privatiems antstoliams. Šiuo, buvo priimtas naujasis civilinio proceso kodeksas (CPK). Visi šie pakeitimai iš tiesų sąlygojo, kad vykdymo sistemos efektyvumas Lietuvoje pagerėjo.
Nuo 2003 m. Vokietijos teismų vykdytojų sąjunga (DGVB) taip pat aktyviai siekia vykdymo proceso reformos pagal šį modelį. Tačiau, reikia pripažinti, kad reforma neužtikrina visų vykdymo proceso problemų išsprendimo. Tai patvirtina Lietuvos aktualijos - nepaisant akivaizdaus vykdymo proceso efektyvumo padidėjimo, problemos išliko ir po reformos, be to, iškilo naujų.
Tiek vis dar nepakankamai efektyviai veikiantis, privatus vykdymo modelis, tiek XIX a. menantis viešasis vykdymo modelis yra puiki medžiaga tyrimui. Analizuojant šias teismo sprendimų vykdymo sistemas, išryškėja vykdymo proceso probleminės sritys, jų prigimtis, o taip pat atsiskleidžia ir privalumai.
Tyrimo objektas: Lietuvos ir Vokietijos vykdymo procesų teisinio reglamentavimo analizė.Tikslas: Šiame skyriuje apžvelgiami vykdymo procese dalyvaujantys asmenys, jų procesinė padėtis, kompetencija, ketvirtame skyriuje išskiriami pagrindiniai abiejų šalių turtinio pobūdžio išieškojimo taisyklių ypatumai.
Metodai: Lyginimo metodas taikytas atskleidžiant Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso ypatumus. Alternatyvus metodas taikytas lyginant ir kritikuojant nustatytus trūkumus. Taip pat naudojamos įvairios teisės aktų normos.
Apibendrinant, vykdymo procesas yra sudėtingas ir daugialypis procesas, kuriame dalyvauja įvairūs asmenys, turintys skirtingus tikslus ir uždavinius. Siekiant užtikrinti efektyvų ir teisingą teismo sprendimų vykdymą, būtina nuolat tobulinti teisinį reglamentavimą ir praktiką.
