Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus - didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų postkomunistinių šalių, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Iki šių dienų visas procesas jau yra perėjęs keletą etapų ir pasiekęs tikrai nemažų rezultatų.
Šiame darbe plačiau apžvelgiama, kas yra privatizacija bei kokia jos nauda. Išanalizavus tai, bandoma pristatyti Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kitimą nuo pat privatizacijos pradžios. Savaime aišku, kad skirtingos šalys, didindamos privataus sektoriaus dalį kapitalo valdyme, naudojo ir skirtingus metodus. Galiausiai, išsiaiškinus privatizavimo ypatybės, aprašomi Lietuvos privatizavimo etapai.
Privatizacijos esmė ir nauda
Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe. Plačiąja prasme - privačios nuosavybės atkūrimą - asmens teisės gyventi vadovaujantis savo protu pripažinimą. Privatizavimas susideda iš tarpusavyje susijusių procesų, priklausančių nuo ekonomikos būsenos.
Privatizavimas - svarbiausia rinkos formavimo sąlyga - sparčiai plėtojamas postsocialistinėse šalyse. Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje nuosavybė buvo visuotinė, tačiau privatizavimas, prasidėjęs 1990 - 1991 m. jau yra pasiekęs nemažų mastų.
Rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis etapas yra valstybinio turto perėjimas į privačias rankas siekiant atskirti ir pašalinti politinius sprendimus ir taip didinti kapitalo panaudojimo efektyvumą.
Privatizavimo nauda:
- Kapitalo rinkos plėtra.
- Našumo didinimas.
- Valstybės išlaidų mažinimas ir biudžeto deficito balanso atstatymas.
Našumo problema pagrįsta valstybės valdomų įmonių neefektyvumu įvairiose šalyse. Viešosios nuosavybės neefektyvumas yra paremtas valstybės valdomų įmonių pelningumo stoka, jų sąlyginai aukštais įdarbinimo lygiais, faktu, kad jos dažniau moka didesnius, nei rinkos nustatyti, atlyginimus, jų jautrumu politiniams pokyčiams, mažesniu priešinimosi darbo sąjungoms, incidentais dėl korupcijos ir silpnu ar klaidingu vadovavimu.
Privatinės nuosavybės svarba buvo pripažįstama per visą žmonijos istoriją. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą".
Privatizavimo institucijos Lietuvoje
Dabartinę Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą sudaro LR Vyriausybė, Privatizavimo komisija, Valstybės turto fondas, Lietuvos Respublikos Seimas.
Pagrindinės institucijos ir jų funkcijos:
- LR Vyriausybė: Priima sprendimus dėl valstybinio turto perdavimo į privačias rankas.
- Privatizavimo komisija: Atlieka privatizavimo priežiūros funkcijas.
- Valstybės turto fondas: Veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.
- Lietuvos Respublikos Seimas: Atskaitoma Privatizavimo komisija.
Kalbant apie Valstybės turto fondo kompetenciją Lietuvos privatizacijos procese, reikia pasakyti, kad jis veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Valstybės turto fondas taip pat gali veikti kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą.
Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, atliekanti privatizavimo priežiūros funkcijas ir veikianti pagal šį įstatymą bei Vyriausybės pavirtintus nuostatus. Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui ir ją sudaro 13 narių.
Žvelgiant į visą Lietuvos privatizavimo istoriją, privatizavimo institucijų struktūra kito. Pradedant 1991m. Lietuvos Respublikos Tarybos nutarimu 1991 m. balandį buvo sukurta Centrinė privatizavimo komisija. Jai suteiktas valstybinio turto pardavėjos vaidmuo, o valstybinio turto savininkais liko ministerijos steigėjos ir savivaldybės. Ministerijos ir savivaldybės buvo suinteresuotos privatizuoti jų valdomą turtą, o Centrinės privatizavimo komisijos užduotis buvo sparčiai vykdyti įmonių išvalstybinimą. Iki 1995 m. būtent šios institucijos ir vykdė privatizaciją Lietuvoje.
Privatizavimo metodai
Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius. Šio proceso sudėtingumas reiškia, kad skirtingos šalys taiko daugybę skirtingų privatizacijos metodų.
Pagrindiniai privatizavimo metodai:
- Privatizacija restitucijos būdu.
- Privatizacija parduodant valstybės nuosavybę.
- Masinis ar investicinių čekių privatizavimas.
- Viešas akcijų pardavimas.
- Viešas aukcionas.
- Viešas konkursas.
- Tiesioginės derybos.
- Nuoma su išpirkimu (išperkamoji nuoma).
Privatizacija restitucijos būdu tinkama tada, kai žemė arba kita lengvai apibrėžiama nuosavybė, kuri anksčiau buvo nusavinta, gali būti grąžinta tikrajam savininkui ar paveldėtojui. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad dokumentai, kurių reikia nuosavybės teises įrodyti, dažnai būna prieštaringi.
Privatizacija parduodant valstybės nuosavybę yra tada, kai vyriausybė parduoda savo nuosavybę į atitinkamą turtą už tam tikrą užmokestį. Ši kategorija skirstoma į dvi grupes: tiesioginis pardavimas, t.y. valstybinių įmonių pardavimas individams, korporacijoms ar investuotojų grupei ir akcijų privatizavimas, kai vyriausybė parduoda visą arba kažkokią dalį valdomą įmonės akcijų viešo pasiūlymo metu.
Trečiasis metodas yra masinis ar investicinių čekių privatizavimas, kai pageidaujantys piliečiai gali panaudoti investicinius čekius, gautus už simbolinę kainą, įsigyjant valstybinio turto.
Privatizavimo objekto valdytojas turi teisę pakeisti privatizavimo būdą arba taikyti mišrų privatizacijos būdą.
Viešasis akcijų pardavimas - valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis.
Viešas aukcionas - privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas.
Viešas konkursas - vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais. Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas.
Tiesioginės derybos - vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias darbo vietų išlaikymo sąlygas, yra geriausi. Čia taip pat Vyriausybė gali pasiūlyti įmonės darbuotojams įsigyti iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai arba patalpos, į kuriuos buvo investuota privataus kapitalo. Šiuo būdu buvo pasirašytas didžiausias Lietuvos istorijoje privatizavimo sandoris - AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimas.
Nuoma su išpirkimu (išperkamoji nuoma) - viešas privatizavimo būdas, kai potencialus pirkėjas, pasirašęs privatizavimo sandorį ir perėmęs privatizavimo objektą - ilgalaikį materialųjį turtą, įgyja teisę jį valdyti ir naudoti. Nuosavybės teisę pirkėjas įgyja į privatizuojamą objektą tik sumokėjęs už šį objektą ir įvykdęs kitas privatizavimo sąlygas. Nuoma išsiperkant gali būti taikoma privatizuojant: ilgalaikį materialųjį turtą, kurio nepavyko privatizuoti viešo aukciono metu ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus arba patalpas, į kurias buvo investuota privataus kapitalo.
Privatizavimo būdas dažniausiai parenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sritį, akcijų paketo dydį. Privatizacija gali būti vykdoma ir pagal atskirus įstatymus, pavyzdžiui, dalis „ Mažeikių naftos“ akcijų buvo perduotos pagal Viešos apyvartos įstatymą, taip pat pagal atskirus įstatymus privatizuoti valstybės kontroliuoti komerciniai bankai ( Lietuvos Žemės Ūkio Bankas, tapęs Nord/LB Lietuva, Lietuvos Taupomasis bankas, tapęs Hansabanku ir kiti).
Žvelgiant į Lietuvos privatizacijos istoriją, ją galima būtų suskirstyti į kelis etapus:
- Pirmasis etapas (1991 m.): „Privatizacija už investicinius čekius“.
- Antrasis etapas (nuo 1996 m.): Privatizavimas už pinigus rinkos verte.
Lietuva - viena iš pirmųjų postkomunistinių šalių, pradėjusių dideliu mastu valdyti ir privatizuoti valstybės bei savivaldybių turtą. Privatizavimo proceso pagrindinis tikslas - sėkmingai privatizuoti valstybei priklausančius objektus, pritraukti investicijas, galinčias pagyvinti Lietuvos ekonomiką, skatinančias išlaikyti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, atnaujinti gamybą ir sukurti tam tikrą infrastruktūrą, kurią derėtų pačią privatizuoti.
Per visą mūsų šalies privatizavimo istoriją į privačias rankas buvo atiduota tūkstančiai įmonių už šimtus milijonų litų. Taigi labai aktualu tai, kiek realios naudos iš viso to gavo Lietuvos visuomenė. Privatizavimas yra kertinis akmuo šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio ssistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę.
Butų privatizavimas Lietuvoje
Butų privatizavimas Lietuvoje yra procesas, suteikęs galimybę šalies gyventojams įsigyti nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės būstą. Šis procesas turėjo didelę įtaką šalies socialinei ir ekonominei raidai.
Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka.
Vis dar pasitaiko atvejų, kai asmenys nėra įgyvendinę savo teisių privatizuoti gyvenamuosius butus.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimas - tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas - sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn.