Kunigas Bronius Laurinavičius - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, pasižymėjusi atkaklia kova už tiesą, laisvę ir žmogaus teises sovietinės okupacijos metais. Jo gyvenimas ir veikla - tai pavyzdys, kaip galima išlikti ištikimam savo idealams net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Ankstyvasis Gyvenimas Ir Mokslai
Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Tėvai buvo žemdirbiai, turėję 10 hektarų žemės. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai ir tėvynei Lietuvai.
Nuo mažens Bronius buvo labai geros širdies, pastebėdavo kitų vargus, skausmus ir negalias. Labai norėjo mokytis, todėl pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. 1927 m. įstojo į lietuvių liaudies „Ryto" mokyklą, o 1929 m. - į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją.
1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu.
Kunigystės Kelias
Kun. B. Laurinavičiaus gimtasis namas Gėliūnuose. Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva.
Jo visas kunigo tarnystės kelias praėjo sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Kad būtų geriau suprantama, dėl ko ir su kuo jis kovojo, knygoje apžvelgiama to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis ir jos pastangos išsaugoti tautos tikėjimą ir dorą.
Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas".
Kova Už Tiesą Ir Laisvę
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje.
Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo.
Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje.
Talentai Ir Dorybės
Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje.
Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis.
Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vienas kartus žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos.
Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus.
Atminimo Įamžinimas
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus veikla plati ir šakota. Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių!
Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas".
Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi.
Kunigas Bronius Laurinavičius - tai pavyzdys, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks.
VISKAS BUS GERAI su Violeta Baubliene. Profesorius Alvydas Unikauskas: gerti kolageną - nėra prasmės
Svarbiausi Faktai Apie Kunigą Bronių Laurinavičių:
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1913 m. liepos 17 d. |
| Gimimo vieta | Gėliūnų kaimas, Gervėčių parapija, Astravo rajonas (Baltarusija) |
| Įšventinimas kunigu | 1944 m. birželio 4 d. |
| Veikla | Kova už tikinčiųjų teises, lietuvybės išsaugojimas, protestai prieš sovietinę valdžią |
| Pravardė KGB dokumentuose | "Intrigantas" |