Molėtų rajone, Skrebulių kaime, 40 ha sodyboje prieš kelis dešimtmečius Algirdas Nomeika pradėjo kurti „Žalvario“ parką. Šiame gamtos ir originalių idėjų prieglobstyje galima rasti ko tik nori - nuo patrankų iki akmeninio besmegenio. Galbūt todėl ši vieta įdomi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Natūralios gamtos prieglobstyje ypatingos gyvenimo filosofijos, netikėtų ir žaismingų atrakcionų kupina diena gali prabėgti lyg mirksnis.
Tačiau pasivaikščiojimas po šį parką buvo persmelktas ir liūdesio gaidelių. Vos prieš metus iš gyvenimo išėjo šiai vietai širdį atidavęs šeimininkas, todėl ir sūnui Algirdui pasakoti apie ją nelengva. Liūdesiu dvelkė ir pievoje įkurdintos arklių skulptūros, apkaišytos plevėsuojančiomis baltos medžiagos skiautėmis. Neapleido jausmas, kad čia ganosi vaiduoklių banda, kad šie žirgai, kažkada buvę karžygių palydovai, dabar klajoja po pievas ir klonius, nesuprasdami, kodėl jų jau niekam nebereikia. Tačiau iš tiesų 12 į pakalnę šuoliuojančių žirgų, pagamintų iš medžio, metalo ir putplasčio, simbolizuoja 12 Lietuvos pergalių.
Šioje pievoje Algirdas tęsia savo tėvelio mėgstamą pedagoginę veiklą - pasakoja atvykusiems vaikams apie Saulės ar Durbės mūšį. Netradicinis parkas su konferencijų sale, dūmine pirtele, originaliais meniniais eksponatais - „Mūsų NASA“, „Diogeno statinė“, „Robinzono namelis“ - tapo populiarus tarp išskirtinių pramogų ištroškusio jaunimo. Įdomiomis skulptūromis ir pastatais apstatytą plotą, kur siūlomi unikalūs atrakcionai, atostogų metu mielai lanko mokiniai.
Žinoma, juk be galo smagu atsibusti Diogeno statinėje, pamatyti arklius vaiduoklius, medinį automobilį, kreivų veidrodžių namelį, vonią - povandeninį laivą ir daug kitų objektų su itin smagiais pavadinimais. Teleskopas, Saulės bokštas, Stalkeris, Fuko švytuoklė, Mėnuleigis, Triumfo arka, Kosminis kiaušinis, Revoliucijos alėja, Kūrybinis kalėjimas, Alkozauras, Dzen durys, Egozauras - tai tik dalis parko skulptūrų ir statinių.
Prieš keliolika metų įkūręs čia keistą parką, vilnietis A.Nomeika tikėjosi įgyvendinti savo seną svajonę - įkurti Saulės miestą Soliarį. Ši mintis gimė dar vaikystėje, perskaičius straipsnį apie Disneilendą. Būdamas jaunas, parko įkūrėjas svajojo apie aviaciją, baigė civilinės aviacijos inžinierių institutą, dirbo elektroniku-programuotoju oro uosto skaičiavimo centre. Prasidėjus Atgimimui pasuko į kitą sritį - ėmė vadovauti Vilniaus parkams.
Rūpinosi Dainų švenčių, Pasaulio Lietuvių žaidynių, oro balionų čempionatų ir fejerverkų festivalių organizavimu. Todėl daug objektų, kurie atsidūrė Molėtų rajone, yra susiję su tais renginiais. Beje, kūrybiškumo nestokojantis A.Nomeika visą Lietuvą džiugino savo iš pirmo žvilgsnio beprotiškomis idėjomis.
Nesuskaičiuojamą gausybę renginių, švenčių, festivalių įgyvendinęs ir savo sąskaitoje turintis 40 rekordų, A.Nomeika svečius parke pasitikdavo lyg gerus bičiulius ir kviesdavo paliesti, išmėginti menines instaliacijas. „Svarbiausia, kad kiekvienas kūrinys turi savą prasmę, savo filosofiją, tad ją reikia pajausti, išgyventi, su ja susilieti“, - toks parko įkūrėjo moto traukė tuos, kuriems prie širdies nestandartinis mąstymas ir idėjos.
Apie tai pasakodamas, sūnus Algirdas pripažino - vos prieš metus Anapilin išėjęs tėtis turėjo sumanymų 30 metų į priekį. Visa Nomeikų dinastija garsi tuo, kad turi išradėjų gyslelę ir puikiai moka realizuoti savo idėjas. Algirdo senelis buvo genialus mechanikas, galėdavo užsimerkęs perrinkti variklį, prosenelis - taip pat.
„Tėtis vadovavosi taisykle, kad jei ko nors sieki, turi mokytis. Žmogus pasensta tik tada, kai nustoja mokytis“, - kalbėjo sūnus. Beje, kai amžinatilsį tėvelis nusipirko sodybą, jos šeimininkas, 80 metų senukas Stepas, taip pat aktyviai įsitraukė į parko kūrimą, todėl A.Nomeika savo vaikams aiškino, kad senatvę susikuria patys žmonės, senas yra tik tas, kuris įsivaizduoja, kad jau viską žino, ir nekeičia savo nuomonės, o iš tiesų bet kuriame amžiuje galima pažadinti kūrybiškumą.
Beje, pats puikiai išmanydamas informacines technologijas, vaikams parko įkūrėjas skiepijo visai kitokias vertybes: „Būkite aktyvūs ir neužaugsite durnažmogiais - visiškai priklausomais nuo išmaniųjų technologijų“, - prisiminė tėvelio žodžius Algirdas.
Čia savo vietą rado kūrybiniai rekordai, kuriuos matė visa Lietuva. Vienas iš šio parko eksponatų - kėdė, ant kurios sėdėjo Jonas Paulius II, prieš daugiau kaip kelis dešimtmečius apsilankęs Lietuvoje Vingio parke. Akį traukia Kaziuko mugei statyta Mega lova, po ko esą Lietuvoje padidėjo gimstamumas. Imituotame iš dekoracijų sukurtame Puntuke įrengtas kreivų veidrodžių kambarys. Beje, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, objektas buvo atsidūręs prie Baltojo tilto ir čia buvo galima smagiai pasijuokti, žvelgiant į iškraipytą savo atvaizdą.
Įspūdingai DNR spiralei iš 158 stručio kiaušinių įregistruoti į Gineso rekordų knygą pritrūko laiko, todėl šiandien galima tik svarstyti, ar yra pasaulyje didesnė. A.Nomeika sukūrė didžiausią plaukiojantį laužą, iš vokiško katerio padarė 28 vietų europaspirtuką, taip įprasmindamas įstojimą į Europos Sąjungą. Beje, čia paslėpta ir gili mintis - paspirtukas neturi variklio, tačiau ir ES jokio variklio nėra, juk kai dotacijos baigsis, visoms 28 ES narėms anksčiau ar vėliau teks spirtis savo kojomis. Parke vietą rado ir didžiausias keptuvas bei ruporas. Čia pat stovi ir didžiausia pypkė, sukurta Kupiškio miestui. O kaip praeiti pro didžiulę policininko lazdelę, kuri skirta Žydrūnui Savickui? Beje, stipruolis ją išlaikė net penkias minutes! Dar Algirdas paminėjo ir ūkininkę Marijoną, kuri sugebėjo šią lazdelę išlaikyti net 44 sekundes. Čia pat kietojo kuro raketa su malkomis kūrenamais varikliais. Medinės kūrybinio kalėjimo grotos simbolizuoja, kad 90 proc. problemų egzistuoja tik mūsų galvose - patys jas susikuriame ir patys galime išspręsti.
Vienas iš kūrybos principų, kurių laikomasi parke - sudėtingas idėjas realizuoti naudojant paprastus išmetamus daiktus. Medžiagas, iš kurių jie sumeistrauti, dažnas laiko bevertėmis. Tačiau tik ne tokiems kūrybiškiems žmonėms, kaip Nomeikos...Todėl nestebina tvenkinyje plaukiojantys seni televizoriai „Šileliai“, imituojantys lelijas. O štai įspūdingi ledkalniai, kuriuos vėjas gainioja visą prūdą, padaryti iš tuščių „bambalių“ - beje, dauguma jų surinkti čia, šiame parke.
Pats parko įkūrėjas laikėsi principo, kad kiekvienas daiktas gali būti prikeltas naujam gyvenimui, tereikia tik trupučio fantazijos, kuri padeda paversti senus unitazus kliūčių taku, aprūdijusias mašinėles iš nebeveikiančio atrakcionų parko - lauko kino teatru ir t. t. Taip pat labai svarbūs ir bendraminčiai. Sūnus Algirdas pripažino, kad tėvelio draugų ratas buvo be galo platus, todėl Kvadratinė karvė, Durnadėžių lelijos, Dzen durys, Saulės bokštas, Kūrybinis kalėjimas, Mėnuleigis - kūriniai, stebinantys ne tik pavadinimais, - gimė ne be jų pagalbos.
Labai svarbi ir atmintis. Daugelis čia apsilankiusių suaugusiųjų gali sugrįžti į vaikystę. Lauko kino teatras primena senuosius, prieš kelis dešimtmečius veikusius atrakcionų parkus, kur pasivažinėjimas elektriniais automobiliukais buvo viena iš didesnių pramogų. Šiandien jie, išsirikiavę tvarkingomis eilėmis, laukia žiūrovų. Beje, ir ekranas, ir filmai - tikrų tikriausi. Pageidaujantiems ekstremalių pramogų, parko šeimininkai pasiūlo ne tik dažasvydį, bet ir suorganizuoja netradicines rungtis: kas greičiau pasieks finišą stumdamas tautinį paspirtuką. O kuri komanda darniausia, parodys penkiavietės slidės. 12 į pakalnę šuolkiuojančių žirgų simbolizuoja 12 Lioetuvos pergalių.
Po skaudžios netekties Algirdas su broliu ir seserimi toliau darbuojasi parke, netgi pripažįsta labiau aptvarkęs aplinką: „Pas tėtį dirbau 8 metus, daugelis eksponatų yra gaminti mano rankomis. Amžinatilsį tėtis mėgo turėti labai daug daiktų, aš gi matau aplinką kitokią, - dalijosi mintimis Algirdas. - Po jo mirties visi aiškino - tęskite tėvelio darbus. Bet ar tuomet gyvenimas bus prasmingas? Nes kiekvienas žmogus turi savo svajonę. Šis parkas buvo tėčio svajonė, o mes, vaikai, kiekvienas turime savų. Mano brolis yra talentingas fizikas, sesuo psichologė, o man, kaip menininkui, tenka čia praleisti daugiausia laiko. Ir aš šiek tiek keičiu formatą. Tėtis turėjo savo viziją, aš taip pat ją turiu - visko nedarau nuo nulio, tačiau vis tiek pridedu savo ranką.“
Šiltuoju metų laiku čia apsilanko iš tiesų daug žmonių. Mokesčio šeimininkai neima, tiesa, norintys gali paremti parką. „Negalvojame, kad parkas pasiekė tą lygį, kad galime imti pinigus. Jei žmogui patinka, jis palieka, - sakė Algirdas. - Tik skaudu, kad dažnai čia apsilankę žmonės negerbia darbo ir niokoja eksponatus.
Kūrybiškumas ir lėlių gaminimas sodyboje "Prie Labanoro"
Kadaise V.Kilšauskienė-VIOLA dirbo televizijoje, save vadino montažo režisiere, tačiau vieną dieną viskas taip pabodo, kad ji ėmė ir pasuko kūrybos link - tapo lėlininke. Lėlių gaminimas - tai darbas, kurį užmiršote. Kol suaugęs pagamina vieną lėlę, vaikas „iškepa“ jų penkias. „Supratau, kad nebenorių tų verslų, pavaldinių - nieko. O ir pinigų man užtenka“, - rėžė pašnekovė. Šiandien už jos rėmeliuose įtaisytus kūrinius pirkėjai nesibodi pakloti ir kelių tūkstančių eurų. Interjero puošmenos iškeliauja į Rusiją bei kitas užsienio šalis. Nuo prekystalio Kaziuko mugėje jos nušluojamos itin greitai. Savo kūrybiniais gebėjimais moteris noriai dalijasi ir su kitais - veda edukacines lėlių gaminimo pamokėles.
Užsiėmimų metu žmonės pas mane užmiršta viską - pasineria į save vaikystėje, kai niekas nerūpėjo, vyravo vaikiškas nerūpestingumas. Net mandri bankininkai sėda ir kuria lėles. Ypač tokia kūryba patinka persidirbusiems žmonėms. Kartą į savaitės trukmės kursus sodyboje atvyko tokia dama. Ir prasidėjo mandrumai: „Ką aš čia pas tave veiksiu?“. Tujino. Kitą rytą radau ją jau 6 valandą sėdinčią ir kuriančią. Netrukus ėmė kreiptis į mane jau pagarbiai - „jūs“. Galiausiai tapau „mokytoja“. Po savaitės ta dama nenorėjo išvykti - siekė pabaigti lėlę, savęs paties atvaizdą senatvėje“, - tai, kad daugelio požiūris į šį užsiėmimą pasikeičia bedirbant, patikino Violeta.
Moteris pripažįsta, kad dažniausiai žmonės sukuria į save panašius lėlių veidus. Sunkiausia kurti vaikų mimikas. Viena brangiausių pasaulyje parduotų lėlių ir buvo - kūdikis. Paklota už ją ne viena dešimtis tūkstančių eurų. „Aš labai nemėgstu kurti vyrų-lėlių. Bet tenka. Kartą viena moteris užsakė sukurti jos prokuroro vyro lėlę. Dovanojo išėjimo į pensiją proga“, - tai, kad lėles žmonės užsako įvairiausiomis progomis, teigė pašnekovė.
Lėlės karkasas - iš vielos, galva, kuri, mokantis kurti, lipdoma apie savaitę, - iš modilino. Kūnui pagaminti naudojami siūlai. Kūrybos procese ne vienas užtrunka apie 12 val. per dieną. Kol moterys kuria, vyrai dažniausiai sodyboje žvejoja. Kursai trunka savaitę. Po jų kiekvienas dalyvis į namus iškeliauja su 1 tūkst. eurų vertės lėlyte. Kiti užsilieka ir toliau gilinasi į šio užsiėmimo subtilybes.
„Vedu programas ir sunkiai sergantiems žmonėms, neįgaliesiems. Kiek daug mano mokinių jau išėjo anapilin… - trumpam susimąsto Violeta. - Kartą susitikau vieną buvusią mokinę, sergančią vėžiu - ketvirta stadija. Pasidažiusi lūpas raudonai, visa švyti. Toks energijos užtaisas!“. Būta, anot jos, ir sunkia depresijos forma sergančių klientų. Vieną, užsidariusią savyje moterį, į sodybą atvežė jos vyras. Keletą dienų ji tūnojo kambaryje. Galiausiai lėlių gamyba įtraukė ir ją.
„Protino tuomet mane kiti - kodėl prisiimi tokia liga sergančių? Kas būtų, jei jie ką sau pasidarytų tame kambaryje? Bet negalėjau atsukti nugaros. Lėlių gamyba - puiki reabilitacija sergant bet kokia liga“, - patikino Violeta. Gamindama lėles ji dirba su dantų technikams, odontologams įprastais įrankiais. Negražių, prastų lėlių pagaminti, anot Violetos, neįmanoma. Visos jos skirtingos ir visos jos - ypatingos.
Lėlių gaminimo edukacija sodyboje "Prie Labanoro"
Kaimo turizmo sodyba "Prie Labanoro"
Tačiau lėlių kūryba ir edukacinės programos nėra vienintelė šios energijos kupinos moters veikla. V.Kilšauskienė kartu su savo antrąja puse valdo kaimo turizmo sodybą „Prie Labanoro“. 2012 metais sodyba duris atvėrė Molėtų rajono vienkiemyje prie Šlavino ežero ir Labanoro regioninio parko. Jos teritorija bene didžiausia iš visų Lietuvoje veikiančių sodybų - siekia net 6 ha. Tad kiekvienas poilsiautojas atras ramų kampelį, skirtą tik jam.
Medinės palapinės sodyboje „Prie Labanoro“
„Sodyboje pristatėme naujovę Lietuvoje - medines palapines. Vienoje gali poilsiauti 6 žmonės. Nakvynė Labanoro regiono parko pakraštyje - tai, ką turėtų išbandyti visi“, - patikino Violeta, pati su mylimuoju gyvenanti šioje paveldėtoje sodyboje.
Paklausta, ar pelninga šiomis dienomis turėti kaimo turizmui skirtą lopinėlį, pašnekovė tik šyptelėjo: „Pragyvename tikrai ne iš to. Mano vyras, kuris pagal specialybę yra kraštovaizdžio dizaineris, pluša Vilniuje. Sodyba - daug jėgų ir laiko reikalaujantis turtas. Pati viena žolę pjaunu. Pagalvokit, kokia teritorija. Vis bambu vyrui: „Nupirk traktorių galingą“. O jis… Vaikai tikrai nesiveržia į sodybą - nenori į ją, kaip būsimą paveldėtą verslą žiūrėti. Nebus kam palikti. O ir darbininkų, kurie padėtų, trūksta. Tiesiog nelikę žmonių kaime. Tad ir tvarkomės viską patys.“
„Prie Labanoro“ ypač pamėgę iš Anglijos, Norvegijos, Belgijos sugrįžę emigrantai. Dažnos ir vestuvių šventės, kurių metu užsieniečiai veda lietuvaites. „Atvykę į mūsų sodybą užsieniečiai stebisi, kokie esame turtingi, kiek žemės neva turime. Jiems tai - retas reiškinys“, - nusijuokė Violeta.
Moteris prisipažįsta, dažnų „balių“ sodyboje netrokštanti, tačiau vienam kitam klientui leidžianti suorganizuoti savąją šventę. Leidžia, nes reikia tą sodybą išlaikyti. „Sodybos salytę pavadinome „Fėjų sale“. Kodėl? Nes joje dažnai iškabinu savo lėles. Gal dešimt jų. Nepatikėsite, vyksta stebuklai - niekas, net ir pats girčiausias, nė vienos per linksmybes nebuvo sugadinęs. Nedrįsta. Tai man - savotiška savųjų darbų paroda. Kartais tenka vieną kitą tos parodos eksponatą ir parduoti“, - dar vieną švenčių sodyboje teigiamą aspektą įvardijo pašnekovė.
Pažintiniai takai Lietuvoje
Lietuvoje gausu įvairių pažintinių takų, kurie leidžia geriau pažinti šalies gamtą ir istoriją. Štai keletas iš jų:
- Anykščių šilelis: Galima pasigrožėti einant tarp medžių viršūnių - pirmuoju tokiu taku Baltijos šalyse, esančiu 20 m aukštyje.
- Kadagių slėnis: Šis atnaujintas 1,3 km takas laikomas Kauno rajono vizitine kortele.
- Kurtuvėnų dvaras: Vienas seniausių Žemaitijoje, garsėjęs savo dydžiu ir turtingumu.
Taip pat galima aplankyti šiuos pažintinius takus:
- Lakštingalų slėnis
- Riedulių takas
- Amalvo pelkė
- Vakarų taiga
Kiekvienas iš šių takų siūlo unikalią patirtį ir leidžia atrasti naujų dalykų apie Lietuvos gamtą ir kultūrą.