Jūžintai: Istorijos ir Gamtos Persipynimas

Iki šiol nesutariama, iš ko kilęs Jūžintų miestelio, įsikūrusio ant ežero kranto, pavadinimas: vieni pasakoja seną istoriją apie tai, kad šioje vietovėje kadaise gyvenusi šeima, turėjusi daug dukterų, šios ištekėjusios ir parsivedusios žentus. Kadangi jų buvo daug, svetimiems vardai painiodavosi, tad šiuos vadindavo tiesiog „jų žentai“. Kiti sako, jog Jūžintų vardas - nuo Jūžintos ežero, istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėto 1588 m. Bet šį gražios gamtos kraštą per šimtmečius ir dešimtmečius išgarsino gulbe vadinama Šv.

Manoma, kad kalavijuočių puolimo laikais Jūžintuose buvo lietuvių gynimosi pilaitė. Vėliau čia atsirado dvaras, o prie jo kūrėsi ir miestelis. Dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1595 m. Vilkmergės miesto teismo aktuose. Yra duomenų, kad 1596-aisiais čia veikė smuklė, užvažiuojamieji namai, verslą vystė druskos pardavėjas.

Pagal istorinius šaltinius, spėjama, kad pirmąją bažnyčią ar koplyčią 1472 m. šioje vietoje pastatęs kažkoks vienuolis Jurgis, o po šimto metų ją atnaujino jėzuitas. 1695 m. Gediminas Rajeckas pastatydino naują medinę bažnyčią, prie kurios tais pat metais įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. XVIII a. pabaigoje Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininkas Mykolas Vaisenhofas pastatė dabartinę mūro bažnyčią, dėl išlakių formų ir baltos spalvos pramintą baltąja gulbe.

Jūžintų bažnyčia ir vienuolynas - vieninteliai maldos namai Baltijos šalyse, kuriuose veikė ir vienuolynas. Tai vienas vėliausių barokinių kompleksų Lietuvoje, ypatingas originaliu architektūriniu išplanavimu. Vienuolių celės įrengtos bažnyčios apsidės sienoje, abipus įvijų mūrinių laiptų. Tik vienuolių čia seniai nebėra. Dabar senosios celės klebono Leono Lindos rūpesčiu tapo turistus traukiančiu mini muziejumi, kuriame saugomi įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės, nuo sunykimo išgelbėtos skulptūrėlės.

Manoma, kad ankštose vienutėse, kur tebuvo sienų nišose įtaisytos lentynos, o vietoj lovos - ant aslos patiestas gultas, nuolat galėjo gyventi aštuoni vienuoliai, pasirinkę asketišką gyvenimą ir atgailavę dėl prasikaltimų. Jie vilkėjo baltus abitus, todėl buvo vadinami „baltaisiais augustinijonais“. Vienuoliai aptarnavo parapiją bei XVIII a. Apie vienuolių augustinijonų gyvenimą ir veiklą Jūžintuose žinių šykštu, nes Šv. Augustino regula draudė broliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Šaltiniuose išlikę vienuolyno buhalterinių duomenų.

Užfiksuota, kad 1820 m. jis turėjo 171,5 rublio pajamų ir 175 rublius išlaidų. O 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu Jūžintų vienuolynas patyrė nuostolių: buvo rekvizuotos jo maisto atsargos ir 667 rubliai. 1832 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. Tuo metu mediniame jo pastate gyveno du vienuoliai (spėjama, kunigai Kifilevičius ir Mikalauskas), o jo valdose buvo 12 valstiečių. Pagal vienus šaltinius, uždarius vienuolyną vienuoliai buvo perkelti į Laterano regulinių kanauninkų vienuolyną Vilniuje, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, pagal kitus, - į Vilniaus Šv. Žinoma, kad prie bažnyčios veikė Šv. Barboros brolija, 1761 m. įvesta vienuolio kun. Tado Plakevičiaus, parašiusio „Patronkaj szciesliwos smerties Barboraj Swentaj karunką“.

Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, o parapijiečių lėšomis suremontuota 1958 m. Paskutinį kartą Jūžintų Šv. Prieš keletą dešimtmečių Jūžintai priklausė vėliau panaikintam Dusetų rajonui ir buvo kolūkio centras. Tuomet miestelis, kaip vietiniai mena, klestėjo. Aukso laikai baigėsi, kai buvo panaikintas Dusetų rajonas, o jo teritorija padalinta Zarasams, Utenai ir Rokiškiui. Taip Jūžintai tapo Rokiškio rajono užkampiu - paskutiniu tašku ties riba.

Nepriklausomybės metais vaizdas vėl ėmė keistis: žemes atgavę žmonės kūrė savo ūkius, nedideles bendroves ir kooperatyvus, kaimo turizmo paslaugas, nes palei ežerą nusidriekęs kalvoto reljefo miestelis ir jo apylinkės teikė vilties, jog kraštas turistams ir poilsiautojams bus patrauklus. Ir žmonės buvo teisūs - Jūžintai vilioja keliautojus, poilsiautojus ir turistus. Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė sako, jog atokaus krašto žmonėms iš paslaugų verslo gyvenimo nesukurti, o kitų verslų į miestelį prisikviesti maža vilties, kaip ir juos vietiniams kurti.

Pasak seniūnės, nuostabų gamtos kampelį su dar nuostabesne istorija dabar slegia demografinės problemos: jauni žmonės Jūžintus baigia palikti, nes nėra darbo, vyresnioji karta iškeliauja anapiln. Prieš dešimtmetį Jūžintams buvo šansas vėl suklestėti. Idėją miestelyje steigti užsienio kalbų mokyklą, kurti daržovių ir vaistinių augalų ūkį bei visa, kas vietinių užauginta, čia pat perdirbti pasiūlė Gačionių dvarą iš tėvo, Lenkijoje gyvenančio grafo Antano Rozeno, paveldėjęs jo sūnus Piotras - Prancūzijoje ir Lenkijoje verslus turėjęs naujasis dvaro šeimininkas.

Gačionių Dvaras

Pirmoji Rozenų sodyba neišliko. Remiantis istoriniais šaltiniais ir Gačionių dvarą atstačiusio barono P. Rozeno pasakojimu, per 300 metų ši dvarvietė priklausė baronų Rozenų giminei. Medinis neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmas buvo pastatytas 1870 m. pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. Gačionių dvarininkai Rozenai didžiavosi sukaupta didele ir vertinga biblioteka. Amžininkai, gerai pažinę baroną Antaną, pasakojo, jog šis tarnams ir valstiečiams, talkinusiems dvaro ūkio darbuose, buvo labai geras ir teisingas.

Apie 1940-uosius, ištrėmus Rozenų šeimą, dvaras buvo nacionalizuotas: sovietmečiu čia įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai, gyvenamieji butai ir sandėliukai. Vienoje patalpų buvo apgyvendintos vištos. Neprižiūrimas medinis pastatas ėmė sparčiai nykti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lenkijoje gyvenantis ir Lietuvos pilietybę išsaugojęs A. Rozenas 1990 m. susigrąžino Gačionių dvarą ir šį baigiantį nykti turtą padovanojo sūnui Piotrui, įsikūrusiam Prancūzijoje.

Tačiau skeptikai klydo. P. Rozenas per kelerius metus atkūrė Gačionių medinį dvarą ir įspūdingą parką su didžiuliais dvaro tvenkiniais, įrengė paplūdimį ir visą šį turtą atvėrė visuomenei. Iš parduotuvės su nešuliais eidamos Nijolė Gačionienė ir Akvilė Gurnikienė sakė, jog Jūžintuose labai gera gyventi, bet tik mažiems ir pensininkams. Mat jauniems darbo čia rasti sunku. Nuo 18 metų kolūkyje agronome, vėliau - kolūkio pirmininko pavaduotoja dirbusi N. Gačionienė džiaugėsi, kad miestelyje yra dvi parduotuvės, veikia ambulatorija, į kurią tris kartus per savaitę atvyksta gydytoja.

Jūžintiškės sakė, kad miestelis „dar labai gyvas“, nes yra mokykla, tiesa, jau be dvyliktos klasės, kad turi gražią bažnyčią, kuri traukia visų atvykstančiųjų akį. Veikia Dienos ir trumpalaikės socialinės slaugos centras, du pieno supirkimo punktai. A. Gurnikienė daugybę metų dirbo pieno punkte, bet dabar, sako, karvių laikančiųjų vis mažėja. Nijolė Gačionienė ir Akvilė Gurnikienė gyvenimu miestelyje patenkintos. A. „Ne, nieko bendro su Gačionių dvaru neturiu“, - juokėsi N.

Jūžintų mokyklos dešimtokai Beatričė ir Saimonas, skubėdami į pašto skyrių išsiųsti būtiną siuntinį, didžiavosi gražia miestelio aplinka, ypač bažnyčia it gulbė. Sakė, jog čia žmonėms gyventi - ideali vieta. Tiesa, jie patys Jūžintuose savo ateities nemato: baigs mokyklą ir kels sparnus… Nes, anot jų, jaunimui čia ateities nėra. Beatričė ir Saimonas baigę mokyklą kels sparnus… A. „Visą gyvenimą čia gyvenu, čia užaugo ir mokyklą baigė dukra. Ne, ji nepasiliko, gyvena ir dirba Vilniuje, nes profesija tokia, kad rajone darbo nerasi“, - dėstė Vitalijus, kapodamas malkas seniūnijos pastatui šildyti.

Pasak jo, kol kas Jūžintuose lyg ir visko užtenka, tik verslo labai maža, tad jaunesniems nėra kur dirbti. Anot jo, vasaromis čia pilna svečių, turistų, tada ir vietiniams daug linksmiau. Vitalijus ir Jūžintai - lyg suaugę į krūvą, gyvenimo kitur vyras neįsivaizduoja. A. Autentiškai atkurtas Rozenų dvaras verslo centru netapo, bet turistus ir istorijos mylėtojus traukia kaip širšes medus. Juolab kad ir jo savininkas P. Rozenas šiltai priima lankytojus, pasakoja didelę ir gražią dvaro ir Rozenų giminės istoriją.

Prieš kelis mėnesius dvaras atiteko P. Rozeno sūnums: jis, kaip ir jo tėvas, giminės turtą padovanojo palikuonims, kad jie valdytų ir kurtų dvaro gyvastį, o pats baronas, baigęs Lenkijoje verslauti, vis dažniau ir ilgiau Gačionių dvare užsibūna. Kokią dvaro ir jo žemių perspektyvą numatys verslūs jaunieji Rozenai, kol kas nežinoma, bet yra vilties, kad dvaras ir jo ūkis klestės.

Pasak A. Baltuškaitės, kol miestelyje yra mokykla (beje, pavadinta žymaus kraštiečio, knygnešio, žurnalisto, publicisto Juozo Otto Širvydo, kūrybinį kelią pradėjo gimtinėje, vardu), tol yra ir gyvasties. Jūžintų vaikas - žinomas žurnalistas Skirmantas Pabedinskas, čia augęs ir baigęs mokyklą, su meile mena, kaip pokario metais vaikai per pertraukas lėkdavo į kitapus ežero esančią mašinų ir traktorių stotį, kokį įspūdį kėlė į miestelį atvežtas kilnojamasis kinas, pirmojo autobuso sutiktuvės. Nepamirštami vaizdai ir iš durpyno, kuriame per vasaras dirbdavo atvykėliai iš miesto.

Turi Jūžintų kraštas ir medicinos titanų: Joną Ališauską, medicinos daktarą, garsų gydytoją akušerį ginekologą, Vilniaus universiteto dėstytoją. O kas nepažįsta širdžių virtuozu vadinamo jūžintiškio profesoriaus kardiologo Vytauto Sirvydžio! Jūžintus prieš kelerius metus išgarsino dainininkas Andrius Rimiškis, laimėjęs televizijos muzikinį projektą „Kelias į žvaigždes“ ir į Jūžintus sutraukęs tūkstančius smalsuolių, norėjusių pamatyti, kaip atrodo vaikino „iš kaimo“ gimtasis kraštas.

Štai pagrindiniai demografiniai ir ekonominiai Jūžintų miestelio duomenys:

Jūžintų bažnyčia

Jūžintai - tai miestelis, kuris išgyvena demografinius iššūkius, tačiau turi turtingą istoriją ir gamtos grožį. Nepaisant sunkumų, miestelis stengiasi išsaugoti savo kultūrinį paveldą ir pritraukti turistus. Atkuriamas Gačionių dvaras yra vienas iš pavyzdžių, kaip galima atgaivinti vietovę ir sukurti naujas galimybes.

tags: #zoves #sodyba #atsiliepimai