Architekto Audriaus Ambraso kūrybos bruožai ir įtaka Vilniaus architektūrai

Architektūra - tai ne tik pastatai, bet ir jų darna su aplinka, funkcionalumas bei estetika. Architektas, kurdamas pastatus, neturėtų atskirti grožio nuo naudos - tai turi būti vienis. Architektūros vertinimo kriterijus įvardino dar senovės Romos rašytojas, architektas, inžinierius Vitruvijus. Jų yra trys - grožis, nauda ir patvarumas. Nėra tokio pastato, kuris būtų gražus, bet nefunkcionalus.

Vilniuje galime sutikti ne vieną architekto A. Ambraso sukurtą pastatą, pavyzdžiui, verslo centrą „Baltic Hearts“ ir „Pasakos“ kino teatrą Paupyje. Šiame straipsnyje aptarsime architekto A. Ambraso kūrybos bruožus, jo požiūrį į architektūrą ir jos santykį su visuomene, taip pat jo indėlį į Vilniaus miesto architektūrą.

Architekto profesija - problemų sprendimas

Atrodo, kad architekto profesijoje jau savaime yra užkoduotas problemų sprendimo aspektas, nes įgyvendinant įvairiausius projektus jų reikia išspręsti daugybę. Tačiau, jei norisi iššūkių, jų atsiras. Architektūra gali ir nekelti iššūkių, pavyzdžiui, dabar statomi daugiabučiai gyvenamieji namai. Tai, sakyčiau, - tiesiog darbas.

Per ilgą darbo laiką galvoje susikristalizavo mintis, kad mes, architektai, architektūrą traktuojame kaip galvosūkį. Gauni užduotį, sąlygas, aplinkybes ir panašiai. Priimti sprendimus visada rizikinga, nes įgyvendinti projektus yra brangu. Labai svarbu, kad pinigus mokantis užsakovas patikėtų tavimi. Kartais procesas nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato užtrunka 6-7 metus.

Sprendimų priėmimas ir kolektyvinis darbas

Sprendimų vis vien atsiranda. Nereikia pamiršti, kad projektavimas yra ir kolektyvinis darbas. Kaip tinklinis: atlekia kamuolys, kažkas pagauna, pakelia, kitas smūgiuoja. Manai, kad sugalvojai labai gerą sprendimą, bet jis kitų neįtikina. Jei jis neįtikina, gal jis nėra geriausias. Taigi, per subjektyvumą atsiranda objektyvumas.

Architektūros vertinimo kriterijus įvardino dar senovės Romos rašytojas, architektas, inžinierius Vitruvijus. Jų yra trys - grožis, nauda ir patvarumas. Nėra tokio pastato, kuris būtų gražus, bet nefunkcionalus. Kurdamas pastatus neatskiri, kad dabar darome gražiai, o dabar - funkcionaliai. Turi būti vienis.

Architekto savybės ir kūrybos drąsa

Kokios savybės reikalingos architektui, kad jis galėtų drąsiai kurti? Kartais reikia mažiau apie tai galvoti. Kai labai slegia atsakomybė, tuomet nieko neišeina - ir tas baisu, ir tą baisu padaryti, nes gali būti blogai. Tuomet nieko neišeina. Galima ir be didelių iššūkių, gerai, kokybiškai, pragmatiškai sukurti pastatą ir visi juo mėgausis.

Kažkuria prasme taip. Natūralu, kad patirtis padeda. Kartais gali numatyti problemas į priekį. Būtų blogai, jei „dirbtų“ tik patirtis - kurtum viską panašiai. Su kiekvienu objektu norisi atrasti kažką naujo. Europoje manoma, kad jaunas architektas yra iki 40 metų. Šiais laikais viskas vyksta ir keičiasi žymiai greičiau. Stebiuosi, - anksčiau žmonės lyg ir trumpiau gyveno, o pastatus statė ilgiau.

Visuose projektuose visko buvo, negalėčiau išskirti. Vieną kartą buvo privatus užsakymas - individualus namas. Užsakovas papasakojo, ko tikisi, jam nupiešiau eskizą. Jis visaip į jį žiūrėjo, stebėjosi, bet galiausiai pastatė tiksliai tokį.

A. Ambraso projektai Vilniuje

„Open House Vilnius“ bus galima aplankyti porą jūsų žymiausių pastatų - verslo centrą „Baltic Hearts“ bei „Swedbank“ banko būstinę. Verslo centro „Baltic Hearts“ atveju, galima sakyti, irgi nupiešiau pirmą eskizą, pasiūliau idėją ir investuotojas patikėjo. Pasakė, kad tikriausiai bus brangu. Atsakiau, kad taip. Bet sutiko. Atėjus krizei, sustabdė statybas, po to vėl jas atgaivino.

„Swedbank“ centrinės būstinės pastatas mūsų architektų biurui buvo kertinis objektas - tai pirmas konkursas, kurį laimėjome. Buvo įdomu ir sunku, nes pirmą kartą susidūrėme su investuotoju ne kaip su individualiu asmeniu, o kaip su organizacija. Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko sukurti viešąją erdvę - terasą. Įgyvendinant pagelbėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė. Džiugu, kad terasa prižiūrima, veikianti ir lankoma žmonių. Miestas pasipildė atvira erdve, į kurią žmonės gali patekti ir joje būti.

Bankų architektūros projektų specialistu galima drąsiai vadinti architektą Audrių Ambrasą, kuris vienu metu dirbo su dviejų bankų administracinių pastatų projektais - „Swedbanko“ Vilniuje ir „DnB Nord“ Rygoje.

Architekto santykis su visuomene ir miestu

Kuo toliau, tuo labiau į procesą įsitraukia ir visuomenė. Taigi, architektas turi pasakoti ir aiškinti savo sprendimus. Jei prisimintume modernizmo laikotarpį, architektas buvo lyg dievas - nubraižė ir viskas, taip ir bus. Architektui reiktų turėti klausą, girdėti visuomenės balsą. Gal ne konkrečiu atveju išsakomas nuomones, bet jausti tvyrančią nuotaiką.

Politikai turėtų rodyti lyderystę, girdėti ir visuomenės balsą, suformuoti architektams užduotį bei ją kartu apginti. Pavyzdžiui, nueinu į simfoninės muzikos koncertą, klausau, man jis patinka, bet specialistas gali pasakyti, kad sugrota buvo ne taip, tą atliko kitaip, čia kažkoks atradimas. Aš to negirdžiu. Architektai vertina matydami įvairius sprendimus ir lygindami juos su tuo, kas jau ir kaip padaryta. Manau, „Open House Vilnius“ gali prisidėti prie išsamesnio kultūrinio suvokimo. Lavinimasis gali padėti suprasti, kas geriau, kas blogiau. Kaip kava. Anksčiau gerdavai su cukrumi, bet dabar geri be cukraus ir pajunti jos tikrąjį skonį. Cukrus kaip popsas, pasaldinta. Jo yra - gerai, nėra - blogai.

Neseniai kilo daug diskusijų dėl gatvių tvarkymo. Dėmesys šiems dalykams yra tikrai labai svarbus. Sakyčiau, kad bendrų miesto erdvių tvarkymas - svarbiausias miesto kultūros bruožas, o ne tai, ar jame atsiranda įspūdingų pastatų. Kartais geriau, kad nepastebėtume jų ir kad jie kurtų vientisą miesto peizažą.

Ką galima padaryti Vilniuje dabar, kad ateityje nekiltų problemų su miesto architektūra ir gyvensena? Vienareikšmiškai. Jis turi savo dvasią, nuotaiką, charakterį ir jį tokį reikia priimti - kaip akvareliniame paveiksle matyti įvairūs sluoksniai, neišbaigtumas, nutylėjimai. Stovi septynių aukštų pastatas, o šalia - namukas. Miestas nėra viena ranka ir vienu laiku pastatytas. Norėtųsi, kad jo tolimesnis vystymasis vyktų tvarkos link. Kai kur dar galima kažką padaryti, drastiškai nekeičiant aplinkos.

Pasak A. Ambraso, vienas pagrindinių skirtumų, kuriuos pajunta architektas, dirbantis Latvijoje - tai pagarbus užsakovų bei kitų projekto dalyvių požiūris, kurio labai trūksta Lietuvoje. Galbūt tokį požiūrį lemia tai, kad kaimyninėje šalyje architektų, palyginti su mūsų šalimi - nedaug. Architektų stygius buvo juntamas statybų pakilimo metu, kai vietos kūrėjus Latvijoje graibstyte graibstė.

Dar viena pabrėžtina Latvijos projektų plėtotojų ypatybė yra tai, kad patį statybų procesą jie organizuoja kruopščiau ir sistemingiau, negu įprasta Lietuvoje. Pasak A. Lietuvoje užsakovai technologines naujoves priima atsargiai, ilgai jas tyrinėja. „Lietuvoje užsakovai svarsto per ilgai, todėl vėliau lieka daug mažiau laiko realiems darbams“, - aiškino A. Banko „DnB Nord“ administracinio pastato projekte viskas įgyvendinta taip, kaip suprojektuota. Latvijoje derinant architektūrinės projekto dalies dokumentaciją reikalaujama, kad viskas būtų labai išsamiai nurodyta: medžiagos, technologijos.

„Lietuvoje yra priešingai: pastato architektūra gali būti keičiama net ir patvirtinus projektą“, - sakė A. Buvo akivaizdžiai matyti, kad patys užsakovai atliko savo namų darbus, išanalizavo, kokio pobūdžio pastato jie nori, kokios turėtų būti jo funkcijos, ko neturėtų būti. Dėl to konkurso užduotis buvo surašyta itin aiškiai, tai palengvino darbą. Vėliau derinamas eskizinis projektas. Parengiama visa byla - generalinis planas, tiksliai surašoma, kokios bus naudojamos fasado medžiagos, pateikiami aplinkotvarkos ir apželdinimo projektai. Visa tai yra fiksuojama ir tvirtinama.

Užsakovai pageidavo racionalaus, dalykiško banko pastato, tačiau turinčio kokią nors architektūrinės išraiškos ypatybę, išskiriančią jį iš administracinių pastatų būrio. Pastato kabinetų planavimas labai lakoniškas - darbinis.

A. Ambrasas pasakojo su kolegomis nuolat dalyvaujantis įvairiuose konkursuose užsienyje. Kalbėdamas apie architektūrą kaip kultūros reiškinį, A. Ambrasas ją palygino su daržovėmis, kurias, kaip ir architektūrą, geriau vartoti vietines negu importuotas.

Bendrovės Vilniaus architektūros studijos architektas Artūras Asauskas tikino, kad mūsiškiams architektams nelengva įkelti koją į užsienio rinką, nes susipažinimo ir adaptacijos laikotarpis trunka ne mažiau kaip metus. „Turėtume nebijoti rėkti ir šaukti apie save, kaip tai daro visas pasaulis“ - protino A. Asauskas. Vienas svarbių savireklamos aspektų - reprezentatyvus interneto tinklalapis rusų ir anglų kalbomis. Čia reikia rodyti ne tik realizuotus darbus, bet ir konkurso projektus, būtina aktyviai užsiimti viešaisiais ryšiais. Internetu galima aiškinti užsakovams, kaip derėtų suprasti ir vertinti architektūrą. Reikia nebijoti dalyvauti konkursuose užsienio valstybėse, taip keliant į viešumą savo vardą.

Architekto veikla užsienyje - panašesnė į vadybininko darbą: reikia pristatyti save ir savo darbus, gerai juos parduoti. Pastaraisiais metais A. Šį projektą plėtojo Ūkio banko investicinė grupė, dabar jis įšaldytas dėl lėšų stokos. Tai jaučia ir architektai, negaudami uždirbtų pinigų už atliktą darbą. Pasak A. Asausko, gerai, kad Vilniaus architektūros studija yra didelė įmonė ir turi finansinių rezervų negautoms pajamoms kompensuoti. Didieji užsakovai neretai naudojasi architektų patiklumu ir tiesiog pasiima projektą už jį nesumokėję. Dirbant užsienyje būtina apsidrausti parengiant tarptautinio lygio sutartis, kurios atimtų norą užsakovui sukčiauti.

Suradus konkretų užsakovą, svarbu tiksliai apskaičiuoti, per kiek laiko galima parengti projektą. Antai remiantis projektu Minske, esamo stadiono „Traktor“ vietoje numatyta įrengti tris naujus stadionus, kurių vienas - dengtas, ir 60 tūkst. kvadratinių metrų ploto prekybos centrą. Tokiam grandioziniam projektui parengti buvo samdyti papildomi specialistai, inžinieriai. Tačiau užsakovas ėmė vėluoti atsiskaityti už darbus ir daugelis jų liko be uždarbio. Kitaip yra Libijoje, kur labai vertinamas duotas žodis. „Šioje šalyje jei jau pažadi, privalai tesėti, kitaip prarasi bet kokią pagarbą ir pasitikėjimą, bet ši rinka - irgi sunkiai pasiekiama, reikalingi stiprūs Lietuvos projektų plėtotojai“, - tikino A. Ukrainoje - atvirkščiai, visi procesai labai biurokratiški, iki pasirašant sutartį ilgai derinamos procedūros, o pasirašius sutartį projektus visi nori pamatyti labai greitai.

„Užsakymą padirbėti kuriant vieno banko pastato interjerą gavome visai atsitiktinai, gatvėje sutikę grupelę lietuvių, dirbančių Ukrainoje“, - dalijosi įspūdžiais A. Vilniaus architektūros studija šiuo metu Baltarusijoje rengia dar keletą projektų. „Baltarusijoje apskritai niekas neskuba. Su baltarusiais reikia nuolat bendrauti, šnekėtis norint neprarasti kontakto“, - dėstė A. Baltarusiškuose projektuose lauko inžinerinius tinklus dažniausiai įrengia baltarusių specialistai. Jie puikiai išmano vietos reikalavimus - šie skiriasi nuo europinių, be to, derinimo procedūros jiems netrunka taip ilgai kaip užsieniečiams. Tiesa, projekto ekspertizių Baltarusijoje yra daugiau ir jos trunka ilgiau negu Lietuvoje. Dėl to sugaištama daugiau laiko statybos leidimui gauti. Nepaisant biurokratinių sunkumų, Baltarusijoje patogu dirbti todėl, kad ši šalis yra kaimynė ir nuvažiuoti ten nesudėtinga.

Pasak A. Baltarusijoje ir Ukrainoje su vietos architektais lietuviams konkuruoti netenka, nes užsakovai paprastai būna susipažinę su kviečiamų architektų darbais, tad kūrėjus renkasi būtent dėl darbų kokybės, rusų kalbos mokėjimo ir mažesnės projektavimo kainos. „Per dvidešimt metų Lietuvos architektai įgijo daugiau europinės patirties, pažino daugiau naujų technologijų negu kaimynai“, - patikino A.

Neseniai A. Kančas grįžo iš Sankt Peterburge vykusios statybos parodos. Čia architektas patvirtino ketinimą bendradarbiauti su vietos statybų bendrove projektuojant naujus gyvenamųjų namų kvartalus. Iš pradžių sutarta dėl individualiųjų gyvenamųjų namų gyvenviečių projektavimo, vėliau laukia kiti bendri darbai. Nepaisant to, bendravimas su statybininkais sufleruoja, kad Rusijoje krizė traukiasi. Užsakovai pageidauja europinės architektūros namų, europinio požiūrio į aplinką. Tai, ką A. Turkmėnijos sostinėje Ašchabade šiuo metu vyksta miesto plėtros vizijos iki 2050 metų konkursų vertinimo komisijų baigiamieji posėdžiai. Tarp konkurso dalyvių yra ir A.

Konkurse pateiktos kelios temos: jaunimo centro, parodų rūmų, ežero pakrančių tvarkymo, daugiabučių namų kvartalų ir kitos. Pusę metų A. Kančo studijos kolektyvas dirbo ruošdamasis šiam konkursui. Dalykiniai kontaktai taip pat yra užmegzti Dubajuje, Bankoke, Singapūre. Iš šių miestų A. Pasak architekto, labai svarbu padaryti įdirbį, užmegzti kontaktus, ir laukiami teigiami rezultatai ilgainiui ateina. Tas įdirbis kainuoja ir laiko, ir pinigų, nes būtina važiuoti, susitikti su žmonėmis, tiesiogiai bendrauti. Rytų šalyse visi sprendimai priimami labai ilgai, nes yra stipri hierarchinė sistema. Žemesnio rango valdininkai negali priimti sprendimo, šio nesuderinę su aukštesnio rango valdininkais.

Norėdami investuoti į statybas, žmonės negali įsigyti žemės, nes ji visa valstybinė ir neprivatizuojama. Todėl žemė yra skiriama, o kam - svarsto aukščiausi valstybės pareigūnai. Valstybė čia - kaip plėtotojas. „Dirbdamas Rytuose gali būti pranašu, o Vakaruose būsi vienas iš tūkstančių“, - A. Pasitelkus internetą bendravimas tapo stulbinamai paprastas. Pakanka paieškos laukelyje įrašyti norimą žodį, ir atsiveria informacijos klodai. Architektas pasakojo, kad visa reikalinga konkursinė informacija buvo gaunama internetu, registracija irgi vyko internetu. Susimokėjus maždaug šimto JAV dolerių mokestį, dalyviui buvo skiriamas registracijos numeris, jį vėliau reikėjo pridėti prie savo siunčiamų konkursinių darbų. A.

Todėl nekyla minčių, kad tai galėtų būti triukas susirinkti mokesčius ir projektų idėjas. M. Pasak A. Gabrėno, internetu labai patogu dalyvauti konkurse, nes nereikia pristatyti jokių popierinių versijų, siųsti paštu dokumentų. Reikalavimai dalyviams tokie, kaip ir visur. Tiesiogiai su konkurso rengėjais A. Daug architektų buvo pakviesti pateikti savo vizijas buvusios „Skaiteks” gamyklos konversijai. Mes pasiūlėme aukščiausią teritorijos tūrį integruoti į aplinką - palikti jo kontūrus, bet viduryje pragriauti, taip susiformuotų jaukus „kanjonas”. Teritorijos dalį prie upės dalinome taisyklingais kvartalais, čia atsirastų gyvenamieji kotedžai su sodais. Po kūrybinių dirbtuvių sulaukėme pasiūlymo parengti kvartalo Nr. 6 projektą.

Buvo nuspręsta išsaugoti du šio kvartalo pastatus - masyvų buvusios gamyklos korpusą ir nedidelį medinį namą. Siekėme atrasti vidinių erdvių struktūrą, sujungti apatinę ir viršutinę terasas, integruoti gamyklos korpusą. medinį pastatą - šiuolaikinę sudegusiojo interpretaciją. Buvusios gamyklos korpusas švelninamas jungiant jį su kitu jam statmenu tūriu, kuris optiškai sumažina didžiojo ilgį ir akcentuoja įėjimą į būsimą verslo centrą. Komplekso viršutiniame aukšte numatytos patalpos restoranui su lauko terasa, iš kurios atsivers dar nematyti vaizdai į miestą. Palei Paupio g.

tags: #a #ambrasas #gyvenamieji #namai