Algirdas Julius Greimas - labiausiai atpažįstamas kaip semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, didysis prasmės ieškotojas. A. J. Greimo vardas plačiai žinomas visame pasaulyje.
2017-aisiais minėjome 100-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, kurios įtrauktos į UNESCO 2016-2017 metais minimų sukakčių sąrašą. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 metus paskelbė Algirdo Juliaus Greimo metais. Profesorius yra vienas iš šimto iškiliausių tūkstantmečio lietuvių, pažymėtų paminkle „Vienybės medis“ Vilniuje. Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje. Minint šimtąsias Algirdo Juliaus Greimo metines įvairiose pasaulio šalyse (Lietuvoje, Pranzūzijoje, Italijoje, Brazilijoje, Irake ir kt.) vyko konferencijos ir paskaitos šiam mokslininkui atminti.
Lietuva visam pasauliui pristatė specialiai A. J. Greimo metams sukurtą internetinę svetainę www.greimas.eu. Čia galima rasti svarbių biografinių detalių, sužinoti apie visame pasaulyje vykstančius Greimui skirtus renginius, pasidairyti po archyvinių dokumentų galeriją, patyrinėti Greimo rankraščius, išgirsti jo balsą ir pamatyti 100-osioms mokslininko gimimo metinėms išleistą simboliką.
Biografija
Algirdas Julius Greimas (1917 m. kovo 9 d. Tuloje, Rusija - 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse) - lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Tėvas - Julius Greimas (1882 m.) - mokytojas, motina Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė - tarnautoja (g. 1886 m.).
Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Tuloje, kur tėvas Julius Greimas mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. 1919 m. Greimų šeima grižo į Lietuvą. Iki 1927 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje. 1929-1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją. Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją.
1934-1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1936-1939 m. kalbotyrą Grenoblio universitete. Grįžęs į Lietuvą 1939 m. atliko karinę tarnybą. 1940-1944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo sumanytojų.
1944 m. su šeima pasitraukė į Prancūziją. 1949 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“. 1950-1958 m. dėstė Aleksandrijos, 1958-1962 m. Ankaros ir Stambulo, 1962-1965 m. Puatjė universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 1965-1968 m. Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius. 1969-1971 m. - mokslinis vadovas Tarptautiniame semiotikos ir lingvistikos centre Urbine, Italijoje. 1960 m. drauge su bendraminčiais Prancūzijoje įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistikos atgimimą toje šalyje, prieštaraujant tradiciniams filologiniams kalbos tyrimams.
Lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Vilniuje yra Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.
Nacių okupacijos laikotarpiu dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime. Taip pat lietuvių emigrantų politinėje veikloje.
A. J. Greimas mirė 1992 m. vasario 27 dieną Paryžiuje.
Mokslinė veikla
A. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai, kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmingumo mokslui. Jis sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus.
A. J. Greimas praturtino semiotiką originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, naratyvinės programos, semiotinio vyksmo ir veiksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei.
Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją. Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Mitologijai suteikęs aktualios struktūros statusą, tautinės atminties ieškojo dievų ir žmonių pasauliuose.
Pokario metais, vadinamųjų perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir kiek vėliau Amerikoje, gyvavo kultūrinė „mažoji Lietuva“, pajėgusi subrandinti ištisą kūrėjų kartą. Algirdas J. Greimas nusistatė principą: atsiliepti į visus kvietimus ir pasiūlymus, kuriuos gaus. Rašė lingvistikos, semantikos bei semiotikos, lietuvių folkloristikos ir kitais klausimais, formulavo bendrosios semiotikos idėjas ir siekė jas pritaikyti kultūrinių procesų analizei. Kartu domėjosi, ar negalima šio metodo pritaikyti istorijos tyrimui, ypač, kai trūksta kitų šaltinių.
Mokslininkas rašė prancūzų ir lietuvių kalbomis, prancūziškai rengė bendraautorinius darbus, lietuviškai - apie mūsų tautos kultūrą. Nuolat aiškino lietuvių skaitytojams savo koncepcijas, neretai interviu forma. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vis daugiau domėjosi lietuvių kultūra, ypač mitologija, bandė ją išryškinti pasaulinės kultūros kontekste. Analizuodamas senovės lietuvių kultūros reliktus, jis atskleidė mūsų protėvių pasaulėjautą. Nagrinėdamas lietuvių kultūros vyksmą, Greimas formulavo naujus kultūrologijos principus. Profesoriaus dėka ne vienas Vakarų mokslininkas atkreipė dėmesį į lietuvių kultūros fenomeno savitumą. A. J. Greimo moksliniai interesai tolydžiai plėtėsi.
Pats A. J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika - tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas“.
Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą A. J. Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms „kalboms“ analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime.
Bibliografija
Svarbiausi A. J. Greimo darbai:
- Struktūrinė semantika (1966)
- Apie prasmę (1970)
- Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976)
- Semiotika ir visuomenės mokslai (1976)
- Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais)
- Apie prasmę II (1983)
- Apie netobulumą (1987)
- Pasijų semiotika (1991, su J. Fontanille)
- Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas, 1992, su T.A. Keane
- Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai, 1993 (kartu su S. Žuku)
- Mitologija šiandien (kartu su Keane, 1996)
- Apie dievus ir žmones, 1990
Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Knygoje „Tautos atminties beieškant“ atskleidė daugelio lietuvių mitologinių tekstų prasmę. Mitą Greimas laikė figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus.
2005 m. išleista knyga „Lietuvių mitologijos studijos“ tapo visų A. J. Greimo mitologijos tyrinėjimo darbų sąvadu. Šiai knygai recenziją pavadintą „Žaibuojančios intuicijos ir struktūros“ 2006 m. vasarą prieš savo žūtį parašė žymus mitologas ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius.