Šalia Vytauto bažnyčios, Kaune, nuo 1920 m. gyveno rašytojas, kunigas, visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šiame bute beveik visada būdavo klebonija.
Juozas Tumas-Vaižgantas
Dabar tai - muziejus, kurio vedėjas Alfonsas Pakėnas. Jis teigia, kad muziejaus gyvenimas yra toks pat įvairus, kokia buvo ir Vaižganto asmenybė. Panagrinėkime šį unikalų kultūros židinį iš arčiau.
Muziejaus istorija ir autentiškumas
Muziejaus įkūrimui buvo ruoštasi dvejus metus, o atidarytas jis buvo 1997 metais. Paskutinis šio buto gyventojas (prieš septyniolika metų) iki muziejaus įkūrimo buvo kunigas Ričardas Mikutavičius. Butas yra prieškario laikų gydytojo Petro Musteikio name. Jis nuomodavo savo namo butus, pats gyveno Vaižganto kaimynystėje.
Šiuo metu vos pravėręs memorialinio buto duris, atsiduri tarpukario Kaune - Vaižganto butas atkurtas visiškai autentiškai, išsaugoti beveik visi jame buvę daiktai ir baldai. Taigi ir muziejininkams - pagal nuotraukas buvo lengviau atkurti šių namų kambarius, pačias daiktų vietas.
Tačiau muziejus yra labai autentiškas - beveik viskas, su mažomis išimtimis, yra Vaižganto. Todėl nesinorėtų, kad būtų sėdima ant autentiškų sofų, fotelių. Per renginius, vakarus saugome, kad išliktų kitoms kartoms, tačiau prisiliesti nedraudžiame. Daiktai, paveikslai yra tikri.
Lankantis Vaižganto namuose atrodo kiek neįtikėtina, kaip Vaižganto daiktai, baldai, paveikslai išgyveno tokį ilgą laiką, kaip jie grįžo į šiuos namus.
Vaižganto gyvenimas Kaune
Nuo 1920 m., kai Vaižgantas atvažiavo į Kauną ir pradėjo dirbti Vytauto bažnyčioje rektoriumi, jį paskyrė vyskupas Pranciškus Skarevičius. Į Kauną Vaižgantas atvažiavo pakviestas prezidento Smetonos redaguoti dienraštį „Tauta“. Pradžioje gyveno Maironio gatvėje, bet netrukus persikėlė į šį butą.
Jam patiko šis butas. Vaižganto gyvenimo metu jame nebuvo nei centrinio šildymo, nei vandens (vandentiekis buvo įvestas tik 1931 m.), tačiau - pats miesto centras, ir mylima Vytauto bažnyčia greta, ir upė. Bute jis gyveno kartu su taksu Kauku ir kambarine Emilija. Kaukas buvo leidžiamas gastroliuoti po Kauną laisvai, tad dažnai grįždavo gatvės kovose nusukiotomis ausimis, o kambarinė „be visų jos teigiamumų - cholerikė ir dažnai šėlsta, kaip šimpanzė“.
Kūryba
Šiuose namuose darbo kambaryje jis beveik viską parašė išskyrus „Pragiedrulius“. Čia gimė Vaižganto kūriniai tokie kaip „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“, apysaka „Išgama“, 1932 m. „Žemaičių robinzonas“ - galima sakyti jau prieš pat mirtį gimęs kūrinys. Taip pat parašyti romanai „Šeimos vėžiai“, „Audra“, Vaižganto laikyti kaip „Pragiedrulių tęsinys“. Taip pat parašyta daug publicistikos.
Svarbu paminėti, kad Tautosakos institutas šiemet išleido XXIV Vaižganto raštų tomą. Tomai įvairūs, tačiau nemaži, talpūs.
Purdey 360°, a virtual tour of Audley House, London.
Vaižganto asmenybė ir tradicijos
Muziejuje vyksta įvairių renginių, atkartojančių paties Vaižganto tradicijas. Viena iš tradicijų yra Juozapinės - kovo 19-oji - Vaižganto vardo diena.
Žinoma, kad per 12 Vaižganto gyvenimo metų šiuose namuose Juozapinės buvo minimos 4-5 kartus, tai buvo aprašyta kunigo giminaičių atsiminimuose. Vaižgantas buvo labai populiarus, mylimas, netgi tuo metu buvo laikomas „gyva legenda“, tad sveikinti vardo dienos proga ateidavo kartais ir labai didelių grupių, kaip bažnyčios choras - 40 žmonių. Taip pat rinkdavosi poetai, rašytojai, kariai.
Kita tradicinė šventė būdavo „Juodoji vakarienė”. Prieš Velyknaktį Vaižgantas į bažnytėlę pasikviesdavo daugiau kunigų, kad išklausytų išpažintis, kadangi susirinkdavo daug žmonių. Po Mišių kunigus Vaižgantas pasikviesdavo vakarienės. Kaip yra aprašyta, kunigų su Vaižgantu buvo trylika, kaip ir Paskutinėje vakarienėje. Paprastai būdavo keli vyskupai - Pranciškus Skarevičius - Vaižganto vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Keletą kartų yra buvęs ir pats Maironis, buvo skaitomos jo eilės.
„Juodoji vakarienė“ buvo pavadinta todėl, kad nedidelėje erdvėje sėdėdavo trylika vyrų juodom sutanom, kas sukeldavo tamsumo, juodumo įspūdį. Dvasiniu atžvilgiu ši vakarienė buvo labai švari, tyra, buvo valgomi pasninko valgiai, žuvies patiekalai, tačiau jų buvo gausu. Šios dvi tradicinės šventės Vaižganto namuose, dabar muziejuje yra išlaikytos.
Vaižganto asmenybė buvo labai žavi, patraukli, kaip minėjau, „gyva Kauno legenda“, tarsi tam tikras Kauno „nuotaikų barometras“ - iš Vaižganto nuotaikos daug kas spręsdavo apie Kauną. Asmenybė buvo labai plati, kaip vienas amžininkas yra pasakęs „ne stiklinė vandens, o visas ežeras“. Vaižgantas buvo ir rašytojas, ir kunigas, visuomenininkas, politikas, ir muziejininkas - universitete dirbdamas septynerius metus buvo įsteigęs muziejų.
Taip pat reikia pridurti, kad Vaižganto asmenybė buvo ir prieštaringa, ir paini, charakteris buvo sudėtingas, nelygus. Teko ne kartą Jus girdėti sakant: „Vaižgantiškosios sielos žmogus“. Vaižgantiška siela - ypatinga. Kunigas A. Jakštas-Dambrauskas buvo kritiškas žmogus, gerų žodžių nežarstydavo, tačiau Vaižgantą pavadino „Gyvąja kunigijos kronika“. Pasakyta stipriai ir daug.
Kaip kunigas Vaižgantas buvo mylimas. Svarbiausia - jis buvo paprastų žmonių kunigas. Visi norėjo, kad Vaižgantas tuoktų, krikštytų vaikus, laidotų mirusiuosius. Už apeigas ne tik dažnai neimdavo pinigų, bet vargingai gyvenantiems žmonėms ir pats duodavo.
Vaižgantas buvo aukštaitis - atviraširdis, nuoširdus, dosnus - kaip kunigas ir universiteto dėstytojas nemažai gaudavo, tačiau daug išdalindavo. Pas jį gyvenę devyni giminaičiai, juos leido į mokslus, už juos mokėdavo, maitindavo, rengdavo, daug kam skolino ir tiesiog išdalindavo, dažnai ir skolų neatgaudavo, visaip yra buvę.
Taip pat išsiskyrė meile gyvūnams - laikė šuniuką, kanarėlių, saugodavo, gelbėdavo kitus gyvūnus. Yra gražus Vaižganto apibūdinimas: „deimančiukų ieškotojas“.
Kas dabar svečiuojasi Vaižganto namuose, koks yra muziejaus lankytojas? Daugelis ekskursijų domisi, net mokiniai labai klausosi, reaguoja. Ateina ir pavienių, ir vyresnių žmonių, dažnai lankosi su kultūra susijusių profesijų žmonės, patys nemažai žinantys apie Vaižgantą, formuluoja ir daug sudėtingesnių klausimų apie šią asmenybę. Nors muziejus ir labai nedidelis, per metus apsilanko mažiausiai 4,5 tūkst. žmonių. Tai yra nemažai.
Vaižganto atminimas ir įvertinimas
Nors sovietiniais laikais Vaižgantas buvo šiek tiek primirštas, nebuvo galima skelbti atsiminimų apie jį, dabar jis yra labai gyvas. Tiek Kaunas, tiek Lietuva yra skolingi Vaižgantui. Man būtų labai gražu, kad už bažnytėlės. Būtų graži vieta. Vietą jau buvo paruošęs Ričardas Mikutavičius. Pastatyti Vaižgantui paminklą buvo jo svajonė, buvo netgi sumūrytas pamatas, išgrįsta, tačiau nesuspėta - jį iškėlė į Įgulos bažnyčią.
Labai autentiška būtų Vaižgantas su šuniuku, bet juk skelbiami konkursai. Tik viena aišku - Kaunas Vaižgantui labai skolingas. Jis Kaunui tiek davęs, tiek išdalinęs jo žmonėms, tiek parašęs apie Kauną savo eseistikoje, publicistikoje, grožiniuose kūriniuose.
Muziejaus kasdienybė būna įvairi, kaip įvairus ir pats Vaižgantas. Būna ir ekskursijų, būna renginių, būna muziejinių darbų, taip pat Vaižganto kūrybos studijavimas. Palaikome ryšius su Vaižganto giminaičiais, nors jie jau senyvi žmonės. Labai nedaug likę žmonių, kurie matė Vaižgantą gyvą. Pagal seserį Marijoną, likę du gyvi anūkai iki pirmųjų penkerių savo vaikystės metų bendravę su kunigu ir ant rankų laikyti. Taip, naujų eksponatų atsiranda. Neseniai gavome aštuonias nuotraukas iš Vaižganto laidotuvių. Norime, kad muziejus taptų kuo gyvesnis.
Eksponuojame kopijas, mat originalai paprastai nedideli, juos reikia paryškinti, sutvarkyti.
Vaižgantas dirbo tuometiniame Kauno universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas). Tik pradėjęs ten dirbti, Vaižgantas universitete įkūrė kultūros muziejų. Turėdamas subtilų humoro jausmą, Vaižgantas jį pavadino Rašliavos muziejumi. Šiame muziejuje jis kaupė kitų rašytojų autografuotas knygas, laiškus, nuotraukas, rankraščius.
Praėjus metams po Vaižganto mirties, pagerbiant Vaižgantą kaip kunigą, rašytoją, dėstytoją ir net muziejininką, 1934 m. balandžio 29 dieną universitetas paskyrė tris kambarius Vaižganto muziejui. Šiam muziejui daugiausia vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas.
Karo metais, 1942-aisiais, vokiečiai uždarė universitetą kartu su muziejumi. Muziejaus direktorius V. Mykolaitis-Putinas išvažiavo profesoriauti į Vilnių, daugelį Vaižganto rankraščių, nuotraukų kartu su savimi išsivežė, todėl Vilniaus universitete gausu Vaižganto palikimo. Tuo tarpu Vaižganto daiktus ir paveikslus nupirko Maironio muziejus, kurio direktorius buvo Bernardas Brazdžionis.
Vaižganto butas-muziejus
Viskas, kas tiko, kas buvo reikalinga muziejui, kartu su Vaižganto visa biblioteka - per du tūkstančius knygų, buvo saugoma Vytauto Didžiojo universitete.
Man atrodo, Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) būtų patenkintas savo asmeniniu muziejumi, įkurdintu trylika jo gyvenimo metų (1920-1932) nuomotame bute.
Svarbu, kad Remigijus ir Gintarė šypsosi, draugiškai sveikina lankytojus atvykus pas Vaižgantą į svečius ir veda per kambarius, kurie nėra autentiški, tačiau atkurti remiantis išlikusiomis buto fotografijomis ir dešimto dešimtmečio pabaigos įsivaizdavimu, kaip galėtų atrodyti butas prabangiame 1901 m.
Mėginu įsivaizduoti, kaip savo namus rodytų pats Juozas Tumas. Įėjus pasitiktų irgi šypsodamasis, sveikintų, kalbėtų greitai, gestikuliuodamas rankomis ir pasakotų, rimtai ir kartais pajuokaudamas, pagirdamas ir prie progos paauklėdamas.
Pastarieji ir išliko - biblioteka šiuo metu saugoma KTU bibliotekoje ir Maironio muziejuje, o didžioji dalis paveikslų - ant memorialinio buto sienų. Savo butą vadino Kauno pinakoteka, galerija arba „įdomiai dekoruotu butuku“.
Nors tarp lankytojų didžiausias muziejaus hitas - prabangūs, Paryžiuje dovanų gauti ir rūpestingai nuo kandžių saugoti kailiniai, tačiau muziejuje iš apčiuopiamų objektų būtent Vaižganto chef d’oeuvre’ų rinkinys yra autentiškoji dalis, papasakojanti apie šeimininką daugiausiai.
1928 m. pavasaris. Vaižgantas siunčia Petrui Klimui vieno savo kambario fotografiją su prierašu: „Dabar aš čia gyvenu. Išgrūdau studentus iš didžiojo šviesiojo kambario į manąjį šiaurinį ir pats čia labai patogiai ir simpatiškai įsitaisiau! Iš vieno pasidariau keturius: kabinetą, biblioteką, gulimąjį ir svečių kambarį. Gulimasis, antai už žydrų širmų, anot Čiurlionienės - nekaltybės; svečiams otomana, rašyti - biuras. Langus užtiesiau geltonai. Pasikabinau keliolika gerų paveikslų: Rubenso - Prikryžiuotąjį, ispano šv. Pranciškų Asizietį, flamando - Janą Komenskį, Tado Daugirdo autoportretą, K. Sklėriaus mano portretą, dvi Čiurlionies reprodukcijas, du K. Šimonies originalu, Matejkos Žalgirio mūšį, Lietuvos Vytį.
Atrodo, kad Tumas su Vaižgantu tvirtai sutarė dėl to, kad estetika yra persipynusi su etika, dailė turi mokyti, auginti savo žiūrovą, o lietuvių dailei pageidautina dar ir skleisti lietuviškumą. Tačiau, kitaip nei kitas menu domėjęsis kunigas Adomas Jakštas, Vaižgantas nebuvo įsakmus. Mielai girdavo už tai, ką rasdavo teigiamo, ir nutylėdavo tai, kas nepatiko arba buvo nesuprantama. Neradau nė vieno teksto, kuriame jis būtų baręs kokį menininką. Politikai, institucijos, socialinės negerovės gaudavo pylos atsakančiai, o menininkus jis arba gynė nuo kritikos, arba tiesiog nutylėdavo. Žinodamas, kad jiems ir taip nelengva, vadino juos dailės kunigaikščiais, parodų karaliais ir gyrė kaip mokėjo, jei tik galėjo.
Tik įėjus į butą iš kambario priešais į jus įsižiūrės neįprasta Madona su kūdikiu. Šį paveikslą Tumas 1932 m. pamatė reprodukuotą „Naujojoje Romuvoje“ ir, susižavėjęs „kompozicija iš bizantikos ir modernizmo“, nusipirko. Ši madona sukurta taip pat moters.
Nežinia kaip rinkinyje atsidūrė vienas keisčiausių kolekcijos paveikslų - Kazio Šimonio „Kauksmas“ (1928). Kadangi Vaižgantas K. Šimonio kūrybą labai vertino ir tekstuose jo darbus gretino su Čiurlionio paveikslais, tikiu, kad sujaudintas menininkas galėjo darbą padovanoti. Bet koks tai paveikslas! Vaizduojama stilizuoto kaukiančio vilko galva: stačios ausys, vešlūs antakiai, o išžiotuose nasruose - dideli žmogaus dantys su dvejomis iltimis šonuose. Iš tų nasrų ritmiškai sukdamosis sklinda permatomos juostos - garso bangos, o tolumoje matosi Gedimino pilies bokšto siluetas. Savo metu paveikslas, matyt, atliko patriotinio lozungo funkciją. Šiandien, pakeitus spalvas, puikiai tiktų reklamuoti kokiam nors techno vakarėliui.
Aiškiai matome prie masyvaus kryžiaus prikaltą vieną ranką, likęs kūnas svyra žemyn, tarsi laikytųsi tik tame viename taške. Dar daugiau nujaučiamo skausmo ir įtampos. Bet dar įdomiau darosi ant šalimais stovinčio Vaižganto darbo stalo pamačius nedidelę senovinę medinę Nukryžiuotojo statulėlę. Masyvus barokiškai išraižytas kryžius ir prie jo prikalto žmogaus figūra. Viena jos ranka nulūžusi.
Jis tvirtina, kad nors Vaižgantas apie tai ir nerašė, vis dėlto Juozas Tumas gebėjo vertinti ir modernistinės raiškos darbus. Taip jis vėl sujaukia įsivaizdavimą apie Juozą Tumą-Vaižgantą ir jo kolekcijas.
Literatas, muziejininkas, žurnalistas A. Pakėnas - XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, daugiau kaip 10 metų vadovauja Lietuvai pagražinti draugijos Kauno skyriui. Jo rūpesčiu surinkta istorinė, archyvinė medžiaga, prisiminimai, menantys kanauninką, rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą. 2017 m. suorganizuotas Moksleivių dviračių žygis į renginį „Neužmirštamas Vaižgantas“ Ustronėje.
23-oji Juozo Tumo-Vaižganto premija už J. Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus monografijoje „Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika“ (Vytauto Didžiojo universitetas, 2023), kartu apmąstant ir šių dienų Lietuvos kultūrą, vertybių sistemą, raidos perspektyvas, skirta humanitarinių mokslų daktarei Gitanai Vanagaitei.
Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, minėdamos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, įsteigė kasmetinę Juozo Tumo-Vaižganto premiją. 2024 m. Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už atskleidžiamą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) sintezę, už kūryboje puoselėjamas vaižgantiškas idėjas ir vertybes bei jų raišką literatūrinėje ir publicistinėje kūryboje ir (arba) J. Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus, vertinant praėjusių dvejų kalendorinių metų kūrybą.
Gitanos Vanagaitės kandidatūrą pasiūlė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Šiais metais premijai taip pat buvo pasiūlyti: Laimonas Inis (knyga „Aštuoni Kuršmarių vėjai: Mažoji Lietuva. Interpretacijos“), Aldona Dudonytė-Širvinskienė (romanas „Išdavystė“), Povilas Sigitas Krivickas (knyga „Šypsniai ir vypsniai“), Henrikas Giedrius Vaitiekūnas (knyga „Felčerio užrašai: sveikatos patarimai, proto mankšta ir gyvenimiški pamąstymai“).
Į Vertinimo komisiją Anykščių r. Jau daugelį metų ji skiria žymiojo anykštėno Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimui ir kūrybai. J. Tumo-Vaižganto kūrybos tyrinėtoja dr. G. Vanagaitė ne viename pokalbyje yra pabrėžusi: „Iš vienos pusės, nuo Vaižganto laikysenos ir sąmoningų, kryptingų bei valingų jo gyvenimo pasirinkimų mus skiria šviesmečiai. Iš kitos pusės, šiuolaikinio žmogaus gyvenimas tiesiog privalo būti formuojamas, kreipiamas, jis nuolat kiekvieną akimirką turi rinktis ir apsispręsti, kelti sau vienokius ar kitokius reikalavimus. Tad, jei į savuosius gyvenimus žiūrime iš nuolatinės kūrimo ir konstravimo perspektyvos, - Vaižganto asmuo yra unikali galimybė iš arti pamatyti kasdienes pastangas kurti save ir savąją gyvenimą gramatiką. Ne tik.
Galvoju, kad esminė Vaižganto gyvenimo nuostata - atsisakymas, gyvenimas atsisakius tam tikrų dalykų, užgniaužus tam tikras patirtis, apie kurias kunigui nevalia kalbėti. Š. m. rugsėjo 14 d. 13 val. Vaižganto gimtajame Maleišių kaime (Anykščių r., Svėdasų sen.) laureatei bus įteiktas diplomas, medalis ir 1 300 eurų premija. Renginio organizatoriai: Anykščių r.
Maloniai kviečiame į Tarptautinę, tradicinę knygos šventę „Laikas gyvena knygose“, skirtą XXVII Knygos mėgėjų draugijos įkūrimo 85-mečiui ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, kuri rengiama Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, Vilniaus g. 33, gegužės 6 d (penktadienį). Šventės programoje pranešimus apie XXVII knygos mėgėjų draugijos veiklą 1931 - 1940 m. - skaitys Draugijos ir LŽS narė, Vaižganto premijos laureatė Perpetua Dumšienė. Atkurtosios XXVII knygos mėgėjų draugijos veiklą 1993 - 2016 m. pristatys - Draugijos pirmininkė Dalia Poškienė. Valdybos narys, Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos komplektavimo skyriaus vedėjas Vytautas Gocentas papasakos apie iškiliąją Draugijos narę Beatričę Kleizaitę-Vasaris.
Istorikas Kęstutis Subačius pristatys buvusius Draugijos narius - Nepriklausomybės akto signatarus. Pranešimą apie „Šių laikų knygnešystę Karaliaučiaus krašte“ skaitys Kaliningrado lietuvių bendruomenės pirmininkas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis. Jau antri metai Knygos šventės programoje yra ir akcija „Lietuva skaito“. Kauno rašytojų kūrybą pristatys LRS skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas - Elmiškis. Šventėje dalyvaus tarptautinės kvalifikacijos muzikos atlikėja, „Gražiausiu taku“ programos vadovė Lijana Žiedelytė, pianistas Darius Kudirka ir VDU Muzikos akademijos dainavimo klasės studentas Marius Kraujalis (dėst.
Tradicinės knygos šventės „Laikas gyvena knygose“ vedėjai - aktoriai Petras Venslovas ir Kristina Kazakevičiūtė. Šventės organizatoriai: XXVII knygos mėgėjų draugija ir Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.