Apsaugoto būsto programa Lietuvoje: kas tai ir kam ji skirta?

Apsaugoto būsto programa - tai iniciatyva, skirta padėti psichikos negalią turintiems žmonėms integruotis į visuomenę ir gyventi savarankiškai. Apie apsaugoto būsto programų įgyvendinimą Lietuvoje, galimas problemas bei lūkesčius, kalbamės su vienu iš programos iniciatorių, Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovu Vaidotu Nikžentaičiu.

Kas yra apsaugotas būstas?

Apsaugotas būstas - tarsi pusiaukelės namai, kur psichikos negalią turintys žmonės įsikurtų tam tikram laikotarpiui, kol būtų pasirengę gyventi savarankiškai. Čia tie, kurie ilgą laiką yra praleidę ligoninėse ar globos įstaigose, specialistų prižiūrimi mokytųsi įveikti naujo gyvenimo iššūkius bei krizes.

Dalis psichikos negalią turinčių žmonių, šiuo metu besiglaudžiančių institucijose, suteikus tinkamą pagalbą galėtų grįžti į bendruomenę. Tiesiog jiems kurį laiką reikėtų teikti tam tikrą pagalbą tvarkantis buityje, susigrąžinant prarastus įgūdžius.

Panašios programos jau veikia daugelyje Europos šalių. Jos skirtos žmonėms, kurie nori grįžti į bendruomenę, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar negali tvarkytis savarankiškai.

Kam skirta apsaugoto būsto programa?

• Žmonėms, turintiems psichikos negalią.
• Asmenims, ilgą laiką praleidusiems ligoninėse ar globos įstaigose.
• Tiems, kurie nori grįžti į bendruomenę ir gyventi savarankiškai, bet jiems reikia pagalbos.

Apsaugoto būsto modeliai

Europoje esama įvairių apsaugoto būsto modelių, mums lieka nuspręsti, kurį iš jų rinktis Lietuvoje.

Pagal savarankiškumo lygmenį apsaugoto būsto programos skirstomos į apsaugotus butus ir grupinio gyvenimo namus.

Lietuvoje kol kas kalbame apie apsaugotus butus, kurie būtų nuomojami tiek iš privačių žmonių, tiek iš savivaldybių. Juose gyventų po keletą žmonių, prižiūrimų specialistų komandos. Svarbu nustatyti tam tikrus kriterijus, kuriais remiantis žmonės su psichikos negalia būtų priimami gyventi apsaugotame būste. Be to, svarbu žinoti, kiek ir kokių specialistų pagalbos jiems reikės.

Kriterijai norintiesiems gyventi apsaugotame būste

Kiekvienam žmogui jie nustatomi individualiai. Tačiau esama ir bendrų - pavyzdžiui, žmogus su negalia, norintis apsigyventi apsaugotame būste, būtinai turėtų reguliariai vartoti jam skirtus vaistus, bendradarbiauti su profesionalų komanda, tam tikru nustatytu laiku grįžti į namus, nevartoti alkoholio ir panašiai.

Be to, žmogus su psichikos negalia privalėtų dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose, taip pat turėti alternatyvą, kur grįžti pasibaigus apsaugoto būsto programai - tai galėtų būti socialinis būstas, šeima, artimieji, jei tokie yra, ir kita. Užsienio šalių patirtis rodo, kad vertinamas ir amžiaus kriterijus. Be to, dauguma nuomojamų būstų skirti vien tik vyrams arba vien tik moterims. Kai kuriais atvejais juose apgyvendinamos ir poros. Kaip rodo patirtis, net Vakarų valstybėse ne visi norintieji į tokias programas patenka.

Su kiekvienu apsaugotame būste apsigyvenančiu žmogumi turėtų būti sudaromas kontraktas, kuriame apibrėžiamos vidaus tvarkos taisyklės. Aptariamas maisto pirkimas, gaminimas, kambarių tvarkymas, veiklos laisvalaikiu, naminių gyvūnų laikymas, elgesys su profesionalų komanda, atsakomybė už naudojamus baldus bei įrangą, taupymas ir kiti svarbūs dalykai.

Tam tikrus įsipareigojimus prisiima ir specialistų komanda. Kiekvienam, apsigyvenančiam apsaugotame būste, turėtų būti skiriamas atvejo vadybininkas, kuris koordinuotų reabilitacijos programą.

Finansavimas ir išlaidos

Atsakymas paprastas: trūksta lėšų. Bendruomenėje teikiamos paslaugos visada brangesnės. Bandėme apskaičiuoti - kiek galėtų kainuoti vieno žmogaus išlaikymas apsaugotame būste mėnesiui, metams?

Kaip žinia, vienam sunkią ir vidutinę psichikos negalią turinčiam žmogui išlaikyti institucijose valstybė per mėnesį skiria nuo 150 iki 200 eurų. Be to, globos įstaiga dar išskaičiuoja tam tikrą dalį iš to žmogaus gaunamos valstybės paramos - pensijos, pašalpos. Kai kuriais atvejais ši suma sudaro iki 80 proc. jo gaunamų lėšų.

Apsaugotame būste ši suma galėtų siekti ir 400 eurų. Tačiau lazda visada turi du galus; derėtų įvertinti ir tai, kad po dvejų metų - tiek paprastai trunka apsaugoto būsto programa - žmogui bus suteikta galimybė grįžti į bendruomenę, gauti socialinį būstą, susituokti, gyventi savarankiškai. Tuo tarpu globos įstaigose kai kurie žmonės praleidžia visą gyvenimą.

Praktika rodo, kad labai nedaug žmonių iš globos institucijų išleidžiami gyventi savarankiškai. Tenka dalyvauti įvairiose apklausose bei tyrimuose - remiantis jais, iš vienos globos įstaigos į bendruomenę per metus vidutiniškai grįžta po 2‒4 žmones. Žinant, kiek žmonių su negalia šiuo metu gyvena įvairiose institucijose, tai - lašas jūroje. Be to, šiuo metu vyksta globos institucijų reforma, jos pertvarkomos. Nauji žmonės į globos įstaigas beveik nepriimami. Žmogui su negalia gauti socialinį būstą sunku, laukiančiųjų eilės - milžiniškos. Tokiu būdu atsiranda vis daugiau žmonių, kurie neturi kur dėtis. Jiems pagalbos reikia nedelsiant.

Galimos grėsmės ir iššūkiai

Kadangi būstus programai žadama ne statyti, o nuomotis, gali kilti problemų su nuomotojais. Savininkai gali nenorėti nuomoti butų žmonėms su psichikos negalia - visuomenėje dar tebėra gajos stigmos, šalia tokių žmonių nenorima gyventi. Tačiau asociacija žada prisiimti atsakomybę už gyvenančiuosius apsaugotame būste, netgi mokėti už nuomojamą būstą šiek tiek didesnę nei rinkos kainą.

Dar viena problema - ne itin skaidri nekilnojamojo turto nuomos rinka. Niekam ne paslaptis, kad butai dažnai nuomojami neoficialiai, nesudarant sutarčių, nedeklaruojant pajamų, nemokant mokesčių valstybei. Tektų ieškoti žmonių, kurie sutiktų nuomoti būstus pagal šalyje galiojančius įstatymus. Akivaizdu: nesugebėjus rasti nuomojamo būsto, nebus ir apsaugoto būsto programos.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad projekto sėkmę lemia specialistai ir neįgaliojo aplinka. Todėl labai svarbu tinkamai ir kvalifikuotai atrinkti programos dalyvius. Europos šalyse yra žmonių, kurie jau dalyvavo šioje programoje.

Apsaugoto būsto pavyzdžiai ir sėkmės istorijos

Pirmasis, bandomasis, LSPŽGB įgyvendintas apsaugoto būsto projektas truko 20 mėnesių. Per šį laikotarpį paslaugas gavo keturiolika žmonių, turinčių psichikos negalią ir du - proto negalią. Keturi žmonės apsaugotame būste apgyvendinti Tauragėje, tiek pat - Utenoje ir aštuoni - Vilniuje.

„Labiausiai pradžiugino pasiekimai žmogaus, kuris prieš apsigyvendamas apsaugotame būste priverstinai buvo gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Vyro gyvenimą apsaugoto būsto programa pakeitė iš esmės: jis susirado darbą pagal specialybę ir iki šiol sėkmingai dirba. Be to, jis atkūrė senokai nutrūkusius ryšius su mama, sese, broliu, draugais. Vyras susirado draugę, su kuria sėkmingai gyvena savarankiškai. Prieš mėnesį jiems gimė dukrytė. Suteikta galimybė dalyvauti projekte jo gyvenimą pakeitė iš esmės. Dėl panašių rezultatų verta dirbti ir stengtis“, - pasidžiaugia J.

Pasak jos, vieniems apsaugotame būste apsigyvenusiems žmonėms reikėjo daugiau, kitiems - šiek tiek mažiau pagalbos. Atvejo vadybininkui teko mokyti pasigaminti maistą, tvarkytis buityje, planuoti finansus, siekti užsibrėžtų tikslų.

„Visų žmonių pasiekimai buvo labai skirtingi. Teko pristabdyti kai kurių gyventojų norą pirkti reikalingus ir nelabai reikalingus daiktus, imti greituosius kreditus. Daugelio apsigyvenusiųjų apsaugotame būste tikslas buvo įsidarbinti iš išsilaikyti darbe ilgesnį laiką.

Vilnietis Martynas apsaugotame būste apsigyveno išėjęs iš tėvų namų. „Tėvai nuolat konfliktuoja, su jais gyventi sudėtinga. Anksčiau bandžiau gyventi savarankiškai, bet nepavyko. Kamavo baimė, prasta sveikata, trūko specialistų priežiūros. Parama, pagalba, tinkami patarimai, bent jau savarankiško gyvenimo pradžioje, labai reikalingi.

Dviejų kambarių bute jis gyveno su kitu žmogumi. „Dviese buvo linksmiau. Susidraugavom, kartu eidavom į renginius mieste. Puiku, kad galėjom į namus paskviesti draugų. Labai padėjo ir specialistų priežiūra.

Dėl šios priežasties darbą Martynui teko palikti. Po pirmojo, bandomojo apsaugoto būsto projekto etapo, jis grįžo pas tėvus. „Per šį laiką daug kas išsiderino. Praradau įgūdžius planuoti laiką, veiklas. Labai džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti ir antrajame apsaugoto būsto projekto etape.

Pagrindinis tikslas, kurį jis išsikėlė prieš dalyvaudamas projekte antrą kartą - įstoti į universitetą ir jį sėkmingai baigti. „Pirmąją dalį įgyvendinau, įstoti pavyko. Vis dėlto paskaitas lankiau tik pora savaičių, paskui dėl įtampos pakliuvau į psichiatrijos kliniką. Teko išeiti akademnių atostogų. Nežinau, ar pavyks mokslus tęsti.

Vyras tikisi išmokti geriau tvarkyti finansus, nes, gyvendamas su tėvais, vėl prasiskolino. „Moku daug ką - pinti sodus, gaminti savo kūrybos inkiliukus, kryžius. Norėčiau dirbti tokį darbą, kur grafiką galėčiau pasirinkti pats.

Bendrija apsaugoto būsto paslaugą tęsia keturiems pirmajame etape dalyvavusiems paslaugos gavėjams. Kiti gyvena savarankiškai, dirba, nuomojasi būstą ar gavo socialinį būstą. Trys grįžo gyventi atgal pas tėvus, dviems apsaugoto būsto paslaugą perka Skuodo ir Marijampolės savivaldybės.

„Vis dėlto galima teigti, jog visi apsaugoto būsto programos dalyviai tapo savarankiškesni, ramesni, veiklesni, drąsesni, lengviau bendraujantys, įgijo daugiau pasitikėjimo savimi“, - pabrėžia J.

„Kadangi pirmojo etapo rezultatai buvo teigiami, prie apsaugoto būsto programos panoro prisijungti ir daugiau miestų. Deja, kai kuriuose iš jų nepavyko rasti nuomojamų būstų. Yra žmonių, kuriems reikia paslaugos, yra specialistų, kurie jas galėtų teikti, tik rinkoje nėra nuomai tinkamų butų. Tokiais atvejais turėjome palikti žmones be apsaugoto būsto paslaugos“, - apgailestauja J.

Jos teigimu, ieškoti nuomojamų būstų nelengvai sekėsi ir kituose miestuose. „Susidūrėme su šia problema jau įgyvendindami pirmąjį etapą. Daug šeimininkų, išgirdę, kad būste apsigyvens psichikos negalią turintys žmonės, nuomoti butą atsisakydavo. Tiesa, pasitaikė, kad po to apsigalvodavo. Štai vienas buto šeimininkas nenorėjo įsileisti žmogaus su psichikos negalia - neva, jis viską išdaužys, nusiaubs, išlaužys. Po mėnesio jis vėl paskambino ir paklausė - ar būstas mums dar reikalingas?

Pasak jos, per pirmąjį paslaugos teikimo etapą nesulaukta nė vieno skundo nei iš būsto savininkų, nei iš kaimynų. „Negalėčiau pasakyti, kad visi potencialūs nuomotojai nusiteikę prieš žmones su psichikos negalia. Labai gražus pavyzdys - šeimininkai įsileido mus į naujai suremontuotą būstą, su naujais baldais, indais ir net servetėlėmis ant stalo. Įteikdami raktus, pasakė - gyvenkite ir džiaukitės. Tokie atvejai visada labai maloniai nuteikia“, - sako J.

Ji sako esanti dėkinga rajonų, kuriuose įgyvendinta apsaugoto būsto programa, Socialinės paramos skyriams. Jie daug prisidėjo, kad paslauga miestuose atsirastų.

Apsaugotas būstas Utenoje: atvejo vadybininkės patirtis

Apsaugotas būstas - paslauga, kurios tikslas sudaryti neįgaliesiems asmenims sąlygas savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą bendruomenėje, su pagalba palaikyti ir plėtoti turimus savarankiško gyvenimo įgūdžius, siekiant visiško jų savarankiškumo. Ši paslauga jau kurį laiką teikiama ir Utenoje.

Su apsaugotame būste gyvenančiais žmonėmis dirbanti atvejo vadybininkė Ingrida Buitvydienė sakė, kad iš globos įstaigos išėjęs ir čia apsigyvenęs žmogus savarankiškumo turi mokytis nuo pagrindų, tačiau ši paslauga, pasak specialistės, labai svarbi, siekiant neįgaliųjų integracijos į visuomenę.

„Globos įstaigoje už žmogų padaroma viskas: ateina padėjėjai ir išplauna grindis, pakeičia patalus, paruošia maistą ir pasako, kada ateiti valgyti. Apsaugotame būste žmogus viską turi daryti pats. Žinoma, iš pradžių jam reikia padėti, pamokyti, paskatinti“, - sakė I. Pasak specialistės, gyvenimas globos įstaigoje yra traumuojanti patirtis, nes čia iš žmogaus atimama laisvė ir galimybė pačiam gyventi savo gyvenimą.

Globos įstaigoje žmogus neturi galimybės priimti sprendimų, niekas neklausia jo nuomonės, todėl laikui bėgant jis pamiršta, kad gali (ir privalo) būti kitaip. Žmogus taip įpranta prie tokio gyvenimo stiliaus, kad kitaip gyventi nebemoka.

I. „Taip yra todėl, kad globos institucijose, kai aplink žmogų nuolat šokinėja darbuotojai, jo įgūdžiai atrofuojasi. Laikui bėgant žmogui pasidaro patogu taip gyventi ir jis net nebenori išeiti iš įstaigos. Atkurti prarastus įgūdžius - didžiulis iššūkis, - kalbėjo pašnekovė. - Ypač stipriai įstaigose nukenčia žmonių savarankiškumas. Išėjus jiems labai svarbu pabrėžti savo išskirtinumą. Galiu pateikti tokį pavyzdį. Vienas vyras, apsigyvenęs apsaugotame būste, pradėjo pirkti labai daug drabužių. Klausiu, kam jam jų tiek daug reikia. O jis sako: „Nebenoriu atrodyti kaip globos įstaigos gyventojas, kur visi vaikšto vienodai apsirengę.“ Be to, išėjusiems iš įstaigos nuolat reikia patikrinimo, kad jų priimti sprendimai teisingi.

Ingrida Buitvydienė informavo, kad apsaugoto būsto gyventojai gyvena vieni, be darbuotojų, o kai iškyla problemų ar klausimų, bet kuriuo metu gali susisiekti telefonu. Be to, I. Buitvydienė bent kartą per savaitę aplanko apsaugoto būsto gyventojus: „Jie skambina man pagal poreikį ir galiu pasidžiaugti, kad nebuvo nė vieno skambučio dėl nesvarbios problemos. Nėra nustatyta darbo valandų, susisiekti su manimi galima bet kuriuo paros metu.

Su apsaugoto būsto paslaugos gavėjais dirba ne tik atvejo vadybininkas, bet ir psichiatrai, kurie, be to, kad išrašo reikalingų vaistų, dar ir pakonsultuoja.

Savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas: skirtumai

Savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas skiriasi pagal teikiamų paslaugų intensyvumą ir pobūdį. Savarankiško gyvenimo namuose socialinės įtraukties koordinatoriai kasdien būna kartu su jaunuoliais, padėdami jiems mokytis gyvenimiškų įgūdžių - nuo apsipirkimo iki asmeninių problemų sprendimo. Jie nuolat reflektuoja jaunuolių patirtis, padeda suprasti savo elgesio pasekmes ir skatina siekti išsikeltų tikslų. Jaunuoliai gali gauti iki 10 val. Palaikymo per parą.

Tuo tarpu apsaugotas būstas yra skirtas tiems jaunuoliams, kurie jau turi daugiau gyvenimiškų įgūdžių ir gebėjimų savarankiškai tvarkytis. Darbuotojai apsaugotame būste lankosi rečiau - tik kartą per savaitę, tačiau jų pagalba orientuota į specifinių, jaunuolio įvardintų problemų sprendimą. Pagalbos intensyvumas iki 10 val. per savaitę.

Tokiu būdu abiejų tipų būstai ugdo savarankiškumą, tačiau skirtingu intensyvumu, atsižvelgiant į individualius jaunuolių poreikius. Jaučiame, kad yra jaunuolių, kuriems darbuotojų pagalbos 10 val. per dieną yra per daug. Jie yra pajėgūs pasirūpinti savimi. Jiems labiau reikalinga emocinė parama, saugumas.

Lydimasis būstas (oficialiai vadinamas savarankiškumo gyvenimo namais) yra itin svarbi socialinė iniciatyva, siekianti padėti jaunuoliams, augusiems globos namuose ar šeimynose, išmokti savarankiškai gyventi ir integruotis į visuomenę. Ši programa buvo įkurta 2009 m., pasitelkus Europos Sąjungos investicijų fondo finansavimą. Nuo 2009 iki 2021 m. trys skirtingi projektai prisidėjo prie šio būsto įkūrimo ir išlaikymo, užtikrindami, kad jaunuoliai turėtų saugią aplinką, kurioje galėtų įgyti būtinų gyvenimiškų įgūdžių.

tags: #apsaugoto #busto #programa