Lietuvoje lauko tualetais iki šiol vis dar naudojasi ne tik dalis sodybų, sodų bendrijų ar vienkiemių gyventojų, bet ir sostinės centre gyvenančių žmonių. Nemalonus kvapas ar jų priežiūra nėra vienintelės lauko būdelių problemos - jos teršia gruntinius vandenis ir aplinką, kenkia sveikatai.
Europos Sąjungos tikslas, kurio siekia ir Lietuva, kad daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse, nuotekos būtų tvarkomos centralizuotai. Viena svarbiausių priemonių, remiantis kuria siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio - Europos Sąjungos Miesto nuotekų valymo direktyva.
Lauko tualetų problemos ir sprendimai
Sodybose ar namuose, kur nėra vandens ir nuotekų valymo sistemų, gyventojai nuotekas iki šiol vis dar pila į nesandarias, dažnai ūkio būdu įrengtas, duobes, kurios tampa bakterijų veisyklomis. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas paskelbė apie planuojamą kurti milijono eurų vertės informacinę sistemą, kuri leis suskaičiuoti visus dar likusius „nesankcionuotus“ lauko tualetus, o jų naudotojai už aplinkos ir vandens teršimą sulauks solidžių baudų.
Sistemoje nuotekų vežėjai turės nurodyti, kiek nuotekų išvežta iš konkretaus namo, o vandenvalos įmonės privalės nurodyti, ar tikrai tiek srutų pas juos buvo atvežta. „Bus nustatyti minimalūs reikalavimai: kiek kartų per metus turi būti eksploatuojama, koks preliminarus dumblo kiekis turi susidaryti, kad nebūtų dirbtinai mažinama taupymo sumetimais“, - teigė aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.
Kitaip sakant, nuo šiol Aplinkos ministerija net suskaičiuos kiek „turto“ turėtumėte prikrauti į lauko tualetą… Sodų, sodybų ir vasarnamių gyventojams bei socialiniame užribyje esantiems vienišiems senjorams ar mažas pajamas turintiems žmonėms tokia žinia reiškia vieną - jei nustatyto kiekio nuotekų neprikaupsite, galimai būsite priskirtas prie taupymo sumetimais specialiai dirbtinai mažinančių nuotekų kiekį asmenų.
Kitaip tariant tų, kurie leidžia nuotekas į gamtą, o už tai gresia ir kelis šimtus eurų siekiančios baudos. Lauko tualetų teks atsisakyti iki 2023-ųjų metų visose gyvenvietėse, kur yra daugiau nei 2 000 gyventojų. Tai Lietuvą įpareigoja Europos Sąjungos (ES) direktyvos.
Teršti gamtos nereikia, bet nereikia ir žmonių bauginti baudomis bei valstybei leisti milijonus, kad suskaičiuotų, kiek gyventojų naudojasi lauko tualetais ir apskaičiuoti, kiek žmogus per metus turi prikaupti nuotekų“, - įsitikinusi Kėdainių valdančiosios frakcijos seniūnė Nijolė Naujokienė. Jos teigimu, milijonas tokiai sistemai - apskritai sunkiai suvokiama pinigų suma, kuri galėtų būti išleista naudingiau.
„Geriau tuo milijonu nors dalinai kompensuotų gyventojų prisijungimą prie nuotekų sistemų ar biotualetų įsigijimą ir lauko tualetų likvidavimą. Kontrolės sistema - svarbu, bet tik ne už milijoną eurų, siekiant įsprausti į rėmus net ir gyventojų gamtinių reikalų atlikimą“, - pridūrė ji.
Seime turėtų būti svarstoma nauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcija. Be kitų svarbių pakeitimų, siūloma griežtinti ir aplinkosaugos kontrolę. Manau, kad šį svarbų darbą turėtų atlikti valstybinės aplinkosaugos institucijos, o ne savivaldybių tarnautojai“, - teigė LVTA vadovas.
Jei gyvenamasis namas ar kitas statinys, kuriame gyvena žmonės, neturi kanalizacijos tinklų, savininkai privalo turėti įsirengę (įsirengti) nuotekų surinkimo rezervuarą ir lauko tualetą. Nuotekų surinkimo rezervuaro ir lauko tualeto duobių atitvaroms turi būti naudojami vandeniui nepralaidūs statybos produktai, o duobės uždengtos hermetiškais dangčiais.
Lauko tualetai turi būti švarūs, tvarkingi ir dezinfekuojami. Nuotekų surinkimo rezervuarai privalo būti įrengti vadovaujantis Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-18.
Pareikalavus pareigūnui, savininkai privalo pateikti dokumentą, įrodantį nuotekų, fekalijų išvežimą į nuotekų valyklą (reikalavimas taikomas teritorijoms, kuriose yra nuotekų valyklos). Išvežimą gali atlikti įmonės, turinčios leidimą, pagal sutartis arba vienkartines paraiškas.
Purūs tualetai: ką reikia žinoti
Alternatyvos lauko tualetams
Kokia alternatyva? „Daugiausiai nuotekų išvežimo paslauga naudojasi kaimo gyventojai, kurie neturi galimybės prisijungti prie centralizuotų tinklų, nes paprasčiausiai jų ten nėra ir neplanuojama įrengti. Šiai dienai jie turi galimybę gauti paramą iš savivaldybės vykdomos programos vietinių biologinių valymo įrenginių įsigijimui ir įrengimui“, - sakė „Kėdainių vandenų“ technikos direktorius Romualdas Gailiūnas.
Kadangi biotualetas atitinka kilnojamojo daikto sąvoką ir nėra statinys, jo pastatymui sodo sklype atstumas iki sklypo ribos nereglamentuojamas. Biotualetų kainos svyruoja nuo 60 iki maždaug 200 eurų, o jiems reikalingi cheminiai preparatai kainuoja apie 20 eurų.
Taigi kaime gyvenančiam senjorui pasirinkimai yra keli: bandyti įtilpti į ministerijos nustatytus būtinus „nuotekų kiekio“ rėmus, pirkti ir prižiūrėti biotualetą, įsirengti vietinius biologinio valymo įrenginius arba… mokėti solidžias baudas. „Gąsdinimai iš esmės niekada problemos neišsprendžia. Mūsų rajone jau dauguma lauko tualetais nesinaudoja, bet jie paplitę soduose, sodybose ir kai kuriose viešose vietose.
Ten žmogui įsirengti tinklus tiesiog finansiškai neįkandama, - sako N. Naujokienė. - Dalis gyventojų bus tiesiog nepajėgūs patys įsirenginėti tinklus ar pirkti biotualetus, juk matome, kas darosi su kainomis - jos auga tiesiog valandomis. O žmonės taupo ir kiekvieną centą skaičiuoja.“
Mažiau skausminga išeitis būtų, jei savivaldybė padėtų gyventojams. Pačios valstybės institucijos nerodo deramo gamtos saugojimo pavyzdžio, tad reikalauti besąlygiškos tvarkos iš kaimo gyventojo yra net nelabai sąžininga.
„Ką gali šiandien savivaldybė padaryti, kai jos pačios jurisdikcijoje esančiose viešose, lankytinose vietose, kapinėse, parkuose įrengti viešieji tualetai, nepanašu, kad atitinka „neteršiančio gamtos“ sąvoką. Kam tenka būti kapinėse, pasivaikščioti Babėnų miške - mato tas medines būdeles, iš kurių sklindantis kvapas nosį riečia ir kiekvienam norisi tą vietą aplenkti. Tai manau, kad savivaldybei reikia kuo skubiau sutvarkyti visame rajone viešuosius tualetus ir taip parodyti pavyzdį gyventojams, o kartu ir saugoti gamtą“, - akcentavo tarybos narė.
Reikalavimai šuliniams
Pačios valstybės institucijos nerodo deramo gamtos saugojimo pavyzdžio, tad reikalauti besąlygiškos tvarkos iš kaimo gyventojo yra net nelabai sąžininga. Šulinio vieta parenkama atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:
- teritorija turi būti švari, apsaugota nuo potencialios mikrobinės ir cheminės taršos;
- prieš kasant šulinį arba įrengiant versmės kaptažo įrenginį atliekamas sklypo geologinis ir hidrogeologinis tyrimas.
Geologiniais ir hidrogeologiniais tyrimais turi būti nustatyta:
- požeminio vandens vandeningasis sluoksnis, slūgsojimo gylis, galimas išgauti vandens kiekis, maitinimo sąlygos, nitratų kiekis vandenyje;
- gruntinio vandens tekėjimo kryptis gyvenamosios vietovės atžvilgiu, galimas ryšys su kitomis vandenvietėmis, esamais ir projektuojamais šuliniais;
- vandens šaltinio rudens-žiemos hidrogeologinis režimas ir užšalimo galimybė;
- pavasario potvynių šulinio ir versmės vieta turi būti parinkta atsižvelgiant į požeminio vandens tėkmės kryptį.
Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai turi būti žemiau negu šulinys. Jeigu tokios galimybės nėra, potencialios taršos objektų (ūkiniai pastatai, lauko tualetai, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėliai, šiltnamiai ar intensyviai tręšiami daržai, kapinės) atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m.
Prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki:
- gyvenamojo namo - 7 m;
- garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio - 10 m;
- tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės - 25 m;
- lauko nuotakyno - 15 m.
Šulinys ir versmė negali būti įrengiami polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužos.
Šulinio įrengimas ir apsauga: šulinys įrengiamas pirmame nuo žemės paviršiaus neslėginiame vandeningajame sluoksnyje. Atvirkštinis filtras įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1-0,15 m storio. Bendras filtro storis turi būti 0,4-0,6 m.
Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Rentinys gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7-0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu.
Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs ne mažiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu. Šuliniui įrengti naudojamos medžiagos ir gaminiai turi būti tinkami liestis su geriamuoju vandeniu.
Šulinio kaptažo įrenginių priežiūra
20 m spinduliu apie šulinį ir versmės kaptažo įrenginį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis.
Prieš valant šulinį ar versmės kaptažo įrenginį, išpumpuojamas ar išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio, kaptažo įrenginio sienelės, jeigu reikia, suremontuojamos. Dumblas užkasamas 0,5 m gylio duobėje, iškastoje ne mažesniu kaip 20 m atstumu nuo šulinio, prieš tai užpilus 10% chlorkalkių tirpalu.
Atliekant dezinfekciją, sienelės gausiai išpurškiamos 5% chlorkalkių tirpalu (500 g chlorkalkių 10 l vandens) arba 3 % kalcio hipochlorito tirpalu. Šulinio ir versmės kaptažo įrenginio dezinfekcijai reikalingas aktyviojo chloro kiekis yra 100-150 mg/l arba 100-150 g/m³ vandens.
Šulinių ir versmių savininkai rūpinasi naudojamojo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą metuose privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą.
Situacija kapinėse
Lekėčių seniūnas sako, jog prie miestelio civilinių kapinių šiukšlių konteineriai pastatyti tarp senų ir naujų kapinių todėl, kad prie jų neitų privažiuoti prašalaičiams, kurie anksčiau atveždavo į kapinių atliekų konteinerius kalnus šiukšlių.
Pasak R. Krikštolaičio, kai kuriems kapinių lankytojams, atvykusiems dažniausiai iš kitur, tai šiukšlinių trūksta, tai takų per mažai kapinėse, tai tualetų maža... Tačiau seniūnas turi aiškią viziją, kaip, laikantis įstatymų, išlaikyti tvarką civilinėse kapinėse, tik gaila, kad to nesupranta jų lankytojai.
Tačiau, anot R. Krikštolaičio, šiukšlių problema ne vienintelė prie civilinių kapinių. Deja, yra piliečių, kurie pageidauja su automobiliu privažiuoti prie savo kapaviečių.
Tiesa, kalbėdamas apie lauko tualetus seniūnas turi pastebėjimą - ko gero, teks juos naikinti, nes nėra galimybės jų prijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų.
Lekėčių civilinių kapinių lankytojų patogumui yra įrengti penki vandens čiaupai, prie kurių yra padėti ir laistytuvai, kad žmonėms nereiktų neštis iš namų.
