Šiame straipsnyje nagrinėjami sudėtingi istorijos ir moralės klausimai, susiję su kolaboravimu, okupacijomis ir nusikaltimais žmoniškumui Lietuvoje. Straipsnyje keliami klausimai apie tai, kas laikytina nusikaltimu, kas yra moralus elgesys ekstremaliomis aplinkybėmis, ir kaip vertinti praeities įvykius.
Lietuvos žemėlapis
Klastingi Propagandiniai Triukai
Ar gali būti, kad taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių - raudonųjų nacių propagandinio triuko? Juk Lietuva buvo okupuota, tad kas „šaudė žydus“? Gandai apie „žydšaudžius“ lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB lietuvšaudžių propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes „trėmimų“ priedangoje.
Žydų tautybės lietuvšaudžiai klastingai kaip priedangą naudoja antisemitizmo propagandą: klastingi kaltinimai antisemitizmu, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Raudoniesiems naciams, zurofams, vanagaitėms tai yra būdas šmeižti Lietuvą, slėpti siaubingus raudonųjų nacių nusikaltimus. Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme.
Okupacija ir Kolaboravimas
A. Damijonaitis, sakydamas, kad Lietuva buvo okupuota, žydšaudžius sulygino su stribais. Taip yra iš tiesų, juk ir stribai kolaboravo, sakykime lietuviškai, - talkino sovietams, taipogi okupuotoje Lietuvoje. Nematau esminio skirtumo - ir vieni, ir kiti buvo savanoriai.
Lygiai kaip kad stribai, taipogi lietuviai, talkino statant „šviesų komunizmo rytojų“. Prisimenu, berods, Pupų dėdės kurtos dainuškos eilutes: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva.
Komentaro pabaigoje A. Damijonaitis kalba apie raudonųjų nacių ir rudųjų talkininkų ryšį: Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. Taip, tas ryšys gana aiškus, - dėl jo neveikia kolaborantų paviešinimo (liustracijos) įstatymas, kuris jau prieš daug metų yra priimtas. Jei jis būtų pritaikytas tik sovietų talkininkams, tada jie prabiltų ir pareikalautų tą patį įstatymą taikyti ir nacių talkininkams.
Yra sudaryti ir vienokių, ir kitokių kolaborantų sąrašai, tačiau jie neviešinami. Nusikaltimas visada žmones suriša. Vertinimas politiniu-teisiniu požiūriu niekur neveda, nes teisė priklauso nuo politikos, o politika greitai keičiasi.
Tas pats veiksmas vienos politikos kolopožiūriu yra nusikaltimas, o kitos - leistinas. Politinis-teisinis vertinimas jau pavėluotas - mirusieji neteisiami, tačiau moralinis vertinimas būtinas. Jis vis vien turės įvykti, nes žmogus nėra vien tik kūnas, kaip sakė A. De Sent Egziuperi: Tu gyveni savo elgesiu, bet ne kūne.
Moralinis Vertinimas
Ši nepatogi knyga, kaip sako R. Vanagaitė, skirta tik lietuviams, t. y. savianalizei: tai, kas buvo, reikia įvertinti ne politiniu-teisiniu, bet moraliniu požiūriu. Taip pat buvo ir pasikeitus okupacijai: taipogi valdžios nurodymu vykdomas tautos valymas - suiminėjami, tremiami, šaudomi tarybinės santvarkos priešai. Okupacijoje susidaro arba sudaromos sąlygos žemiausiems žmogaus polinkiams pasireikšti.
Moralinis vertinimas yra svarbus tuo, kad kiekvienas žmogus gali įsivaizduoti esąs kitų vietoje ir suvokti, kaip jis pats būtų pasielgęs ar pasielgtų, jei atsidurtų tokiose ar panašiose sąlygose bei aplinkybėse. Sakoma, kad didvyriu padaro aplinkybės. Lygiai taip pat galima teisinti ar teisintis, kad ir nusikaltėliu tampama, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau tai trumparegiškas požiūris.
Taigi paklauskime savęs: kuo aš būčiau tapęs vokiečių okupacijos metais - žydšaudžiu ar žydų gelbėtojų? Juk ir vieni, ir kiti gyveno tose pačiose sąlygose, ir vieni, ir kiti žinojo, kas jų laukia talkinant naciams ar gelbstint žydus. Šita knyga, kai jau praėjo 75 metai nuo anų baisių įvykių ir nebėra ką teisti, pirmiausiai turėtų būtų suvokiama, kaip savęs pažinimą skatinantis tekstas.
Klauskime savęs: kaip aš būčiau pasielgęs tada ir kaip elgčiausi dabar, jei susiklostytų panašios aplinkybės? Ar tie, kurie šią nepatogią knygą vertina kaip Lietuvos juodinimą, kaip partizaninio pasipriešinimo menkinimą ir į visa tai atsikirsdami išskaičiuoja dar didesnius kitų nusikaltimus, pasikeitus politikai patys neimtų keršyti ir ieškoti teisybės, tuo vėlgi daugindami nusikaltimus?
Vienas iš jų vėliau sakė, kad tai darė apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi. Kada bus pabaiga? Nes istorija kartojasi… Ir kartosis tol, kol pasikeis žmogus. Gal verčiau, šios nepatogios knygos sukrėsti, nustokime rodyti vieni į kitus ir atsukime pirštus į save, kaip daroma pradedant šv. Mišias.
Kyla klausimas, ar R. Vanagaitės knygoje aprašytas elgesys yra būdingas tik lietuviams, ar visiems žmonėms? Pamąsčius apie tai, kas vyko ir vyksta visais amžiais ir visose pasaulio šalyse, akivaizdu, kad tai bendražmogiškas bruožas: tas pats žmogus gali būti ir kilnus, ir žvėriškas. Tačiau, vis dėlto, dažniau maitiname piktąjį vilką. Tai rodo psichologiniai tyrimai.
Visuomenė vadovaujasi įstatymais, kurie apibrėžia leistinus ir nusikalstamus veiksmus. Gyvendami pagal galiojančius įstatymus esame normalūs. Šiuo požiūriu beveik visi politinių žudynių, t. y. įstatymais įteisinto žudymo dalyviai buvo normalūs žmonės. Žudikais jie tapo todėl, kad pasikeitė įstatymas. Jie pakluso tam įstatymui.
Paradoksas: vykdant įstatymus, galima tapti ir tampama nusikaltėliais, kurie, pasikeitus valdžiai ir įstatymams, jau yra baustini. Niurnbergo teismas - tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. Tačiau nė vienas kaltinamasis (išskyrus Albertą Špejerį) nepripažino savo kaltės.
Kaltinamieji gynėsi, esą jie nėra teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu vykdė vyriausybės įsakymus. Tarptautinio karinio tribunolo teisėjai šį argumentą kategoriškai atmetė.
Labiausiai ginčytinas, pasak vokiečių teisininkų, buvo punktas: „Nusikaltimas prieš žmoniją“, nes pagal šį punktą kaltinimai turėtų būti pareikšti ir laimėtojams (už Drezdeno subombardavimą, atominių bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio ir t. Tad kuo vadovautis gyvenime, kad netaptum legaliu nusikaltėliu?
Jei tokių visuomenės atmatų ir buvo, tai tik vienas-kitas procentas. Tuo tarpu daugumoje dalyvavo aktyvūs, politiškai angažuoti siekiantys nepriklausomybės, galbūt jaučiantys gėdingą kaltę dėl be šūvio atiduotos Lietuvos. Tikslai geri, bet priemonės niekam tikę, net nusikalstamos.
Taip jau yra, kad normalus, įstatymų besilaikantis žmogus nėra apsaugotas nuo žydšaudžio, stribo, nacio, komunisto ar panašaus likimo. Panašaus likimo gali išvengti tik padorus žmogus, kuris valdžios leidžiamus ir dažnai besikeičiančius įstatymus vertina moraliniu požiūriu.
Kai naciai, suprasdami, kad pralaimėjo karą, bandė naikinti savo legalių nusikaltimų pėdsakus, jie taipogi savuosius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu. Lygiai taip pat komunistų vykdyti politiniu požiūriu legalūs veiksmai, moraliniu požiūriu yra sunkūs nusikaltimai.
Buvimas normaliu, kaip matėme, neapsaugo nuo legalių nusikaltimų. Nuo jų apsaugo tik padorumas. O kaip išlikti padoriu? Būti padoriu gali tik tikrai laisvas žmogus. Normalus žmogus nėra laisvas, nes jis nuo daug ko priklauso ir, visų pirma, - nuo įstatymų. Tikrai laisvas yra tas, kuris pats gali spręsti, paklusti įstatymui ar ne.
Ką sako vidinis širdies balsas arba tas etinis principas, kuris būtų iškilęs virš visų politinių motyvų ir aprėptų visus žmones, nepaisant jų rasės, religijos, įsitikinimų ar kultūros? Tokį visaapimantį etinį principą po ilgų ieškojimų suformulavo XX a. humanistas Albertas Šveiceris. Tai tarsi širdies balsas, sakantis: Aš esu gyvybė, labai norinti gyventi, tačiau gyvenu tarp kitų gyvų būtybių, kurios lygiai taip pat nori gyventi.
Iš esmės, tai ta pati, visose religijoje žinoma taisyklė: Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma. Tai pilnutinę laisvę suteikiantis principas: jame nėra jokių konkrečių nurodymų kaip elgtis, nes kiekvienas atvejis, kiekvienas susitikimas su kita gyvybe yra nepakartojamas ir jokiais įstatymais neapibrėžiamas.
Vietoj to, kad atsigręžtume į save, ieškome atpirkimo ožio. Prancūzų antropologas Rene Girard‘as yra tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ reiškinį, pasikartojantį įvairiose visuomenėse. Vietoje kaltinimų vieni kitiems ar atpirkimo ožio ieškojimų, bendromis jėgomis sutvarkykime visas buvusių žudynių vietas, o per Vėlines, lankydami savo artimųjų kapus, uždekime žvakutes ir jų amžino poilsio vietose bei raskime jiems vietos savo širdyse. Tegu atstumtieji vėl tampa mūsiškiais.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje Pirmosios Rusijos Okupacijos Metais (1940-1941)
Kai 1918 metais Lietuva pasiskelbė nepriklausoma ir kai po dviejų laisvės karų metų organizavosi, kaip laisva nepriklausoma valstybė, tada Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nebuvo atskiras savarankiškas vienetas. Vilniaus ir didelė Žemaičių vyskupija, kuri tada apėmė dabartines Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių vyskupijas ir dalį dabartinės Latvijos-Kuršo sritį, priklausė Mogiliavo (Mogilev) metropolijai, o Suvalkijoje Seinų vyskupija, kurios dalis yra dabartinė Vilkaviškio vyskupija, priklausė Varšuvos metropolijai.
1926 metų balandžio mėnesio 4 dienos aktu P. Pijus XI įsteigė Lietuvos Katalikų Bažnyčios provinciją, betarpiai priklausančią Apaštalų Sostui. Iš dalies Seinų vyskupijos Lietuvos teritorijoje, Suvalkijoje, buvo įsteigta Vilkaviškio vyskupija, iš Žemaičių vyskupijos teritorijos laisvoje Lietuvoje buvo įsteigtos Kauno Kaišiadorių, Panevėžio ir Telšių vyskupijos.
Tačiau po labai trumpo laiko, tik po 14 metų, šiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijai teko labai sunkus likimas. Kartu su Rusijos okupacine raudonąja armija užvaldė Lietuvą iš tos pat Rusijos atneštas ateistinis komunizmas, kuris jau per 23 metus išbandytu metodu visa destruktyvine jėga puolė Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.
Kaip 1941 metų sausio mėnesio 14 dieną Maskvos atstovas Pozdniakovas pareiškė pas jį atsilankiusiems vyskupui Vincentui Borisevičiui ir vyskupui Vincentui Brizgiui, Maskva visa savo patirtimi ir visa jėga sutriuškins Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Tada Lietuvoje buvo dar gyvi ir valdė diecezijas visi tie patys vyskupai, kuriuos 1926 metų balandžio mėnesio 5 dieną paskyrė P. Pijus XI.
Visi šie vyskupai buvo ne iš eilinių kunigų, o Lietuvoje gerai žinomi ir mokslinėje, ir visuomeninėje, ir politinėje veikloje. Kai 1940 metų birželio 15 dieną rusai okupavo Lietuvą, Lietuvos Katalikų Bažnytinė provincija atrodė sekančiai:
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Gyventojų | 3,238,000 |
| Katalikų | 84,1% |
| Parapijų ar misijų | 717 |
| Bažnyčių ir koplyčių | 1047 |
| Kunigų | 1450 |
| Vyrų vienuolynų | 37 |
| Moterų vienuolynų | 85 |
| Kunigų seminarijos | 4 (su 605 klierikais) |
Lietuvos Katalikų Bažnyčios struktūra 1940 m.
Ir valstybinėse mokyklose buvo religijų pamokos, todėl ir valstybinės mokyklos turėjo kapelionus ir įvairių religijų mokytojus. Visi privačių mokyklų mokytojai ir kapelionai bei kiti religijų mokytojai gaudavo tolygias algas, kaip ir valstybinių mokyklų mokytojai iš valdžios iždo. Kapelionus turėjo ir kariuomenė, ir ligoninės, ir kalėjimai.
Kalbėsiu tik apie Katalikų Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje, kitas sritis paliesdamas tik tiek, kiek tai rišasi su šia tema. Asmenys, patyrę dabartinį Rusijos komunizmą, iš tos audros išlikę gyvi ir dabar gyveną laisvame pasaulyje, stebimės, kaip daugelis, net inteligentų laisvame pasaulyje komunizmo nesupranta ir net nenori tikėti tais, kurie yra jį patyrę, šią pasaulio nuotaiką galima suprasti prisiminus, kad po revoliucijos Rusija taip užsidarė nuo pasaulio, kad, net gyvendami betarpinėje kaimynystėje Lietuvoje ar kituose kaimyniniuose kraštuose, nedaug ką žinojome apie Rusijos vidaus gyvenimą.
Rusijos gyventojai tais laikais bijojo net labiau negu dabar susitikti, pasikalbėti su svetimšaliu. Gi Rusijos valdžios skleidžiama propaganda jeigu dar ir dabar yra neįtikėtinai melaginga, tai dar mažiau buvo joje tiesos prieš 1956 metus. Rusijos gyventojai apie laisvę pasaulį žinojo dar mažiau, negu laisvas pasaulis apie Rusiją.
Vienų metų komunizmo partirties Lietuvoje užteko ne tik kitiems Lietuvos darbininkams, o ir komunistams, kuriuos Rusijos saugumas apginklavo, vos tik užėmus Lietuvą. Aną terorą išgyvenusiems, dabar, po daugelio metų, ta praeitis atrodo tarsi slegiantis sapnas, o ne išgyventa tikrovė.
Komunistų vadai apgaudinėja patys save iliuzija, kad būsiąs rojus tada, kai išmirs nekomunistinės žmonių kartos, kai užaugs naujos komunizme išauklėtos kartos, kai pasibaigsianti visokia opozicija, kai visi priims komunizmo teorijas ir sistemą. Deja, naujos kartos paprastai supranta daugiau už senąsias kartas.
Lietuvių Visuomenės Bendros Nuotaikos
Daugelio Lietuvos žmonių protams dangus aptemo, kai 1939 metų rudenį Maskva įvedė į Lietuvą raudonosios armijos bazes. Laiko atžvilgiu tai sutapo su Vilniaus grąžinimu Lietuvai. Tada ne vienas sakė, kad ne Vilnius grąžintas Lietuvai, o Lietuva prijungta prie rusų užimto Vilniaus.
Kaip Lietuvos valstybės vyriausybė, taip ir Katalikų Bažnyčios vadovybė nebuvo tam pasiruošę. Palyginus su nelaime, kuri tą dieną ištiko Lietuvą, visa tauta ir katalikų vadovybė laikėsi gana ramiai. Kaip tų dienų gyvenimo Kaune aktyvus dalyvis, galiu tvirtinti, kad to meto Lietuvos vyskupai nepasidavė panikai.
Trečią dieną po rusų invazijos į Lietuvą, birželio 18 dieną, susirinko pas arkivyskupą metropolitą Juozapą Skvirecką visi Kauno kapitulos, kurijos ir seminarijos kunigai pasitarimui, kaip vertinti naują situaciją ir kaip joje orientuotis. Kiekvienas laisvai reiškė savo nuomonę. Vienas kitas galvojo, kad per 23 metus rusai bus šio to pasimokę iš revoliucijos ir jos pasėkų, iš gyvenimo sistemos, iš darbų iki šiol, kad reikia tikėtis humaniškesnio režimo ir elgesio, negu tokio, kokį Rusija išgyveno revoliucijos metu ar kokios žinios mus pasiekdavo iš Rusijos 1930-1933 metais.
Nors pradžioje buvo galimybių iš Lietuvos pasitraukti į Vokietiją, netrukus paaiškėjo, kad ano meto Vokietijos valdžia net manė, jog daug lietuvių pasitrauks į Vokietiją, bet tos tendencijos tautoje nebuvo. Pirmomis dienomis į Vokietiją išvyko lietuvių labai mažai. Net po kelių savaičių Berlyne jų buvo vos apie 40. Tik vėliau, jau geriau supratę rusų tendencijas, daugiau lietuvių pasinaudojo vadinama vokiečių tautybės gyventojų repatriacijos sutartimi. Pasiliko Lietuvoje net ir tie, kurių laukė, visų manymu, rusų kerštas už jų veiklą ir raštus.
Netraukė lietuvių Vokietija, nes visoje lietuvių tautoje buvo nepalanki nuotaika Vokietijos nacių režimui, o antra - visi norėjo dalintis su visa tauta nors ir skaudžiausiu likimu. Niekas nebuvo svarstęs iš anksto klausimo, ar tautai būtų geriau turėti kai kuriuos asmenis laisvame pasaulyje, ar netektį jų iš okupanto rankų.
Nežinau, ar yra išlikęs vienas laiškas vyskupo P. Bučio, ar gal prof. K. Pakšto archyvuose išsiųstas iš Kauno į Romą 1940 m. birželio 22 dieną. Tame laiške buvo rašoma, kad Lietuvoje reikia laukti masinių areštų ir deportacijų, kad lietuvių gal žymesnis skaičius pasitrauks į vakarus. Vyskupas P. Bučys tame laiške buvo prašytas susisiekti su Amerikos lietuviais ir pramatyti tokiems pabėgėliams pagalbos būdus.
Atsimenu, viename pokalbyje Apaštališko Nuncijaus sekretorius kun. Peroni susijaudinęs kartojo: Matau kraują, matau kraują, norėdamas tuomi. pasakyti savo įspūdį, kad Lietuvoje galima laukti masinių žudynių. Aš jam atsakiau, kad tai galimas dalykas, bet tai bus ne lietuvių rankomis. Lietuvis nežudo savo idėjinio oponento.
Nors buvo paskelbta marionetinė Lietuvos vyriausybė, tai vyriausiais valdovais buvo iš Maskvos atsiųstas Dekanozovas, šalia jo Maskvos diplomatinis atstovas Lietuvoje Pozdniakovas ir iš Rusijos atsiųstas NKVD komisaras žydas, pasivadinęs Gladkovu. Visi lietuviai komunistai ar nekomunistai įvairiose pareigose įvairiais titulais, neišskiriant nė Justo Paleckio, rusų paskelbto Tarybinės Lietuvos prezidentu, buvo tik lietuvių akims, o už jų kitame kambaryje sėdėdavo kitas neviešas Maskvos paskirtas asmuo, paprastai nelietuvis, be kurio patvirtinimo šis oficialusis asmuo negalėjo nieko nei spręsti, nei veikti. Net lietuviai komunistai, paskirti vienokiom ar kitokiom pareigom, buvo tik vykdytojai savo “sekretorių" ar "sargų" patvarkymų.
Okupacijos pirmomis dienomis masinių suėmimų nebuvo, bet pavieniai asmenys pradėta grobti jau pirmomis dienomis: vieni begrįžtą iš darbo, kiti kur nors beeiną, paprastai tokiose aplinkybėse ir tokioje vietoje, kad nebūtų liudininkų. Iš taip suimtų vieni išklausinėti, kai kurie, kalbinti šnipinėjimui, pasirašydavo pažadą, kad niekam apie tai neprasitars, buvo paleisti, bet daugumas daugiau nebegrįžo.
Organizacinio Lietuvių Gyvenimo Likvidavimas
Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis pradėta likviduoti visas organizacinis lietuvių gyvenimas. Praėjus vos dešimčiai dienų nuo okupacijos, birželio 25 dieną, paskelbtas dekretas, kad “atskiriama Bažnyčia nuo valstybės". Bendrai pasaulyje tais žodžiais pasakoma, kad valstybė neremia religinių bendruomeninių reikalų, jų institucijų, bet ir nesikiša į jų santvarką, veiklą, gyvenimą.
Kadangi jau buvo paskelbtas dekretas, kad atleidžiami kapelionai iš žemės ūkio mokyklų, iš kariuomenės ir iš kalėjimų, tai nutarta paraginti kunigus kitais įmanomais būdais teikti ir toliau religinius patarnavimus ir moksleiviams, ir kareiviams, ir kaliniams.
Niurnbergo procesas
Niurnbergo teismas - tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. 1945 m. lapkričio 20 d. Nirnbergo miesto Teisingumo rūmuose įvyko pirmasis Tarptautinio karo tribunolo posėdis.
Šiandienos kontekste, kai teisinė sistema nuolat kinta, o moraliniai vertinimai tampa vis svarbesni, būtina prisiminti istorines pamokas ir siekti padorumo, kad išvengtume legalių nusikaltimų ateityje.