Ar moteris gali būti gaisrininke? Šis klausimas vis dar kelia diskusijų, nors XXI amžiuje lyčių stereotipai turėtų būti seniai pamiršti. Pažvelkime, kaip šis klausimas sprendžiamas Lietuvoje ir JAV, kur moterys vis dažniau pasirenka šią sudėtingą ir pavojingą profesiją.
Ko reikia, kad būtum ugniagesė | Būk kieta | Brawlers
Moterys Gaisrininkės JAV: Statistika ir Iššūkiai
JAV atsakingos institucijos atidžiai stebi darbo rinką, analizuodamos moterų užimamas pareigas įvairiose srityse. Deja, kai kuriose profesijose moterų vis dar trūksta. Šioje profesijoje užtikrintai lyderiauja vyrai. Vos 3,5 proc. gaisrininkų JAV yra moterys. Kodėl toks mažas skaičius? Įvairios organizacijos šalyje, kovojančios už moterų teises, jau ne vienerius metus bando pataisyti situaciją, kad ji pasikeistų, tačiau vis dėlto atrodo, kad niekas nejuda iš vietos.
Kitų Profesijų Apžvalga JAV
Siūlome pasižvalgyti po dešimtuką sričių, kuriose vis dar retai sutiksime moterų:
- Programinės įrangos kūrėjai: vos 20 proc.
- Ūkininkai: vos 24,8 proc.
- Statybų vadovai: vos 7,4 proc.
- Aviacijos ir kosmoso inžinieriai: vos 7,8 proc.
- Operatorės moterys sudaro tik 21,4 proc.
- Architektės: vos 26 proc.
- Pilotai: JAV tik 5,2 proc. visų pilotų yra moterys. Pasirodo, kad vienas iš trukdžių, norint patekti į šią rinką - mokestis, norint įgyti pilotės licenciją.
- Finansų analitikai: Šiuo metu šioje srityje 36,9 proc.
Senas požiūris, kad inžinerija - vyriškas užsiėmimas, dar nebėra gajus. O ką jau kalbėti, kai kalba pakrypsta apie aviaciją ar kosmosą. Ši sritis yra labai techniška ir jos atstovai yra tie, kurie kuria lėktuvus, įvairius palydovus ar net ginkluotę kariuomenei.
Moterys Gaisrininkės Lietuvoje: Asmeninės Istorijos
Lietuvoje situacija taip pat keičiasi, nors moterų gaisrininkių vis dar nedaug. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovė Vida Šmigelskienė tv3.lt nurodė, kad iš viso ugniagesėmis šiuo metu Leituvoje dirba penkios moterys: dvi Rokiškyje, dvi Biržuose ir viena (Irmantė) Vilniuje.
Štai keletas įkvepiančių istorijų apie moteris, pasirinkusias šią profesiją:
Greta Pauliučenko: Siekis Padėti Žmonėms
Pasak Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Greta - jau penktoji mergina, pasirinkusi mokslus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Pasak Gretos, ugniagesio gelbėtojo profesija jai visada atrodė viena iš labiausiai vertų pagarbos: „Pasirinkti šį darbą paskatino siekis padėti žmonėms ir galimybė derinti sportą su profesija. Rinkdamasi ją, svarsčiau, kad nenoriu praleisti daug laiko ten, kur man neįdomu.“
„Mokslus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje taip ir įsivaizdavau, netgi maniau, kad bus sunkiau, - teigia kursantė. - Kai mokomės naujų dalykų, viskas išdėstoma taip aiškiai, kad kartą pabandžius jau viską žinai. Didžiausią įspūdį šioje mokykloje paliko darbai aukštyje. Net nemaniau, kad man bus taip įdomu.
Nors kol kas tikrame gaisre kursantams dar neteko būti, tik mokomajame, G. Pauliučenko įsitikinusi, kad ugniagesio gelbėtojo darbe svarbiausia darbų pasiskirstymas ir bendradarbiavimas: „Pasidalijus darbus įvykis gali būti likviduojamas ne tik greičiau, bet ir efektyviau.
Kaip teigia Greta, ji visada buvo kupina energijos. O prieš penkerius metus pradėjo lankyti kovos menų užsiėmimus: „Jie ir įtraukė į sporto pasaulį. Sportuoju ir toliau. Gretą puikiai vertina ir jos kolegos kursantai. „Sutariame puikiai - kalbamės, juokiamės ir kartu sprendžiame visas problemas. Kai šį rudenį G. Pauliučenko baigs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, pradės dirbti Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje.
Irmantė Baranauskaitė: Svajonė Tapo Realybe
Irmantė Baranauskaitė pasakoja: „Kai buvau maža, laukdavau pamokų meno mokykloje gaisrinėje. Taip visi gaisrininkai man tapo pažįstami, žinojau, koks tai darbas ir man jis visada patikdavo. Man patikdavo atėjus į Švenčionių gaisrinę jausti tą specifinį gaisrinės automobilių kvapą“.
Mergina sako, kad tapti ugniagese paskatino jos kaimynas, taip pat panorėjęs tapti gaisrininku. Irmantė pagalvojo, pasitarė su tėvais ir metė jau pradėtus mokslus kolegijoje. „Tada laukiau dvi dienas atsakymo iš Vilniaus apskrities viršininko, ar gali merginos stoti, nes iki to laiko Lietuvoje nebuvo jokios ugniagesės moters. Jis leido, ir viskas - dokumentus susitvarkiau, sveikatos patikrinim1 praėjau, ir laukiau atrankos.
Per atranką iš pradžių reikėjo pereiti sveikatos patikrinimą, po to buvo bendro išprusimo testas. Praėjus jį, tikrina, ar atitinki fizinius normatyvus: čia įeina plaukimas, bėgimas, hantelių kilnojimas, atsispaudimai. Čia svarbu mokėti plaukti, nes vienas vaikinas, buvęs atrankoje, neišplaukė, tai jis iš karto ir atkrito“, - pasakoja ugniagesė gelbėtoja.
Kai Irmantė išlaikė visus testus ir įstojo mokytis tapti gaisrininke, kritikos iš artimųjų nesulaukė: „Tėtis labai džiaugėsi - jis iš karto savo draugeliam gaisrininkam paskambino pasakyti, kad jo dukra įstojo. Mama visada sakydavo, kad, svarbiausia, kad aš esu laiminga, sesės irgi palikė. Viena mano sesė, kai tėtis išėjo, atėjo į tą pačią gaisrinę dirbti gaisrinės apžiūros inspektore“, - kalbėjo Irmantė.
Visgi mergina pripažino, kad darbe ji nesijaučia lygiavertė vyrams. Pavyzdžiui, atvykus į avariją, 25 kilogramus sveriančią įrangą reikia aukštai iškelti - šį darbą ji mieliau patiki vaikinams. Nors dėl to jai ir nėra smagu, nes juk visi dirba tą patį darbą, tačiau Irmantė leidžiasi pasaugoma savo kolegų, kurie jai primena, kad ji yra moteris ir jai dar reikės gimdyti vaikus.
Ugniagesė sako, kad, nors darbas yra rizikingas ir pavojus gyvybei yra, bet išsiskiriantis adrenalinas jai labai patinka. „Iš ugnies žmonių traukti neteko, bet evakuoti juos, palydėti į saugią vietą - nuolat. Šis darbas fiziškai yra sunkus, ypač perkasinėjimo darbai. Pats gaisro gesinimas nėra sunkus - sunkiau yra moralinis nusiteikimas, kai žmonės rėkia, nes būna toks sąmyšis. Išties šitas darbas sunkus ir fiziškai, ir morališkai, bet aš jį myliu. Aš įrodžiau pirmiausia sau, kad galiu, paskui kitiems ir dabar aš jo į nieką nekeisčiau“, - kalba Vilniaus APVG 6-ojoje komandoje dirbanti Irmantė.
Ugniagesė sako, kad jai teko matyti ir sudegusių kūnų - nuo vaikystės tokie vaizdai Irmantės nebešiurpina ir ji to nepriima į širdį. „Ne, nu kas čia - atvažiavai, atsiprašau, sudegei, nespėjom, žmonės per vėlai pasakė, nesugebėjom išgelbėti. Jeigu viską laikysiu, kas ten būna, tikrai neišdirbčiau“, - sako ugniagesė, patvirtindama, kad ji nėra iš jautruolių grupės.
Ugniagesių kasdienybė
Mergina papasakojo, kad darbe ji turi būti 7 val. ryto ir dirba ji visą parą. Tuomet ji turi tris laisvadienius, o po to vėl dirba parą. „Atėję pasitikrinam automobilius, tada papusryčiaujame ir einam į klasę, kur būna mokymai - gelbėjimas iš šulinių, gelbėjimas vandeny ir pan. Tokius dalykus vis tiek turi prisiminti, nes jeigu nesikartosi, viską užmirši, ir koks tada iš tavęs gelbėtojas.
Tada būna praktinės užduotys iš normatyvų, tuomet ateina pietūs, o po pietų - ūkiniai viršininko nurodymai: ar žolę nušienauti, ar iš trinkelių žolę išrauti. Šeštadienį ir trečiadienį turime švaros dieną - tuomet plauname garažą. Naktimis mes ilsimės, bet, žinokit, budėjimo parą neišsimiegosi, nes būni įtampoje. Jeigu naktį suskamba aliarmas, širdis iškart pradeda daužytis“, - kalba Irmantė.
Lina Lelevičiūtė: Ilgas Kelias į Svajonę
Šiandien kviečiame susipažinti su APGV Antros komandos ugniagese gelbėtoja Lina Lelevičiūtė. Paklausta, kas ją paskatino savo gyvenimą pakreipti būtent šia linkme - tapti ugniagese gelbėtoja, L. Lelevičiūtė sako, kad žodžiais tai įvardyti labai sunku, bet kiekvienas iš širdies tokį kelią pasirinkęs ugniagesys gelbėtojas supranta tą jausmą.
„Nežinau, ar tai galima nusakyti žodžiais, tai daugiau pats jausmas. Mane tai visada labai traukė - ta reali galimybė prisiliesti prie tiesioginės pagalbos žmogui. Ugniagesys, kuris atėjo dirbti vedamas tokio pat jausmo, supras, ką sakau. Tiesiog čia atradau save“, - sako pašnekovė.
Lina yra baigusi ne tik Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, bet ir viešojo administravimo studijas Kauno technologijos universitete, taip pat magistro studijas Lietuvos sporto universitete. Nors tapti ugniagese gelbėtoja nebuvo jos vaikystės svajonė, ilgainiui tas jausmas susiformavo ir nepaleido iki dienos, kai mintis tapo kūnu.
„Pradėjusi pasakoti apie profesijos pasirinkimą užsiminėte, kad prieš trylika metų, kai baigėte Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir norėjote pradėti dirbti šį darbą, negalėjote to padaryti. Kodėl? Ir kokį kelią teko nueiti, kad tai pasiektumėte? - Baigus Ugniagesių gelbėtojų mokyklą man buvo suteikta ugniagesės gelbėtojos kvalifikacija, labai siekiau, kad galėčiau dirbti šį darbą, bet tuo metu moterims tai buvo tabu. Neleido dirbti ugniagese, taigi pradėjau dirbti dispečere, tačiau pirminis noras niekur nedingo.
Galiausiai pasiprašiau, kad man vienai iš trijų inspektorių leistų tirti Prienų rajono gaisrus. Trejus metus tai dariau viena, sukaupiau didžiulį bagažą žinių ir patirties. Buvo labai įdomus laikotarpis, juokaudama sakau, kad tada įstojau į Valančiaus blaivybės draugiją, nes bet kuriuo metu galėjau būti iškviesta į tarnybą. Tuo metu mintis, kad moteris dirbs ugniagese gelbėtoja, buvo labai nepriimtina.
Nepamenu, pernai ar užpernai išėjo Statuto pataisos, ir tada pamaniau: dabar arba niekada, ir paprašiau viršininko, kad leistų pereiti į ugniagesius. Turėjau vyr. leitenanto laipsnį, dėl to daug kam šis sprendimas atrodė neadekvatus. Prasidėjo susirašinėjimas raštais, kol galiausiai vidaus reikalų ministras leido pereiti ir tapti ugniagese gelbėtoja. Turėjau vėl tikrintis sveikatą, atitikti fizinio, profesinio pasirengimo reikalavimus. Viską teko pereiti iš naujo, net ir Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursą pakartoti. Jau antri metai, kai aš pagaliau čia (juokiasi). Dvylika metų laukiau šitos akimirkos ir šio sprendimo dar neteko pasigailėti.
7 val. jau būnu tarnyboje. Po pusvalandžio prasideda budėjimas, iki tol turime būti pasiruošę: peržiūrėję, patikrinę visą įrangą, techniką, būti persirengę uniformą ir t. t. Pusę aštuonių laukia rikiuotė, pamainos vadas pasako, kokios šiandien pamokos, koks užimtumas, kokios naujienos ir pan., dokumentacijos pildymas, paskiriamas tą parą dispečerinėje budintis asmuo, sudaromas budėjimo grafikas.
Paskui vyksta pamokos - nuo gelbėjimo, gesinimo įrangos panaudojimo iki supažindinimo su dokumentacija, teisės aktais ir t. t. Pamokos baigiasi apie pietus, seka ūkio darbai, visuomeninė veikla. Sportuojame, vakarienė, šiek tiek laisvo laiko. Jei neįsijungia aliarmo signalas, taip ramiai ir sulaukiame ryto. Šokau į marškinėlius, kelnes, varvančiais plaukais vamzdžiu žemyn - ir į mašiną. Laiko tvarkytis nėra - išgirdę signalą turime išvykti per minutę.
Tokių kartų jau buvo nemažai, kai vakare prausiesi duše ir išgirsti aliarmą. Tik juokiuosi, kad visais tais kartais jau buvau spėjusi nusiprausti muilus (juokiasi). Kartą aliarmą išgirdau, kai buvau tik ką užsukusi čiaupą. Šokau į marškinėlius, kelnes, varvančiais plaukais vamzdžiu žemyn - ir į mašiną. Laiko tvarkytis nėra - išgirdę signalą turime išvykti per minutę. O kartą, pamenu, pjaunu žolę įsijungusi žoliapjovę, pakeliu galvą ir matau, kad nuvažiavo mūsų gaisrinė. Negirdėjau nei aliarmo, nei signalizacijos, ūžė žoliapjovė. Išjungiau ją, nubėgau pastato link - buvo gal koks 100-150 metrų. Atbėgu, mano skyriaus vairuotojas juokiasi, sako, šis iškvietimas buvo tik antram skyriui, jei būtų reikėję, būtume jau ir tave pašaukę (juokiasi).
Apskritai sakyčiau, kad galbūt dėl to, jog esu viena moteris, kartais ir būna sunkiausia. Kolegos juokiasi sakydami, kad man reikėtų draugės. Jie tikrai prie manęs pasitaiko, vyrai tarpusavyje juk bendrauja kitaip (šypsosi). Aš pati tikrai nesijaučiu blogai dirbdama viena tarp vyrų, aplinkinių nuomonių sklando visokių - viena iš jų, kad tai nėra priimtina.
Svarbiausia būti psichologiškai stipriam, nes kai patenki į ekstremalią situaciją, fizinių jėgų iš kažkur atsiranda. To psichologinio tvirtumo reikia norint susitvarkyti su esama situacija, nes paprasta, kai dega konteineris, visai kas kita, kai tenka susidurti su ugnimi ir gelbėti žmones.
Savo darbo praktikoje nemažai teko dirbti prie gaisruose žuvusių žmonių arba kai dėl gaisruose žuvusių žmonių tekdavo atlikti gaisravietės apžiūrą ir teikti specialisto išvadą dėl gaisro kilimo priežasties. Tačiau visai kas kita gelbėti žmogų iš paties gaisro. Turiu ir tokios praktikos, kai iš gaisro židinio teko išnešti žmogų. Atsimenu vaizdą, kai atvykus gyvenamasis vagonėlis degė atvira liepsna. Tada pamainos vadas, atlikdamas žvalgybą, pamatė viduje žmogų ir davė nurodymą jį išnešti. Jis buvo labai stipriai apdegęs, deja, nei kolegoms, nei atvykusiems medikams jo atgaivinti nepavyko.
Be tokio jausmo ir požiūrio šito darbo dirbti negalėtum. Jei aktualiausias būtų tik atlygis ar dar kokie kiti dalykai, nieko neišeitų. Manau, kad visi ugniagesiai esame šiek tiek išprotėję dėl šito jausmo - padėti, išgelbėti. Žinoma, kad ir kaip būtų gaila, deja, ne visada ši pagalba baigiasi gyvybės išgelbėjimu... Noras ir tikslas visada yra tokie patys, dėl milijono aplinkybių skiriasi tik kiekvienos situacijos baigtis.
Manau, esu linksma, jautri, siekianti savo tikslo ir labai reikli sau. Sunku pasakyti, kas tai galėtų būti. Gal galėčiau įvardyti tą nesmagų jausmą, kai likviduojant kokį nors incidentą kyla suirutė: rėkimas, įtampa, panika ir pan. Žinoma, visi žinome savo pareigas, kas ir ką galime padaryti, tačiau būna įvairių situacijų. Apskritai tokie momentai malonumo nekelia. Kad ir ta situacija, kai Tunelio gatvėje žuvo vaikai... Tada jaučiausi baisiai. Tuo metu neturi kada apie tai galvoti, tiesiog dirbi savo darbą, o mintys ateina vėliau...
Nuo nelaimingo atsitikimo nė vienas mūsų nėra apsaugotas, bet tas nelaimes dažniausiai ir sukelia žmogiškasis faktorius. Tikiu, kad esant aukštesniam pragyvenimo lygiui, situacija gerėtų, jei valdžia daugiau atsižvelgtų į žmogų, jo poreikius, o ne tik reikalautų ir gąsdintų sankcijomis ar apribojimais. Daug metų dirbau inspektore, dabar ugniagese gelbėtoja - dažnai susidurdavau su šiais dalykais, matau, kad žmonės įgauna sąmoningumo.
Mano manymu, dažnas gaisras, nelaimės kyla dėl nepritekliaus ar gyvenimo būdo (socialinių įgūdžių stokos). Pažiūrėkite, kas darosi socialiniuose būstuose - visa tai irgi gimsta iš nepritekliaus.
Jei tik sveikata leis dirbti, kol kas, prisidurdama iš kito darbo, galiu išgyventi už gaunamą atlygį. Tad jei nesumažintų algų ir galėčiau iš to išgyventi, tikrai čia pasilikčiau. Atlygis nėra tas veiksnys, dėl kurio čia dirbame, bet natūralu, kad, jei tai yra darbas, o ne savanorystė, turi iš to ir išgyventi. Jei eini savanoriauti tėvynės labui, tada turi darbą, iš kurio pragyveni, o laisvu laiku užsiimi savanoryste.
Dauguma labai palaikė mano svajonę, bet buvo dalis žmonių, kurie susilaikė nuo vertinimų. O kiti nesuprato, kaip galėjau atsisakyti, jų supratimu, „šiltos, minkštos kėdės ir iškeisti į sunkų kastuvą“? Visiems, kurie verkia, siūlau mažiau kalbėti ir tiesiog daryti savo gyvenime pokyčius. Tiems, kurie sako, kad Lietuvoje sunku gyventi, svaidosi pareiškimais, kad mes dirbame tik kas ketvirtą parą ir gauname už tai atlygį, visada sakau: jeigu...
Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, daugiausia pasitikėjimo šalyje turinti institucija vis dar išlieka Priešgaisrinė gelbėjimo ir apsaugos tarnyba - ja pasitiki 90 proc. apklaustųjų. Gaisrinės saugos specialybė - ne tik gerbiamas, bet ir prasmingas bei įdomus darbas.
Nuo vaikystės matant gaisrų vaizdus visada norėjosi nelikti nuošalyje, būti naudinga. Ir išties, labai geras jausmas kai gali kažkam padėti. Jei man kada nutiktų nelaimingas atsitikimas, tikiuosi, kad iš aplinkinių sulaukčiau tokios pačios nuoširdžios pagalbos, kokią pati skiriu. Todėl, paraginta aplinkinių, iškart pateikiau prašymą mokytis ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Jau po dviejų dienų praėjusi atranką pradėjau apmokymus ir tapau pirmąja mergina baigusia šią instituciją.
Studijų pradžioje maniau, jog paskaitos ir darbas turi mažai sąsajų. Bendrieji mokomieji dalykai atrodė niekuo nesusiję su būsimu darbu, visada kartojau, kad man, kaip ugniagesei, tikrai nebus reikalingi chemijos mokslai. Tačiau vėliau susipažinau su gaisrininkų komanda, kuri specializuojasi cheminių nelaimių srityje. Studijuojant atradau daug dalykų, kurie leido giliau žvelgti į studijų procesą, kelti klausimus. Niekad nenumaniau, koks plienas gali būti nepatikimas aukštose temperatūrose, o medis taip ilgai slėpti viduje rusenantį gaisrą, nors iš išorės jis atrodo užgesintas.
Studijos suteikė labai platų pasirinkimo galimybių spektrą: nuo kovojimo su ugnimi iki priešgaisrinių įrengimų projektavimo, ekspertinės veiklos. Žinoma, ugniagesiams gelbėtojams būtina įvykdyti sveikatos patikrinimą, ką padaryti pavyko ne visiems mano studijų draugams, todėl jiems teko ieškoti kitų karjeros galimybių. Tačiau ieškoti daug nereikėjo, nes jau ketvirtame kurse visi gavome ne po vieną darbo pasiūlymą.
Tikrai ne, studentiško gyvenimo niekada netrūko. Žinoma, kai esi pareigūnas, aplinka tau kelia aukštesnius reikalavimus, turi visada būti pasitempęs, pavyzdys kitiems.
Laikas tikrai nešvaistomas. Taip, yra laikas poilsiui, kuris yra būtinas, norint būti visada pasiruošus iškvietimui. Visas kitas laikas numatytas įgūdžių tobulinimui, mokymuisi. Praktikuojamės kasdien.
Gaisrininko darbas - labai prasmingas. Bet taip pat ir pavojingas bei atsakingas. Atvažiavus į gaisrą ar avariją visada reikia tvardyti emocijas, susikaupti. Žinome, jog gali visko įvykti. Tačiau po kiekvieno iškvietimo komandoje pasikalbame, pasidaliname išgyventomis situacijomis, galima sakyti, esame vienas kito psichologai. Kolegos tampa tavo šeima, su kuria bendrauji, išsikalbi. Bėdos, kurios yra darbe, ten ir lieka, o namų reikalai paliekami už namų slenksčio. Turime savo mažų švenčių, pasibuvimų. Kai tenka budėti per šventes, švenčiame ir darbe, kartais net stalą pasidengiame.
Pasak Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos, Greta - jau penktoji mergina, pasirinkusi mokslus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje. „Nei giminėje, nei tarp pažįstamų ugniagesių nebuvo - jų darbu teko žavėtis tik iš tolo arba televizoriaus ekrane. Dabar šią specialybę rekomenduočiau ir kitiems, ypač jeigu žmogus pasiryžęs dalį savo gyvenimo atiduoti gelbėdamas kitus, nebijo rizikos ir yra pasirengęs palaikyti savo fizinę formą. Pasak Gretos, ugniagesio gelbėtojo profesija jai visada atrodė viena iš labiausiai vertų pagarbos: „Pasirinkti šį darbą paskatino siekis padėti žmonėms ir galimybė derinti sportą su profesija. Rinkdamasi ją, svarsčiau, kad nenoriu praleisti daug laiko ten, kur man neįdomu. „Mokslus Ugniagesių gelbėtojų mokykloje taip ir įsivaizdavau, netgi maniau, kad bus sunkiau, - teigia kursantė. - Kai mokomės naujų dalykų, viskas išdėstoma taip aiškiai, kad kartą pabandžius jau viską žinai. Didžiausią įspūdį šioje mokykloje paliko darbai aukštyje. Net nemaniau, kad man bus taip įdomu. Didžiausią įspūdį šioje mokykloje paliko darbai aukštyje. Nors kol kas tikrame gaisre kursantams dar neteko būti, tik mokomajame, G. Pauliučenko įsitikinusi, kad ugniagesio gelbėtojo darbe svarbiausia darbų pasiskirstymas ir bendradarbiavimas: „Pasidalijus darbus įvykis gali būti likviduojamas ne tik greičiau, bet ir efektyviau.
Kaip teigia Greta, ji visada buvo kupina energijos. O prieš penkerius metus pradėjo lankyti kovos menų užsiėmimus: „Jie ir įtraukė į sporto pasaulį. Sportuoju ir toliau. Gretą puikiai vertina ir jos kolegos kursantai. „Sutariame puikiai - kalbamės, juokiamės ir kartu sprendžiame visas problemas. Kai šį rudenį G. Pauliučenko baigs Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, pradės dirbti Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje.
tags: #ar #gali #buti #moteris #gaisrininke