Lietuva įžengė į dinamišką XXI amžių. Jis kelia naujus reikalavimus ir švietimo sistemai. Globalizacija, informacijos sprogimas, sparti gyvenimo kaita, visuomenės išsiskaidymas - tai iššūkiai, kurie sureikšmina socialinį ir kultūrinį švietimo vaidmenį.
Daugiau kaip per 10 metų mokykla Lietuvoje smarkiai pasikeitė: atsirado nauji dėstomieji dalykai, programos, pakito vadovėlių turinys, kita mokomoji medžiaga, siekiama ugdymo turinio individualizavimo, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko poreikius ir gebėjimus.
Įdiegtas privalomas 10-metis mokymas, įvestas profilinis mokymas, sudaręs galimybę moksleiviui rinktis kursus, atsižvelgus į savo gebėjimus ir ateities siekius. Nuosekliai vykdyta brandos egzaminų reforma, sukurta valstybinių ir mokyklinių egzaminų sistema, įgavusi sąsają su aukštosiomis mokyklomis, sudaranti galimybę ir po vidurinės programos baigimo tobulinti savo žinias, gebėjimus bei papildomai laikyti ar perlaikyti nepavykusius egzaminus. Taip įgyvendinama mokymosi visą gyvenimą nuostata.
Pakito ir švietimo finansavimo principai, t.y. Per dešimtmetį gerokai pasikeitė, atsinaujino ir pati švietimo sistema: atsirado nevalstybinės mokyklos, gimnazijos, darželiai-mokyklos. Sudėtingos ugdymo programos, dėmesys kiekvienam vaikui meta iššūkį įprastam mokyklos tipui, tačiau daugelyje mokyklų tebeegzistuoja linijinio mokymo sistema, besistengianti aprėpti visas (I-XII) klases ir visus programų koncentrus.
Reikėtų prisiminti, kad Klaipėdoje buvo tik vidurinės mokyklos. Šiandien galime pasidžiaugti jų įvairove: yra pradinės, pagrindinės, darželiai-mokyklos, gimnazijos. Tačiau išliko ir 17 vidurinių mokyklų. Ir tėvus, ir pedagogus jaudina jų ateitis.
Klaipėdos vidurinių mokyklų direktoriai, jų pavaduotojai, būdami aukštų vadybinių kvalifikacinių kategorijų, profesionalūs pedagogai, deda didžiules pastangas, kad būtų įgyvendintos Bendrųjų ugdymo planų teikiamos galimybės (ugdymo diferencijavimas, individualizavimas nuo V klasės, specialiųjų poreikių vaikų integracija, profilinių klasių moksleivių poreikių tenkinimas ir kt.). Ne visos pastangos duoda pozityvių rezultatų.
Ypač sunku tokioje mokykloje dėl didelio moksleivių skaičiaus ir mokomųjų kabinetų stokos tinkamai organizuoti ugdymo procesą - parengti individualų mokyklos ugdymo planą, teminius planus (juk dažnam dalyko mokytojui juos reikia kurti nuo V iki XII klasės), sudaryti optimalų tvarkaraštį, tenkinantį ir vaiko, ir pedagogo poreikius. Tad nenuostabu, kad ir šiandien, spalio mėnesį, dar yra vidurinių mokyklų, tebedirbančių pagal kintantį pamokų tvarkaraštį.
Be abejo, mokslo metų pradžia sudėtinga visoms mokykloms, tačiau mokslo metų pabaiga irgi nieko lengvo nežada. Jau nuo vasario mėnesio prasideda egzaminų registracija, už kurią atsakingi mokyklų vadovai, o visą pavasarį, vasaros pradžioje vyksta brandos egzaminų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo sesijos. Ir vėl vidurinėms - „ilgosioms“ - mokykloms tenka žymiai didesnis krūvis: egzaminų sesija vyksta nepasibaigus mokslo metams, o kitoms klasėms dar būtina organizuoti ugdymo procesą, galvoti apie netradicinio ugdymo dienas iki pat birželio mėnesio antrosios pusės. Pedagogai dažnai užimti egzaminais. Šiuo atžvilgiu žymiai lengviau grynosioms gimnazijoms ir ypač pagrindinėms mokykloms.
Tegul neįsižeidžia pedagogai, bet svarbiausias mokykloje yra vaikas. Jo labui kuriamos programos, organizuojami tyrimai, jo labui dirba įvairios institucijos: švietimo plėtotės centrai, Švietimo ir mokslo ministerija, švietimo skyriai, pedagoginės-psichologinės tarnybos, pedagogų švietimo ir kultūros centrai ir kt. Jam ugdyti skiriami ir tie milijonai iš savivaldybės ir valstybės biudžeto. Tačiau ar visada jis yra iš tikrųjų svarbiausias? Ar jo, vaiko, vardu nesinaudojama, siekiant įrodyti savo tiesas? Kaip jis jaučiasi gigantiškoje mokykloje?
Visų pirma didelėje vidurinėje mokykloje nei vadovams, nei pedagogams neįmanoma pažinti visų vaikų, todėl labai sunku suburti tėvų, moksleivių ir mokytojų bendruomenę. Tokioje mokykloje, kad ir kokios būtų pedagogų, psichologų, socialinių ir specialiųjų pedagogų pastangos, sunku padėti problemiškiems vaikams, kadangi visas mokyklos potencialas yra nukreiptas į ugdymo rezultatus. Didžiausias dėmesys skiriamas baigiamosios grandies moksleiviams - juk jiems brandos egzaminai, jiems reikės konkuruoti laikant valstybinius egzaminus, stojant į aukštąsias mokyklas ir t.t.
Sunku didelėje mokykloje, kurioje 900-1300 įvairaus amžiaus moksleivių, užtikrinti psichologinį ir fizinį vaikų saugumą, kontroliuoti pašalinių asmenų patekimą į įstaigą, pastebėti narkotikų platinimo apraiškas, reketavimo ir šantažo atvejus ir kt. Kai į mūsų mokyklas, kaip ir į visą visuomenę, pradeda brautis tokie socialiniai reiškiniai, būtina mažinti mokinių srautus mokykloje, kad kiekvienas vaikas būtų pažįstamas, matomas, jaustųsi svarbus ir reikalingas. Jam turi būti siūloma pagal Ugdymo plano galimybes ir finansinius išteklius individualizuota, diferencijuota, atitinkanti jo gebėjimus ir poreikius, suderinta su tėvų pageidavimu prasminga veikla.
Mūsų miesto didžiosiose mokyklose, į kurias šiuo metu tradiciškai veržiasi tėvai ir vaikai dėl susidariusių stereotipų, kad vaikui geriausiai nekeisti mokyklos, iškyla ir kitos problemos. Tai antroji pamaina. Ji atsirado tuomet, kai dar buvo didelis gimstamumas ir nespėta statyti naujų mokyklų. Šiandien, kai vienos mokyklos pagal projektinį pajėgumą nėra visai užpildytos, antros pamainos klausimas turi būti kuo greičiau išspręstas, nes Klaipėdoje esančios visos mokyklos, tolygiai paskirsčius moksleivių srautus, galėtų dirbti viena pamaina. Neturime teisės laukti, kol vidurinės mokyklos sumažės savaime dėl natūralaus gimstamumo mažėjimo.
Blogiausia, kai antroje pamainoje atsiduria ne tik pradinukai, esantys vieno mokytojo priežiūroje, bet ir paaugliai (V-VIII klasių moksleiviai). Turbūt visiems suprantama, kad paauglystės amžiaus tarpsnis yra pats sudėtingiausias ir pedagoginiam darbui su šiais vaikais turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Su šio amžiaus tarpsnio vaikais turėtų dirbti ne tik geri pedagogai dalykininkai, bet pirmiausia tie pedagogai, kurie turi psichologijos žinių, gerai išmano paauglystės amžiaus tarpsnį, gali įdomiai perteikti dėstomojo dalyko medžiagą, sugeba įsiklausyti į vaiko problemas ir bando padėti jas spręsti, įtraukia pačius moksleivius į prasmingą veiklą.
Ir geriausių ketinimų turinčiam mokytojui tai be galo sudėtinga padaryti gigantiškoje vidurinėje mokykloje, kadangi tas pats mokytojas turi rūpintis ir akademiniais baigiamųjų klasių moksleivių rezultatais. Taigi paauglys, nors jam reikalingas didžiausias dėmesys, tampa mažiau svarbus mokykloje, dažnai nesulaukia pagalbos ir supratimo namuose, todėl praranda norą mokytis, iškrenta iš mokymosi sistemos, jį pavilioja gatvės gyvenimas.
Moksleivių, praradusių mokymosi motyvaciją, miesto mokyklose yra nemažai ir jų skaičius didėja. 2001-2002 mokslo metais antramečių ir keltų į aukštesnę klasę su neigiamais balais buvo 491, o 2002-2003 m.m. - 547 moksleiviai. Didžioji dalis šių moksleivių yra būtent V-IX klasių grupėje. Jie sudarė 2001-2002 m.m. - 81 proc., 2002-2003 m.m. - 94 proc. visų vaikų. Sąvadų duomenimis, didėja ir pašalintų iš mokyklų 16-17 metų moksleivių skaičius: 2001-2002 m. m. jų buvo 73, 2002-2003 m. m.
„Ilgojoje“ vidurinėje mokykloje nevienodose sąlygose atsiduria ir pagal vidurinio ugdymo programą besimokantys XI-XII klasių moksleiviai, lyginant jų galimybes su grynojoje gimnazijoje besimokančiaisiais. Kaip minėta, jiems sunku organizuoti patį ugdymo procesą, kadangi neįmanoma sudaryti tvarkaraščio su minimaliu „langų“ (ne daugiau kaip 3 per savaitę) skaičiumi.
Profilinio mokymo, kurį įgyvendina visos vidurinės mokyklos, esmė - galimybė rinktis dalykų kursus, pačius mokomuosius dalykus. Moksleivių mokymas XI-XII klasėse organizuojamas mobiliomis grupėmis pagal pasirinktas programas. Klasė išsiskaido, todėl reikia daugiau patalpų. Tačiau patalpų stokojama, nes ir taip vidurinės mokyklos pagal savo projektinį pajėgumą yra perkrautos (lietuviškų vidurinių mokyklų užpildomumo vidurkis - 133 proc). Tad arba pažeidžiami vaiko individualaus pasirinkimo poreikiai, t.y. profilinis mokymas organizuojamas formaliai, klasiniu principu, arba nesudaromas moksleiviui palankus tvarkaraštis.
Turėdamas daugiau „langų“, vienuoliktokas ar dvyliktokas pervargsta, išsitęsia jo darbo diena, didesnė tikimybė blogesniam lankomumui, o kartu ir prastesniems ugdymo rezultatams negu grynojoje gimnazijoje. Žinoma, valstybinių egzaminų rezultatų lyginimas gimnazijose ir vidurinėse mokyklose nėra etiškas, bet galimas vienu aspektu: didžioji dalis tų moksleivių, kurie gauna nei-giamus įvertinimus už valstybinius egzaminus, yra iš vidurinių mokyklų. Kodėl jie po X klasės nepasirinko profesinių technikos mokyklų?
Kalbant apie vidurinių mokyklų reorganizacijos į pagrindines mokyklas ar gimnazijas galimybę, būtina atsižvelgti ir į tai, kur jos yra, koks toje savivaldybės teritorijoje tinklas - tankus ar retas, kokių kitų tipų mokyklos veikia.
Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje jau veikia 4 gimnazijos (3 išgrynintos, t.y. Ugdymo įstaigos, esančios tankiai apgyventoje teritorijoje, daro įtaką viena kitos veiklai. Pavyzdžiui, grynosios gimnazijos veiklai įtakos turi, kur ji yra ir kiek vidurinių ar pagrindinių mokyklų aplinkui ją išsidėstę. Jeigu vidurinių mokyklų yra daug, gimnazijai iškyla grėsmė mažėti arba tapti tik akademine, nes kiekviena vidurinė mokykla stengiasi išlaikyti vyresniuosius vaikus, nelabai noriai išleisdama juos į gimnazijas. Pagrindinė mokykla, lyginant su vidurine, taip pat atsiduria nelygiose sąlygose komplektuojant moksleivius, nes vienos struktūra yra I-X klasės, kitos - I-XII. Taigi mieste veiktų gimnazijos ir pagrindinės mokyklos (pagal poreikį pradinės ir darželiai-mokyklos), susietos tarpusavio ryšiais. Tėvai, vesdami savo atžalą į I klasę, aiškiai žinotų, kad po 8 ar 10 metų vaikas, jeigu pageidaus, galės mokytis gimnazijoje ar vienoje iš profesinių technikos mokyklų, kuriose jau nuo praėjusių mokslo metų pradėjo kurtis gimnazijų technologinės klasės.
Galbūt miesto teritorijoje liktų ir viena kita vidurinė 400-500 vietų mokykla, kuri išsiskirtų ugdymo programomis (pvz. Pasak sociologo A.Kalvaičio, abi šios švietimo sampratos reikalauja visiškai skirtingų darbo ir elgesio modelių, skirtingos filosofijos. Pirmuoju atveju būtina atsisakyti pažymio kulto, reikia mokykloje kurti saugią namų atmosferą; antruoju atveju - būtina orientuotis į pasiekimus, nes vaikas ruošiamas konkurencinei visuomenei. Vidurinėje (I-XII klasių) mokykloje susikerta šios dvi visiškai priešingos filosofijos.
Vyriausybės 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-177 patvirtintose Valstybinės švietimo strategijos nuostatose numatant iki 2012 metų įgyvendinti pagrindinius švietimo plėtotės siekius, pabrėžiama, kad šalyje sukuriama lanksti ir atvira švietimo struktūra, sujungianti bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą, pereinama prie švietimo struktūros , grindžiamos ne uždarais mokyklų tipais, bet lanksčiomis programomis, padidinamas mokinių mobilumas renkantis įvairių mokyklų tipus ir programas, sukuriamas efektyvumo, prieinamumo ir kokybės reikalavimus atitinkantis mokyklų tinklas, prieš tai parengiant savivaldybėse detalius planus.
Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos projektas, pagal kurį įgyvendintos gimnazijos išgryninimo programos ir kt., buvo patvirtintas 2001 metais. Šiandien, atsižvelgus į naujai parengtus dokumentus (Švietimo įstatymo naują redakciją, minėtas Valstybinės švietimo strategijos nuostatas, Mokyklų tobulinimo programą), projektas turi būti konkretizuojamas ir detalizuojamas.
Šiuo metu Švietimo skyriui jau pateikta mokyklų vadovų nuomonė apie mokyklų tinklo viziją Klaipėdos mieste. Surinkta pilotinio projekto medžiaga apibendrinama, lyginami duomenys, rengiamos išvados. Gruodžio mėnesį bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos projektas bus pateiktas svarstyti visoms mokykloms, visuomenei, profesinėms sąjungoms, Švietimo tarybai, kitiems suinteresuotiems asmenims.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas teigia: „Taip, birželio mėnesį kiekvieną dieną mūsų laukia egzaminai: tai vienuoliktokų, tai dvyliktokų, tai norinčiųjų perlaikyti. Organizavimo daug, darbų - labai daug, o sumaišties taip pat bus neabejotinai daug, nes teks suderinti sunkiai suderinamus tikslus“.
Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė antrina: „Bus dienų, kai egzaminus laikys ir dvyliktokai, ir vienuoliktokai. Tarkime, pas mus vieną dieną chemijos egzamino I dalį laikys 80 vienuoliktokų ir dar matematikos egzaminą 220 dvyliktokų. Taigi per vieną dieną 300 egzaminuojamųjų viename pastate. Negana to, pasibaigus pagrindinei egzaminų sesijai, prasidės perlaikymas ir perlaikančiųjų 11-os klasės dalį bus vėlgi gana daug. Perlaikymas baigsis tik liepos 3 d., tada mokytojams prasidės egzaminų užduočių vertinimas ir jis tęsis iki liepos 18 dienos. Taigi mokytojų atostogoms liks per mažai dienų. Natūralu, kad atostogauti jie norės eiti per kitus mokslo metus. O ką tokiu atveju daryti mokyklų vadovams ir mokiniams?“
Ir tai dar ne viskas. Nes vienu metu vyks ne tik egzaminai vyriausiems gimnazistams, bet dar kažkaip teks užtikrinti, kad vyktų ir pamokos kitų klasių mokiniams. Nes mokslo metai šiemet baigiasi tik birželio 23 dieną. O juk valstybinių brandos egzaminų metu pašalinių asmenų, taigi ir jokių mokinių, ten, kur vyksta egzaminai, būti negali.
Įsivaizduojate, kokį mes pasiekėme lygį: nuo gegužės pabaigos jaunesnių klasių mokinius reikia šalinti iš mokyklų, kad jie netrukdytų vyresniems mokiniams laikyti egzaminų. „Birželio mėnesį iš daugybės mokinių bus atimta galimybė normaliai mokytis, - tikina Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. - Įsivaizduojate, kokį mes pasiekėme lygį: nuo gegužės pabaigos jaunesnių klasių mokinius reikia šalinti iš mokyklų, kad jie netrukdytų vyresniems mokiniams laikyti egzaminų. Taip pat kad netrukdytų švietimo sistemai ir švietimo sistemos reformatorių fantazijoms. Ar jūs įsivaizduojate, kaip „toli“ mes nužengėme, jeigu jau mokiniai trukdo švietimo sistemai.“
„Net neįsivaizduoju, kaip viską suderinti, - atsidūsta Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis. - Mūsų gimnazija ilgoji (o regionuose tokių gimnazijų dauguma), taigi turime visų amžiaus grupių mokinių nuo pirmokų iki dvyliktokų. Ir mokinių pas mus tikrai daug - 800, o patalpos tikrai ankštos (projektinis pajėgumas - tik 450 mokinių). Kai prasidės egzaminai, jaunesnieji mokiniai gimnazijoje būti negalės. O kur juos dėti? Funkcionieriai siūlo vežti į edukacijas, į netradicines erdves. Bet tam reikia transporto ir lėšų. Paradoksalu, bet birželiui sunku net autobusų išsinuomoti, nes visos mokyklos apgulusios. Norint užsakyti autobusą birželiui, tą reikia pradėti daryti prieš 2-3 mėnesius, kitaip negausi, nes visos mokyklos kažkaip bando gelbėtis.“
Ministerija ir Nacionalinė švietimo agentūra aiškina, kad tai mokyklų ir jų vadovų rūpestis ir jos čia jokios pagalbos neteikia. Birželį daug pamokų Velžio gimnazijoje ir kitose ilgosiose gimnazijose vyks nuotoliu. Bet dalies pamokų tiesiog nebus, nes per valstybinius brandos egzaminus reikalingi mokytojai vykdytojai (administratoriai, prižiūrėtojai), tad jeigu jie bus egzaminuose, natūralu, pamokų vesti negalės, net ir nuotoliniu būdu.
„Tad apie kokią ugdymo kokybę birželio mėnesį galima kalbėti. Tai tiesiog imitacija. Beje, esame apskaičiavę, kad per vienus mokslo metus skirtingiems patikrinimams ir egzaminams išnaudojame net 40 dienų. Ar tai normalu. Nemanau“, - sako R.Baltušis.
Visą šią nesisteminę sistemą sukūrė buvęs švietimo viceministras Ramūnas Skaudžius, įkvėptas buvusios švietimo ministrės Jurgitos Šiugždinienės, o galutinę versiją su visais į vasarą sustumtais egzaminais patvirtino kitas buvęs švietimo viceministras Ignas Gaižiūnas. Visų trijų šių veikėjų dabar nei regėti, nei girdėti. Pridarė ir dingo. O mokykloms tenka viską išgyventi ir vykdyti. Ir šiemet pakeisti jau nieko neįmanoma. Todėl dabartinės švietimo ministrės Ramintos Popovienės nuogąstavimai ir nerimas dėl artėjančios brandos egzaminų sesijos labai pagrįsti.
Mokyklų administracijos mano, kad jeigu mokslo metai baigtųsi birželio pradžioje, tuomet ir tas egzaminų mėnuo neatrodytų toks baisus ir daug problemų išsispręstų. Tačiau čia išryškėja dar viena buvusių valdančiųjų palikta mina - trumpinti mokslo metus nelabai įmanoma, nes pagal atnaujintas ugdymo programas (pagal kurias mūsų vaikai mokosi jau dvejus metus) apimtys ir krūviai labai išaugo ir net dabar, tai yra nesutrumpinus mokslo metų, visų temų išeiti nesuspėjama (nors keičiant programas buvo žadama priešingai).
„Pasikalbėjusi su skirtingų dalykų mokytojais, labai užtikrintai galiu teigti, kad dėl atnaujintų ugdymo programų mokymosi apimtys padidėjo iki trečdalio. Kai kuriuose dalykuose atsirado net universitetinių temų“, - teigia S.Drazdavičienė.
„Tiesą sakant, mums buvo aiškinama, esą visos reformos vykdomos tam, kad pagerėtų mokinių pasiekimai, tad dabartinės švietimo ministerijos vadovybės aš ir klausiau, ar esama tyrimų, kaip nors bandžiusių pamatuoti ir įvertinti atnaujintų mokymo programų ir prailgintų mokslo metų poveikį mokinių mokymo rezultatams. Taip pat ir mokymosi be vadovėlių poveikį mokinių pasiekimams. Ir paaiškėjo, kad jokių tyrimų nėra. Jokių“, - užbaigia R.Dambrauskas.
Žvelgiant į visumą aišku, kad neužteks trumpinti mokslo metų trukmės, teks siaurinti ir ką tik atnaujintas mokymo programas. O kalbant tiesiai, teks taisyti broką.
Moksleiviai egzamino metu
Šis komentaras skelbtas „Žinių radijuje“ gegužės 8 d.