Neapmokėtos sąskaitos faktūros, neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai - veiksniai, su kuriais susiduria nemaža dalis verslo įmonių. Ir nors atrodytų, kad kiekvienas, fizinis ar juridinis asmuo, įsigijęs prekių ar pasinaudojęs paslaugomis, turėtų prisiimti visišką atsiskaitymų atsakomybę ir finansinius įsipareigojimus vykdyti laiku, praktika rodo, kad realybė neretai būna priešinga.
Verta pastebėti, kad nemaža dalis su šia problema susidūrusių juridinių asmenų bando problemą išspręsti savarankiškai. Vis dėlto, dažniausiai priimami paprasti situacijos sprendimo būdai, pavyzdžiui, siunčiami mokėjimo priminimai. Ir nors įvairios įmonės renkasi skirtingas šios priemonės variacijas (vienos - pirmiausia teiraujasi, kodėl nebuvo atliktas pavedimas ir tik po to siunčia sąskaitą faktūrą; kitos - iš ją siunčia iškart), natūraliai kyla klausimas: ar vien tik to gali pakakti? Juo labiau, kad psichologai išskiria įvairius skolininkų tipus - situacinius, žadėtojus, tylenius, piktybiškus bei beviltiškus, tad naivu tikėtis, kad vienas sprendimo būdas gali būti veiksmingais esant tokiai įvairovei. Maža to, savarankiškai siunčiant priminimus, gaištamas laikas, o pageidaujamo rezultato - dažniausiai nesulaukiama.
Vėluojantys mokėjimai, skolininko vengimas bendrauti, turto slėpimas - tai realijos, su kuriomis vis dažniau susiduria kreditoriai tiek verslo, tiek civiliniuose santykiuose. Tokiais atvejais įprastų skolų išieškojimo priemonių efektyvumas gali būti ribotas. Negaiškite laiko neveiksmingoms skolų susigrąžinimo pastangoms. Pasinaudokite teisėtomis priemonėmis ir profesionalia detektyvo pagalba.
SKOLŲ IŠIEŠKOJIMO GIDAS. Kada naudoti ir kam reikalingi VEKSELIAI?
Skolų išieškojimo būdai
Skolų išieškojimo biuras susisieks su Jūsų skolininku, primindamas apie esamas skolas; siekdamas sužinoti, dėl kokių priežasčių susiklostė dabartinė situacija ir kaip greitai jį galėtų būti išspręsta. Vis dėlto, įspėjimas telefonu nėra vienintelis sprendimas - kai kurie skolininkai į situaciją reaguoja tik gavę raginimą atsiskaityti su įspėjimu, jog to nepadarius, bus paviešinti jų duomenys.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra ypač nedidelė šalis, tad informacija apie verslo subjektus sklinda ypač greitai, nesunku suprasti, kodėl būtent šis skolos išieškojimo būdas šioje šalyje, yra vienas efektyviausių. Tačiau net, jei ir išvardinti sprendimai neatneša pageidaujamo rezultato, visada galima imtis teisinių priemonių.
Ar galima išvengti išieškojimo perrašius turtą vaikams?
Kyla klausimas, kas būtų, jeigu butas būtų perrašytas vaiko vardu. Jei butas būtų perrašytas vaikui (to jau negalima atlikti jei yra uždėtas areštas) tokiu atveju vistiek bus išieškoma iš buto tik paskui dar vaikas galės paduoti savo tėvus į teismą (sulaukęs pilnametystės) kad neišsaugojo jo turto.
Tačiau, neaišku dėl ko yra dedamas (turėtų būti dedamas) areštas. Sutik, kad jei bus įsiskolinimai už įv. komunalines paslaugas nežiūrės kas savininkas (pilnametis ar ne) o bus išieškoma ir tiek. Jei aišku už kažką kitą bus išieškoma tai jau kita šneka. Nors vėlgi, jei bus nekiln. turtas perduodamas kitam ir teisme pasiseks įrodyti kad sandėris buvo atliktas siekiant išvengti išieškojimo iš to nekiln.
Apsauga nuo išieškojimo iš paskutinio būsto
Pagal istatyma negalėtu atimti paskutinio busto. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija septynis tūkstančius litų.
Teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka.
Areštuoti butą visų pirma dar nereiškia, kad jis bemat bus parduotas, o Jūs iškraustytas. Antstolis gali areštuoti butą tam, kad Jūs nenuslėptumėt turto ir neskelbti varžytinių. O jei jau kartais nutiktų taip, kad pardavinės - kaltinkit save.
Hipotekos istorija ir dabartis
Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė šalis drausmė ir tikslus pareigų vykdymas - būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali neįvykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus, yra hipoteka.
Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatos pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės norms taikymo problemas.
Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazis ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkis teismai.
Hipotekos raida
Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.
Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.
Šios fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - js pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girard'as įkaito šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti". Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Įkeičiamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girard'as ir V. M. Chvostov'as greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Šios teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.
Tačiau nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Tačiau išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusis valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. balandžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų išleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įkeičiant nekilnojamąjį turtą, įrašant į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.
1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas, kaip pastebi A. Janulaitis, turtais, nelietė smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs I. Butkys atskleidžia js vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šios nekilnojamąjį turtą, įrašant į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygs vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog įsigaliojęs 1936 m. balandžio 30 d. 1936 m. Įstatymas panaikino galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos Įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g...