Kas gali būti nuostabiau ir tikriau… už vaikus? Jie suteikia gyvenimui prasmę, spalvas ir džiaugsmą. Jų šypsenos, nuoširdus juokas kaskart ištirpdo liūdesį, užpildo širdį šiluma.
Vaiko Diena Darželyje
Gegužės 16 d. darželyje šventėme Vaiko dieną. Mokytojos grupėse pasveikino vaikus, palinkėjo šypsenų, draugų, sėkmės ir kartu su vaikais svarstė - o kas gi yra ta laimė, kada jaučiamės laimingi? Džiaugiamės kartu su jais nepaprasta paprastumu vaikiška laime, stebėdami kaip džiugiai jie mankštinasi ir žaidžia, kaip atsidavę piešia spalvotomis kreidelėmis ant asfalto dangos, kurdami žaismingą, nuoširdumu tikrą pasaulį. Būkit laimingi, vaikai!
„Lietuvoje Vaiko diena minima gegužės trečiąjį penktadienį.
Meilė - Mįslė ir Jausmų Rinkinys
Meilė - mįslė ir tiems, kurie ją patiria, ir tiems, kurie tampa jos liudytojais. Matome ją, jaučiame, bet nesuprantame, nes saitai, jungiantys du mylimus žmones - nepaaiškinami. Meilė - įvairių jausmų ir emocijų rinkinys. Dažnai tokius jausmus, kaip pavydą ar stiprią aistrą laikome tiesioginiais stiprios meilės įrodymais. O be reikalo. Tokie jausmai greičiau partnerį nuo mūsų stumia nei traukia. Tarp tikrąją meilę išgyvenančių įsimylėjėlių vienu metu rutuliojais du siužetai: subjektyvus - „Aš myliu“ ir objektyvus „Esu mylimas“.
Pavydas ir Savigarbos Trūkumas
Tačiau pavyduolis visada save mato meilės objektu. Iš tiesų pavydi tie, kurie nepasitiki savimi ir kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso. Dėl to pavyduoliai yra labiau pažeidžiami ir įtarūs. Jie abejoja ir netiki, kad kitiems gali būti svarbūs ir reikšmingi. Meilė jiems - nuolatinis buvimas kartu ir tik vienas kito matymas. Draugų vakarėlyje pažiūrėjai į kitą - nemyli manęs. Bet ar pavyduoliai patys myli? Psichoanalitiko Jean Michel Hirt teigimu, nepagrįstas pavydas nerodo tikros meilės, bet daug pasako apie patį pavyduolį. Rodo savigarbos trūkumą ir nemokėjimą veikti savarankiškai.
Perdėtas Rūpinimasis
„Aš visada globoju tave, rūpinuosi, jaudinuosi…“. Iš pirmo žvilgsnio tokia meilė, kai aukoji save vardan kito, mažų mažiausiai atrodo altruistiška, tyra ir tikra. Bet ar tikrai? Perdėtas rūpinimasis mylimuoju rodo, kaip labai asmuo nevertina savęs kaip lygiaverčio partnerio. Jam visada atrodo, kad duoda per mažai. Žiūrint iš partnerio pozicijos, argi blogai, jeigu tavimi kažkas taip rūpinasi? Tačiau tiesa ta, kad begalinė globa, kuri, beje, būna primesta paties besirūpinančiojo, nėra visai nekalta. Nors ir nelengva pripažinti, bet tokia meilė labiau nukreipta ne į partnerį, o į save. Toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje jautė tėvų dėmesio trūkumą ir perdėtas rūpinimasis partneriu gali būti kaip žinutė: „Štai ką reiškia rūpintis mylimu žmogumi“. O partneriui tokia meilė sako: „Dabar tavo eilė parodyti, kaip mane brangini“.
Priklausomybė ir Vienatvės Baimė
Būti priklausomam nuo kito reiškia būti pasiruošusiam bet kam, kad tik išvengtum nepakeliamo vidinės tuštumos jausmo, kuris apima mylimam žmogui nutolus. Yra ir kitas variantas. Būti priklausomam reiškia nedaryti nieko, nes kaip toje senoje pasakoje, kur senelė nuolat kartodavo: „Ką senelis padarys - viskas bus gerai“. Partnerį tokia perspektyva vilioja, bent jau kurį laiką. Juk nuostabu, kai tau visuomet pritaria, o galiausiai net nereikia tartis. Į priklausomybę nuo partnerio patenka tie, kurie baiminasi ne tiek išorinės, kiek vidinės vienatvės. Toks žmogus vos išsiskyręs su savo „gyvenimo meile“ po kelių dienų suranda „TIKRĄJĄ gyvenimo meilę“. Esmė ta, kad priklausomi tiesiog nemoka būti vieni. Iš tiesų net nesvarbu šalia ko būti, svarbu, kad turėtų kažką greta, nes kitaip jaučiasi nesaugūs.
Meilė ir Aistra
Meilė ir aistra kaip patiekalas ir prieskoniai. Maistas skanesnis pagardintas prieskoniais, o be jų tiesiog stringa gerklėje. Bet taip pat nevalgome vien tik prieskonių. Taip ir meilė. Kai ji pagardinama aistra, darosi stipresnė. Aistra nepaklūsta protui, o meilė yra „protingesnė“. Galite nesutikti ir sakyti, kad meilė akla. Bet juk iš tiesų dėl to kalta aistra. Kai be miegamojo malonumų daugiau niekas su žmogumi nesieja, to negali pavadinti meile. Kai aistra šiek tiek išblėsta, atsiriša akys. Tuomet svarbu ne tik fizinis, bet ir dvasinis mylimo žmogaus artumas. Stiprios aistros emocijos dažnai užpildo partnerių vidinę tuštumą, bet prislopina tikrų santykių supratimą. Ir tokia meilė vos užsiliepsnojusi sudega. Procesas ilgiau trunka, jeigu abiejų partnerių požiūris į tokią meilės išraišką vienodas.
Noras Užvaldyti
Taip jau yra, kad užsimezgus rimtiems santykiams kartu įgyjame ir norą - o gal teisę? - priklausyti vienas kitam. Iš čia ateina ir ištikimybės svarba ir nenoras dalytis mylimu žmogumi su kitais. Noras užvaldyti kitą - vienas iš neatsiejamų meilės komponentų. Bet jeigu tas troškimas nepaleidžia niekada ir tampa svarbiausiu dalyku santykiuose - tai ne meilė, o baimė. Valdyti - reiškia mokėti mylėti tik tai, kas po ranka. Tokio tipo partneris nei savęs, nei savo antrosios pusės nemato kaip atskirų žmonių. Jam santykiai tai - „du viename“.
Todėl skirtingai nei priklausomybės nuo kito siekiantis tipas, šis nesiekia priklausyti nuo partnerio, nes juk neįmanoma priklausyti nuo to, kas jau yra tavo nuosavybė. Ar tai tikra meilė? Vargu. Tokie santykiai viso labo rodo, kad partneris kitu naudojasi kaip skydu savo saugumui užtikrinti. Todėl praradęs kontrolę jaučiasi, lyg jo paties gyvenimas pradėtų griūti. Jis ne tik pats bijo, jis baugina ir mylimą žmogų: „Jei mane paliksi - nusižudysiu“ arba „Nebūsi mano - nebūsi niekieno“.
Tikroji Meilė
Jei tai tikroji meilė, abu laukiate progų pabūti kartu, tačiau suprantate, kad negalite kartu būti nuolat. Tikroji meilė porą jungia visur, kur jie bebūtų ir ką bedarytų: nuo miegamojo iki pokalbių ir laikymosi už rankų viešose vietose. Sąžiningi ir atviri pokalbiai yra svarbi tikrosios meilės dalis, o akla meilė jų tiesiog nepripažįsta. Pirmuoju atveju partneriai vienodai gerai jaučiasi tiek tylėdami, tiek karštai diskutuodami.
8 tikros meilės požymiai
Prisiminimai apie Artimuosius
Gyvenimas išslydo iš po kojų, nes tai buvo pats nuostabiausias žmogus žemėje. Ji savo gerumą dalino visiems, Jos begalinė širdis suteikdavo kiekvienam laimės... Tik deja, gyvenimas ir mirtis negailestingi, dažnai pasiimdami, tų kurių reikia mums labiausiai.. Ir joks laikas neužgydys skausmo žaizdų, tiks kartkartėm leis apie tai negalvoti.. Pasiilgstam Jos, pasiilgstam Jos būdo. Pasiilgstam Jos juoko, kaip Ji sukiojasi virtuvėje, pasiilgstam Jos švelnaus balso. Mylim Ją. Turėjom pačią geriausia Mamą.
Žinote, kol turime mamas tol galime jaustis vaikais, nepriklausomai kiek mums metų. Atsimenu buvau apie 40 metų, mama glostė man ranką ir sakė - mažyte tu mano...., ir man buvo taip juokinga, kad mane vadina mažyte, bet dabar žinau, kad vaikai visada mums yra maži, nors ir gerokai mus praaugę. O kas gali būti nuostabiau už mamos prisilietimą, apkabinimą, galiausiai skaniai paruoštą vakarienę....netekę mamos tiesiog jaučiamės nesaugūs, nemokam be jos tvarkyti savo gyvenimų, švęsti švenčių....Begaliniai skaudu, kad mama išėjo labai jauna, bet čia jau ne mūsų valioje.... tiesiog turim mokintis gyventi be savo mylimųjų, bet su jais mūsų širdyse ir gyvenimuose.
Skaudžiau nieko gyvenime nebuvo ir nebus, nežinom kaip su tuo susitaikyti.
Vytautė Žilinskaitė apie Vaikus ir Kūrybą
Kad ir kiek kartų perleidžiamos, Vytautės Žilinskaitės knygos yra vienos geriausiai perkamų, o jos skaitytojų būrį kasmet pildo naujos kartos.
Svarbiausia - išvis kalbėtis su vaikais. Apie tai, kas jiems rūpi ir įdomu. Kitaip praleis pro ausis. Gali būti, kad kuris nors pasakojimas nulems vaiko ateitį ar profesiją. Vaikystėje protas yra imliausias, vaizduotė - plačiausia, užtat vaikai nuolat visko klausinėja suaugusiųjų. O tie, užuot ugdę smalsumą ir žinių troškulį, tik atsimoja ranka.
Toje knygoje mėgstamiausia mano pasaka yra apie robotą ir peteliškę. Ir mažiems ji tinka, ir dideliems. Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis. Deja, ne tam, kuris šiomis dienomis atėmė iš manęs Nacionalinę premiją. Jubiliejaus proga - ar tik nebus pirmasis atvejis? Tad perspėju vaikus: jei jie kovos už teisybę, ne kartą gaus nukentėti.
Atsisveikinimas su Gražina Balandyte
Nacionalinis Kauno dramos teatras praneša, kad liepos 27 d. Atsisveikinimas su aktore vyks jos mylimame Nacionaliniame Kauno dramos teatre liepos 29 d. nuo 11 iki 21 val. ir liepos 30 d. nuo 10 iki 12 val. Urna išnešama 12 val. Aktorė atguls Petrašiūnų kapinėse.
Gražina Balandytė gimė 1937 m. birželio 27 d. Tučiuose, Viekšnių valsčiuje, dabar - Mažeikių r. Baigusi medicinos studijas, nuo 1955 m. lankė Klaipėdos dramos teatro studiją. 1957-1958 m. Klaipėdos dramos teatrų aktorė, o nuo 1958 m. - Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė. Sukūrė daugiau kaip 80 ryškių, gilių, žiūrovų širdis palietusių vaidmenų. Nuo 1957 m. Pamelos vaidmenį spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“, kurį 2013 m. pastatė režisierius Algirdas Latėnas, aktorė vadino savo paskutiniu vaidmeniu - jį kūrė po ligos entuziastingai, su meile ir vaidino negailėdama savęs. Tokia ji ir liks ją pažinojusių atmintyje - plačiai besišypsanti, juokaujanti, mylinti žmones, teatrą ir gyvenimą.
Už nuopelnus teatrui Gražina Balandytė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995), personaliniu „Fortūnos“ prizu už moters vaidmenį spektaklyje „Japonijos naktys“ (1996), Padėkos „Fortūna“ už viso gyvenimo nuopelnus (2004), Auksiniu scenos kryžiumi už Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Johno Kanderio miuzikle „Kabaretas“ (2005), Vyriausybės meno premija (2006.), Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą ir reikšmingą kultūrinę veiklą (2008). Už nuopelnus kine aktorė apdovanota „Auksine gerve“(2014).
Žymiausi vaidmenys teatre:
- Ramunė filme „Laiptai į dangų“ (1966)
- Margarita Gotjė - Alexandre Dumas „Dama su kamelijomis“ (1961)
- Armanda Bežar - Michail Bulgakov „Moljeras“ (1967)
- Antuanetė - Max Frisch „Biografija: vaidinimas“ (1974)
- Nadežda - Maksim Gorkij „Paskutinieji (1978)
- Orin - Ken Miymoto, Shichiro Fukazawa „Japonijos naktys“ (1995)
- Eleonora Akvinietė - James Goldman „Liūtas žiemą“ (1997)
- Helen - Athol Fugard „Kelionė į Meką“ (1998)
- Teta - Federico Garcia Lorca „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003)
- Emilė Brent - Agatha Christie „10 indėniukų“ (2005)
- Froilen Šnaider - John Kander „Kabaretas“ (2005)
- Ela - Dea Loher „Nekalti“ (2005)
- Pamela Kronki - John Patrick „Mūsų brangioji Pamela“ (2013)