Ar kiekvienas gali būti menininku? Tai klausimas, kuris jau ilgą laiką kelia diskusijas. Toliau panagrinėsime įvairias nuomones, remdamiesi filosofų, menininkų ir kultūros veikėjų įžvalgomis.
Meno Esminiai Aspektai
Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad meno kūrinyje svarbiausia yra tai, kas nesunaikinama - juslumas ir individualumas. Jis pabrėžia, kad menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą.
Šliogeris teigia:
„Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti - juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą… Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas… Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas. Klasikinis meno kūrinys ir yra vertingas tik tiek, kiek jis išsaugo antrarūšį, negyvą individą, bet vis dėlto individą. Jis netgi sutelkia dėmesį į individo individualumą."
Šliogeris priduria, kad be Vermeerio paveikslo galbūt nepamatytume mergaitės, pilančios pieną, o be Ruisdaelio - gražaus malūno debesėtame kraštovaizdyje. Jis teigia, kad menas leidžia mums pamatyti pasaulį naujai.
Virginijus Gustas įvardija meną kaip vieną iš mito formų, o Šliogeris teigia, kad menas tam tikra prasme yra bet kokio mito juslinio įgyvendinimo pavidalas, ir šiuo požiūriu jis taip pat amžinas.
Tačiau Šliogeris pastebi, kad Vakaruose menas tradicine prasme nebereikalingas, nes antjuslumo ir juslumo sintezę dabar įgyvendina Ekranas - tobulas meno kūrinys, kuriame yra viskas: ir muzika, ir tapyba, ir šokis, ir net kvapas.
Meno ir Grožio Samprata
Šliogeris teigia, kad menas vis radikaliau atsiriboja nuo grožio, o polinkis į bjaurumą tampa vis labiau pastebimas. Jis mano, kad gražu tik tai, kas gyva, o nežmogiškojo gamtos daikto grožis yra susijęs su gyvybe ir individualumu.
Anot Šliogerio, dirbtinis grožis sukuriamas sunaikinant gyvąjį gamtos daiktą, atimant iš jo gyvybę ir individualumą. Jis teigia, kad norint pasiekti standartinį, dirbtinį grožį, reikia pagaminti mumiją, kitaip tariant - mašiną.
Šliogeris mano, kad poreikis sunaikinti gyvąjį grožį ir paversti jį išdailintu lavonu kyla iš elementarios baimės - vis dėlto gyvojo gamtos daikto šiek tiek bijomasi kaip visiško nežmogiškumo telkinio, kaip transcendencijos atverties vietos.
Šliogeris teigia, kad menininkai kastruoja gamtinius gyvybės krešulius ir tik taip, veidmainiškai, pamėgdžioja gamtą. Jis priduria, kad svarbus ir noras pasisavinti gamtos daiktą, pasodinti jį į narvą, o tai iš esmės yra to daikto gyvybės naikinimas.
Meno Simuliacijos ir Autentiškumas
Straipsnyje teigiama, kad simuliacijos (nenuoširdžiai atlikti, tiesos nesiekiantys darbai) vienais istoriniais periodais yra dažnesni nei kitais. Nuo Williamo Shakespeare‘o laikų poetai ir pjesių rašytojai pradeda domėtis šiuo nauju žmonių tipu - netikrais jausmais.
Straipsnyje teigiama, kad netikras yra tas žmogus, kuris tarsi perkuria save, kad užimtų kitą socialinę poziciją vietoje tos, kuri jam natūrali. Toks yra Moliere‘o Tartiufas, religingas apgavikas, kuris imasi kontroliuoti visą namų ūkį per šeimos narių pamaldumo ugdymą.
Su XIX a. religijos nuosmukiu atėjo naujos rūšies netikras (nenuoširdus) elgesys. Romantiniai poetai ir dailininkai atsuko nugarą religijai ir išsigelbėjimo siekė per meną. Jie tikėjo menininko genijumi, kuris gali per kūrybą pakelti žmogų į aukštesnę būseną, jog reikia laužyti taisykles, kad įgytum naujos patirties.
Tapti pripažintam originaliu menininku nėra lengva. Tačiau visuomenėje, kur menas laikomas aukščiausiu kultūros išsiskleidimo tašku, atlygis yra didžiulis. Taigi motyvacija padirbinėti, kurti tai, kas nėra tikra, egzistuoja.
Meno simuliacija publikai yra pateikiama kaip visiškai tikras kūrinys. Originalumo kultas labai greitai veda prie kartojimosi. Simuliacijų kūrimas yra taip giliai įsišaknijęs, kad dabar sunku nuspręsti, kas yra tikra, o kas - ne. Nebent nuspręsta yra anksčiau.
Ankstyvieji modernistai siekė išgelbėti nuoširdų, tikrą ir sunkiai sukurtą meną nuo netikrų emocijų maro. Tačiau modernizme taip pat įsigalėjo ir meno simuliacijų rutina: sunki tradicijos išsaugojimo užduotis pasirodė mažiau patraukli nei pigūs jos atmetimo būdai.
Taigi ilgą laiką buvo manoma, kad mene gali ir nebūti autentiškos kūrybos, svarbus buvo iššūkis pasitenkinti publikai. Menas turi eiti prieš patogų buržuaziniam skoniui kičą ir klišes.
Štai todėl ir atsirado grupė kritikų ir impresarijų, kurie siekia išaiškinti, kad stovėjimas prieš plytų krūvą, sėdėjimas įkyriame triukšme ar bandymas studijuoti krusifikso šlapimo talpoje prasmę - nėra laiko švaistymas.
Jei reakcija į netikras emocijas nuveda į netikrą meną, kaip tuomet mums atrasti tikrus dalykus?
Kaip atsvarą tam, ką jis vadino "neigimo menu", G. Kazimierėnas siūlė taikyti žmogiškąjį orumą. Pasak jo, reikia mažiau apskritai kalbėti apie tokius reiškinius kaip "Fluxus" ir vietoje to energiją skirti jaunimo nukreipimui į įdomius, pozityvius kultūros reiškinius.
Č. Lukenskas taip pat pabrėžė jaunimo auklėjimo svarbą. Pasak jo, viską paliekant savieigai, tai, kokia kultūra bus kuriama, diktuos rinka, o rinkos dalyvių aukšto kultūros lygio niekas neužtikrins. Todėl žmonėms pasidarys labai sunku pasirinkti iš "šiukšlyno".
G. Rinkevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kultūrai trūksta strategijos, galvojimo į priekį. Jis teigia, kad kultūrai yra nekokie laikai, nes institucijos pasidarė biudžetinės įstaigos ir į jas žiūri kaip į biudžetines įstaigas.
Menininko Etinis Kodeksas ir Identitetas
Eglė teigia, kad menininkas yra tas, kurio karjerai nekenkia buvimas autentišku savimi, menininkas gali nesijaudinti, ką žmonės pagalvos, ir svarbiausia, tai jam nepakenks. Ji mano, kad menininkas gali pasakyti tiesą, ką galvoja.
Eglė teigia, kad kiekvienas menininkas gerai žino, kiek meno yra jo mene, o kiek jis kuria lūkesčiams ar paklausai patenkinti. Ji mano, kad menininkas, ir užsakymą gavęs gali išlikti menininku.
Eglė teigia, kad meno esmė - laisvos, nesitaikančios minties raiška. O jei menininkas pradeda sąmoningai reaguoti į paklausą, jis jau ima taikytis, - gaminti taikomuosius menus. Menas praranda savo esmę taikydamasis ne tik prie rinkos, bet ir tada, kai kūrėjas ima gaminti kažką, ką finansuoja įvairūs fondai, organizacijos, rekomenduoja kuratoriai, perka kolekcininkai ir t.t., kai mėgina kurti panašiai, kaip koks nors kitas kritikų išliaupsintas menininkas, ar tiesiog bando sekti viena ar kita mada.
Eglė mano, kad kai menininkas kūrybos proceso metu sąmoningai pradeda galvoti kaip verslininkas, jis nustoja gaminti meną.
Eglė teigia, kad menas geba kalbėti neapčiuopiamomis simbolinėmis prasmėmis, o gali būti paveikus ir naudodamas racionalią kalbą. Ji mano, kad menas turi būti tikras, ir atsisako sutikti su teiginiu, kad menas neturi paskirties. Meno paskirtis - suteikti langą į laisvę, į įvairovę.
Eglė teigia:
„Aš suprantu, kad yra sričių, kur norminimas yra pagrįstas, bet tik jau ne mene. Per vieną paskaitą dėstytojas pasakė, kad turime tapyti taip, kad menininko kūriniai turi būti atpažįstami iš jo braižo, arba, kokia yra tikroji tapyba, o kokia „netikra“. Tokių norminimų, vienos tiesos piršimo meno lauke yra nemažai. Tuomet aš pradėjau tapyti daugybos lenteles ir sąsiuvinių viršelius. Man svarbiausias meno aktas buvo ne pati tapyba, o pasipriešinimo periferiniam miesčioniškumui. Panašiai, kaip po pamokų paliktas mokinys, rašau ant lentos daugybos lentelę. Kaip Bartas iš Simpsonų. Jūs taip norit? Štai, aš jums tai duosiu. Padariau daugybos lentelę be klaidų. Ironiška, kad kūrinys buvo labai gerai įvertintas, ir jis dėstytojams labai patiko."
Eglė sako, kad meno institucijos didžiuojasi maištautojais, bet tik tada, kai tai neliečia dabartinių problemų, ir neliečia jų pačių konkrečiai. Jei tik paliečia - įjungiami represiniai mechanizmai - ignoravimas, menkinimas, rodymas galios…pasitelkiama visa plejada įrankių, kuriais apsiginama nuo maištautojų.
Eglė mano, kad menininkui svarbu, kad būtų tarpininkas tarp jo ir visuomenės, kuris paaiškintų, kam tas menas reikalingas ir pasirūpintų, kad menininkas turėtų galimybę kurti. Menotyrininkai, galerijos, muziejai, fondai turėtų atlikti šią funkciją. Niekas neturi teisės aiškinti menininkui, ką jis turi kurti, kokį meną, šiuolaikišką, ar senovišką.
Remiantis įvairiomis nuomonėmis, galima teigti, kad menininku gali būti kiekvienas, kuris turi norą ir gebėjimą išreikšti save per kūrybą. Tačiau svarbu išlikti autentišku, nepataikauti rinkai ar kitų lūkesčiams, ir kurti tai, kas iš tikrųjų svarbu pačiam menininkui.
tags: #ar #kiekvienas #gali #buti #menininku