Džeromo Deivido Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ - paauglių ir jaunimo biblija tapęs kūrinys, visiškai atsparus laiko ir kartų pokyčiams. Vertė Povilas Gasiulis, išleido leidykla „Alma littera“ 2003 metais.
Pagrindinis jos veikėjas Holdenas Kolfildas tikras maištininkų simbolis ir laisvų sielų įkvėpėjas. Romane subtiliai vaizduojamas paauglio dvasinis pasaulis, jo individualistinis protestas prieš rutiną, taisykles, miesčionišką konformizmą 6 dešimtmečio Niujorke.
Pagrindinis romano herojus turi savitą teisės ir dorovės sampratą, kalba autentiška savo laikmečio kalba, stovi atskirai nuo savosios civilizacijos, nors atvirai prieš ją ir nemaištauja. Stiliui būdingas liūdesio ir humoro junginys.
Jungtinės Amerikos Valstijos - milžiniška valstybė, tiesa? Šis romanas - tai vienas populiariausių paauglių literatūros kūrinių visame pasaulyje.
Kūrinys, iš pradžių skirtas suaugusiems skaitytojams, susilaukė didžiulio pasisekimo jaunimo tarpe. Šiuo metu knyga „Rugiuose prie bedugnės“ labai dažnai įtraukiama į mokyklų mokymo programas, ji - viena iš moksleiviams rekomenduojamų perskaityti knygų.
Kūrinys dažnai kritikuojamas dėl savo neliteratūrinės kalbos, per daug atviro ir vulgaraus paauglių minčių bei santykių reiškimo. Dėl šių priežasčių knyga kai kuriuose kraštuose buvo uždrausta, tačiau tai lėmė, jog pagrindinis veikėjas Houldenas tapo visų pasaulio jaunuolių herojumi.
Viršelis Rugiuose prie bedugnės
Pagrindiniai veikėjai
- Houldenas Kolfildas - pagrindinis veikėjas ir istorijos pasakotojas. Jis - septyniolikmetis, pasakojantis apie laiką, kai jam buvo šešiolika metų. Pasakojimas prasideda nuo to, kai Houldenas pašalinamas iš Pensio mokyklos. Houldenas - protingas ir jautrus, bet pasakoja cinišku, ironišku balsu.
- Elis Kolfildas - Houldeno jaunesnysis brolis, miręs nuo leukemijos, kai Holdenui buvo trylika metų. Elis buvo geraširdis, švelnus, atidus, protingas ir labai rūpestingas. Elis ir Houldenas buvo labai artimi. Elio mirties naktį Houldenas išdaužė visus langus šeimos garaže plikais kumščiais, kurie niekada galutinai nesugijo.
- Fibė Kolfild - Houldeno jaunesnė sesuo, kurią jis garbina. Kai ji buvo ketvirtokė, Houldenas paliko Pensio mokyklą. Jis seserį laiko tobulumo ir nekaltumo pavyzdžiu ir įsiunta pamatęs grafitus jos mokykloje, kuriuose rašomi nešvankūs žodžiai. Jis bijo, kad mokyklinukai pamatys ir tai paveiks jų gerumą bei nekaltumą.
- D. B. Kolfildas - Houldeno vyresnis brolis ir gyvena Holivude, kur dirba scenaristu. Houldenas niekina D.B. profesiją, ir vadina savo brolį „veidmainiu“, nes kinas yra vien apgaulė.
Kodėl ši knyga sulaukė tokio didelio populiarumo?
Nors JAV vakarietiška, moderni ir laisva šalis, 1951 metais ši knyga susilaukė kontraversiškų vertinimų ir daug kritikos. Visų pirma, kritiką iššaukė J. S. Salinger minčių dėstymo stilius: „Rugiuose prie bedugnės” yra parašyta pirmuoju asmeniu, vartojama daug šnekamosios kalbos elementų, slengo, o pagrindinis veikėjas Holdenas nevengia ir vieno kito keiksmažodžio. Amerikiečiai iki tol literatūros puslapiuose tokio rašymo stiliaus nebuvo regėję, todėl J. S. Salingerio kūryba tapo sensacija.
- Buvo kvestionuojama ir jo daroma įtaka jaunuoliams skaitytojams.
- Kritikai svarstė, ar toks susvetimėjęs, geriantis, rūkantis bei apie seksą galvojantis pagrindinis veikėjas rodo gerą pavyzdį juo besižavintiems bendraamžiams?
- Visgi, yra teigiama, kad ir koks „nepatogus” buvo pagrindinis knygos veikėjas, jis buvo artimas tuometiniams paaugliams.
- „Rugiuose prie bedugnės” nėra stora, sudėtinga, terminais perpildyta knyga.
- J. D. Salinger šią istoriją parašė pakankamai paprastai, visiems suprantama, šnekamąja kalba.
Todėl yra manoma, kad tai irgi viena svarbiausių priežasčių, kodėl kūrinį pamilo viso pasaulio skaitytojai. Tiesa, būtent dėl sakinių paprastumo J.D. Salinger sulaukė nemažai kritikos: recenzijose jis buvo laikomas neprofesionalu, blogu rašytoju. Be to, yra teigiama, jog kai kurie romano motyvai buvo autobiografiniai, o ir pats J.D. Salinger yra prasitaręs, jog knygoje vaizduojamas vaikinas kai kuriais atvejais buvo panašus į jį patį.
Populiarumui įtakos galėjo turėti ir tai, jog ši knyga dėl savo kontraversiško turinio buvo uždrausta skaityti ne vienoje JAV mokykloje.
Romano tęsinys, su kuriuo J.D. Salinger nenorėjo būti net siejamas
2009 metais švedų autorius Frederikas Coltingas, kurio pseudonimas Johnas Davidas California, parašė romaną pavadinimu „Po 60 metų: braunantis per rugius”. Šioje knygoje pasakojama, kaip pagrindinis J. D. Salinger knygos veikėjas Holdenas gyvena praėjus daugiau nei pusei šimto metų.
Tiesa, romane galima išvysti ir veikėją J.D. Salinger vardu. Šis kūrinys susilaukė daug prieštaringų reakcijų iš originaliosios „Rugiuose prie bedugnės” gerbėjų. „The Gardian” teigimu, kūrinį peikė ir garsusis J.D. Salinger: jis padavė į teismą naujojo romano autorių pagrįsdamas tuo, jog romanas yra paviršutiniškas ir žemo lygio plagiatas. „Rugiuose prie bedugnės autorius” ieškinį laimėjo ir knyga toliau nebuvo spausdinama.
Tiesa, 2010 metais, J.D. Salinger mirė, todėl dėl tolimesnės derybos dėl „Po 60 metų: braunantis per rugius” romano leidimo buvo pradėtos su paveldėtojais. Galiausiai Frederikas Coltingas pasiekė savo: po J.D. Salingerio mirties jam buvo leista publikuoti knygą laikantis tam tikrų sąlygų.
Visų pirma, knyga negalėjo būti leidžiama ir platinama JAV ir Kanadoje, taip pat autorius turėjo pervadinti knygos pagrindinį veikėja bet kuo kitu, bet tik ne Holdenu Caulfieldu, be to, knygoje negalėjo būti jokių dedikacijų ir sąsajų su J.D.
Dž. D. Selindžeris
Užsidarė savyje ir daugiau nieko nepublikavo
Pats „Rugiuose prie bedugnes autorius” paskutinįkart viešai savo kūrybą skelbė 1965 metais „New Yorker” laikraštyje patalpinęs novelę pavadinimu „Hapworth 16, 1924”. Nuo to laiko autorius užsidarė savyje ir daugiau nieko nepublikavo, tačiau kaip rašo “The Gardian” po J.D. Salinger mirties praėjus beveik dešimtmečiui, jo sūnus Matt patvirtino išleisiantis dar niekur nepublikuotus garsaus autoriaus kūrinius.
Sūnus interviu teigė, jog J.D. Salinger niekada nenustojo rašyti, todėl šie kūriniai yra tvarkomi ir planuojama juos išpublikuoti. Tačiau kada bus išleisti dar niekam neregėti J.D?
Selindžerio šaknys Lietuvoje
Ir nors jo autoriaus biografija plačiai aptarinėjama ir puikiai visiems pažįstama, nedaug kas žino, jog J. D. Žydiškos Zalingerių šeimos šaknys Jerome David Salinger protėviai buvo Lietuvoje gyvenantys žydai - dar kitaip vadinami litvakais.
Jie gimė, augo ir gyveno Saudargo krašte. Tais laikais šioje vietovėje gyveno itin gausios žydų bendruomenės, o pats regionas priklausė Rusijos imperijai. Rašytojo senelis Simon Zalinger jau gimė Tauragėje, o močiutė Fania Kaplan - Baroniškių kaime.
Tiesa, garsiojo rašytojo seneliai iš Lietuvos į JAV išvyko dar gerokai prieš Holokaustą, ten šeima įsitvirtino, susilaukė vaikų. Visgi pats J.D. Salinger niekada nebuvo linkęs per daug kalbėti su žiniasklaida ir atvirauti apie savo gimines, todėl detalės, ar jis bendravo su savo seneliais ir koks jo paties santykis buvo su Lietuva, nėra žinomos.
Šie faktai, jog J.D. Salinger šaknys veda į Lietuvą, pirmąkart panagrinėti Kenneth Slawenski knygoje „Dž. D.
Šių metų birželio 19 dieną viename iš Sudargo piliakalnių buvo iškilmingai pristatytas paminklas garsiajam J.D. Salinger kūriniui „Rugiuose prie Bedugnės”. Tokiu būdu buvo tarsi sujungta: didysis Niujorkas (kuriame ir vyksta knygos herojaus pasakojimas) ir mažas miestelis prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, paprasti Lietuvos litvakų gyvenimai ir didingi jų palikuonių nuveikti darbai.
Paminklo autorius - Nerijus Erminas. Metalinė skulptūros konstrukcija su žmogaus silueto kiauryme yra pastatyta ant rugiais padabinto betoninio pagrindo. Taip buvo siekiama sujungti tokio didmiesčio kaip Niujorkas didybę, knygos pavadinimą bei Lietuvos kraštovaizdį.
Nerijus Mačiulis
Nerijaus Mačiulio mintys apie knygas
„Tam, kad pasiryžčiau rašyti knygą, turėčiau turėti labai gerą idėją, būti įsitikinęs, kad galiu rašyti labai gyvai, energingai, įtraukiančiai“, - dėsto jis, į ką pats atsižvelgtų, jei rašytų knygą.
O kokias knygas mėgsta skaityti N.Mačiulis? „Neturiu susidaręs sąrašo knygų ar autorių, kuriuos skaitau. Žinoma, yra keli autoriai, kurių išleidžiamas visas naujas knygas perskaitau“, - šypsosi ekonomistas.
Viename interviu esate sakęs, kad mokyklos laikais nemėgote skaityti to, ką jums liepdavo. Kodėl? Dabar sunku pasakyti, kas tuo metu buvo. Bet natūralu, kad kai jaunam žmogui pasakome - štai šią knygą turi perskaityti, ji yra tai, kas bus įdomu - atsiranda paaugliškas pasipriešinimas, nes tuo metu atsiranda noras rinktis pačiam, ką nori skaityti, o ne žiūrėti į privalomąjį literatūros sąrašą.
Kita priežastis, kuri, manau, išlikusi iki šiol - mokyklos privalomajame literatūros sąraše būdavo nelabai įdomios knygos ir turbūt nelabai pritaikytos amžiui. Vienuolikametis, dvylikametis ar penkiolikametis tikrai ne visas lietuvių ir pasaulio literatūros klasikos knygas gali skaityti ir suprasti. Puikiai pamenu, kaip vienuoliktoje klasėje skaičiau Hermanno Hesse's esė ir nieko nesupratau, ką ši esė man nori pasakyti. Nebaigiau skaityti tos knygos.
Aš suprantu, kad reikia jaunus žmones paskatinti ir priversti skaityti, ypač šiuolaikinę kartą, bet yra labai gerai, kai jie turi pasirinkimą - ką nori ir ko nenori skaityti.
Nėra vieno žanro ar vieno autoriaus ir būtų sunku pasakyti, kuri skaityta knyga man yra palikusi didžiausią įspūdį, nes kiekviename gyvenimo etape būna tokios knygos, kurios labai sukrečia, pakeičiau pasaulėžiūrą ir verčia prie jų sugrįžti. Kaip sakiau, vaikystėje tokios knygos buvo apie Vinetu ir kitus indėnus - jos mane vertė mokytis mėtyti peilį, kad galėčiau jį iš trisdešimties metrų įsmeigti į medį. Paauglystėje buvo labai užkabinusios Jerome'o Davido Salingerio knygos, bet gal ne populiariausioji „Rugiuose prie bedugnės“, bet „Apsakymai ir apysakos“. Ją skaičiau ne vieną kartą ir kaskart skaitant iš jos pasiimdavau ką nors naujo. Visai neseniai, prieš kelerius metus, dar kartą ją perskaičiau ir į ją pažiūrėjau visai kitu kampu.
Pavyzdžiui, Martinas Amisas ir Ianas McEwanas - gyvieji klasikai, kurių rašymo stilius, temos, fantazija ir žinios labai įkvepia, sudomina. Neradau nė vienos jų knygos, kuri man nepatiktų ir nepaliktų įspūdžio. Man yra įdomus ir detektyvų žanras.
Manau, kad kiekviena gera knyga turi turėti detektyvo elementų, nes jei viskas nuspėjama ir nėra jokios intrigos, tai sunku į tokią knygą įsitraukti.
Yra ir kartais netyčia pataikau ant tokių knygų. Nenumetu jų viduryje skaitymo, duodu šansą. Pernai viena iš tokių knygų mane labai nuvylė - tai buvo Nicko Cutterio „The Deep“, fantastinė siaubo knyga. Kartais tokias knygas pasiimu prabėgdamas oro uoste - sudomina viršelis ar užrašas ant viršelio. Ir minėtos knygos pasirinkimas buvo nesėkmingas - iš pradžių pasirodė labai įdomi, intriguojanti, bet ją perskaitęs supratau, kad, mano supratimu, tai buvo prastas kūrinys, be reikalo jai gaišau laiko.
Kalbant apie žanrus, negaliu skaityti vadinamųjų savipagalbos, motyvacinių knygų - manau, kad jos visos yra paviršutiniškos ir neverta jomis gaišinti laiko, kurį galima skirti daug turiningesnėms ir gilesnėms knygoms.
Vaikystėje knygų pasirinkimas buvo daug skurdesnis - patarti galėjo tėvai arba draugai. Dabar patarėjų - daug. Kiekvienų metų pabaigoje socialiniuose tinkluose visi dalijasi geriausių knygų dešimtukais, visi prestižiniai leidiniai - nuo „Financial Times“ iki „The Economist“ - pateikia metų knygų apžvalgas, kur galima labai greitai susidaryti vaizdą, kokios geros knygos, leidinių nuomone, buvo parašytos ir išleistos tais metais. Informacijos šaltinių netrūksta, trūksta tik laiko, per kurį būtų galima perskaityti tas knygas, nes jų parašoma gerokai daugiau, nei įmanoma perskaityti.
Man vis dar patinka fiziškai aplink jausti knygas, praeiti pro lentyną ir pamatyti seniai skaitytą ar nebaigtą knygą. Aš turiu tokių knygų, kurių tyčia nebaigiu skaityti. Vienas iš nedaugelio lietuviškų autorių, kuriuos labai gerbiu ir vertinu, yra Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jis nėra parašęs daug knygų, o vienas jo kūrinių „Dienoraščio fragmentai“ išleistas mažu tiražu, bet yra labai įdomus. Šioje knygoje vienos dienos įrašas kartais būna tik vienas sakinys, kartais - dviejų sakinių ar trumpas pamąstymas. Ir šie dienoraščiai, rodos, yra parašyti keturiomis kalbomis ir kalba apie viską. Kartais galėtum pagalvoti, kad tie pamąstymai yra paviršutiniški, bet pradėjęs skaityti supranti, kad juose galima tiek daug visko rasti. Ir aš nenoriu užbaigti šios knygos. Pavartau - chaotiškai, o ne chronologiškai - ir randu gerų perlų. Viena iš tokių A.Nykos-Niliūno minčių, kurią kiekvieną rudenį prisimenu, yra tokia apie moteris: „Nėra nieko žavesnio ir liūdnesnio už rudenėjančias moteris rudenį“. Pagalvotum, kad nieko ypatingo jis nepasakė, bet kai pradedi žiūrėti giliau, supranti, kad šioje mintyje yra visko. Manau, kad A.Nyka-Niliūnas buvo išskirtinis rašytojas ir jo knygas laikau savo bibliotekoje. Nors skaitau ir elektronines knygas, noriu jas turėti ir fiziškai, kad ateityje, pavyzdžiui, galėčiau duoti jas savo vaikams paskaityti.
Tenka skaityti pasakas, kurios man asmeniškai vis dar yra nelabai įdomios, bet skaitau ir vaikiškas enciklopedijas. Manau, kad tokiu būdu pavyks vaikams parodyti, kad pasaulis gali būti įdomus žvelgiant ne tik per planšetinių kompiuterių ir mobiliųjų įrenginių ekraną, bet kad yra ir knygų pasaulis, kuris gali įjungti vaizduotę ir net nematant pro akis slenkančių ir greitai besikeičiančių vaizdų juos galima sukurti savo galvoje. Vaikams labai svarbu skaityti - tai turbūt vienas pagrindinių instrumentų, lavinantis vaizduotę, fantaziją. Visi kompiuteriniai žaidimai, „YouTube“ - jau sukurto produkto vartojimas, o knygų skaitymas yra dalyvavimas kūrimo procese, nes jei skaitai aprašytą sceną, turi įsivaizduoti, kaip atrodo žmonės, jų veido išraiškos, kaip jie elgiasi. Viso to nepasiimsi iš niekur kitur, tik iš knygų. Dėl to aš dėsiu daug pastangų, kad mano vaikai skaitytų su mumis, tėvais.
Vienas iš tokių žingsnių - jau dabar vakarais ne tik televizorių žiūrėti, bet ir paskaityti vaikams įdomias knygas. Bet vienas iš planų, kuris būtų, matyt, sėkmingiausias, yra vakare skirti valandą ar kelias skaitymui, kai aplink nėra jokių mobiliųjų įrenginių. Tai būtų skaitymo laikas, kai skaito visi - ir tėvai, ir vaikai. Nes sunku įtikinti vaikus, kad knygų skaitymas yra geresnis užsiėmimas negu telefono naršymas, kai tuo metu tėvai naršo telefone arba žiūri televizorių. Tokius vaikus sunku įtikinti skaityti knygas. Manau, kad vienintelė išeitis - patiems tėvams išjungti savo planšetinius kompiuterius ir telefonus, pasiimti knygą ir parodyti pavyzdį vaikams. Būtent tai ir planuoju daryti.
Deja, knygos kainos struktūroje per didelė dalis atitenka ne rašytojui, parašiusiam knygą, bet leidyklai arba distribucijos kanalui. Tai yra problema. Nemanau, kad autoriai, rašantys knygas, labai daug uždirba. Parašyti tokią knygą, iš kurios galėtum gyventi, yra tikrai sudėtinga. Aš sunkiai įsivaizduoju, kaip galima sukurti sistemą, kurioje būtų daug pigesnės knygos, nenuskriaudžiant autorių ir neužkertant kelio jiems gauti pajamas. Vėlgi, leidyklos iš kur nors taip pat turi gauti pajamų - knygų tiražai nėra dideli ir ta marža turi būti didesnė. Bet lygindamas knygos kainą su kitų produktų kainomis, nepasakyčiau, kad knygos yra labai brangios. Vidutiniškai grožinės literatūros knyga kainuoja 10-15 eurų, kavos puodelis senamiestyje kainuoja 2-3 eurus. Man atrodo, kad knygos kaina, prilygstanti penkiems kavos puodeliams, yra adekvatu ir aš tikrai rinkčiausi knygą, o ne tuos penkis kavos puodelius. Aišku, knyga yra įperkama ne visiems, bet dėl to mes turime bibliotekas. Galų gale, yra ir kitų šaltinių, kaip galima prieiti prie nemokamų knygų.
Pastaruoju metu neteko, bet vaikystėje bibliotekoje praleisdavau labai daug laiko ir tuo metu beveik visos perskaitytos knygos būdavo iš bibliotekos. Tokia institucija kaip biblioteka turi išlikti, nebūtinai joje bus pačios naujausios knygos, bet jų įvairovė leidžia išsirinkti. Biblioteka yra unikali erdvė socializavimuisi, pažintims. Norėčiau sugrįžti į biblioteką, bet dabar tam nėra nei pagrindo, nei laiko, nei aplinkybių. Bet tikiuosi, kad daug žmonių - jaunų ir vyresnių - randa laiko nueiti į bibliotekas.
Aš įsivaizduoju, kad kiekvieną dieną išleidžiama šimtai naujų knygų. Visų knygų perskaityti neįmanoma. Turbūt neįmanoma perskaityti ir vieno procento išleidžiamų knygų, jau nekalbu apie visų per šimtmečius išleistų knygų, tarp kurių yra tikrai labai gerų.
Tam, kad pasiryžčiau rašyti knygą, turėčiau turėti labai gerą idėją, būti įsitikinęs, kad galiu rašyti labai gyvai, energingai, įtraukiančiai. Ar turėti tokią istoriją, kurią galvočiau verta papasakoti, kad ją sužinotų didelė dalis gyventojų. Tikrai šiuo metu taip nesijaučiu ir manau, kad knygų rašoma truputį per daug. Kai kuriais atvejais tai tokia opurtunistinė veikla, kai žmonės, neturėdami tinkamų rašymo įgūdžių, istorijų ir fantazijos pabando eksperimentuoti. Tai nėra draudžiama - net jei niekas tų knygų ir neperka, tai yra puikus pratimas, lavinantis paties žmogaus kompetencijas. Bet tikrai yra išleista daugybė knygų, kurios neturėjo būti išleistos. Jų pridėtinė vertė labai žema, o kažkas ties jomis užkliūna ir jas perskaito, kaip aš pernai perskaičiau minėtą knygą „The Deep“. Priimti sprendimą rašyti knygą reikėtų labai atsakingai suvokiant, kad žmogui tai kainuos ne tik pinigus, bet ir nemažai laiko, kurį jis investuos tam, kad perskaitytų knygą. O jei perskaitęs iš to negaus nei malonumo, nei žinių, nei kažkokios kitos pridėtinės vertės, tai tokia knyga yra ne naudinga, o žalinga.
Kodėl nelengva būti jaunam?
Jauniems žmonėms gyventi nelengva, nes visuomenė jiems primeta gyvenimo būdą ir vertybes. Jiems keliami dideli reikalavimai, siekiant puikios ateities. Didžioji dalis visuomenės mano, jog kiekvienas žmogus turi pabaigti mokyklą, universitetą, sukurti šeimą. Tik tada, kai turi tvirtą pagrindą po kojomis, gali atsipalaiduoti, keliauti ir kitaip pramogauti. O viso to norisi, kaip tik dabar. Todėl atsiranda noras maištauti, kovoti su nusistovėjusia tvarka ir įrodyti savas tiesas. Tačiau tikrais kovotojais tampa tik patys drąsiausi. Toks paauglys, maištautojas, vaizduojamas Dž. Selindžerio romane „Rugiuose prie bedugnės“ .
Jaunasis Houldenas Koltfildas nori būti savo laimės kalvis. Jis pasirenka kitokį, neįprastą gyvenimo būdą. Jis neapkenčia nusistovėjusios gyvenimo rutinos, mokyklos, miesto, kuriame gyvena. Taigi, pernelyg dideli visuomenės lūkesčiai , jaunuolių atžvilgiu, kelia nepasitenkinimą, norą prieštarauti.
Savo vietą pasaulyje sunku atrasti bet kuriam jaunuoliui.