Ar norėtum būti nemirtingas: Kas tai?

Ar kada nors susimąstėte, ką iš tikrųjų reikštų būti nemirtingu? Ar tai būtų dovana, ar prakeiksmas? Šis klausimas jaudina žmonių protus šimtmečius, įkvėpdamas filosofus, teologus ir menininkus. Panagrinėkime šią amžiną dilemą iš įvairių perspektyvų.

Filosofiniai apmąstymai apie nemirtingumą

Platonas savo veikale "Simpoziumas" per Diotimos lūpas pateikia įdomų požiūrį į nemirtingumą. Diotima Eroso koncepcija mums duoda įdomų požiūrį į formas, idėjų taip, kaip žmogus negali priartėti prie meilės. Toks požiūris į formas labai naudingas. Diotima parodo, kad žinias galima pasiekti daugeliu būdų: jutimus, jausmus; kai kurias per vidinę įžvalgą, mąstymą. Kadangi žmogus neturi prigimties, filosofiją. Kaip Erosas myli išmintį, taip ir žmogus privalo. Vienok, abu šiedu tikslai keistai tapatūs: bandymai perduoti gėrį, patirti amžinybę.

O kodėl negalima būti aktyviu veiksmo dalyviu, o ne stebėtoju, ir vistiek būti nemirtingu? Įdomus pasvarstymas. ot ir nenoreciau nes pasaulis prarastu savo magija t.y. as nesidziaugciau juo taip jei zinociau kad esu nemirtinga. dabar kiekviena diena atradimas, nes anksciau ar veliau tai pasibaigs.

Nemirtingumas: dovana ar prakeiksmas?

Priklauso nuo to, koks tas nemirtingumas - aš nesergu, nesenstu ir panašiai, ar dar esu ir nenužudomas bei nesunaikinamas? Jei antras variantas, tai turbūt nenorėčiau - visgi kažkada nusibostų gyventi, o užsimušti nepavyks. Galų gale kai Visata nusibaigs šilumine mirtimi, bus visiškai nuobodu egzistuoti...

Kartą manęs paklausė: ar norėtum būti nemirtinas? Aš atsakiau - žinomą. O kodėl? Todėl, kad galėčiau stebėti kaip keičiasi pasaulis. Kai dabar pagalvoju man ta idėja vis dar atrodo šiek tiek romantiška. Įsivaizduokit gimėt kažkur apie 1009 metus... Gyvenot... Stebėjot kaip karūnavo Mindaugą... Kaip kryžiuočiai pirmą kartą mūšyje panaudoję šaunamuosius ginklus užmušė Gediminą. Padėjot Vytautui sumušti vokiečius. Priglaudėt prancūzus traukiančius pulti Rusijos. Slėpėtės bunkeriuose pirmo ir antro pasaulinio karo metu... Stebėjote kaip nuo arklų visas pasaulis perėjo prie automobilių... Ar gi tai neromantiška? Galbūt ne, bet turi savotiško žavesio... Šiandien aš jau neesu tikras, kad norėčiau gyventi dar tūkstantį metų... O tu? Ką tu veiktum? Kodėl?

Religinis požiūris į nemirtingumą

Besidomintiems šv. Augustino veikalais turbūt ne kartą prieš akis iškilo pesimistinis žmogaus lytiškumo supratimas apie paveldimą Adomo prasižengimą ir kartu išankstinį pasmerktumą kaltei. Augustinas skelbė, kad visa žmonių giminė nupuolė per Adomą ir tapo massa damnata (pasmerktoji masė), o Pelagijus radikaliai neigė paveldimos nuodėmės, mirties ir moralinio nepajėgumo doktriną. Pagal tradiciją Augustinas visuomet teigė, kad Adomas buvo sukurtas nemirtingas; Dievas nenorėjo jo mirties. Mirtis yra bausmė. Tuo tarpu Pelagijus atkirsdavo, jog Adomas buvo sukurtas mirtingas. Ar jis nusidėjo, ar ne, vis tiek turėjo mirti. Žmonės miršta ne dėl Adomo nuodėmės.

Augustinas apėmė dvejonės, kai iškilo būtinybė paaiškinti ne tik fizinio kūno, bet ir sielos susitepimą. Augustinui buvo neaišku, kurią iš dviejų galimybių rinktis: arba siela, kaip ir kūnas kyla iš nešvarių tėvų, arba Dievo sukurta siela, įeidama į kūną tarsi į nešvarų indą, tuoj pat yra suteršiama. Bet čia jau reikėjo paaiškinti, kodėl Dievas leidžia šitaip sielai degraduoti. Žvelgiant į Dievo sukurtą tobulą prigimtį, geismas Augustinui visuomet yra blogis, prigimties yda, nedorybė.

Augustino mokymą patvirtino tuometinis magisteriumo mokymas. Kad paveldimoji nuodėmė egzistuoja ir mirtis yra jos padarinys, kaip Bažnyčios tikėjimo mokymą 418 m. įvardijo Kartaginos sinodas (vėliau tai patvirtino popiežius). Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“. Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai.

Psichologiniai aspektai

Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Tai istorijos, apimančios „žodžius“, „sakinius“, tai „paveikslai“, kurie „tvarko“, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makro­istorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles - mažomis, pusiau gyvas - gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga - per tai, kas maža. Maža - per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos.

Vienas pacientas kamavosi, neturėdamas galimybės ir drąsos pasiųsti „po velnių“ keletą jam svarbių artimų žmonių. Jis turėjo nuolat laikyti „suėmęs save į rankas“ ir jautė didelę įtampą… Jam gerokai palengvėjo, kai psichoterapeutas patarė: „Atleiskite!

Gydanti siela

Jos jungia, vienija, gydo žmogų, kaip ir Dvasią su išoriniu pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis, su vidiniu pasauliu, su siela, su kūnu. Jos suvienija žmoguje amžinybės ir laikinumo pradą. Jungia kartų istoriją su šeimos, asmenine istorija. Sutaiko. Ramina. Teikia nuolankumo. Jos egzistuoja tūkstantmečius. Gyvena per amžius. Išmėgintos. Įvertintos. Saugomos kaip dvasinės vertybės. Kaip paveikslai. Šventieji paveikslai. Jos neprimestos kaip kulto pareigos, kaip mokyklų programos. Dirbdamas ne tiek aš pats renkuosi šias istorijas, labiau jos „renkasi“ mane ir mano pacientus. Savaime suprantama, dažniausios - Evangelijų istorijos. Jas ne tiek pasakoju, labiau jos „pasakojasi“. Pačios. Atitikdamos esmę. Kristus ir nusidėjėlė. Kaip kadaise Kristaus laiku ištarti žodžiai, taip ir dabar ši istorija gali labai daug kuo pakeisti mus, mūsų pacientus. Mūsų laikais šis klausimas tebeskamba taip pat aktualiai ir esmingai: įstatymas žmogui ar žmogus įstatymui? Pojūčiai, jausmai, poreikiai, idėjos, idealai… žmogui ar žmogus - pojūčiams, jausmams, aistroms?..

Taigi, ar norėtumėte būti nemirtingas? Atsakymas slypi jūsų asmeninėje filosofijoje, tikėjime ir vidinėje būsenoje.

tags: #ar #noretum #buti #nemirtingas