Nors palūkanų ir delspinigių tema gvildenta jau ne kartą, net ir teisininkų gretose visgi dažnai tenka susidurti su painiojančiais ar net tapatinančiais pastarųjų sąvokas bei funkcijas. Su palūkanomis bei delspinigiais susiduriame panašiomis aplinkybėmis, tačiau skiriasi jų reikšmė, o taikymas sukelia skirtingas pasekmes.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.261 str. pasakyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. O LR CK 6.872 str. 1 d. užsimenama, kad palūkanų dydį ir tvarką už naudojimąsi paskolos suma šalys nustato susitarimu.
Tarptautiniu mastu kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų už vėlavimą įvykdyti piniginius mokėjimus pagal tarptautinę pirkimo - pardavimo sutartis įtvirtinta 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo - pardavimo sutarčių bei Tarptautinių komercinių sutarčių principuose, o Europos Sąjungos mastu - Europos sutarčių teisės principuose bei direktyvoje dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose. Kaip žinia, būtent jos pagrindu 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymas (toliau - LR Vėlavimo prevencijos įstatymas).
Pažymėtina, kad nuo 2013 m. kovo 1 d. Palūkanos, atliekančios atlyginimo (mokesčio už pinigų skolinimą) funkciją, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Jų nevalia tapatinti su kompensuojamosiomis palūkanomis, mokamomis už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
Palūkanų rūšys ir jų taikymas
Atkreiptinas dėmesys, jog kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanos) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Pasak kasacinio teismo, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Įsidėmėtina, kad abi aptartosios palūkanų rūšys mokamos esant tik piniginei prievolei, t. y. tai, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti.
Tai yra esminis skirtumas, atribojantis palūkanas nuo netesybų, įskaitant ir delspinigius, kuriais gali būti užtikrinamas bet kurios prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Tokiu būdu kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, kai dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, t.y. susiformuoja piniginė prievolė, kuriai būdingi visi piniginių prievolių požymiai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje yra išaiškinęs, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.261, 6.210 str.). Tai yra kompensacinę (nuostolių atlyginimo) funkciją atliekančios palūkanos.
Jos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi. Pabrėžtina, kad dėl tokio pobūdžio palūkanų taikymo šalys neprivalo susitarti, t.y. net ir nesant tokio susitarimo, kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti jo nuostolius, patirtus dėl piniginės prievolės termino praleidimo.
Kaip žinia, fiziniams asmenims taikytinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, o abiems sutarties šalims esant verslininkais ar privačiais juridiniais asmeninimis, už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (LR CK 6.210 str. 1 d. ir 2 d.). Tačiau dėl palūkanų taikymo, kaip minėta anksčiau, šalys laisvos ir susitarti. Tokiu atveju, sutartyje leidžiama nustatyti didesnes, nei minėtame straipsnyje nurodytas palūkanas už prievolės įvykdymo termino pažeidimą.
Taigi, svarbu suprasti, kad sutartyse galime nustatyti didesnes nei 5 ar 6 proc. metines palūkanas, o to nepadarius - išlieka teisė reikalauti įstatymo nustatytų metinių palūkanų (5 ar 6 proc.). Atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant įstatymo šalims suteiktai teisei susitarti dėl didesnių, nei įstatyme numatytų palūkanų, daugumos teisininkų nuomone, teisės susitarti dėl mažesnio palūkanų dydžio neturėtų būti įžvelgiama, taip suponuojant, kad įstatyme numatyti minimalūs kreditoriaus nuostoliai visais atvejais būtų kompensuojami.
Kaip minėta, šalių susitarimui dėl palūkanų numatyta privaloma rašytinė forma, kurios nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (LR CK 6.37 str. 3 d.). Mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (pelno palūkanas) nustato LR CK 6.872 str. Pastarosios taip pat gali būti nustatytos šalių susitarimu, o jo nesant - pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Be LR CK palūkanas reglamentuojamų nuostatų, pastarąsias stebime ir kituose nacionaliniuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, jau minėtasis LR Vėlavimo prevencijos įstatymas, kurio paskirtis yra reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Pažymėtina, kad šio įstatymo nuostatos reglamentuoja ne visus komercinius sandorius ir nereglamentuoja tokių sandorių, kaip, pavyzdžiui, sandorių su vartotojais, palūkanų, susijusių su mokėjimais pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą, reikalavimų dėl mažesnių kaip 20 litų palūkanų ir kt.
Šio įstatymo 2 str. pasakyta, kad jis taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai.
Pažymėtina, kad pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, tuo tarpu antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Taigi, kreditorius, rinkdamasis taikytinas įstatymines palūkanas, gali rinktis, ar reikalauti LR CK nurodytų palūkanų (5 ar 6 proc. metinių), ar LR Vėlavimo prevencijos įstatymo reglamentuojamųjų.
Pabrėžtina, kad matematiškai visais atvejais pastarojo įstatymo nurodytos palūkanos viršija kodekse nurodytąsias, todėl palankiau rinktis didesnes. Vežimo santykių dalyviams aktualios turėtų būti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau - CMR konvencija) nuostatos.
Pastarosios 27 str. 1 p. numatyta reikalavimą vežėjui turinčio asmens teisė reikalauti nuo kompensacijai skirtos sumos 5 procentų metinių palūkanų. Palūkanos skaičiuojamos nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas (pretenzija), o jei reikalavimas nebuvo pateiktas - nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Kai reikalavimą pateikiantis asmuo, remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, reikalauja mokėti didesnes nei 5 proc. metines palūkanas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką toks reikalavimas negali būti tenkinamas.
Taigi, tokioje situacijoje būtų susidurta su tuo, kad ieškovas (kreditorius), jei jis ir atsakovas (skolininkas) yra verslininkai ar privatūs juridiniais asmenys, būtų priverstas reikalauti mažesnių, nei LR CK nustatytų palūkanų, nes esant minėto draudimo, pagrįsto tarptautinės teisės (CMR konvencijos) viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principu, turėtų būti priteisiami tik 5 proc. metinių palūkanų (o ne 6 proc. metinių palūkanų). Tačiau, jei reikalavimas teikiamas ne vežėjui (pavyzdžiui, užsakovui dėl skolos), nors ir taikant tokiems santykiams CMR konvenciją, reiktų reikalauti palūkanų pagal nacionalinius įstatymus.
Antai 2011 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011, LAT pasakė, kad CMR konvencijos 27 str. nurodytų palūkanų galima reikalauti, kai yra vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą, sugadinimą ir kitais atvejais.
Nepriklausomai nuo to, kad palūkanos laikytinos patirtų minimalių nuostolių atlyginimu, kuris neturėtų būti mažinamas, LAT konstatavo, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, visgi išlieka ekonomiškai stipresnės ginčo šalies siekimo nesąžiningai pasinaudoti pranašumu, nustatant neprotingai dideles palūkanas, grėsmė. Kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu (nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, prieštaraujantį viešajai tvarkai), teismas, nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, visgi turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (LR CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (LR CK 1.5, 6.37 str. 3 d.).
Svarbu žinoti, jog tam tikriems sandoriams įstatymas numato palūkanų skaičiavimo išimčių. Pavyzdžiui, LR CK 6.360 str. 5 d. numatyta, kad esant vartojimo pirkimo-pardavimo santykiams bei pirkėjo mokėjimo termino praleidimo faktui, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.
Kreditoriaus patiriamiems nuostoliams kompensuoti priskiriamos taip pat ir palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Atkreiptinas dėmesys į bylos iškėlimo teisme sąvoką. Pažymėtina, kad šiuo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimas.
Minėtoje nuostatoje įvardinta kompensavimo funkcija suponuoja, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos ir, pasak kasacinio teismo, jos nereiškia naujos LR CK neįtvirtintos palūkanų rūšies. Pastarosios skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t.y. nuo piniginių lėšų sumos, kurios kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Šių palūkanų paskirtis - skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę.
Taigi, kreipdamasis į teismą, kreditorius turi teisę reikalauti: palūkanų/netesybų už prievolės įvykdymo termino praleidimą bei procesinių palūkanų. Pabrėžtina, kad kreditorius, apskaičiuodamas žyminį mokestį, privalo atsižvelgti į „paprastąsias“ (ne procesines) palūkanas bei jos pačios turi būti nurodytos, t.y. apskaičiuotos, tuo tarpu procesinės palūkanos negali būti apskaičiuotos (privalo būti nurodyta tik procentinė norma) kreipimosi į teismą metu, nes nėra žinoma, kada skolininkas prievolę įvykdys, bei žyminiu mokesčiu pastarosios neapmokestinamos.
Procesinės palūkanos, remiantis LR CK 6.37 str. 2 d., skaičiuotinos nuo priteistos sumos ir jos nelaikomos „dvigubomis“ palūkanomis, kurių taikymas bendra tvarka yra draudžiamas LR CK 6.37 str. 4 d. Kadangi konkretus procesinių palūkanų dydis šiame straipsnyje nenudorytas, taikytini dydžiai, nurodyti jau minėtuose LR CK 6.210 str (5 ar 6 proc. metinės palūkanos) arba, tarkim, LR Vėlavimo prevencijos įstatyme. Atsižvelgiant į tai, jog privalu nurodyti procentinę metinę normą (o ne konkrečiai apskaičiuoti pastarąsias), įsidėmėtina, kad, lyginant su „paprastosiomis“ (ne procesinėmis), ji gali pasikeisti dėl Lietuvos banko nustatytos vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų normos ir pasikeitusio palūkanų pradžios skaičiavimo momento, jei pastarasis persikeltų į kitą pusmetį (pavyzdžiui, jei pagrindinė prievolė atsirado pirmąjį metų pusmetį, o į teismą buvo kreiptąsi antrąjį metų pusmetį).
Nors bendrasis ieškinio senaties terminas civiliniuose santykiuose yra 10 metų, reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 str. 9 d.). Tačiau įsimintina, kad reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų laikytinas papildomu reikalavimu, todėl jam taikytinos LR CK 1.135 str.
LR CK 1.134 str. 2 p. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas, kartu draudžia taikyti ieškinio senaties terminą reikalaujant palūkanų už indėlius. Tai grindžiama sąžiningumo ir patikimumo principais, o indėlio kredito įstaigoje teisiniai santykiai specifiški tuo, kad jie nukreipti į ilgalaikį itin dideliu pasitikėjimu pagrįstą lėšų saugojimą, kuomet nustatytas absoliutų draudimas bankams ir kitoms kredito įstaigoms pasisavinti jiems patikėtus indėlius.
Šaltinis: Lietuvos bankas
Delspinigiai ir jų reglamentavimas
Delspinigiai yra viena iš netesybų formų (kita forma - bauda) (LR CK 6.71 str.). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kuomet skolininkas, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs prievolę, privalo mokėti atitinkamą sumą kreditoriui. Pažymėtina, kad netesybos Lietuvoje mokamos išimtinai tik pinigais, t.y. kreditorius neturi galimybės reikalauti netesybų kita forma.
Bauda įprasta vadinti netesybas, kurios išreikštos konkrečia pinigų suma ar prievolės procentu, o delspinigiais - tas netesybas, kurios skaičiuojamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą nepertraukiamai (pvz. už kiekvieną pradelstą dieną) bei kurių kreditorius neturi įrodinėti. Taigi netesybos yra platesnė sąvoka, apimanti ir delspinigių sąvoką. Pastarieji skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę, bei, kaip ir palūkanos, padeda kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo/netinkamo įvykdymo atsiradusius nuostolius.
Delspinigių dydis gali būti nustatomas įstatymu, sutartimi arba teismo. Įstatymas (LR CK 6.72 str.) numato privalomą rašytinę formą susitarimui dėl netesybų (įskaitant delspinigius), t.y. negalima dėl delspinigių susitarti žodžiu. Nesant rašytinio susitarimo dėl delspinigių, taikytini atitinkamas teisines sritis reglamentuojantys įstatymai. Pavyzdžiui, darbo teisėje, indeksuojant LR Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nurodytus delspinigius, taikytini 0,07 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną.
Nors komercinių šalių santykius reglamentuojantys įstatymai nenurodo konkretaus delspinigių dydžio, o šalys laisvos susitarti dėl jo, situacija tampa šiek tiek dviprasmiška, sudarius sutartį ir susitarus joje dėl delspinigių. Remiantis LR CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties nuostatos, nustatančios konkretaus dydžio netesybas už termino įvykdyti turtinę prievolę pradelsimą, sutarties šalims turi įstatymo galią.
Tačiau LAT pasisakė, kad, nepaisant to, kokiu būdu yra nustatytos netesybos (įstatymo, sutarties ar teismo), teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Atsižvelgiant į tai, kad netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, jos negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo te... 6.258 straipsnis.
Jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja.
Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.
Šaltinis: Mokesčių ABC