Vilniaus kultūros renginiai: parodos, filmai ir muziejų naujienos

Vilnius - miestas, pulsuojantis kultūra ir istorija. Nuolat vykstantys renginiai praturtina miesto gyvenimą ir suteikia galimybę susipažinti su įvairiais meno žanrais, istorinėmis asmenybėmis ir svarbiais įvykiais.

Parodos

Lietuvos dailės muziejus aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, organizuodamas įvairias parodas ir renginius.

„Didžioji gatvė“ paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Rugsėjo 26 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaryta Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ antroji paroda „Didžioji gatvė“ (veiks iki 2020 m.). Paroda „Didžioji gatvė“ tęsia Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti sostinės gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, priminti svarbesnius įvykius, reiškinius, supažindinti su vilniečiais ir jų kasdienybe.

Didžioji gatvė - viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniaus miesto gatvių. Ja ėjo Valdovų kelias, čia pastatyta miesto rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia, cerkvės, didikų rūmai, išplėtota miestui svarbi infrastruktūra. Didžiosios gatvės savitumą atskleidžia ekspozicinės temos: „Laisvas oras“, „Tikra tiesa“, „Mėlynas kraujas“, „Parnaso kalnas“.

Vaizdinius gatvės pasakojimus parodoje perteikia Jono Rustemo, Juozapo Peškos, Jurgio Hopeno, Zigmunto Čaikovskio, Justino Vienožinskio, Adolfo Valeškos ir kitų dailininkų kūriniai. Tarp jų - Nacionalinio muziejaus Varšuvoje parodai deponuotas įspūdingas Martyno Zaleskio paveikslas „Vilniaus rotušė“, atkuriantis XIX a. vidurio svarbios miesto aikštės vaizdą.

Socialinio, ekonominio ir teisinio miesto gyvenimo centras tapo pagrindiniu „laisvo oro“ laiduotoju ir terpe. Tai patvirtina unikalus parodos eksponatas - rotušėje 1511-1654 m. pildyta Vilniaus miesto magistrato aktų ir dekretų knyga.

Mėlyno kraujo metafora nurodo į prestižinėje miesto gatvėje rezidavusias aristokratų šeimas - čia gyveno Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Tyzenhauzai, Goštautai, Plateriai. Vienas jų prabangaus gyvenimo liudijimų yra austrių geldelės - gurmaniškų patiekalų liekanos, archeologų rastos Pacų rūmų teritorijoje.

Ekspozicijos puošmena - vaistinės gulbė, kuri ne vienai vilniečių kartai tapo nostalgišku senojo Vilniaus simboliu. Gatvės polikonfesiškumą atspindi ikonografija, o vienas originalus istorinis dokumentas įrodo, kad Didžiojoje gatvėje greta katalikų, stačiatikių, reformatų šventovių 1897 m. įkurta Margaret Hakodeš sinagoga.

Didžioji gatvė tapo ir Vilniaus kultūrinio gyvenimo centru - čia veikė miesto teatras, kūrėsi kino teatrai, Tallat-Kelpšos muzikos mokykla, Vilniaus modelių namai, Lietuvos dailės muziejus, fotoateljė, dailininkų dirbtuvės.

Parodoje miesto gatvė, kaip kultūros reiškinys, tampa muziejinės ekspozicijos objektu, kuris atskleidžiamas, pasitelkiant įvairias medijas.

Ką dailininkė Veronika Šleivytė kalbėjo per savo parodos Ateizmo muziejuje atidarymą, kur pokariu filosofai Levas Karsavinas ir Vosylius Sezemanas prie „buržuikos“ arbatą gėrė, kodėl tapytojas Pranas Gudynas tapo restauratoriumi, kaip skamba poetės Birutės Pukelevičiūtės ir rašytojo Kazio Borutos balsai - galimybę patirti tokius įspūdžius suteikia interaktyvus garso žemėlapis (autorius Marius Juknevičius).

Socialinę ir urbanistinę panoramą išplečia archyvinė kino kronika - nuo 1919 m. iki nepriklausomybės atkūrimo kintančių gatvės vaizdų kaleidoskopas (montažo autorė Julija Matulytė). Tęsiant Jano Bulhako tikslingą Vilniaus architektūros fotografavimą, vykdomas nuoseklus šiandienos gyvenimo fiksavimas (fotografas Tomas Kapočius), kuris jungiamas į parodoje demonstruojamą gatvės fotokroniką.

Gatvės istorijai skirtos ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius) jau tapo šio parodų ciklo tradicija. Didžiosios gatvės maršrutas ekspozicines sales jungia su natūra ir ne tik pasakoja apie ryškius paveldo objektus, bet atskleidžia ir mažai žinomus, intriguojančius faktus (kur gyveno ir dirbo režisierius Šarūnas Bartas, kurdamas savo pirmąjį vaidybinį filmą „Trys dienos“, ir kt.). Specialus ekskursas veda po Chodkevičių rūmus - Lietuvos dailės muziejaus būstinę. Lokali ekskursija supažindina su rūmų istorija ir gyventojais iki XX a. Nuo XVII a. čia rezidavo Chodkevičių šeima, 1812 m. buvo įsikūrusi besitraukianti Napoleono kariuomenė, 1834 m. įrengtas Medicinos-chirurgijos akademijos studentų bendrabutis, o nuo 1919 m. rūmuose gyveno Vilniaus universiteto dėstytojai. Čia buvo „lito tėvu“ vadinamo ekonomisto Vlado Jurgučio, filosofo Vosyliaus Sezemano, poeto Kazio Binkio, rašytojo Kazio Borutos, teatrologės Irenos Veisaitės ir kitų ryškių mokslo, meno, kultūros žmonių butai. Didžiausia staigmena - Levo Karsavino slėptuvė, kurią 1944 m.

Pagrindinę ekspoziciją lydi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos moksleivių paroda „Didžioji gatvė: gatvės istorijos“ (kuratorė Bartė Kuolytė, mokytojai doc. dr. Audrius Novickas, Valdas Aničas, Ona Grigaitė, Linas Augutis). Ši netradicinė pop-up paroda yra tarptautinio projekto „REvivEU“, kurio devizas - „Tai ir mūsų istorija!“, dalis. Dešimtyje Europos šalių (Nyderlanduose, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Kipre, Lietuvoje) bendradarbiaujant su vietos muziejais ir bendruomenėmis rengiamos parodos, skirtos Europos kultūros įvairovei ir europiečius vienijančiam paveldui, istorijai, vertybėms pažymėti.

Jauniausių parodos lankytojų laukia spalvinimui skirti piešiniai (dailininkas Žilvinas Jagėla). Spalvindami asmenybių portretus vaikai susipažins su Didžiosios gatvės herojais: knygų leidėju Pranciškumi Skorina, kuris Didžiojoje gatvėje 1522 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje spaustuvę, pirmąja Lietuvos rašytoja moterimi Sofija de Šuazel-Gufjė, kuri 1812 m. susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I ir Napoleonu Bonapartu, fotografu Stanislovu Filibertu Fleriu, kuris Didžiojoje gatvėje įsteigė fotoateljė ir 1908 m. čia įamžino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, ir kitomis istorinėmis personalijomis.

Gatvės fenomenui skirtos parodos kontekste muziejus organizuoja vienos dienos akciją „Švęskime Pasaulinę gyvūnų dieną muziejuje!“. Pirmą kartą Lietuvos muziejų istorijoje į ekspozicines erdves kviečiami lankytojai su savo draugiškais augintiniais. Jie turės galimybę drauge pasivaikščioti „Didžiąja gatve“, dalyvauti gatvės įvykiuose, patirti nuotykių, pasidžiaugti gera kompanija.

Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 19 val. parodos „Didžioji gatvė“ rengėjai kviečia į galeriją. Galerijos lankytojai išvys unikalią filmo „Kova dėl Materhorno“ 9,5 mm kino juostos kopiją. Originalus filmas italų režisierių Mario Bonnardo ir Nunzio Malassomos buvo sukurtas 1928 m. Šveicarijoje, bet iki šiandienos iš 117 minučių trukmės dramos devynių veiksmų teliko šeši.

Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus paroda

Lietuvos dailės muziejus lapkričio 27 d., trečiadienį, 17 val. kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyksiančius kultūros vakarą ir parodą, skirtus žymaus XIX-XX a. sandūros Vilniaus dailininko Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (1869-1927) 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginyje dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojos habil. dr. Laima Laučkaitė ir dr. Jolita Mulevičiūtė. Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius gimė 1869 lapkričio 26 d. Nemenčinėlės dvare (20 km. nuo Vilniaus, dab.

„XX amžiaus mados šedevrai“ paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Dr. Lietuvos dailės muziejus spalio 22 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidarė naują ilgalaikę parodą „XX amžiaus mados šedevrai“, kurioje kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas Lietuvos publikai pristato pasaulinės mados šimtmetį, atskleidžia mados pokyčius bei svarbiausius jos raidos momentus (paroda veiks iki 2020 m. rugpjūčio 30 d.). Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, surengė jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai gali stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių.

Belle Époque laikotarpis atskleidžiamas ne tik per unikalius įžymių Europos ir Amerikos dizainerių kūrinius, bet ir per įvairius to meto prabangos aksesuarus - skrybėles, avalynę, vėduokles, rankines ir juvelyrinius papuošalus. Parodoje pristatomi Worth. Doucet, Fortuny, Poiret mados namų šedevrai. Ypatingą vietą ekspozicijoje užima skyrius, pasakojantis apie art deco stiliaus, kuris susijęs su pirmąja Lietuvos nepriklausomybe, raidą. Revoliucionieriumi, kuris grąžino į madą moteriškumą, tapo Christianas Dioras.

Ekspozicija taip pat atspindi XX a. 7 dešimtmečio postmodernizmo ir futurizmo stilistiką. Grįžimas į gamtą, domėjimasis indų filosofija ir kelionėmis į egzotiškas šalis randa atgarsį skyriuje, skirtame XX a. 8 dešimtmečiui ir hipių estetikai. Paskutiniu istoriniu ekspozicijos skyriumi ir baigiamuoju XX a. mados raidos periodu tampa 10 dešimtmetis.

Eduardo Balsio paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Š. m. spalio 11 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) atidaroma paroda „Eduardas Balsys (1919-1984). Apie meistriškumą“. Paroda yra vienas iš E. Balsio 100-ųjų gimimo metinių minėjimo renginių.

Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1960), oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969), daina „Elektrėnų žiburiai“ (1964), muzika filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) ir daugelis kitų - tai muzika, kuri pasakoja, siūlo paveikias emocines patirtis, įtraukiančias ne tik garsais, bet ir reginiais. Didelis dėmesys klausytojo patirčiai išskiria E. Balsio kūrybą tarp jo kartos kompozitorių. Priklausęs pirmajai pokario muzikų kartai, drauge su Juliumi Juzeliūnu, XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje E. Balsys nubrėžė Lietuvos muzikos modernėjimo kryptis. Jis klausytojams siūlė nuosaikų modernumą, nuosekliai pagrįstą kūrinių struktūrą, įsimenančias melodijas ir tikslingas instrumentuotes. Kiekvienas jo kūrinys turi savitą skambesį, didelė jų dalis laikomi etapiniais savo laiko kūriniais, todėl, apžvelgiant E.

Paroda kompozitorių pristato kaip plataus spektro muzikos kūrėją, kūrusį simfoninius, kamerinius, sceninius kūrinius, muziką kinui ir teatrui bei estradines dainas, taip pat mėgusį fotografuoti ir filmuoti. Paroda veiks iki 2019 m.

Žilvino Kempino ir Justės Janulytės bei Vaclovo Nevčesausko ir Vytauto V. Jurgučio projektai Nacionalinėje dailės galerijoje

Spalio 6-19 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikė bendras festivalio „Gaida 2019“ ir NDG projektas - audiovizualinių kūrinių programa, pristatanti tarptautinį pripažinimą pelniusių Niujorke gyvenančio vizualiųjų menų kūrėjo Žilvino Kempino ir Milane gyvenančios kompozitorės Justės Janulytės kūrinių SKYCITY ir WAVES bei Vaclovo Nevčesausko ir Vytauto V. Jurgučio projekto QUANTONOM pasaulines premjeras. Šiems kūriniams įgyvendinti Nacionalinėje dailės galerijoje įrengtos specialios erdvės.

Menininko Žilvino Kempino ir kompozitorės Justės Janulytės bendras darbas Skycity - tai kontempliatyvi kelionė skaitmeninėje šviesos ir garsų tėkmėje, kelianti platų diapazoną emocijų - nuo įtampos ir nerimo iki vidinės rimties ir užsisvajojimo.

Menininko Vaclovo Nevčesausko ir kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio bendros kūrybos audiovizualinį projektą Quantonom inspiravo ankstyvoji kvantinės mechanikos teorija ir jos stebinantis gebėjimas sužadinti vaizduotę.

Kūriniai buvo rodomi seansais, jų laikas buvo skelbiamas tinklalapiuose www.gaida.lt ir www.ndg.lt. Audiovizualinius projektus vienu metu galėjo stebėti tik apie 20 žmonių.

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Spalio 2 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g.) atidaryta paroda „Daugiau yra daugiau II“. Parodos atidaryme dalyvavo Slovakijos Respublikos ambasadorius J. E. ponas Ladislav Babčan, Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo studijos vadovas, parodos kuratorius doc.

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus. Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė - ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės.

Autorinis dizainas yra palyginti naujas reiškinys Slovakijos dizaino scenoje. Jis susiformavo natūraliai, kaip reakcija menkstant keramikos ir stiklo pramonei (porceliano pramonė Slovakijoje faktiškai neegzistuoja, bet yra du stiklo gaminių fabrikai). Dizaineriai savo studijose ir dirbtuvėse dažnai naudoja keramiką ar porcelianą, tam tikros technologijos ir medžiagos pasirenkamos intymioms istorijoms išreikšti.

Stiklo gamybos technologijos sudėtingesnės ir brangesnės, tad tokiems dirbiniams būtina tam tikra infrastruktūra. Todėl autoriai kuria pačiuose stiklo fabrikuose Slovakijoje, Lenkijoje, o dažniausiai Čekijos Respublikoje - mat čia esama atitinkamoms technologijoms pritaikytų patalpų.

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ atskleidžia įvairius menininkų žvilgsnius bei technologinius eksperimentus. Požiūrių įvairovė ir originalumas turbūt geriausiai charakterizuoja šiuolaikinį Slovakijos stiklo ir keramikos dizainą. Kiekvienas autorius siekia pasukti savo išradimų keliu.

Ingrydos Suokaitės ir Rolando Helmerio paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Rugsėjo 5 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g.) atidaryta garsių šiuolaikinių Vokietijoje gyvenančių dailininkų Ingrydos Suokaitės (gim. 1942) ir Rolando Helmerio (gim. 1940) kūrybos paroda „Abstraktu - geometriška - konkretu“, surengta kaip menininkų šeimų parodų ciklo „Kūrybiniai tandemai“ dalis.

Kinas

Didžiojoje gatvėje 1907 m. buvo įkurtas pirmasis stacionarus kino teatras Vilniuje. Didžiosios gatvės kino salėse vilniečiai filmus žiūrėjo beveik šimtmetį.

Lapkričio 28 d., ketvirtadienį, 19 val. parodos „Didžioji gatvė“ rengėjai kviečia į galeriją, kur lankytojai išvys unikalią filmo „Kova dėl Materhorno“ 9,5 mm kino juostos kopiją. Originalus filmas italų režisierių Mario Bonnardo ir Nunzio Malassomos buvo sukurtas 1928 m. Šveicarijoje, bet iki šiandienos iš 117 minučių trukmės dramos devynių veiksmų teliko šeši.

Kiti renginiai

Atvira diskusija ir kūrybinės dirbtuvės Nacionalinėje dailės galerijoje

Rugpjūčio 30 - rugsėjo 1 dienomis Nacionalinės dailės galerijos lankytojai turėjo paskutinę galimybę aplankyti besibaigiančią parodą „Saldus ateities prakaitas”. Rugpjūčio 30 d. vyko atvira diskusija parodoje „Parodai užsidarant: analizė ir kritika“. Rugpjūčio 31 d. vyko kūrybinės dirbtuvės 6-10 m. vaikams „Ar ledų valgymas yra performansas?“ su menininke Jurga Juodyte. Taip pat vyko ekskursijos po parodą su kuratore Ieva Mazūraite-Novickiene ir Agne Narušyte.

Lankytojų patogumui

Žemiau pateikiama kontaktinė informacija, kuri gali būti naudinga planuojant apsilankymą parodose:

Kviečiame domėtis kultūros renginiais Vilniuje ir aktyviai dalyvauti miesto gyvenime!

tags: #ar #pernasos #reiskinys #gali #buti #stacionarus