Žmogus gyvena visuomenėje ir yra labai susijęs su ja. Individas nuo jaunų dienų siekia deramai integruotis į ją ir būti reikalingas kitiems žmonėms. Realiame gyvenime žmogus vertinamas kasdien.
Pirmiausia kiti vertina jo išvaizdą, o vėliau jo kalbą, gebėjimus. Šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbu įspūdingai reprezentuoti save. Nuo to priklauso sėkmė gauti darbą, surasti draugų. Jau nuo vaikystės vertinamas individo elgesys, gebėjimas bendrauti, mokytis, sportuoti, šokti, vaidinti, piešti, dainuoti... Kyla klausimas, ar iš tiesų didžiausias žmogaus troškimas - būti įvertintam?
Mano suvokimu, šiandien daugeliui yra svarbu būti įvertintam. Dabartinis žmogus nori realizuoti save, gauti prestižinį darbą, būti matomas visuomenėje. Vartotojiškas sociumas taip pat suinteresuotas „kepti“ vienadienes „žvaigždes“, kad jos neštų didelį pelną.
Tačiau, ne visi šio pasaulio svečiai mato koreliaciją tarp pripažinimo ir laimės. Justinas Marcinkevičius vienoje iš trilogijos dramoje „Mažvydas“, sukūrė iki šiol aprašyto žmogaus priešingybę. Kunigas Mažvydas yra lyg iš žodyno aprašytas altruistas, jis dirba negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Pastarasis tai daro ne egoistiškų tikslų vedamas, o šventai tiki, kad tai yra jo, kaip Dievo žodžio skleidėjo, pareiga.
Jei žmogui nėra nieko svarbiau, nei aplinkos pripažinimas, jo asmenybės gelmėse galima atrasti ir didelį nepilnavertiškumo kompleksą. Tai skatina individą slėptis po „ponas tobulasis“ įvaizdžiu ir visur afišuoti savo nuopelnus. O kiekvienas naujai pasiektas laimėjimas lydimas sveikinimų ir komplimentų, nors tam žmogui prilygsta euforijai - yra tik laikino stabilumo sukurta iliuzija.
Bėgant metams išgyventi iššūkiai atskleidė vieną bendrą mano vaikų ilgesio temą.
Mūsų vaikų emocijos ir iššūkiai gali kilti dėl jų bevaisio tobulumo siekimo. Kaip ir vyresnysis brolis palyginime apie sūnų palaidūną, jie stengiasi būti įvertinti dėl savo nuopelnų. Kai pastebime šią savo vaikų kovą, kreipkime jų dėmesį į išlaisvinančią Evangelijos tiesą, primindami, kad tobulumą rasime ne ten, kur sudėjome viltis, o Jėzuje ir Jo dovanotame tobulame teisume.
Evangelijos dovana nėra skirta neklystantiems; ji skirta tiems, kurie žino, kad yra nuodėmingi, ydingi, ir suvokia, jog jiems reikia Jėzaus atleidimo bei malonės. Tikėti Jėzumi reiškia pasitikėti Juo ne tik dėl išgelbėjimo, bet ir dėl to, kad Jo malonė padengia mūsų ribotumą ir žmogiškumą.
Klestėjimas žada mūsų vaikams laimę, saugumą, komfortą ir žavėjimąsi. Kur problema? Tai tarsi lenktynės, kuriose kažkas vis perkelia finišo juostą tolyn. Visgi mūsų vaikai žino, jog jie dėvi dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktus džinsus, kad jų draugas šešioliktojo gimtadienio proga dovanų gavo automobilį ir kad visi jų draugai, išskyrus juos pačius, turi naujausius išmaniuosius telefonus.
Mes turime privilegiją padėti savo vaikams pamatyti, kad, nepaisant to, ką jie turi, niekas neužpildys tos jų viduje žiojinčios tuštumos. Tai ertmė, kurią užpildyti gali tik Dievas. Mūsų vertė nematuojama pagal tai, kiek ir ko mes turime.
Tačiau kultūroje, kurioje kūrinys yra labiau garbinamas už kūrėją, o dovanos labiau už dovanotoją, mes galime padėti savo vaikams pamatyti, kad įsigiję dar vieną naują daiktą jie netaps vertingesni ir laimingesni.
Mūsų vaikų tapatybės suvokimas gali būti susietas ir su troškimu būti priimtam. Jie trokšta būti priimti bendraamžių ir jausti brolių, seserų, komandos narių ir sekėjų socialiniame tinkle palankumą. Kartais jie taip nerimauja dėl to, kaip į juos žiūri kiti, kad suteikia žmonėms galią nuspręsti jų vertę (tai mūsų visų bendra kova).
Tačiau mes galime padėti savo vaikams atskirti tikėjimą nuo emocijų. Jei paaiškinsime, kad troškimas būti įvertintam nėra blogas, tik klaidingas, galime nukreipti juos į tiesą, kad juos myli, pažįsta ir vertina visa žinantis Dangiškasis Tėvas.
Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs. Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada prieš mano akis, - sako Dievas (Iz 49, 15-16). Mes turime privilegiją mokytis kartu su savo vaikais. Kartais ir mes, tėvai, pamirštame, kad savo tapatybės, vertės ir laimės nerasime savyje ar aplink mus.
Nesvarbu, kaip toli mes ar mūsų vaikai nuklydome, kaip stipriai įsipainiojome į savo išdidumo pinkles ar laimės atskirai nuo Jo paieškas, Jėzus yra pasiruošęs atleisti ir priimti į savo namus. Kokią brangią dovaną mes suteikiame savo vaikams, parodydami Dangiškojo Tėvo širdį.
Kai žmogus vadovaujasi vien savo prigimtinio proto šviesa, jis mąsto ir elgiasi taip, kaip užsigeidžia. Bet vienašališki žmogaus troškimai nėra adekvatūs objektyviai tikrovei, jie veda į niekur, nes, kai ateina mirtis, nebeturi išliekančios atramos.
Žmogus kūrė, buvo aktyvus visuomenės narys, pagelbėjo artimui, bet, kai suvokė, kad tai ir visi kiti dalykai turi pabaigą, pradėjo jausti egzistencinę tuštumą, nes jo pagrįstai motyvuoti norai būti naudingu kitiems prarado galimybę būti įvertintam ir giriamam.
Iš prigimties mums suteiktas troškimas nematyti savo gyvenimo vakaro nėra iliuzija. Dievas įdiegė šį norą, kad jis būtų pilnai patenkintas. Reikia įvykdyti tik vieną Jo numatytą sąlygą: trokšti ir ieškoti ne gyvenimo dalies, bet jo visumos.
Jėzus dėl to pas mus ir atėjo, kad Jis, būdamas Šviesa, apšviestų kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), ir tada suvoktume, jog fragmentuotas gyvenimas yra nevertas gyvenimo apstumo (plg. Jn 10, 10), nes tai - Jis pats, kuris sakė: „Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“ (Jn 8, 51).
Ruošdamiesi Kristaus gimimo šventei, klausiame savęs: „Esame šviesa Viešpatyje ir elgiamės kaip šviesos vaikai, spinduliuodami gerumą ir tiesą? Gerai naudojame laiką, nes dienos yra piktos?“ (plg. Ef 5, 8 - 9. 16) Dievas ne tik viską mato, bet niekam nėra davęs leidimo nusidėti (plg. Sir 15, 19 - 20). Jis įkvėpė lotynų poetą Juvenalį išmintingai tarti: „Laikyk didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą“.
Gyvenimo prioritetai nesikeičia, keičiamės mes ir mūsų požiūriai. Kai žiūrime į daiktus, apšviestus ryškios šviestuvo šviesos, matome skirtingas formas, mums kartais aiškiai primenančias jų paskirtį. Kai Dievas žvelgia į mus, visada mus mato atpirktus Jo Sūnaus Krauju ir išaukštintus amžinybėje (plg. Ef 2, 6). Bet ar iš tiesų ateinančiais amžiais paveldėsime beribį Jo malonės lobį (plg. Pasak vieno rašytojo, „dvasiniame gyvenime Jėzus Kristus reikalauja, kad rizikuotum viskuo, į ką esi įsikibęs ar kuo tiki, vadovaudamasis sveiku protu, ir tikėjimu šoktum ten, kur Jis sako. Kai tik paklusi, tuojau pamatysi, kad tai, ką Jis sako, visiškai neprieštarauja sveikam protui“.
Aptarsime ir kitą svarbią temą. Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, nes mūsų patirtis - nepakartojama. Kaip žema savivertė gali paveikti mūsų gyvenimus?
Žema Savivertė: Kaip Ji Atsiranda ir Kaip Ją Įveikti
Neretai, mes patys tampame griežčiausiais savo kritikais, kurių netenkina nei vaizdas veidrodyje, nei sukauptas žinių bagažas, nei nueiti karjeros keliai. Tai vis tas pražūtingas tobulumo troškimas…
„Man nepavyks“, „Aš to nevertas“, „Aš negražus“, „Aš nepakankamai protingas“, „Ką pagalvos kiti“ - tai tik keletas frazių, persekiojančių savimi nepasitikintį žmogų.
Žema savivertė ir nuolatinės abejonės trukdo mums pilnai atskleisti visą savo potencialą, priimti sprendimus, išlaikyti sėkmingus santykius su kitais.
Kaip Atsiranda Žema Savivertė?
Kiekvienas iš mūsų gyvenime nors kartą tikrai esame išgirdę priekaištu virtusius žodžius ar pastabas. O gal atsidūrėme situacijose, kurios privertė pasijusti menkesniu, silpnesniu, bejėgiu… Kitaip tariant, sumenkino mumyse kažką tokio, kas paskatino jausti žemą savo paties vertę. Ir labai gaila, tačiau susidūrus su žema saviverte, vėliau sunku rasti kelią, kaip pakelti savo savivertę.
Žemą savivertę lydi iš tiesų sudėtingi jausmai, tokie, kaip baimė, nepasitikėjimas, nerimas, kaltė. Patampa labai sunku vėl tarsi iš naujo patikėti savimi, savo jėgomis, galimybėmis… Tai lygiai tas pats, kas po didžiulės audros, kurioje buvai silpniausiu paukščiu, vėl pakilti su tikėjimu, jog šįkart būsi stipresnis, galingesnis, drąsesnis…
Mūsų žemą savivertę labai stipriai gali paveikti ir nulemti aplinka - mus supantys žmonės, darbas, namai… Galime pabandyti įsivaizduoti, kaip turėtų būti sudėtinga dirbti nuolat per sudėtingus darbus, kuriuose kiekviena nesėkmė vis labiau paaštrina žemą savivertę. Galbūt, grįžus namo ir toliau tenka girdėti priekaištus, pažeminimus. O gal tiesiog ir patys sau kasdienybėje negailime skaudžių pastabų, sumenkinimų, lygindami save su sėkmingesniais, gražesniais, mūsų akimis, įdomesniais ar talentingesniais žmonėmis…
Žema savivertė dažnai kyla iš noro būti tokiu tobulu, kokiu joks žmogus būti negalėtų. Taip, kaip nei vienas paukštis neturi tobulai lygių, tiesių, vienodų sparnų… Bet juk kažkodėl paukštis visvien gali jais skristi. Gali nugalėti didžiausias audras, stipriausius vėjus… Tik mes kartais netikime, jog būdami savimi galime iš tiesų labai daug - o iš tiesų juk užtenka tik būti savimi. Tokiu, koks esi šiandien…
KAIP PAKELTI SAVIVERTĘ? // ROMUALDAS MAČIULIS
Kaip Pakelti Savo Savivertę?
Kaip nusimesti nepasitikėjimo pančius, išnaudoti gyvenimo galimybes ir išsivaduoti iš žemos savivertės?
Žemą savivertę savyje nugalėti iš tiesų nelengva, bet pirmasis žingsnis - nustoti siekti neįmanomo dangaus. Kam? Juk jis vis tiek liks nepasiekiamas ir mes tą puikiai žinome, tačiau visvien bandome priešintis. Užuot stengusis pakilti iki nepasiekiamo dangaus, mes galime pabandyti būti geriausiais savame danguje - ten, kur esame dabar ir taip, kaip galime dabar.
Žinoma, reikia pripažinti, jog žmogus nuolat tobulėja, auga, keičiasi, tačiau tik tada, kada patikėsime savimi šiandien, mes galėsime tikėti savimi rytoj… Žema savivertė kartais gali pavirsti į didžiausią nuodą, kuris apkartina gyvenimą taip, jog nebesinori nieko kito, kaip tik slėptis savyje tokiu mažu, tokiu beverčiu… Galbūt, kartais tereikia garsiai save pagirti, paskatinti, palaikyti, apkabinti - ir taip laipteliu pakilti link pasitikėjimo savimi…
Aplinkui yra tikrai daug būdų, kaip pakelti savo savivertę. Kelionės pradžia gali įvykti jau dabar - giliai širdyje pajautus, jog stovime savo paties pusėje ir niekas neturi teisės menkinti mūsų, žeminti, versti jaustis nepakankamais… Galbūt, kartais reikia pripažinti, jog kova su žema saviverte pasidarė per daug varginanti.
Štai keletas patarimų, kaip pakelti savivertę:
- Būkite sąmoningi. Suvokimas, jog dažna savikritika mums kenkia, jau yra pirmas žingsnis aukštesnės savivertės link. Mokykitės atskirti, jog neigiamos emocijos jūsų galvoje, tai tik mintys, paveiktos nepilnavertiškumo, o ne pagrįsti faktai.
- Nelyginkite savęs su kitais. Susikaupkite ties savo tikslais ir svajonėmis, įvertinkite savo talentus ir gebėjimus. Nesistenkite patenkinti svetimų lūkesčių. Pilnatvę pajusite tik tada, kai sieksite būtent to, ko trokšta jūsų, o ne draugo ar kaimynės, širdis. Be to, nepamirškite, jog stebėdami kitus, matome tik dalį jų kasdienybės, o ir ši dažnai būna pagražinta.
- Nesiekite tobulumo. Susitaikykite, jog tobulumas nėra realus tikslas. Neverta gaišti laiko vaikantis neįgyvendinamų siekių. Verčiau - stenkitės tapti geresne savęs versija. Išdrįskite bandyti ir rizikuoti. Kaip rašė Romain Rolland: „Veikdami kartais suklystam. Nedarydami nieko - klystam visada“.
- Pasidžiaukite mažomis pergalėmis. Galvokite ne vien apie rezultatą, bet ir apie kelią, kurį įveikėte. Jei jums teko skaityti viešą pranešimą ir ne viskas pavyko pagal planą, tai jokiu būdu nėra nesėkmė. Jūs turite kuo didžiuotis - sutikote dalyvauti, ieškojote informacijos, pasiruošėte kalbą, išdrįsote kalbėti prieš būrį nepažįstamųjų ir gavote naudingą pamoką. Žema savivertė hiperbolizuoja nesėkmes, o mažos pergalės - stiprina tikėjimą savimi.
- Pakeiskite požiūrį į kritiką. Žema savivertė gali atsirasti ne vien dėl kritiško vidinio balso, bet ir dėl aplinkinių komentarų. Meskite šalin mintis, jog pasaulis yra prieš jus, o kritikos tikslas - jums pakenkti. Pastabas priimkite kaip patarimus ir pamokas, o ne nuosprendį. Jei kažkam nepatiko jūsų sijonas, tai nereiškia, jog jūsų blogas skonis, ar tuo labiau, prasta išvaizda. Įvertinkite, kiek išsakoma kritika yra iš tiesų asmeniška, dėl kurios galbūt verta keistis, o kiek - tiesiog nereikšmingi pastebėjimai.
Puikus būdas padėti sau - galimybė kreiptis psichologinės pagalbos, kuri labai dažnai padeda savyje atpažinti priežastis to, kas skatina mus jaustis tokiais menkais… Svarbiausia, nebijoti būti savimi - joks paukštis dar nelaimėjo prieš audrą, įsivaizduodamas esantis drugeliu. Paukštis yra paukštis - lygiai taip, kaip žmogus yra žmogus. Kiekvienas vertas meilės, pagarbos, palaikymo, padrąsinimo… Kada patikėsime savimi, tada jokia audra nebus pernelyg bauginanti.
Kas būtų, jei paukštis pamirštų, turintis sparnus?.. Jo gyvenimas nebetektų prasmės. Tai kodėl taip dažnai mes leidžiame sau pamiršti, kiek daug galime pasakyti, padaryti, sukurti, būdami savimi?
Kelio pamatas yra tikėjimas - be jo neaugtų nei gėlė, nei žmogus, tad, galbūt, šiandien užteks vieno mažo žingsnio, kuris palydėtų į kelionę link tikėjimo savimi.
Maslow poreikių piramidė
Apibendrinant, žinių troškimas gali būti pražūtingas, jei jis veda prie nuolatinio tobulumo siekimo ir žemos savivertės. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas toks, koks yra. Siekimas būti įvertintam yra natūralus, tačiau neturėtų tapti pagrindiniu gyvenimo tikslu. Vietoj to, reikėtų orientuotis į asmeninį augimą, santykius su kitais ir tikėjimą savimi.