Vykdant turtinio pobūdžio teismų sprendimus, išieškoma iš skolininko turto. Antstolis surastą skolininko turtą privalo areštuoti, įkainoti, užtikrinti jo saugojimą. Taip pat galimas lėšų išieškojimas įsiskolinimui padengti vykdant skolininko turto administravimą.
Šiame straipsnyje apžvelgsime areštuoto turto įkainojimo, saugojimo ir administravimo procesus Lietuvoje, supažindinsime su turto vertinimo ir rinkos vertės sąvokomis bei aptarsime areštuoto turto saugojimo ir administravimo vykdymą.
Turto realizavimas dažniausiai pasitaikančia forma - tai areštuoto turto pardavimas iš varžytynių per antstolius.
Teisinis reglamentavimas
Areštuoto turto įkainojimo tvarką reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas (CPK). Jame nurodoma, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones.
Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai tenkintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje tvirtinama, kad teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas - visų pirma, antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis.
Svarbu: jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.
Varžytynės – ne loterija. Laimi apdairūs
Jeigu turto vertei nustatyti skiriama ekspertizė, tokiu atveju areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta vertė.
Turto pardavimo iš varžytinių aktą galima pripažinti negaliojančiu, jei nustatoma, kad turtas parduotas mažesne nei rinkos kaina. Tuo metu antstolio veiksmų teisėtumas nustatant turto vertę galimas tiek turtą įvertinus mažesne, tiek nepagrįstai didesne nei rinkos verte.
Priešingai, skolininko turtą įkainojus nepagrįstai didesne kaina, atsiranda tikimybė, kad turtas nebus parduotas iš pirmųjų varžytinių, tokiu būdu sudarant sąlygas turtą parduoti iš antrųjų varžytinių mažesne kaina, patenkinant mažesne apimtimi išieškotojo reikalavimus ir sukeliant didesnių neigiamų padarinių skolininkui.
Turto įkainojimo tvarka:
- Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą.
- Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą, arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones.
- Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.
- Antstolis ekspertizę turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą.
Skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos.
Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 8 p. Nustatydamas areštuoto turto rinkos vertę, turto vertintojas nevertina tos aplinkybės, kad turtas bus parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka . Tai yra ši aplinkybė neturi turėti įtakos turto rinkos vertei nustatyti.
Ekspertas remiantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu turi būti nešališkas, t.y. vertindamas turtą jis turi būti nepriklausomas, turi veikti sąlygomis, neturinčiomis įtakos turto vertintojo nepriklausomumui, nešališkumui ir objektyvumui.
LR CPK 681 str. 2 d. tai pat numato ir tokią aplinkybę, kad vykdymo proceso metu gali pasikeisti įkainoto turto vertė. Turtas gali būti perkainojamas vėl gi antstolio patvarkymu.
Turto vertintojo profesinės etikos kodekse taip pat numatyta, kad “gerai parengtas ir objektyvus turto įvertinimas yra naudingas užsakovui ir patiems vertintojams”.
Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas yra svarbiausias vertinimo veiklą reglamentuojantis dokumentas. Įstatymas nustato turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę.
Turto vertinimo metodai
Turto vertinimo metodika reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, turto vertinimo dokumentų turinį.
Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos. Vertinimo metodų parinkimas turi būti pagrindžiamas.
Pagrindiniai turto vertinimo metodai:
- Lyginamosios vertės metodas
- Atkūrimo vertės metodas
- Naudojimo pajamų vertės metodas
Lyginamosios vertės metodas
Šis metodas yra procesas, kurio metu vertinamo turto vertė nustatoma analizuojant analogiško turto rinką ir lyginant turtą su vertinamu turtu.
Lyginamosios vertės metodas laikomas pačiu svarbiausiu ir yra dažniausiai naudojamas metodas turto vertei nustatyti. Jo esmė - palyginimas, tai yra turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus.
Atkūrimo vertės metodas
Dabartinėmis sąlygomis tikslingesnis pakeitimo kitu objektu skaičiavimo būdas, kadangi labai pasikeitė statybose naudojamos medžiagos, konstrukcijos, reikalavimai ir t.t. Nustatyti nusidėvėjimą taip pat yra problematiška dėl pateikiamų duomenų ir ir informacijos trūkumo. Turto vertinimo metodika leidžia apskritai nevertinti ekonominio ir funkcinio nusidėvėjimo . Tai savo ruožtu gali iškreipti objektų vertę.
Naudojimo pajamų vertės metodas
Naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas (toliau - naudojimo pajamų vertės metodas), kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė.
Taikant paprastą (tiesioginį) naudojimo pajamų kapitalizavimo būdą,vertinamo turto naudojimo vertė apskaičiuojama surandant dabartinę tikėtinų turto naudojimo pajamų vertę. Turto naudojimo pajamos apskaičiuojamos atėmus iš visų pajamų, susijusių su turto naudojimu, visas su turto naudojimu susijusias išlaidas.
Pinigų srautų diskonto būdas dažniausiai taikomas, kai reikia vertinti verslą (įmonės, investicinio projekto ir kitų objektų vertinimas).
Varžytinių procesas
Antstolis turi teisę parduoti turtą už mažesnę kainą, tačiau pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro ne mažiau kaip aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 718 str.), o antrosiose varžytinėse šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos.
Antrąsias varžytines antstolis skelbia ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo pirmųjų varžytinių paskelbimo neįvykusiomis.
Antrosios varžytinės skelbiamos tada, kai išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo.
Tais atvejais, kai ir antrosios varžytinės paskelbiamos neįvykusiomis, antstolis panaikina turto areštą ir grąžina turtą skolininkui.
Pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui.
Neparduotą iš varžytynių turtą grąžinus skolininkui, išieškojimas gali būti nukreipiamas bendra tvarka į kitą skolininkui priklausantį turtą.
Jei manysime, kad buto vertė 35 000 Lt ir yra tikroji buto rinkos vertė, tai pirmosiose varžytinėse antstolis turi teisę parduoti 35 000 Lt vertės butą už kainą, ne mažesnę nei 28 000 Lt (aštuoniasdešimt procentų nuo vertės), o pirmosioms varžytinėms neįvykus ir paskelbus antrąsias varžytines, - ne mažesnę nei 21 000 Lt (šešiasdešimt procentų nuo vertės) sumą.
Pardavus įkeistą turtą iš varžytinių antstolis, atskaitęs skolos dydį, vykdymo išlaidas bei atlyginimą antstoliui, likusią pinigų sumą grąžina turto savininkui.
Skolininko teisės
Net ir sulaukus blogiausio - buto varžytinių, skolininkas dar turi galimybę sumažinti turto praradimo grėsmę. Dažnai skolininkas pats susiranda pirkėją, su juo tariasi dėl kainos, o antstolis atlieka notaro funkciją. Šis variantas žmogui naudingesnis, nes taip galima tikėtis gauti daugiau pinigų už savo nekilnojamąjį turtą.
Iki varžytynių paskelbimo skolininkas turi teisę susirasti areštuoto turto pirkėją (CPK 704 straipsnis) ir tokiu būdu turtą parduoti jam palankesnėmis sąlygomis.
Pagal Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 2 dalį „antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas ir padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus“.
Kartais skolininkai nerimauja, kad į varžytynes susirinks per mažai pirkėjų ir turtas bus parduotas už pernelyg žemą kainą. Tokiais atvejais patartina patiems pasirūpinti papildomu informacijos skleidimu. Skolininkas turi teisę savo iniciatyva ieškoti pirkėjų, skelbti apie išvaržomo turto pardavimą interneto svetainėse ar spaudoje.
Svarbu: Nesutikdami su antstolio nustatyta turto kaina arba antstolio pasirinkto turto vertinojo išvada, skolininkas arba išieškotojas gali antstolio prašyti atlikti pakartotinį areštuoto turto vertinimą, dėl kurio būtų kreipiamasi į kitą ekspertą.
Pateikdamas tokį prašymą antstoliui, išieškotojas turėtų raštu išdėstyti motyvuotus prieštaravimus dėl jau nustatytos turto vertės. Vienas iš argumentų galėtų būti išieškotojo pateikti panašių nekilnojamojo turto objektų pardavimo skelbimai, iš kurių būtų matyti, kad rinkoje tokio turto vertė yra kitokia (mažesnė arba didesnė).
Skolininkas arba išieškotojas prieš skiriant papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę turi į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėti sumas, kurių reikia ekspertų darbui apmokėti. Tačiau ieškotojas gali motyvuotu prašymu kreiptis į antstolį, kad jis atidėtų tokių išlaidų apmokėjimą iki teismo sprendimo įvykdymo.
Išnagrinėjęs prašymą skirti papildomą ar pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, antstolis priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako skirti ekspertizę, toks jo patvarkymas negali būti skundžiamas teismui. Tačiau paprastai antstoliai visada sutinka skirti prašomas ekspertizes, jeigu tik neįžvelgia skolininko pastangų dirbtiniu būdu vilkinti išieškojimo procesą.
Išvados
Turto įkainojimas yra svarbus procesas, užtikrinantis teisingą skolos išieškojimą. Žinodami savo teises ir pareigas, tiek skolininkai, tiek išieškotojai gali aktyviai dalyvauti šiame procese ir užtikrinti, kad turto vertė būtų nustatyta objektyviai ir atitiktų rinkos kainas.
tags: #arestuoto #turto #ikainojimas