Apklausos procesas, ypač kai jis susijęs su pažeidžiamais asmenimis, tokiais kaip nepilnamečiai, reikalauja ypatingo dėmesio ir atsargumo. Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, siekiama užtikrinti, kad apklausos būtų atliekamos teisėtai, be spaudimo ir paisant žmogaus teisių. Šiame straipsnyje aptariami įvairūs aspektai, susiję su apklausų teisėtumu, ypač atkreipiant dėmesį į nepilnamečių apklausas, neformalias apklausas ir įrodymų rinkimo tvarką.
Nepilnamečių apklausos ypatumai
Vaikai dėl savo raidos, patirto smurto ir kitų traumuojančių išgyvenimų yra ypatingi baudžiamojo proceso dalyviai ir jų apsaugai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys.
Kodekso pataisas parengusi Seimo narė socialdemokratė Dovilė Šakalienė siūlo numatyti, kad nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa ikiteisminiame tyrime leidžiama tik vieną kartą, nebent pakartotinė apklausa būtina dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Įtvirtinus siūlomus pakeitimus, nepilnamečių ir mažamečių nebus galima ikiteisminiame procese apklausti pakartotinai dėl tų aplinkybių, kurias jie jau yra paaiškinę.
Pasak D. Šakalienės, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad pakartotinė apklausa papildomai traumuoja vaiką, didina parodymų iškraipymo riziką, pvz. dėl aplinkinių spaudimo.
„Pakartotinė apklausa būtų leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai būtina užduoti naujus klausimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad apklausa objektyviai tam tikrais atvejais negali būti tęsiama (pvz. smurtą patyręs vaikas ima verkti apklausos metu, ar dėl patirtų traumų negali ilgai bendrauti ir atsakinėti į klausimus), yra įteisinamos pertraukos“,- sako projekto autorė.
Kodekse siūloma numatyti, kad apklausos metu leidžiama skelbti pertrauką remiantis psichologo rekomendacija dėl vaiko emocinės, psichologinės ar fizinės būklės.
Pertrauka būtų taip pat galima, jei įtariamajam ar kitam proceso dalyviui nesant galimybės stebėti apklausos iš kitos patalpos tiesiogiai, reikia susipažinti su apklausos vaizdo ar garso įrašu, kad tos pačios apklausos metu jie galėtų užduoti klausimus.
„Vaizdo ar garso įrašo peržiūra neturi būti pagrindu pakartotinei apklausai, o visi klausimai turi būti užduodami vieno susitikimo su vaiku metu. Po pertraukos vaikas neturi būti apklausiamas dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių jis jau yra pateikęs atsakymus“,- sako projektą inicijavusi Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Ji akcentuoja, kad vaikai dėl savo raidos, patirto smurto ir kitų traumuojančių išgyvenimų yra ypatingi baudžiamojo proceso dalyviai ir jų apsaugai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys.
„Deja, vaiko nuomonės ikiteisminiame tyrime išklausymas tik vieną kartą vis dar yra aktuali problema. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami paprastai ne daugiau kaip vieną kartą, tačiau toks reglamentavimas lemia, kad nesant imperatyvios nuostatos dėl draudimo dubliuoti apklausą, neretai organizuojamos pakartotinės apklausos užduodant vaikui tuos pačius klausimus. Net ir tais atvejais, kuomet vaikas įvardina, kas, kokiu būdu ir kaip prieš jį smurtavo, vaiką linkstama perklausti“,- pastebi Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Šiuo metu Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Tačiau kodekse nereglamentuota, kiek ir kokiais atvejais leidžiamos pakartotinės apklausos.
Kodekso pataisas savo parašais parėmė Seimo socialdemokratai Eugenijus Sabutis, Orinta Leiputė, Linas Jonauskas, Rasa Budbergytė, Kęstutis Vilkauskas.
Dovilė Šakalienė
Neformalios apklausos: teisėtumas ir ribos
Ko gero, nebus suklysta pasakius, kad kone kiekvienas baudžiamojoje teisėje besispecializuojantis ir dirbantis advokatas savo praktinėje veikloje susiduria su situacijomis, kai tenka vertinti ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje esančius pareigūnų su pažeidėjais ar įtariamaisiais neformalių pokalbių metu gautus duomenis.
Teisinis reguliavimas ir baudžiamųjų bylų teismų praktika liudija, kad, deja, nėra vienareikšmiškos ir nusistovėjusios per vadinamąsias neformalias apklausas gautų duomenų kaip leistinų vertinimo tradicijos.
Vis dėlto sutinkant su tuo, kad Lietuvos baudžiamosios teisės dinamikai netrūksta potencialo, ką ir kalbėti apie baudžiamojo persekiojimo institucijų ir joms prijaučiančių politikos veikėjų idėjas ir bandymus „nusitiesti lengvesnį kelią“ nusikalstamų veikų tyrimui ir taip sukurti „itin lankstų“ požiūrį į žmogaus teisių apsaugos baudžiamajame procese standartų taikymą, jokiu būdu negalima paneigti jokiais logikos dėsniais neįveikiamos teisinės dogmos nemo tenetur - teisės tylėti / nekaltinti savęs.
Primintina, kad draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama neformali apklausa.
Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises.
Siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08).
Be to, teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėto teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui (sprendimai bylose Mehmet Zeki Celebi prieš Turkiją, peticijų Nr. 27582/07; Chopenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17735/06; Romanov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63782/11 ir kt.).
Lietuvos aukštesniųjų teismų praktika taip pat liudija, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir atviri prisipažinimai arba tokio asmens neformalių pokalbių su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Tai, kad išties tokie duomenys nėra legitimūs, o jų šaltiniai, t. y. asmenys, kurių teisė tylėti arba nekaltinti savęs buvo apsukriai (gudraujant) paneigta, netgi priskirtini prie pažeidžiamų asmenų, patvirtina ir naujausi teisės psichologijos tyrimai.
Taigi galima apibendrintai teigti, kad tiek teisės doktrina, tiek teisminė praktika pripažįsta asmens teisę tylėti kaip absoliučią procesinę garantiją.
Kita vertus, EŽTT ir Lietuvos aukštesniųjų teismų praktika liudija, kad teisės tylėti pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš jį panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje (sprendimas dėl priimtinumo byloje Sršen prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30305/13).
Taip pat laikomasi pozicijos, kad pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nepripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa.
Vertinant, ar toks pareigūnų bendravimas su asmeniu nepažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save, kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius.
Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan.
Imant atskirai pabrėžtina, kad toji teisminė praktika, kuri formuoja tam tikras išimtis, pateisinančias teisėsaugos pareigūnų neformalius pokalbius su faktiškai sulaikytaisiais ar faktiškai įtariamais asmenimis, kartu nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant tokių pokalbių (neformalių apklausų) leistinumą būtina vertinti:
- teisėsaugos pareigūnų klausimų asmeniui pobūdį (ypatybes);
- bendravimo trukmę;
- bendravimo apimtį (mastą, užmojį);
- intesyvumą;
- pareigūnų elgesį asmens sulaikymo metu;
- tai, ar asmuo teisingai suvokė savo teisinę padėtį;
- ar nebuvo klaidinamas;
- pareigūnų, bendravusių su asmeniu, skaičių;
- ar nebuvo skatinimo, provokavimo požymių;
- ar nebuvo pažeidžiamas;
- kitus reikšmingus veiksnius.
Aptariamas pavyzdys tik patvirtina, kad asmens teisės tylėti kaip teisinės garantijos kontekste bet koks pareigūno ir faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo asmens neformalus pokalbis, kitoks bendravimas apie, pvz., sulaikymo priežastį, galimą teisės pažeidimą, faktiškai įtariamo asmens poziciją dėl įvykio aplinkybių ir pan., neretai sutinkamas kaip nekalta, labiau smalsumo sąlygota komunikacija.
Kad ir kaip būtų, su tokiais vertinimais nederėtų sutikti.
Antai EŽTT 2023 m. gegužės 11 d. sprendime Lalik prieš Lenkiją byloje (peticijos Nr. 47834/19) nustatė, kad 2016 m. sausį pareiškėjas P. Lalikas, būdamas stipriai apsvaigęs, padegė savo neblaivaus partnerio striukę, dėl ko pastarasis patyrė sunkius nudegimus, dėl kurių mirė.
Netrukus pareiškėjas buvo sulaikytas ir nuvežtas į policijos įstaigą, kur alkotesterio testas parodė, kad jo organizme alkoholio yra apie 1,3 promilės.
Kitą rytą po tiriamo įvykio pareiškėjas buvo neoficialiai apklausiamas trijų policijos pareigūnų kone tris valandas, joks gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo.
Po šio neformalaus pokalbio joks tyrimo veiksmo protokolas surašytas nebuvo, o vienas policijos pareigūnų apsiribojo tik tarnybinio pranešimo apie tai, kas buvo pasakyta pokalbio metu, surašymu.
Kitą dieną pareiškėjui P. Lalikui buvo pareikštas įtarimas dėl nužudymo itin žiauriai, jis apklaustas ir t. t. Tik po konsultacijų su advokatu pareiškėjas atsitraukė nuo to, ką buvo pasakęs, ir pareiškė, kad neketino nužudyti savo draugo, o tik iškrėsti jam išdaigą.
Vis dėlto pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis ir nuteistas kalėti 25 metus.
Nacionaliniai teismai vadovavosi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo užfiksuotos per jo neformalią apklausą, vykusią prieš jam susipažįstant su advokatu ir dar apsvaigus nuo alkoholio.
Taigi policijos pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas buvo pridėtas prie bylos ir nacionaliniai teismai jį panaudojo kaip pagrindinį įrodymą nustatydami P. Laliko ketinimą nužudyti draugą.
Teismai tai, ką jis pasakė, vertino kaip ypač patikimą įrodymą, nes jis kalbėjo spontaniškai ir neturėjo galimybės apgalvoti savo gynybos liniją.
Galiausiai šioje byloje EŽTT nustatęs, kad buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos, be kita ko, pripažino, kad pareiškėjas dėl apsvaigimo nuo alkoholio sulaikymo ir neformalaus pokalbio su teisėsaugos pareigūnais metu buvo pažeidžiamas, ir valdžios institucijos turėjo į tai atsižvelgti informuodamos jį apie savo teises (žr. mutatis mutandis sprendimą Płonka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 2K-539-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-196-303/2022).
Tačiau kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą.
Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).
Nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi.
Svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 straipsnio 3 dalis), kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinami medicininio pobūdžio duomenimis.
Aktualu yra šios bylos kontekste pažymėti, kad, pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį, nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą; jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas; nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos.
Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes.
Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį.
Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Apeliacinės instancijos teismo veiksmai ieškant įrodymų
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 295 straipsnį teismas įrodymų tyrimą atnaujinti gali proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva.
Įrodymų tyrimas atnaujinamas, kai teismas mano, kad tai padės išsamiau išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujinamas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį.
Teismo pastangos imtis priemonių tiesai byloje nustatyti ir taip užtikrinti, kad būtų priimtas teisingai nuosprend...
